Alfredas Bumblauskas atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokiniai, talkinant nenuilstančiam mokytojui Vytautui Toleikiui, sudarė klausimyną ir surinko daugiau nei šimto žmonių atsakymus. Patys moksleiviai pasirinko, kieno atsakymų prašyti. Nusprendėme pakartoti prieš kurį laiką skelbtus atsakymus, ragindami ne tik jaunus, bet visų amžiaus grupių skaitytojus nepagailėti skaitymui  kelių minučių laiko.

A. Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius (2002), nuo 1993 m. Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas, daugelio mokslinių straipsnių rinkinių sudarytojas ir vienas iš autorių.

Už Lietuvos televizijos laidų ciklą „Būtovės slėpiniai“ (vedėjas ir vienas iš autorių) drauge su kitais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (1998). Yra gavęs Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžių (2003), Belgijos Karūnos ordino Komandoro kryžių (2006), Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio (1998), Karininko (1999), Komandoro (2009) kryžius, Simono Daukanto literatūrinę premiją (1999), Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimų parlamentinės asamblėjos (2000), žurnalo Przegląd Wschodni Aleksandro Gieysztoro vardo premiją (2007).

Tai labiausiai matomas istorikas, charizmatiškas žemaitis.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Kaip čia atsakyt… Aš nežinau, kas yra tas pašaukimas. Tiesą sakant, nelabai žinau, bet nujaučiu, kad tai yra turbūt mėgstamas darbas.

Kaip aš tai suradau? Per didelius vargus ir kančias: rūkyt pradėjau vienuoliktoj klasėj, nes nežinojau, kur stoti. Nepriimkit blogai už tokį gyrimąsi, bet sekėsi neblogai visi dalykai, o tai kaip tik ir buvo blogai. Nežinojau, kur stoti. Tik vieną dalyką žinojau – į mediciną nestosiu. Labai man tie lavonai ir kraujai nepatinka ir šiandieną. Stebiuosi medikais – iš kur jie tokie žmonės? Nors, žinoma, jų reikia. Na, tai vieną dalyką žinojau, kad į mediciną nestosiu.

Manau, norėjau stot į konservatoriją ir tapti artistu. Nuo devintos klasės vaidinau Telšių Žemaitės vaikų teatro studijoje. Vaidinau karalių. Po to visą gyvenimą juos vaidinau (per Universiteto langus – karalių Ūbą)… Teatras mane visada lydėjo, bet labai bijojau ten stoti, nes mūsų laikais neįstojus grėstų sovietinė armija. O juk ten stojimas – dvylika į vieną vietą… Galvojau, kad neįstosiu. O tai kur dar stot?

Enibenidikidaki – istorija. Ir vos vos įstojau. Mano rašinius imdavo į respublikinius konkursus, o iš egzamino gavau tris. Ir vos įstojau. Buvau kandidatu priimtas, bet mane permetė po pusės semestro ir tapau tikru studentu. Po universiteto baigimo žadėjau mesti istoriją. Niekas man šiame moksle nepatiko. Ir iiki šios dienos nepatinka, jeigu yra tik faktai, faktai ir datos, datos, datos, kaip kartais girdžiu, kad yra dėstoma mokyklose. Visiškai nenorėjau su tokia istorija nieko bendro turėt, tad ėjau ieškoti savęs filosofijoje. Su prof. E. Gudavičiumi daug apie tai šnekėjom. Bet nebuvau patenkintas. Tiesą sakant, nežinau, ar ir dabar esu labai patenkintas. Ar norėčiau kitame gyvenime būti vėl istoriku? Ne, nežinau…

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Jeigu istorijos srity, tai kito kaip prof. E. Gudavičius nėra. Jis išmokė taip žiūrėt į pasaulį, kad po jo nieko panašaus nesu atradęs.

