Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 10 21

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min.

Jonas Juškaitis atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Poetas Jonas Juškaitis. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Jonas Juškaitis (g. 1933 m. gegužės 30 d. Kuturiuose, Jurbarko valsčius) – Lietuvos poetas, vertėjas, eseistas. Taip pat parašė poezijos vaikams, atsiminimų. 1958 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1958–1962 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Nuo 1971 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Vertė Anos Achmatovos, Frederiko Garsija Lorkos, Johano Volfgango Getės, Nikolajaus Gumiliovo, Frydricho Helderlino, Osipo Mandelštamo, Kiprijono Norvido, Rainero Marijos Rilkės, Georgo Traklio ir kt. poetų eiles. Jo eilėraščių paskelbta anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbomis. Poetas Jonas Juškaitis yra išleidęs 14 poezijos knygų, po vieną poezijos vertimų, straipsnių rinkinį. 1989 m. poetas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1999 m. - Poezijos pavasario laureatas, 2004 m. įvertintas Jono Aisčio literatūrine premija už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.

 Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Aš neturiu atsakymo į tokį klausimą, tinkantį ramiems laikams. Jeigu pats, kaimo vaikas, prasimušiau nesužlugdomai. Užsispyriau poezijai, o, atrodytų, visai ne tas turėtų rūpėti. Mažas pradėjau stebėtis, kad esu. Paskui pasaulio būtyje dalyvauti savo kūryba ir kreiptis į jos paslaptį. Užaugau nepriklausomybėje, brendau okupacijoms keičiantis. Po partizaninio karo L. Baliukevičius – Dzūkas rašė, kad renkamasi bendravimą su okupantu, išliks kas plienas, tačiau iš to bus tik surūdijusios geležies, o daugiausia – molio. Buvo nepasidavusios tautos dalies sąmonė, o aš išaugau iš jos. Pavargę atsisėsdavome į žuvusiųjų vietas pasilsėti, kalėjimuose laikomų tyla išlaikė kaip giliausioji kūryba. Nepasiduoti, susigalvoti ir susirasti naujų išlikimo ir pasipriešinimo būdų pagal savo galimybes, o šiuo atveju – kurti nepertraukiamą tautos literatūrą be okupacinės ideologijos priemaišų. Universitete atsirinkome tokius. Juokindavau kitus – patys turime būti snaiperiai, ateis valanda kiekvienam, kai, anot Marcelijaus Martinaičio, ims pjauti širdį iš pašaknų, tada neišgelbės nė Kubilius su Nastopka, turėsi gintis pats kaip snaiperis, žinodamas, kad snaiperių į nelaisvę neima, nušauna vietoje. Tai reiškė, kad visi tokiame susiartinime turi būti talentingi ir savo kūryba turį ką pasakyti bendram tikslui, nepaisant pažiūrų. Ne snaiperiai prie mūsų visai nesiartindavo.

Vilniuje aš išvengiau, o kitus tampydavo po saugumą. Ypač Juozą Tumelį, kuris buvo geras organizatorius ir parūpindavo literatūros. Per tardymus klausinėdavo vienų apie kitus. Buvome jauni ir laikė palaimintas juokas. Aš net ir tokiam atvejui sugalvojau sutartinį slaptažodį – „kapinių sargas perduoda linkėjimų“. Jeigu kuris paleistas per kitą ar pats pasakydavo, kad kapinių sargas tau perduoda linkėjimų, tai slėpkis, ką turi. Jau tokių tada nuteisti negalėjo, bet dusino, painiojo, varė į nevisavertiškumo kompleksus, atsilaikydavo ištvermingiausi. Kol buvo gyvi draugai rašytojai, pasitikėdavome pačiais savimi ir vienas kitu. Jiems išmirus man beliko pasitikėti pačiu savimi ir Dievo Apvaizda.

„Varpų“ almanacho 2013/38 Nr. nurodžiau, kad mano pirmąją knygelę „Ir aušros, ir žaros“ (1962 m.) vertino M. Martinaitis, S. Geda, A. Masionis, B. Radzevičius, A. Kalanavičius, J. Mikutis, V. Šerys, A.Andriuškevičius, G. Cieškaitė, A. Bučys (p. 169). Aš tada gyvenau kaime, sužinojau tik nepriklausomybę atkūrus. J. Aputį, J. Vaičiūnaitę, V. Kubilių, A. Sluckaitę žinojau. O 1961 m., kai dirbau „Literatūroje ir mene“, redaktoriaus pavaduotojas Juozas Macevičius ant jos rankraščio, pateikto jaunųjų seminarui, kuriam jis vadovavo, užrašė – „Pridėti prie ligos istorijos“. Aš tada ligoninėse negulėjau, dirbau redakcijose ir dėl tokio užrašo atsisakiau tame seminare dalyvauti, bet privalėjau, kaip redakcijos darbuotojas. Tada nutarė mane pažeminti tyla, esą neverta ir nėra apie ką kalbėti, net A. Maldoniui pora žodžių pasakyti neleido. Aptarinėjo A. Bernotą, V. Palčinskaitę, o aš turėjau pasiklausyti. Joje yra čiurlioniškas eilėraštis „Draugystė“ (p. 16), kuris baigiasi „Kur mano kaukolė gulės,/ Tenai bus žemės vidurys.“ J.Macevičius ligi mirties šaipydavosi man į akis iš to, pašiepdavo ir kiti, o vienas poetas atkirto net generolui A. Gudaičiui – Guzevičiui dedikuotu eilėraščiu – kur bus įsmeigtas raudonos vėliavos kotas, tenai bus žemės vidurys. O ta eilutė yra nuoroda į senųjų žmonijos testamentinių Šventųjų Raštų vietą, kad žemės viduryje guli Adomo, pirmojo žmogaus, kaukolė. Paskui pertaisiau į „kur mūsų kaukolė“ – kaip užuominą, kad žmogų sudaro vyras ir moteris.

