Juozas Valčiukas. Pažadas dr. Meilei Lukšienei

Prieš ketverius metus spalio 16 dieną mus paliko daktarė Meilė Lukšienė, kurios idėjos ir siekiai išskleisti augančias jaunas asmenybes it pavasarinius žiedus liko daugelio švietėjiškai nusiteikusių žmonių veiklos atrama ir pagrindu.

Pasak Dariaus Kuolio, dr. M. Lukšienė nenustojusi tikėti, jog lietuvių tautos išlikimo sąlyga – laisvos, stiprios, visuomeniškos asmenybės, įsipareigojusios kurti demokratinį savo tautos ir valstybės gyvenimą.

Dar 1989 m. spaudoje pasirodė interviu, kai dr. M. Lukšienė sakėsi visad svajojusi matyti laisvą žmogų laisvoje visuomenėje.

Taip ir norisi šįkart paklausti apie svajones, kurios šiandienos padangėje mums artimos ir tolimos, kurios įgyvendinamos ir klajojančios be šeimininkų. Įdomu sužinoti, ar vis dar liekame svajonių laive, kuriame retkarčiais arba dažnai prisiminame lietuvių tautos kultūros architektų mintis ir idėjas. Galbūt nustojome svajoti, gyvename vien tik pragmatinių tikslų pasaulyje, kuriame kaip kine atliekame stebėtojų vaidmenis. Kaip rašė vienas nežinomas autorius, „tuomet ir išplaukė mūsų vėliavom pasipuošę laivai”.

Ar vis dėlto mes visi ir kiekvienas atskirai svajones (švietėjiškas ir ne tik) įgyvendiname taip tyliai, kad nedrįstame savo įkvėpimu sudrumsti šios tylos, prasmingos kūrybiniais polėkiais ir rezultatais. Aktorius Regimantas Adomaitis spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai” pasidalina mintimi, jog jauni žmonės nesvajoja, tiksliau, tai ne svajonės, o tikslai, kuriems įgyvendinti laiko yra gal net daugiau negu daug.

Visa tai apmąstome savo patirčių horizontuose. Nepamirštamos akimirkos, kurios susijusios su bendražmogiškais santykiais, pedagogo misija, dr. M. Lukšienės vardu ir jauno žmogaus kelione į save ir kitus. Bent keliomis taip norisi pasidalinti. Visa tai dažnai susideda į vieną vidinių išgyvenimų kryžiažodį, kurį išsprendus lieka bent viena idėja. Idėjų įgyvendinimui reikalingi žmonės, bendražygiai, idealistai ir realistai. Dažniausiai lieka tie, kurie kreipiasi ne į visumą, ne į visus, ne į plačiąsias daugumas, bet į žmogų, turintį savo vardą, istoriją, kultūrą, misiją. Tie, kurių žodžiai ir veiksmai bei poelgiai nesiskiria.

Bent keletą kartų per metus vykstame su močiute, kuriai greit sukaks 83 metai, aplankyti Jos mokytojo apleisto kapo Karmėlavos kapinėse. Tenai ant kalno apleistas mokytojo kapas ir kelios pušys suartina nutilusius ir besišnekučiuojančius, nusiraminusius ir dejuojančius. Mokytojas neturėjo vaikų, tad giminaičių, kurie galėtų sutvarkyti kapo beveik ir nelikę. Stebiu tomis akimirkomis, kai tvarkome kapą, močiutės akis, rankas ir galvoju apie neišsenkamus bendražmogiškų santykių tolius, kurie pralenkia mus pačius ir laiką. Prie kapo kartais nuvykstu su savo mokiniais ir studentais, kur paskutinį kartą skaičiau jiems Marcelijaus Martinaičio kelionės į tėvų sodybą atsiminimus. Atvykęs pernakvoti po atviru dangumi į ten, kur gimė, poetas pripildė savo atmintį bendraudamas su kregždžių pulkais, žiurkių būriu ir kiaune, kuri atėjo paskutinį kartą apsiprausti. Visa tai, kas leido užpildyti atmintį, nuraminti gimtuosius laukus ir mintis, gyvuosius ir pakilusius stebėti iš aukštai. Skaitydamas vienas ar kitas ištraukas čia ir kitur, lankydamasis mokyklose, universitetuose, socializacijos centruose stebiu žvilgsnio gylius, smulkmenas, kurių turinys prilygsta nepamatuojamo dydžio dangoraižiams. Tuomet prisimeni dr. M. Lukšienės doriovinio ugdymo principus, vertybinius kriterijus, demokratiškumo ir pilietiškumo ramsčius, kurie yra ir dar labiau turėtų būti pedagogo ir mokinio santykio pamatais, ugdymo programos orientyrais ir tikraisiais žiburiais.

Šiais metais tapęs nominantu dr. Meilės Lukšienės premijai gauti su nekantrumu laukiau susitikimo su tais jaunais žmonėmis, kurie kartu buvo pasiūlyti kandidatais premijai už pilietiškumo, demokratiškumo, patriotiškumo ir kūrybiškumo idėjų įgyvendinimą ir sklaidą Lietuvoje. Daktarės M. Lukšienės premija buvo įsteigta 2010 metais ir skiriama Lietuvos pedagogui, kurio amžius neviršija 35 metų. Kaip pastebėjo prof. Leonidas Donskis, jaunystėje, kai labiau abejoji savimi ir savo pasirinkimais, tokie ženklai ir pripažinimas yra itin svarbūs.

Prisipažinsiu, aštuoniolika kandidatų premijai gauti pranoko visus mano lūkesčius. Tai žmonės, kurie nesąmoningai gyvena dr. Meilės Lukšienės svajonėmis. Dar daugiau, jie tas svajones verčia realybe, kuomet diena iš dienos atsiduoda pedagogo pašaukimui dirbant su įvairaus amžiaus augančiomis asmenybėmis. Matant šiuos žmones norėjosi sušukti daktarės žodžiais „Kokia spindulinga idealizmo gija”. Tačiau džiaugsmingi šūkiai galimi tik po realių darbų ir puikių rezultatų puoselėjant dr. M. Lukšienės idėjas. Šiam tikslui pakviečiau suburti klubą jaunų pedagogų, kurie per visus premijos egzistavimo metus buvo pasiūlyti kandidatais jai gauti. Ir ne tik juos, bet visus neabejingus dr. M. Lukšienės idėjoms ir siekiams, tikslams ir svajonėms. Visus tuos, kurie ne tik pasyviai galvoja, kad švietimas yra įvairiapusės savikūros būdas, bet ir yra pasiruošę atsiduoti jaunosios kartos ugdymo tikslams ir siekiams. Taip pat pakviečiau mums pagelbėti Švietimo ir Mokslo ministerijos atstovus, kurių palaikymas ir tarpininkavimas galėtų pasitarnauti siekiant užsibrėžtų tikslų. Pasižadu, apjungti visų pajėgas, kad bendras klubas virstų komanda, kuri galėtų dar labiau prisidėti prie dr. M. Lukšienės idėjų realizavimo.

Tai pažadas dr. Meilei Lukšienei.