Atrandu dabar kitų mąstytojų, bet jau ne Lietuvoj. Pavyzdžiui, Timothy D. Snyderį, dabar išėjusios puikios knygos ,,Žydų šimtmetis“ autorių Yuri Slezkine. Šią vasarą perskaičiau su didžiausiu malonumu. Dabar ką tik tekstus parašiau apie lenkų kultūros ir politikos genijų Jerzy Giedroycą. Mes turėtume auksu apipilt jo paminklą. Juk jis iš lenkų savo idėjine pozicija atidavė mums Vilnių. O mes juk jį esame paėmę iš Stalino rankų, taigi nelabai sąžiningai jį turime, jei laikysime, kad Ribentropo-Molotovo paktas yra neteisingas. Jei jį reikalaujame anuliuoti, tai kaip su Vilnium? Vienas istorikas panašius rebusus yra pavadinęs kvadratiniais apskritimais…

Kalbant apie didžiąją pasaulėžiūrą, labai žaviuosi fizikos didžiaisiais. Kažkada labai susižavėjęs skaičiau Aizeką Azimovą. Žavėjo jo sprogstančių saulių koncepcija – kad mes visi esame iš supernovų vidaus, nes tik ten gali rastis sunkieji atomai, kurie sudaro visos regimosios visatos pagrindą, taip pat ir žmogaus. Nuo makrofizikos iki mikrofizikos su Nilsu Boru, Werneriu Heisenbergu ir t. t. Mane tai žavi.

Kartais galvoju, kad būčiau norėjęs studijuoti astronomiją arba fiziką, bet, aišku, tai ne mano nosiai ir per daug toli viskas. Na, visada dar baisiai domėjausi teologijos dalykais. Dabar taip laimingai susiklostė, kad dėstau civilizacijų istorijos kursą, kuris yra man išbandymas, nes turiu dėstyti ir religijų atpažinimą. Čia man didysis autoritetas yra Maxas Weberis. Jis, mano manymu, yra genijus. Jau šimtmetis beveik praėjo nuo jo veikalo ,,Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia”.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Menuose autoritetas – Petras Repšys, mano bičiulis. Kaip tik dabar galvoju, kaip pritaikyti jo freską, esančią Filologijos fakultete,  rašomam penktokų vadovėliui. Dabar įdėmiai pažiūrėjęs supratau, kad ten penktokų nėra. Ten yra jaunimo papročiai, o ne žaidimai – va kur bėda. Labai norėjau iš naudoti tą freską, bet dabar paimsiu Breigelį. Muzikoj? Nežinau. Dabar turbūt Rokas Radzevičius. Mane padarė Lietuvos roko popiežiumi. Buvo čia toks roko knygos pristatymas… Bičiuliauju su Petru Vyšniausku, su kuriuo pažiūromis nesutinkam, nes jis sako, kad mano mėgstamieji LedZeppelin yra pasenę. O aš jam sakau, kad man džiazas nepatinka. Tik tokie kaip Glennas Milleris arba koks Chickas Corea. Va taip ir ginčijamės. Teatre – Peteris Brookas su nuostabia knyga ,,Tuščioji erdvė”. O kiną tai labai mėgstu.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Prieštaringas jausmas, nes žinau senas formules. Kad ir kiek kartų keistųsi, visada šiuolaikinis jaunimas atrodo blogai. Visada atrodo, kad mano karta buvo geresnė. Tai yra amžina taisyklė, kurią žinau kaip istorikas.

Dažnai manęs klausia, kaip šiuolaikinė studentija atrodo, ir aš galvoju, kad nepalyginsiu mano laikų magistrinių diplominių su šių laikų darbais. Tai yra kosmosas. Dabar pusė mūsų studentų išeina su mirtinai puikiais opusais – reikia pult ir skaityt. Yra visiškai kitas lygmuo – žmonės yra kitaip išsilavinę, kitaip medžiagą mokantys rinkt, kitaip analizuot. Nesulyginama pažanga. Tačiau nesu garantuotas, ar motyvacija yra panaši į tą, kuri buvo mano laikais.