 M.Martinaitis paskutinėje savo knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (2013 m.) prisipažino: „Stipriai mane paveikė pirmųjų knygų vadinamoje „kasetėje“ išleistas Jono Juškaičio vienas ploniausių mūsų literatūroje rinkinukas „Ir aušros, ir žaros“. Net ir dabar drįstu sakyti, kad tai buvo geriausia to meto poezijos knygelė. Gal ir ne vien to meto. Manau, kad tas rinkinukas padarė poveikį ir kitiems to meto poetams. Jį visą galima skaityti ir šiandien.“ (p. 62)

 O aš 1962 m. parvažiavau beveik dešimtmečiui į kaimą. Nerija Putinaitė savo knygoje „Nenutrūkusi styga“ (2007 m.) apie mane rašo ir labai teisingai (p. 261), ir labai lengvai (p. 285, 286). O mano parvažiavimas buvo ne ramybės ieškotojo susigalvojimas, bet parvažiavimas į vargą išlikti. Jeigu ne tėvų prirūkusi pirkelė, pasistatyta po karo sodybos degėsiuose, nežinau, kaip man būtų buvę. Kaip joje buvo, taip buvo, bet jos tyloje parašiau antrąją savo knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972 m.) ir paskyriau tėvams, kad priglaudė tokį savo vaiką. Vilniuje ties dabartine Lukiškių aikšte po tos knygos išleidimo kartą susitikau savo jauniausią seserį, dirbusią tada Aukščiausiosios Tarybos bibliotekoje. Pasakoja, pilna baimės, kad neišmestų dėl manęs iš darbo, apie kažkokį susirinkimą, kur Sniečkus šaukęs, kad pražiūrėjot Juškaitį, o tą patį man ir draugai buvo papasakoję visi, ir jie patys dalyvavę ir girdėję. Tyliu ir žiūriu galvodamas, kad tas Sniečkus tikrai to neskaito, bet kas skaito gal patys iš baimės užsiundo kitus pabauginti. O sesuo toliau nerimauja: paskyrei tėvams, o abudu skaito susėdę ir verkia – nieko nesupranta. To dar betrūko, sakau, kad suprastų tėvai! Nesupranta saugumas, cenzoriai, kitaip nebūtų praleidę, o tėvai… O kad verkia – stebuklas. Nueiname į priešingas puses neatsisveikinę… Juokai juokais, bet reikėjo patiems tada pabūti ir matyti, kaip Skučas su Povilaičiu parvažiuoja pilkai baltu automobiliu į Giedrius, kaip trėmimo dieną 1948 m. rašau egzaminų rašomąjį apie Stalino konstitucijos saulę, kaip Jurbarko turgavietėje prie mūrinės sinagogos griuvėsių guli pamesti partizanai…

Dabar viskas tiek sujaukta ir toliau tebejaukiama, kad tik niekas neišgirstų, kaip man teko nuo pat pradžių grumtis lyg radijo bangai su ūžesiu. Be gyvos kalbos užaugę nesuvokia, kad lietuvių kalboje veiksnio ir tarinio vieta ne tokia disciplinuota, kaip jiems atrodo, nes yra septyni linksniai. Profesorius Juozas Balčikonis ir „sintaksės kirvis“ Kazys Ulvydas 1953 – 1958 m. universitete nėra padarę man jokio priekaišto. Balčikonis per egzaminus visai neklausinėdavo, pasišnekėdavome laisvomis temomis. O kai pirmoje knygelėje „Kažkur ugnis iš žemės versis,/ Dainuoja liūdintis žmogus“ arba „Suvartė vėjas medžių tylią pozą/ Ir buvo liūdna visa, kas naktis“ priverstinai reikėdavo pakeisti nepakeičiamą žodį „liūdna“, tai toks dusinimas, painiojimas, nepasitikėjimo savimi skatinimas, žinoma, ir kompleksuodavo. Pats juokiuosi kai kada atstatinėdamas nutaisytus vaizdus: kam reikėjo kišti nagus prie tos ar tos vietos! Mažvydo biblioteka skaitmeniniu variantu pateikia 2006 m. išleistą mano knygą „Tolimos dainos. Lyrika“, sudarytą iš dešimties rinkinių, dabar su ištaisytomis gausiomis korektūros klaidomis bei redagavimo apsirikimais. Joje pagal datas bus matoma, „kaip atradote savo pašaukimą“. Man rūpėjo ne prirašyti, o parašyti: ne knygų prirašyti, o knygą ar kitą vertingą parašyti nors ir per laiką. O išlaikė mane tik mano linksmas būdas ir kad sunkiausiais savo gyvenimo akimirksniais išsiprašydavau iš Viešpaties Dievo paskolinti plieno.

 Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

 Šventasis Raštas. Turbūt nereikia aiškinti, kodėl, jeigu dar 1993 m. parašiau „Naujajame Židinyje – Aiduose“, kad man didžiausią poveikį darė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurios vėliau nė neskaitydavau, tik radijo bangomis gaudžiau, ar eina. Jeigu būtų pavykę likviduoti, man būtų buvusi nemaža sumaištis kitus darbus dirbant. Pats jos buvimas. Taip versdamas kokį eilėraštį iš kitos kalbos, nieko negalėdavau atkurti, kol nesuprastas likdavo nors vienas žodis. Kaime gyvenant visą sudrebindavo per Vasario 16-tąją ir kitas šventes „Amerikos balso“ perduodama Broniaus Budriūno giesmė „Malda už Tėvynę“ (Dieve, laimink Lietuvą). Sužinojau, kad ji būdavo giedama nepriklausomybės laikais, o ir dabar gerai, kad ja pradedamos iškilmingų švenčių mišios. Jos aidas man ateina tarytum iš amžių ir nueina į amžių amžius.

 1918 metų Vasario 16-osios Aktas, pasirašytas dvidešimties signatarų, 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija, pasirašyta Vasario 16-ąją ir savo mirties krauju patvirtinta aštuonių partizanų vadų, visi pasipriešinimai ir Kovo 11 – tosios Aktas. Taip aš turėjau tautos jausmą ir dvasinių jėgų.

 Kunigas Algirdas Mocius, nes tokio kito kunigo, su kuriuo taip giliai ir atvirai galėjai išsikalbėti, nesutikau. Kiek visko būta. Sukruvintoje nepriklausomybės pradžioje nuvažiuoju žiemą išpažinties į Siesikus. Ką gali žinoti, rytoj gali būti kur nors ir užmuštas. Klebonijoje vienu du valgome vakarienę, o tikriau – vienas kunigas mane ragindamas „broli, valgyk, nepatogu, kai šeimininkas valgo, o svečias – ne“. Atsiprašau, kad po kelionės tol niekada nevalgau, kol man pats kūnas nepasako – dabar griebk, ir šneku, šneku, o kunigas tylėdamas klauso. Betemstant abudu, pasiėmę kastuvus, atsikasame užpustytus takus į bažnyčią: kunigas eina mišių laikyti, aš – išpažinties. Bažnyčioje viena žila senutė ir toks pat zakristijonas. O prie klausyklos kunigas sako – broli, klaupkis ir gailėkis, dvi valandas namie man tu pasakojai savo nuodėmes, ką dar gali dabar pasakyti; kad visi, ir tu pats, visada taip kalbėtų per išpažintį…

Mano šeima, kur užaugome su tėvais dvi seserys ir du broliai. Jurbarko rajone, Kuturių kaime, tokie, kaip išlikusioje 1943 metų nuotraukoje, kai aplinkui žemę drebino baisus pasaulinis karas, o mes susiglaudę ir laimingi pakeldavome viską.

Mano žmona Joana Danutė, pasirašinėjusi mergautine Žilaitytės pavarde, kad su ja, važiuodami per visą Lietuvą ir žiūrėdami per langą, greta susėdę, galėdavome tylėti tą patį ir vienas kitam nepasakyti nė žodžio, matant viską. Panašiai kaip Antanas Miškinis, kai dirbau „Literatūroje ir mene“, 1958 ir 1959 metais, nunešus į namus saugumo priverstos rašytojų suvažiavime pasakyti kalbos korektūras ir ilgai vaikščiojus mieste  po Petro Vaičiūno laidotuvių, pamatęs mane, sėdėdamas vienas Rašytojų Sąjungoje, nes vieni prie jo prieiti nedrįsdavo, kiti gal privengdavo, treti gal jausdavo pyktį ir pavydą, ketvirti nepažino, apimtas nejaukaus jausmo, kurį žino visi, kam teko vienam pasėdėti tarp žmonių, paliesdavo delnu gretimą kėdę ir man sakydavo: Juškaiti, eikš patylėti šalia. Kodėl, atsakydavau sėsdamasis ilgam susirinkimui, galime ir kalbėtis. Matai, sakydavo, kalbėtis aš galiu su visais, pasikalbėti ne su visais, o patylėti ne su kiekvienu.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Patyrimai, patyrimai ir dar kartą patyrimai, o ką čia minite, išlieka nebent kaip asmenybės sąmonėjimo kontekstas. Viskas mano akių pamatyta, paties dalyvauta arba iš atsiminimų prisikelta. Ypač sąmonė aktyvi tragiškais gyvenimo momentais. Kol žmonai greitosios pagalbos ligoninėje (kitur tada dar nebuvo) darė kompiuterinę tomogramą, per tą trumpą laiką netoli sėdėdamas sujaudintas išverčiau atmintinai mokėtą Nikolajaus Gumiliovo eilėraštį „Žirafa“, o kai „Šiaurės Atėnai“ išspausdino (redakcija tada buvo Pylimo gatvėje netoli Pamėnkalnio sankryžos), pareidamas į Vytauto gatvę per dar trumpesnį laiką, belaukiant tomogramos interpretavimo, išverčiau Aleksandro Bloko „Rudens diena“. Abu mokėjau atmintinai, kiek mėgindavau, nesisekdavo, o dabar – niekuo daugiau negalėjau žmonos paguosti…

O gerą kiną sunku užmiršti. „Cirkas“, „Aukso karštligė“, „Įstatymas yra įstatymas“, „Skandalas Klošmerlėje“, „Policininkai ir vagys“… Tai ne dabartinė snukiaskaldyba. Arba kad ir tokių rimtų, seniai matytų, trofėjinių, kaip „Vaterlo tiltas“ su Žanu Gabenu, vaidinusiu po tiltais nakvojantį valkatą, kurio vienintelė svajonė – tą naktį prieš mirtį išsimiegoti švariai paklotoje lovoje ir kartojantį: visi mato plaukiką, o aš – paskenduolį. Kai žiūri į plaukiantį.

