2013 10 16

Rasa Markauskaitė 

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

A. Škėma: su chirurginiu peiliu ir knygomis rankose

Antanas Škėma (kairėje) ir Juozas Palubinskas. 1947 m., Vokietija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Visuomenėje gyvuoja priežodis: pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu esi. Tačiau, galbūt vertėtų klausti: ką tu skaitai?, kad sužinotume atsakymą...

Tekstai, vienaip ar kitaip, veikia skaitytoją: provokuoja, žavi, erzina, verčia interpretuoti bei skatina pažinti save per kūrinį, o šio pasirinkimas kalba ir apie patį skaitantįjį. Nuolat linksniuojamos S. Parulskio, D. Kajoko, J. Erlicko, K. Navako, G. Beresnevičiaus pavardės nebestebina – jų kūryboje atpažįstamų ženklų randa dažnas skaitytojas, tačiau ką XXI a. žmogui kalba Antano Škėmos tekstai? Kodėl jie išlieka reikšmingi ir plačiai vartojami praėjus pusšimčiui metų?

Atsakymų būtų galima ieškoti A. Škėmos biografijoje, sugulančioje į keletą eilučių, aprašančių datas, faktus ir miestus: 1910 lapkričio 29 gimė Lodzėj (Lenkija); I pasaulinio karo laikotarpį (1915-1917) praleido Voroneže (Rusija); nuo 1921 m. gyveno Lietuvoje, mokėsi Radviliškyje, vėliau Kauno „Aušros“ gimnazijoje; 1929 m. įstojo į VDU medicinos fakultetą, tačiau studijų nebaigė, perstojo į teisę, dirbo aktoriumi Kauno Valstybinam teatre; 1936 m. sukūrė šeimą; 1941 m. partizanavo Kaune; 1941-1943 m. persikėlė į Vilnių, kur dirbo Vilniaus valstybiniam teatre; 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją (Tiūringija, Augsburgo-Hochfeldo DP stovykla); 1949 m. persikėlė į JAV (Bruklinas, Niujorkas, Čikaga, Monrealis); 1961 m. rugsėjo 11 d. žuvo autokatastrofoje. Faktografija leidžia žemėlapyje nuvesti linijas nuo taško A iki taško B, tačiau mažai pasako apie rašytojo asmenybę. Norint pažinti A. Škėmą, reikia įsiklausyt į nutylėjimus, į tai, ką ir kaip rašytojas pasakoja kūriniuose. Bene geriausiai tiktų Škėmos žodžiai:  Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Imkit mane ir numarinkite, ir tatai marindami permanykiet.

Rašytojo publikacijose ir tekstuose, aiškiai matyti, kad paveikiausi yra tie kūriniai, kuriuose Škėma atvirauja apie gyvenimišką purvą, meilę lavonams, psichologines būsenas bei laike sustingusias klišes. Tekstuose iškyla, vaiko akimis matyti, karo vaizdiniai, bolševikų siautėjimai, porevoliuciniai žaidimai su pakartais baltagvardiečiais. Vėliau, jau paauglystėje – lavonų stebėtojo darbas (dalyvaudavo iškilmingose laidotuvėse), 1941 m. matyti suėmimai, trėmimai ir tardymai, partizanavimas, vienos okupacijos pakeitimas kita. Vieną įvykį vejantis kitas, ne mažiau baisesnis, lėmė būtinybę praskleisti rūbą, kad pamatytume nuogą tikrovę. Naudodamas ironiją kaip aštriabriaunį chirurginį peilį, A. Škėma nuo pat pirmųjų tekstų, operuoja visuomenę:

D.P. Tai reišk[ia] Dievo pamirštieji. Tremtiniai daug meldžiasi ir prašo Dievo, kad juos prisimintų. Mums nežinomi artimiausi Dievo planai, bet mes žinome, kad pasaulio gyventojams tokia maža valstybėlė, kaip Lietuva, nedaugiau rūpi už didžiulę Grenlandiją. Grenlandija padengta sniegu ir joje gyvena baltos meškos. Lietuva padengta krauju ir joje gyvena raudonos meškos.

Vos keli pjūviai, o formaline jau mirksta agresyvi galios politika, vertybių nuosmukis ir absurdiškas pasaulio žiaurumas. Būdamas ištikimas atvirumui, rašytojas taip neigė visus principus, negailestingai skrodė grafomanijos, dirbtinumo navikus. Ištikimybės autentiškumui siekęs tiek savo, tiek sukurtų personažų gyvenimuose, nemėgęs emigracinio sentimentalumo ir nostalgijos literatūroje, A. Škėma kalbėjo apie tai, ką manė esant būtina aptarti, o tai, žinoma, piktino tuometinę visuomenę ir lėmė atskirtojo bei nesuprastojo poziciją.

Gali susidaryti įspūdis, kad A. Škėma siekė apraudoti gyvenamąją aplinką, tačiau nereikia apsigauti – savo kūriniuose jis teigė gyvenimą, skatino įprasminti save, į viską žvelgti su ironiška šypsena: abejojant, klausiant, apmąstant. Baltos drobulės rašymas, tarsi patvirtina tai: viena vertus, A. Škėma jautė, kad Amerikoje, lietuvių kalba rašyti romaną yra beprasmiška, nes tai kalba, kuria greitu metu niekas nekalbės ir neskaitys (Lietuvoje – rusifikacija, Amerikoje – adaptacija), kita vertus, rašymas buvo savotiška kova už išlikimą, bandymas palikt keletą brūkšnių marmure… Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

A. Škėma, pasirinkdamas mirties momentą kaip pačią reikšmingiausiąją tikrovę, provokuoja galvoti apie mirties ir literatūros ryšius, knygose ieškoti savo ir svetimo opozicijų, kartu atsakinėti į būties klausimus. Romane, ant kinematografinės drobės (tai stambiu, tai artimu planu), matome vaikštinėjantį ir pesimistiškai apie gyvenimo kančią murmantį Schopenhauer‘į bei pilotažines mirties kilpas darantį Pivošos feljetonistą; neurotiškąjį A. Garšvą, operuojantį skaičiais: 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą, kuriuos kaip mantrą, tik kitais obalsiais, atkartoja ir T. Wolfe‘o misteris Green‘as; enkavedistus, su prespapjė, daužančius rašytoją, taip suslegiant šiojo mintis, kaip popieriaus lapus, po sunkiu cenzūros akmeniu… Žvelgdami į ekspresionistų ir siurrealistų paveikslus, klausydamiesi simfonijų ir sonatų, skaitydami filosofų, lietuvių klasikų ir Vakarų Europos moderniųjų rašytojų kūrinius, kuriuos lyg dėlionės detales, Škėma išmėto po visą tekstą, pamažu jungiam juos į bendrą vaizdą – kūrinio daugiasluoksnę gelmę, kurią pasiekęs pamatai, kad po ciniko kauke slypi pažeidžiama ir jautri asmenybė, trapus žmogus, bandantis išsilaikyti ribinėse situacijose.

Paklausite: Ko gali tikėtis paėmus Škėmos tomelį? Atsakysiu: Neabejotinai – sekundę žvilgterėti į rojaus užraktą ir sekundę pasvilinti padus pragaro garuose!

Naujausi