Ankstesnėj kartoj buvo taip kaip su menine kūryba: kol yra varžtai, kol reikia kurt ezopiškai, tol yra didieji meniniai pasiekimai. Kai laisvės daug, tarsi yra neaišku, kas čia vyksta. Kartais galvoju, kad taip ir su jaunimu yra. Kai buvo varžtų sistema, jaunimas atrodė sąmoningai kuriantis. O  dabar, kai visas pasaulis yra po kojom – nebežinau. Ir čia, matyt, prieštaravimas yra toks, kurio mūsų karta nebegali suprast. Mes visi esame užkoduoti nacionalistai. Kodėl? Todėl, kad mes kitaip pasaulio nebuvom matę – jaunystėj jo negalėjom matyt ir neįsivaizdavom kitaip. Lietuva ir yra mūsų pasaulis. Daugiau kito nėra. Visa kita – kaip pagal Quentiną Tarantiną – kažkas už Meksikos (pagal jį, taip amerikonai įsivaizduoja pasaulį – Amerika, Meksika ir viskas, kas už Meksikos).

Tai mums tas pat buvo. Dabar į Dubliną, Londoną, Stokholmą kas tik nori skraido. Mums tai buvo neįsivaizduojama. Švedų ledo ritulys arba ABBA buvo kažkas iš karalių pasakos. Tai štai dėl to, mano kartos ir šiuolaikinio jaunimo yra kitokie pasaulio matymai. Tai turbūt ir yra nesusikalbėjimo pagrindas. O dėl ko verkia mūsų politikai? Kad susiduria vienoks ir kitoks pasaulio matymas.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?  

Ne, socialinias tinklais visiškai nesinaudoju, ir man tai nėra įdomu. Man ir taip tų žmonių per daug. Kiekvieną semestrą aš turiu po puikių trisdešimt studentų ir labai gailiuos, kad vardų neįsidėmiu ir negaliu jų identifikuot praėjus metams. Žinau, kad jis pas mane rašė, bet ką rašė ir koks jo vardas – neatsimenu. Jeigu aš to negaliu padaryti, tai kam man kokie twitter‘iai arba facebook‘ai. Kam man to reikia?

Žinoma, kai sugriūna internetas, tą dieną gali būt laisvas ir eit alaus gert. Dabar niekas negali gyvent be telefono. O mes taip visi gyvenome. Būdamas dekanas (tapau 1990 m.) aš ne tik kad mobiliojo, bet ir namų telefono neturėjau. Galit įsivaizduot? Bėgu per Pašilaičius tekinom, kažkas įvyko, kažką reik pranešt, o tik ten buvo telefonas. Nėra ką šnekėt. Revoliucija įvyko mūsų akyse. Jaunimas jau to nejaučia, bet tai yra ką tik įvykę.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Aš labai paprastai atsakyčiau kun. Juliaus Sasnausko žodžiais. Čia nereikia skambių žodžių. Yra paprasta sąvoka – broliškumas. Ar jauti, kad esi apsupty žmonių, kuriuos laikai broliais ir seserimis? Tada tu saugiau jauties ir esi ten, kur reikia būt. Tu neklajoji po pasaulį, nes kitur yra nežinia, nes nukeliavęs tu turi susirast brolius ir seseris, o čia nieko nereikia ieškoti. Čia yra tavo duotybė. Tu nepasirenki motinos, tėvo, nepasirenki nei brolių, nei seserų, t.y. savo tautos. Bet aš dar kitaip sakau: mano broliai ir seserys yra dar kažkas daugiau.