Nesuprasi, ar pasakojasi savo nesveiką būseną, ar tyčiojasi iš civilizacijos ir kultūros aukštybėmis susirgusio pasaulio.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau rašytojų suvažiavime. Kai kas nors dėl to nustemba, atsakau – ko aš ten negirdėjau, ko aš ten nemačiau, leisdamas suprasti, kokios ten būdavo rutinos. Paėmiau 2011 metų suvažiavimui išleistą „Lietuvos Rašytojų Sąjungą“ – 370 narių! Su 70 iš tų trijų šimtų septyniasdešimt bent pasisveikinu prasilenkdamas, galvos linktelėjimu, su 30 iš tų 70 apsikeičiame ir žodžiais, su 15 iš tų 30 pasikalbame, kartais ir gana nemažai. O kiti 300 – aš vienas apie juos visus, tris šimtus, tiek težinau, kiek jie visi, trys šimtai, apie mane vieną: nei iš veidų, nei iš darbų, nei iš gyvenimų vieni kitiems visiškai nežinomi žmonės!

Tai ką aš galiu kalbėti apie šiuolaikinį jaunimą, jeigu taip artimiausioje srityje?

Vyriausias vaikas, palaidojau tėvus, palaidojau brolį ir dvi seseris, palaidojau žmonos mamą, tėvą jau ji buvo pasilaidojusi prieš susituokiant, palaidojau žmonos brolį, palaidojau žmoną ir gyvenu vienų vienas. Viską darausi pats. Socialinės rūpybos darbuotoja, už pilną kainą ateidavusi pašluostyti dulkių, žmonai sergant, po mirties pareikalavo nuo buto rakto: kas bus, kai mane esą ištiks insultas. Pridėjau ranką prie antro galo ir atsakiau, kad aš griūsiu nuo strėnų, o ne nuo galvos. Taip atsimatėme. Penki metai, kaip labiausiai domina mane valytojos: pamatau kur nors ir kalbinu – ateikit ir pas mane. Sulygstame ir atsilyginu.

Tai kas toks aš tam šiuolaikiniam jaunimui, jeigu ir jaunas būdamas nebėgčiau ten, kur jis bėga, nedaryčiau to, ką jis daro, nesidomėčiau tuo, kuo domisi jis? Esama ir mane dominančių, bet jų nežinau, o ir sužinojus liktume taip toli kaip žmogaus galvoje akis nuo akies, ausis nuo ausies. Man už pečių pasibaisėtina, bet ištverta istorinė praeitis, prieš akis rūpestis, kaip rytoj reikės gyventi, o aplinkui gatvėse svetimi žmonės, atsitiktiniai pašnekovai.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Jeigu tuo norima suartinti žmones, tai pasiektas didesnis susvetimėjimas. Dar niekada nebuvo tiek informacijos priemonių ir tiek nežinojimo vienų apie kitus. Neaprėpiama ir tiek susipainiota, jog panašu į tas daiktų ir prekių priverstas krautuves, iš kurių norisi kuo greičiau išbėgti, kai pasijunti vienas gyvas, kaip tas išlikęs amerikietis griuvėsiuose po praūžusio tornado.

Aišku, kad patogu, bet aš pats daugiausia stebiu, kaip tos priemonės verčiamos tikslu. Kai paklausia, ar žinau knygą, kur apie mane rašoma, nesuprantu, ar tyčiojasi, ar kalba rimtai, ar pats nežino, ir atsakau į klausimą klausimu – o ar žinai, kad aš tą knygą spaudoje prieš kelis metus pats apkalbėjau? Jos plinta ir plis, bet aš nei žaviuosi, nei nesižaviu, pasinaudoju pagal būtiną reikalą.

Pats be laidinio turiu ir mobilųjį telefoną, kurio niekam neduodu, o žinutes ištrinu neskaitęs, kad neatitrauktų nuo gerų knygų. Kai kada į bankomatą kyšteliu kortelę. O ir pinigų noriu nešiotis tik su savimi. Pavyzdžiui, kad žilai kaip centas su žilu centu rankoje turėčiau ką įdėti į ranką. Demokratinių laisvių galimybėse, kur aplinkui neaiškių, net perversminių, interesų arena, džiaugiuosi ne kad ką padariau, o kad ko nepadariau. Mieliausia kalbėtis su gyvu žmogumi veidu prieš veidą, bet kalbuosi su visais, kas tik mane kalbina bet kokiais būdais: pasikalbėsime, prašom sėstis, tiktai kalbėsiu teisybę ir tiesą.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Pats toks tas klausimas mane nupurto, net pašiurpina, kadangi man tokių niekada nekildavo ir dabar nekyla, nepaisant, kokius laikus Lietuvoje išgyvenau. Savo kūrybos prasmės niekada nemačiau ir dabar nematau ne savo tautoje ir ne savo valstybėje. Nepaisant, kad sovietiniais laikais ji buvo nemalonėje ir už ją pakankamai nebuvo atlyginama, o dabar už savo knygas išleidęs negaunu nė cento ir savo pinigais išsiuntinėju bibliotekoms.