Mūsų katastrofistinis Lietuvos vaizdinys: kažkada buvome dideli – ištisa imperija – nuo jūros iki jūros, o po to pradėjome mažėt mažėt, susitraukėme į šagrenės odą, o dabar dar visi pabėgo. Amen. O aš tada sakau, kad klaidingas yra Lietuvos istorijos vaizdinys: mes iš tikro buvome imperija, bet ji nebuvo vien tik lietuvių; be to, ji nebuvo tokia plati ir didinga (į pietus už Kijevo jau beveik žmonių negyveno). Tačiau šiandien šitoj erdvėj yra 46 milijonų nacija – ukrainiečiai, dar 10 milijonų – baltarusiai, 40 milijonų lenkų, kurie gal nėra visi iš LDK, bet mūsų elitas yra tapęs esmine lenkų nacijos kultūros dalimi – nuo Jogailos iki Jono Paulio II, jeigu tikrai popiežiaus mama yra iš Mažeikių. Taigi, keturios tautos su lietuviais. O jeigu dar pridursime litvakų indėlį Izraelio kūrimui, tai ir bus penkios modernios valstybės, kilusios iš LDK erdvės ir kurias iš principo turėtume laikyt savo brolija. Tai kur čia mes mažėjam? Mes esam labai didelė brolių ir seserų sąjunga.

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Nuo ko pradedi pažint žmogų? Nuo humoro jausmo. Na, o jei žmogus yra geras toj vietoj, tai paprastai jis yra geras visur. Sukčius gerą bajerį turi tik tam kartui. Nors bajeruojantis sukčius man vis tiek yra smagesnis negu bajerio nesuprantantis kvailys.

Dabar rodomas serialas ,,Kartą Odesoje“. Pirmąkart taip žydus rodo. Fantastiški žydai. Niekada dar taip Odesa nebuvo nufilmuota, o ir žydų dar nieks taip nėra vaizdavę. Jie ten yra gangsteriai, japončikų gauja. Gražūs aktoriai, gražios aktorės. Žavus, gaivus gūsis kinematografiško grožio. Tai man toks Japončikas yra žavesnis tipas. Durnių yra tiek daug aplinkui, o aš laikau kvailystę pačia didžiausia nuodėme. Nuodėmingas žmogus gali atgailaut ir pasitaisyt. Tačiau kvailys net nesupranta, kad jis yra kvailys ir todėl nesupranta, kad daro nuodėmes!

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Pirmas mano vaikystės atsiminimas: sėdžiu ant Telšių kapinių laiptų pakopos, mėtau akmenis ir žinau, kad už nugaros guli Rainių kankiniai. Enkavedistų išžudyti 1941 m. birželio 23-iosios naktį, tarp kurių vienas buvo mano tetos klasiokas. Pateko ten tik dėl to, kad trypė kojom, kai kiti agitavo į kolchozus eit. Paklausė, ko jis trypė kojom, ir supakavo jį. Mane vaikystėje visada tai lydėjo. Aš žinau, kad ten tie Rainių kankiniai guli, bet apie tai šnekėt negalima. Tai žinojau nuo penkerių metų. Po to tik supratau kad santvarka, kurioje negalima apie viską šnekėt, kada nors grius. Taip ir įvyko.

Pupų virimas pas babą. Tai yra vienas genialiausių Prusto kvapų, istorijos ir filosofijos atspindžių. Čia pupos ne šitie fasoliai, bet tikros žalios ankštys. Jas verda su ankštim dideliam katile. Saulė leidžiasi. Tas kvapas. Vien tų pupų gali šveist ir tarsi nieko daugiau gyvenime nereikia… Pas senelę, kuri virdavo lauko virtuvėj, ant lauželio. Iki šiol išlikęs vaizdinys. Pamatau dabar kur turguj pupų – visada perku. Visada perku ir stebinu. Kiti nėra valgę tokio dalyko. Pažįstu žmonių, kurie iki trisdešimt penkerių nebuvo valgę pupų. Čia iš babos pasaulio.