Reikalinga nuolat atsinaujinanti rezistencija, tik be teroro ir be žodinių sproginėjimų, nes visa sovietizuotoji visuomenės dalis, o tai buvo labiausiai sumaterialėjusi, plėšriausia, sugrįžo ir viską užėmė su Europos pinigais. Reikia bekompromisinės laikysenos, tiesos sakymo, visų tikrųjų žmonių pažinimo ir palaikymo. Viename eilėraštyje („Tolimos dainos. Lyrika“, 2006 m.) rašiau iš savo patirties: „Tartum ant morų/ Paliudiju iš praregėjimo žaizdos:/ Iš kur išeisi savo noru,/ Ten savo noru nesugrįši niekados“ (p. 583, parašyta 1994 m.). Stebėdamas dviejų nepriklausomybės dešimtmečių pasistumdymų areną, nesigailiu tų žodžių, nes žmonės tiek buvo prisisunkę sovietizmo (beje, šiandien ateinančio jau iš Vakarų), jog patys  nesuvokia, kas esą. O norinčių iš to išsigelbėti nepaleidžia ir puola. O kai tą daro tokie patys, tai vyksta nesibaigiančios pjautynės. Mažai kas su praeitimi neturi nešvarumų, todėl visiems puolantiems reikėtų pirmaiusia pasisakyti, kas toks pats buvai ir esi. „Lietuvos žiniose“ 2010 m. per tris numerius (Nr.267, 268, 269) buvau kalbinamas apie Rimanto Kmitos monografiją, išleistą 2009 m. – „Ištrūkimas iš fabriko“, kaip mano kartos septyni poetai veržėsi iš sovietinės ideologijos ir tikrovės, o iš tikrųjų – iš sovietinės imperijos. Šiandien matome, kad partizanų 1949 m. Vasario 16 – tosios Deklaracija neįvykdyta, Sąjūdžio idealai išduoti.

Tyrinėdamas bylas archyvuose, rasdavau, ypač grupinėse, kad enkavedistai padėdavo tuščių popieriaus lapų per tardymus savo paties ranka užrašyti sau kaltinimus (pakazanije sobstvennoj rukoj). Nemokėdami rusų kalbos, lietuviškai rašiusieji taip ir užrašę – nuosavos rankos parodymai. Todėl, ypač meluojantiems, pasiūliau prie savo raštų pirma pridėti „Nuosavos rankos parodymai“: ką, kur, kada, kam ir kiek patys esate išdavę.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Bendravimo bendrybės reikalingos mažiems vaikams, ypač kai mokantieji patys tiki, kad vaikai jų laikysis. Kastų kastomis ištižusioje visuomenėje aš pats į sutiktą žmogų pirmiausia žiūriu kaip į žmogų, ir ne daugiau, ar tai būtų ta žila kaip centas su žilu centu rankoje, ar kas kitas, nežinia kas, net kažkas. Po nemalonios patirties net su reikalu pirmas niekada nesikreipiu į jaunus žmones, palieku pirmenybę jiems. Kaip vyras niekada pirmas neduodu moteriai rankos, nes yra amžina pirmenybė pačios moters – paduoti ar nepaduoti ranką.

Jokių apibendrinimų pasakyti negaliu, nes visada elgiuosi pagal konkrečias aplinkybes. Vieną kitą nupasakosiu.

Nusisamdytu taksi vežu žmoną į hemodializę. Stulginskio gatvės ir Gedimino prospekto suikirtime kamščiai, šalta, o pačiame kamštyje, prie pat mūsų automobilio stovi žmogus su ramentais, be kojos, drabužiai sulipę, veidas nemalonus, ištiesęs ranką. Kai tokį pamatau, aš visas verkiu savo vidumi, nors kiti nei to verksmo, nei to žmogaus nemato. Paimu savo pinigų, vairuotojui sakau – duok jam litą. O jis mane užpuola: ką, jam litą, jis pragers! Tada paimu kitą – duok jam du litus. Jis dar daugiau puola, tada išlipu pats į tą kamštį, o jis mane išsiveja, už mūsų jau pasigirsta signalai, vairuotojui sakau pirma – duok jam tris litus, žinoma, pats paduodu, o tu, sakau, stok į jo vietą. Jeigu kas turi teisę ir gerti, sakau, tai jis, o ne prezidentas ar tu, aš matau jo visą gyvenimą.

Mano vairuotojas labai geras specialistas, nors pats nevairuoju, bet viską jaučiu, kaip jis dirba rankomis ir kojomis, lyg tas dokumentiniame Denikeno filme „Atsiminimai apie ateitį“ į indėną panašus ateivis iš kosmoso ar indėnas, sėdintis kažkokiame skraidančiame aparate, prikišęs akį ir jį valdantis rankomis ir kojomis, lyg būtų pats su juo suaugęs. Visai kaip mano vairuotojas. Važiuojame be jokių trinktelėjimų, net stebina pripratus troleibusuose stovėti, kai trinkčioja, vos gali atsilaikyti. Aš pats jaučiu, kaip švelniai jis įjunginėja, išjunginėja ir valdo savo taksi, bet kaip žmogus tai tikras kapšas, visos kalbos tik apie pinigus. Pats panašus į sudribusį maišą. Tokį reikėtų tik užrišti į maišą ir pasodinti pakelėje, kad pats atsirištų iš vidaus ir išlystų, tiek jis man atgriso. Žinoma, aš to jam nesakau, jums pasakau… O jis iš nykščio užleidžia rusišką dainą su būgnais visu smarkumu. Paprašau nutildyti, nes aš čia komendantas, kol važiuojame, mano žmonai reikia ramybės. Tada jis mane pradeda užgaulioti, o aš paprašau, kad pasuktų į pašalį, per mobilų iš firmos išsikviesiu kitą vairuotoją, bet patys nelipsime, kol neatvažiuos.

Negana to – nuvažiavus į ligoninę, dviejų metrų nuožulnumas įvežti ratukus apledėjęs, nors turi būti valomas. Nueinu į poliklinikos kavinę, nuo stalelių susirenku visus indelius su druska, susipilu į didelę lėkštę ir nusitirpinu. Nuo tos dienos iki pat šios ant stalelių druskos toje kavinėje beveik nepadedama. Pasivėliname 15 minučių po dvyliktos valandos ir esu apšaukaimas dėl to, tada atsakau, kad prieš kelias dienas atvažiavome 15 minučių iki dvyliktos, paguldėte žmoną ir išlaikėte daugiau kaip valandą – ligi 15 minučių po pirmos, esą, nėra vandens aparate, ir aš tylėjau. O Europos Sąjungos pinigus gaunate!

Tas viskas atsitinka per vieną dieną.

Arba dar. Pernai pavasarį skubu tiesiu taku per Lukiškių aikštę paruošti susirašinėjimo su Bernardu Brazdžioniu publikaciją „XXI amžiui“. Nukopijuoju laiškus, ranka parašau komentarus, viską perduodu iš redakcijos su laikraščio numeriais platinti atvykstančiam žmogui, redakcijoje surenkami kompiuteriu, paskui man atvežama peržiūrėti, tada skambinamės telefonais į Kauną po kelias valandas ir koreguojame, po to perduodama į Lenkiją spausdinti. Po to vėl tas pats. Iš numerio į numerį, užtai vietoje honoraro redakcija siuntinėja laikraštį. Skubu per aikštę, o ant suolo visiškai nuoga, išsižergusi prieš saulę sėdi graži mergina. Kitur nepraeisi, arba suk į laukus per žolę, arba kaip šventasis eik nepakeldamas akių. O aš ne šventasis, be to dar vyras, todėl nė nežvilgtelėdamas įžeisčiau panelę. Prieinu, užstoju saulę, nusilenkiu prie pat ir sakau šypsodamasis: „aš nieko tau pasakyt  nenorėjau, tiktai į akis pažiūrėjau, ten du auksinius medžius pamačiau, lingavo ir juokėsi juodu, apsvaiginti pavasario vėjo, aš nieko tau pasakyt nenorėjau, tiktai į akis pažiūrėjau“. Dar kartą nusilenkiu ir skubu prie savo darbo, o ji tylėdama kraipo į šonus gražią galvą. Tu mergaite, jeigu tu šitoje, centrinėje, miesto vietoje taip sėdi, tai aš turiu teisę tau užstoti saulę ir pasižiūrėti į tave kur man patinka. Tą visą atsitikimą tą pačią dieną papasakojau rašytojai Emai Mikulėnaitei, nes abu gyvename Žvėryne ir dažnai susitinkame pasikvatoti.

Arba dar. Nepriklausomybės pradžioje kas nors atsikurdavo, kas nors įsikurdavo. Įsisteigė ir ateistinė blaivybės draugija, kuriai vadovavo universiteto filosofijos dėstytojas Jonas Mačiulis. Iš kažko sužinojęs, kad aš nuo 1959 metų nerūkau, negeriu nei degtinės, nei vyno, net alaus, jaunas sportavau, o dabar geriu vandenį ir nė dienos neišbūnu be mankštos kas rytą, pristojo per telefoną prie manęs, kad tik antrą tokį Vilniuje po apklausos suradęs, – būtinai ateikit į jo draugiją pasipasakoti, nes šimtai ar tūkstantis jo draugijoje, o nieko jiems negalįs padaryti. Tai sakau, junkitės su Valančiaus draugija. Ne, ten su religija, o čia kitaip, bet nieko negalįs padaryti, skęstanti jo draugija. Sakau, žmogau, ar tu žinai, ką šnekąs? Jeigu aš būčiau girtuokliavęs, paskui išsigelbėjęs, tai mielai ateičiau pasipasakoti ir kitiems padėti, o aš visai negeriu, studentaudamas kai kada į šokius einant paragaudavau, kad būtų drąsiau susipainioti su panelėmis, o dabar, kai tu apie mane pradėsi pasakoti, tai tie tavo girtuokliai mane užmėtys išgertais buteliais. Aš jo nepažinojau, nebuvau nė matęs. Beveik verkdamas maldauja: ko tik nedariau, bet niekas nepadeda, jeigu neateisite, tai dar šį vakarą nuskęsta visa draugija. Tai, sakau, nusiskandink ir pats – prisigerk nuėjęs. O pats tuojau parašiau tokį ketureilį (yra knygoje „Pilnas vakaras nutilusios dainos“, perspausdinta „Tolimos dainos. Lyrika“, 2006 m., p. 507, cikle „Šiaudo drabužiai“):

 „Mėgino liūdnas skendinčius vyne į gėrį

 Su viltimi dar traukt ir gelbėt, – bet už paskutinį pinigėlį

 Iš nevilties nusiskandino – prisigėrė vyno:

Tarytum vynas linksmas pats vyne prigėrė.“

Visi mano trumpieji eilėraščiai, taip pat „Atlyginimo už baimę haiku“ (ar haikos), parašyti iš tokių konkrečių situacijų. Rašytojas Jonas Mačiulis, kai papasakojau visą tą istoriją, labai rimtas ir labai liūdnas be jokio šyptelėjimo man guodėsi: kiek jis man prigadino kraujo, aš, Jonas Mačiulis, ir jis, balsai visiškai panašūs, negaliu parvažiuoti į Veliuoną, turiu bėgti, visi pažįstami išgėdina: čia šneki apie Dievą, o ką Vilniuje kiauksi per radiją?!