Iš paauglystės pasaulio –  ežerai. Dūkimas prie jų. Ištisas dienas žaisdavom gaudynes po vandeniu. Tikras gaudymas tik vandeny. Ant bokštų šoki, neri. Visos vasaros taip praėjo. Nuostabus ežeras Germantas prie Džiugo kalno ir dar yra toks Ilgio ežerėlis. Ar yra meilė? Nežinau. Bet kad laimė yra, kai žaidi šiuos vasaros žaidimus, tai taip.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?

Per daug kosminis klausimas. Ar žvaigždės danguje yra tvarka ar yra atsitiktinumai? Amžini klausimai, ir bijočiau į juos atsakyti. Kartais tai atrodo gražu ir sistemiška, o kartais – bjauru ir chaotiška. Čia kaip kokia akim pažvelgsi.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Mėgstu pokštaut šitokiu būdu: aš sakau, kad esu antitrinitorius. Visi klausia: kas toks? Kiek galima, ši sąvoka yra arčiau sąvokos „rabindranatastagorė“ – tai tam, kad užveltum daugiau smegenis. Iš tikrųjų tai yra krikščionybės kryptis, kuri neigia Švč. Trejybę. Ginčija arba Šv. Dvasios buvimą, arba Kristaus dieviškumą, o kartais ir tą, ir tą. Mūsų istorijoj buvo toks Simonas Budnas, kuris yra laikomas europinio masto antitrinitorinės versijos asmenybe. Aš sakau, kad Kristus – gal ne Dievas, na nežinau… Jesus Christ Super Star man patinka. Kad Šv. Dvasia egzistuoja – tuo neabejoju. Kiekvienąkart tai įsitikinu, kai uodas įkanda. Aš trenkiu ir sakau: ,,Velnias! Kam Dievas jį sukūrė?” Dievas praneša apie save. Uodas yra Šv. Dvasios išraiška geresnė negu balandis. Bet antritrinitoriai mano, kad Dievas sutvėrė pasaulį, o po to pasakė: ,,Eikit visi po velnių.” Tai aš kartais taip ir galvoju.

P. S. Ir dabar aš matau Lietuvėlėj mūsų, kad apie laiką yra nešnekama. Ir bandau suprast, ar nesikartoja čia tas pats dėsnis, kaip buvo SSRS laikais. Normali demokratiška santvarka yra visuomenė, kuri nebijo šnekėti apie viską, o pas mus kuriasi tam tikras bailumo sindromas. Pavyzdžiui, yra kulinarinis paveldas, visi jį žino, bet kažkodėl Plungės rajone gamintojams policija reidus daro. Kas čia per santvarka? Jaroslavą Hašeką užtenka paskaityt: jeigu valdžia  persekioja alaus gėrėjus, tai ji žlugs. O yra kitų dalykų: kas dabar vyksta toje Lietuvoje? Aš, pavyzdžiui, nieko nesuprantu tuose skandaluose. Kaip galima suprast? Nėra dokumentacijos, viskas yra kažkokiose keistose interpretacijose, spaudoje milijonas nuomonių, ir tu nežinai, kuri yra pagrindas.

Aš negalėjau tikėt savim, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų aš nesidomėsiu žinių laidom. Nusiperku šeštadieninį ,,Lietuvos ryto“ numerį, perskaitau ,,Rytus–Vakarus“, kartais dar ,,Veidą“. O ką dar Lietuvoj skaityt? Na, ,,Kultūros barai“, „Naujasis Židinys“ ir t. t., bet čia jau yra beveik mano profesijos dalis, nes tai yra humanitariniai tekstai, o ne politiniai. Kažkas čia yra negerai, kažkas žaidžia žaidimus, kurių, dovanokit man, nemoku atpažint. O tai nuvilia. Jei būčiau jaunesnis, maučiau iš Lietuvos ne dėl pinigų, bet dėl šitų kvailybių, kurios net pokštu sunkiai pasiverčia…