Gyvenimo pasaka būtų be galo. Prašom pasidaryti iš tokių pavyzdžių bendravimo patirtį – intelektualinę ir praktinę… Niekados neinu per raudoną šviesą. Stoviu ir juokiuosi. Pirmiausia, iš savęs, kad gatvėje tuščia, o aš stoviu ir laukiu kaip kvailas, nors seniai galėjau pereiti. Paskui iš kitų, kurie bėga, man stovint, o po kelių žingsnių užsidega kitos spalvos, ir aš, stovėjęs, juos aplenkiu – į kitą gatvės pusę ateinu pirmas!

 Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

 Geriausiai matyti mano knygose, ir būtent iš eilėraščių, todėl demokratiškai gali nusistatyti kiekvienas, pajėgsiantis apsiginti savo sprendimus. Skaitmeninį „Tolimų dainų. Lyrikos“ variantą (iš dešimt rinkinių) Mažvydo bibliotekoje minėjau, o dar yra dvi po to: „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ (2009 m.) ir „Nusigandusi širdis“ (2012 m., tik išleista „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje, todėl pavadinimas nerašomas tituliniame puslapyje, yra pabaigoje „Autoriaus žodyje“). Be to ne pro šalį būtų perskaityti ir neeiliuotus tekstus – knygą „Lyra ant gluosnio“ (1998 m.), taip pat pokalbius su manimi „Gimtajame žodyje“ (2008 m., Nr. 6 ir 7), „Lietuvos žiniose“ (2009 m. „Prašom netrukdyti, žydi mėlynosios alyvos“, 2010 m. „Trauktis atsišaudant“, 2011 m. „Vertino ir gynė“ – visi trys – per laikraščio tris numerius kiekvienas), dar atsiminimus „Krantuose“ (2005 m., Nr. 2) „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“, knygoje „Juozas Keliuotis ir literatūros dinamika“ – „Žmogus ant minos“, Joanos Danutės Žilaitytės knygoje „Paukščiai viršum vaivorykštės“ – „Tyli šviesa“, almanache „Varpai“ – „Mudviejų gyvenimai buvo nelengvi, o laikai – nelaimingi“ (2013 m., 38). O šių metų balandžio mėnesio numerio žurnale „Tarp knygų“ (p. 27-35) skelbiama mano plati bibliografija, galima ir į ją pasižiūrėti, ko ieškotis. Jeigu atsiras nors vienas, norintis daugiau sužinoti ir kaip reikiant pažinti – pailsėti nuo mobiliųjų telefonų ir kitokios elektronikos elektros…

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumo grandinę?

  O koks skirtumas? Svarbu, kad viskas tikrai vyksta ir vyksta, kaip vyksta, kadangi nesu tikras nei vien tik dėl harmonijos ir grožio, nei vien tik dėl atsitiktinumų grandinės tikrumo, bet matau tikriausio tikrumo ir pro tą, ir pro tą. Jau seniai mano atsakyta: 1990 m. parašyto eilėraščio „Kur tos akys, kurios pamatys“ (įdėto 1994 m. rink. „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ ir perspausdinto „Tolimos dainos. Lyrika“) viena eilute „Kis menų vien melai ir menai/ Vien melų kis“ (p. 474). Skaitant nuo pradžios bus harmonija ir grožis, o nuo pabaigos – „Kis melų vien menai ir melai vien menų kis“ – atsitiktinumų grandinė.

O dėl pasirinkimo laisvės – nesuprantu, kaip savo vidumi atrastą Dievą kaip didžiausią vertybę tikintis ir asmeniškai už savo veiksmus atsakingas gali ja netikėti, nors visas pasaulis pragmatizmo sumetimais pasirinktų arba mažesnį, arba mažiausią blogį. Aš gyvenau sovietinėje santvarkoje, bet mano visa kūryba rodo, kad savo dvasia aš joje visai negyvenau, sukinėjausi tiktai su buitiniais reikalais.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Nesu prietaringas, pasišaipau iš visko, bet stebuklais tikiu, nes didžiausias stebuklas, kai rašąs suvokiau, kad esu, po to visą gyvenimą tą stebėjau ir stebėjausi, o dabar – kaip aš dar gyvenu.

Apvaizda ar likimas? Nežinau, negaliu pasakyti, bet mano gyvenimas pilnas stebuklingų atsitikimų ar keistų atsitiktinumų. Vieną kitą kitur minėjau, o čia gal ne pro šalį prisiminti nors vieną.

1980 – tieji metai. Anais laikais metus išgyventi (užsimokėti už viską, neparsiduoti ir išlikti, nusipirkti knygų, maisto ir drabužių, ir taip toliau) mudviem su žmona reikėjo turėti tūkstantį rublių, žiūrėdavome, kaip sukrapštyti ir neliesti kitokioms išlaidoms. O tų metų šaltą pavasarį padaro žmonai netikėtą nereikalingą, bet būtiną, operaciją, nes apžiūros metu atsitiko nelaimė ir grėsė mirtis. Nuo mudviejų, nesutinkančių, nuslepia tiesą, ją, klykiančią, prievarta užmigdo narkoze, o aš, kaip užmuštas su kuolu per galvą, su skaudama gerkle ir temperatūra atsiremiu į sieną gale koridoriaus, paskui sėdžiu prie jos lovos, kol vakare išvaro, nevalgiau ir negėriau per dieną. Eidamas ties rašytojų Sąjunga sutinku Juozą Aputį ir Marcelijų Martinaitį, vieni kitus patraukdavome per dantį, bet sužinoję, kas atsitiko, liūdni nutyla, o aš nueinu, kur akys veda, kur kojos neša. Žinoma, į knygyną, namo nenoriu. Užsienio literatūros… Jaunas žmogus tupi, susikrovęs į glėbį įspūdingos monografijos „Jagiełło i Jadwiga“ knygų krūvą, dar viena padėta, atsitupiu šalia ir vartau, pasiėmęs iš lentynos, o jis laukia. Ką daryti? Mano kišenėje tik šeši rubliai, tiek ir ta knyga kainuoja. Tai nepigi. Galima būtų nusipirkti ir už paskutinius, o paskui siūlinėti už kelintą kainą, tokią retenybę, tačiau vien tai pagalvojus pasidaro taip šlykštu, kaip liūdna, skauda visa ir šalta, padedu atgal, o jis laimingas  pasigriebia į glėbį ir tą paskutinę. Pareinu  namo ir sėdžiu kaip nesavas. Jau nutraukė šildymą, pats kaip sudaužytas, skauda visa, žmona supjaustyta ir taip, jog baisu apie ateitį pagalvoti, rinkinys leidykloje atmestas, pinigų nėra, reputacija kaip ant pirmosios knygelės rankraščio… Nors ėmęs ir šok atsirėmęs, anot mano mamos, amžinatilsį. Bet pagalvoju, kaip vis dėlto gerai, kad nors turiu kur pareiti.

Paimu iš papratimo tranzistorių, kuriuo, nešiodamas iš kampo į kampą ir vartaliodamas į visas puses, klausydavausi užsienio lietuvių radiją. Paimu abejingas viskam, nes koks man skirtumas, ką praneš apie visą pasaulį, aš ir taip žinau – „Laisvosios Europos“ radiją girdėdavau ir pro ūžesius kasdien, o „Amerikos balso“ nė nesiklausydavau – Vilniuje per tiek metų pro ūžesius neteko pagauti, vis Veliuonoje. Abi stotys greta. Atsuku automatiškai – ir tą pačią akimirką per „Amerikos balsą“ pasigirsta mano pavardė – bus kalbama per „Amerikos balsą“ iš Vašingtono lietuviškai, ką Mirga Girniuvienė apie mano knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ parašiusi angliškai „Lituanus“ žurnale. Išklausau viską ligi pat galo, kad cenzoriai nesupranta, ką praleidžia, paskui vėl viską užlieja ūžesiai lyg jūra egiptiečius po izraelitų praleidimo…

 Stebuklo čia nematau, bet stebuklingumo esama. Mindaugo gatvėje prie maišytuvų dirbo Danutės bendraklasė ir, nutarusi pati pasiklausyti, kas bus kalbama apie Danutės vyrą, ūžesius nusuko į šoną, paskui vėl staiga užleido, o aš pataikiau tokią akimirką ir išgirdau. Negana to, kaip už plaukų nuo to pakeltas ir pastatytas ant kojų, nutariu dar ir vakare nulipti prie pašto dėžutės į pirmą aukštą, kur nieko gero rytą nebuvo, kai pasižiūrėjau. O kas ten būna? Koks pranešimas, koks laiškas, koks laikraštis. Betgi dabar – pašto perlaida iš Ukrainos, 45 rubliai honoraro už mano eilėraščių vertimus, berods, leidykla „Dnipro“. Nė nesapnavau, nežinau, nė kas. Nei daugiau, nei mažiau, o tiek, kiek reikia, kaip dabar pasakytume, pradiniam kapitalui pradėti verslą. Materialiniu ir moraliniu požiūriu. Ukrainiečiai – geri žmonės, kai gydžiausi Truskavece 1972 m., pasikalbėdavau. Žinoma, ne su rašytojais, o su paprastais bevaikštinėdamas po miestą. Paskui vertė dar kelis kartus, be mano žinios, gal kas rekomenduodavo ką nors.

  Knygoje „Lyra ant gluosnio“, rašydamas apie Italijoje gyvenusią savo tetą, kai per karą gaudavome nesuprantama kalba parašytus laiškus sus raudonu kryžiumi ir galvodavome, kad apie mirtį, o būdavo apie gyvą, paskui, net po keliasdešimt metų jau apie mirusią, o manydavome, kad apie gyvą, pats sau pasirašiau (aš jos gyvos nemačiau) tarytum kitų klausinėdamas – gal kas galėtų pasakyti, kada ji man buvo gyva, o kada mirusi? Šitaip ir dabar norėčiau paklausinėti, gal kas galėtų pasakyti, kiek tokią visais atžvilgiais nepaprastą mano gyvenimo akimirką buvo stebuklingumo ir kiek atsitiktinumo?

O dėl kreipimosi pagalbos į Išganytoją tegaliu visą išrašyti vieną iš trumpiausių savo eilėraščių:

            „Aš turėjau savo sielos žaizdą

            Ir žaizdotą Dievą: visada

            Metė į tikėjimą Apvaizda

            Susitikti žaizdai su žaizda.“

Komentuotina tik pirmoji eilutė. Ne sieloje žaizdų turėjau, ne skaudamą sielą, o pati žmogaus siela yra žaizda. Amžina neužgyjanti žaizda. Gal todėl dabar pasaulinį karą pakeitė pasaulinis kūno kultas.

Vilnius, 2013-06-13

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien