„Tyla žudo“. Jaunimo linijos savanorė: Pokalbis gydo

„Kai išeinu ryte po naktinio budėjimo, kartais apima toks savotiškas jausmas. Švinta, žmonės eina į darbus, o aš naktį turėjau keletą sunkių pokalbių, kai su manimi skambinantieji nuoširdžiai dalinosi skausmu, galbūt net padėkojo ar tiesiog supratau, kad jiems tai buvo svarbu. Imu kitaip žiūrėti į kiekvieną sutiktą žmogų, atrodo, jog kiekvienas greta esantis troleibuse tiek pat nusipelnė mano gerumo, kiek tas, su kuriuo kalbėjausi naktį“, – įspūdžiais ir patirtimi dalinosi vargonininkė, muzikos mokytoja Ausma Sakalauskaitė „Jaunimo linijoje“ savanoriaujanti jau šeštus metus.

Kada atsiradai „Jaunimo linijoje“ ir kaip tai atsitiko?

Tai atsitiko seniai, gal 2007 metais. „Jaunimo liniją“ atradau atsitiktinai internete, ieškodama informacijos apie savanorystę. Iki tol buvau girdėjus tik apie „Big Brothers Big Sisters“ programą, norėjau pasidomėti ja ir atradau informaciją apie „Jaunimo linijoje“ vyksiančias informacines dienas, kurių metu galima tiesiog ateiti ir pamatyti, ką organizacija veikia. Nuėjau ir likau, iškart „užkabino“. Pasirodė įdomu tai, ką savanoriai veikia ir svarbu tai, ko organizacija siekia, iki tol kažkaip kitaip įsivaizdavau telefoninių tarnybų darbą. Galvodavau, kad savanoriai atsiliepia į skambučius savo mobiliais telefonais namuose.

Man įdomūs žmonių jausmai, psichologija  – muzika su tuo turi daug bendro. Turbūt dėl to „Jaunimo linija“ tapo antraisiais namais. Dar vienas motyvas, kurio tuo metu nesupratau – kai aš buvau vyresnė paauglė nusižudė mano dėdė, mačiau tos tragedijos sūkurį savo artimoje aplinkoje. Tai turbūt dar viena iš priežasčių, dėl kurių aš manau, kad svarbi ir reikalinga savižudybių prevencija, organizacijos, kurios tuo rūpintūsi, didelis ir atsakingas valstybės požiūris į šią problemą. Visos „Jaunimo linijos“ akcijos, tokios kaip dabar vykstanti „Tyla žudo“ ar anksčiau vykusios, tokios kaip „Nebijok kalbėti“ ar „Emocinė parama 100 Lietuvos miestelių“, leidžia mums žinoti, kad žmonės turi poreikį kalbėtis ir sužinoti, kaip galima padėti ar sustabdyti artimą nuo savižudybės. Tačiau, natūralu, kad daugelis mūsų bijome sunkių temų, bėgame nuo jų bijodami pakenkti ar dar labiau įskaudinti. Yra daugybė kenčiančių žmonių, kurie nedrįsta to pasakyti, nes artimieji su jais nesikalba – uždaro duris skaudžiam atvirumui.

Kokį įspūdį susidarei kampanijos „Emocinė parama 100 Lietuvos miestelių“ metu, bendraudama su provincijos žmonėmis? Atrodo, kad juos pasiekti, informuoti, skatinti kalbėtis yra daug sunkiau nei didmiesčių gyventojus?

Tai klausimai, į kuriuos atsakymų šeimoje dažniausiai negausi: kodėl žmonės galvoja apie savižudybę, kodėl save žaloja, kam to reikia, ką daryti ir kaip padėti šalia esantiems.

Neatsimenu tikslaus skaičiaus, tačiau aplankiau nemažai miestelių ir sutikau juose daugybę įvairiausių žmonių. Kai kur žmonės, mums kabinant skelbimus ar dalinant gatvėje informacinius bukletus, iškart perspėdavo, kad jų nekalbintume. Lietuviai, ir ypač provincijoje – santūrūs, uždari, kartais įvairių nepagrįstų baimių turintys. Tačiau būdavo ir tokių susitikimų, kai žmonės, kalbėdamiesi su mumis apie savižudybes, problemas, pagalbą, pravirkdavo, klausdavo patarimų. Tai klausimai, į kuriuos atsakymų šeimoje dažniausiai negausi: kodėl žmonės galvoja apie savižudybę, kodėl save žaloja, kam to reikia, ką daryti ir kaip padėti šalia esantiems. Sunku apibendrinti įspūdžius iš miestelių, nes kiekvienas miestelis su savo žmonėmis būdavo skirtingas: kai kur vykdavo nedideli renginukai, bet dažniausiai tiesiog gatvėse kalbėdavomės su žmonėmis. Išdalinome labai daug atviručių, bukletų su informacija, kur galima rasti pagalbą.

Aš manau, kad tai buvo labai veiksmingas būdas dalintis patirtimi ir pagalba – išsirinkome tikrai mažus miestelius, kur mažos bendruomenės, nėra didelės informacijos sklaidos, žmonės vieni kitus pažįsta, dažnai bijo kalbėtis, kad kaimynas nesužinotų. Ir čia ateina žmogus, savanoris, altruistas, kuris su tavimi kalba, pasidalina patirtimi, ką galima būtų daryti ir kaip vieni kitus galime geriau suprasti. Manau, kad tai daug veiksmingiau nei tiesiog pakabintas plakatas ar per televizorių parodyta reklama.  100 miestelių kampanija buvo kažkas tikrai neįtikėtino visiems „Jaunimo linijos“ savanoriams. Iššūkis, siekis, energija, entuziazmas – su dideliu ir kilniu vidiniu šūkiu – mums rūpi.

Grįžtant prie Tavo pirmųjų patirčių „Jaunimo linijoje“, kaip vyko pasirengimo savanoriauti periodas, kas buvo sunkiausia, gal sužinojai naujų dalykų apie save?

Po informacinės dienos nusprendžiau, kad pabandysiu tapti savanore, sužinojau, jog yra atrankos. Užsiregistravau į jas, atėjau, žinoma nerimavau – natūralu, aš buvau visai neseniai atsikėlusi gyventi į Vilnių studijuoti. Jaučiausi vienišoka ir atsiskyrusi, čia dar neturėjau draugų. Atėjau viena, baisu, kaip čia bus, ar mane priims, klausinėja keistų dalykų, pradžioje visa atrankos ir mokymų forma kėlė įtampos. Kita vertus, man tai patiko, nes viskas buvo labai atvira ir rimta. Savanorių mokytojai ir atrankos metodika man pasirodė rimti – tai turbūt ir „užkabino“. Savanoriauti gali labai daug kur, o čia iškart supratau, kad jei priims – reikės atsidėti.

Supratau, kad pokalbis gydo, kai jis apie tai, kas žmogui svarbu ir skauda…

Praėjau atranką, prasidėjo mokymai. Vieną stipriausių įspūdžių paliko pirmoji mokymų diena. Man buvo įprasta, kad niekas laiku neprasideda ypač neformaliuose užsiėmimuose, natūraliai pavėlavau į pirmąjį užsiėmimą, dėl to manęs turėjo laukti visas ekipažas – mokymai vyko ne Vilniuje. Paaiškėjo, kad aš turėjau važiuoti su „Jaunimo linijos“ direktoriumi Pauliumi Skruibiu – negavau jokių priekaištų, bet man buvo taip nesmagu ir taip gėda, supratau, kad niekada daugiau nepavėluosiu į „Jaunimo liniją“. Jis vienas iš mane įkvepiančių žmonių tęsti savanorystę ir dabar, nes tuo gyvena, tai jo kūrinys ir jo namai. Labai smagu matyti, kad jau dešimt metų šis žmogus nestokoja entuziazmo, kompetencijos ir rūpesčio. Atsakingumas, organizuotumas, veiklos organizavimas, empatija, gebėjimas priimti skirtingus žmones, būrys nuostabių žmonių – tai dovanos kurias gavau „Jaunimo linijoje“.

Natūralu, jog sunkiausia man asmeniškai buvo tos temos, kurios visiems sunkios – krizės, netektys, savižudybės. Mokytis apie tai, nebijoti kalbėti, susipažinti su savo nuostatomis, atsikratyti kai kurių šablonų (pavyzdžiui. kad jei pradėsi kalbėti apie sunkumus, žmogui gali pasidaryti dar sunkiau). Įvyko naujų atradimų, supratau, kad pokalbis gydo, kai jis apie tai, kas žmogui svarbu ir skauda ir kad jis būtinas čia ir dabar. Norint užgydyti žaizdą, prieš tai ją reikia išvalyti, o tam reikia prie jos prisiliesti. Skaudu, bet būtina.

Kokių gebėjimų reikia išsiugdyti savanoriui?

Pagrindinis dalykas – aktyvaus klausymo įgūdžiai. Visi „Jaunimo linijos“ mokymai paremti praktika ir patirtimi, tai reiškia, kad teorijos dozė pritaikoma su modeliuotų situacijų pagalba. Modeliuojame skambintoją bei savanorį, tos patirties būdu ir suprantame, kaip veikia teorija, kas tinka, kas mažiau tinkama pokalbyje, kas padeda išsikalbėti ar padrąsinti, o kas tam trukdo. Aktyvus klausymas yra pagrindinis „cementas“, lyg namo pamatas, reikalingas, kad galėtum girdėti. Atrodo, jog moku klausytis, bet klausytis ir girdėti – ne tas pat. Žodžiai panašūs, tačiau esmė ir gylis labai skiriasi. Klausytis galiu ir radijo, aktyviai klausytis ir girdėti žmogaus sunkumus, parodyti jam, ką girdžiu, būti aktyviam tame pokalbyje, suinteresuotam – kas kita. Tas suinteresuotumas yra neišmokstamas, vidinį nusiteikimą, vidinę motyvaciją kitą išgirsti ir jam padėti žmogus atsineša su savimi, ateidamas savanoriauti.

Tavo pirmieji skambučiai… Kaip buvo?

Pirmasis savarankiškas budėjimas, kai jau tapau savanore – tikrai sunkus ir be galo svarbus man. Prieš tai buvau pratusi dirbti su priežiūra, atrodė, jog esu palikta viena, gal aš ko nors nežinau, ką man reikės pasakyti, o jei aš pamiršiu ką nors ir pan. Mažumėlę jaučiau įtampą. Pamenu, kad atėjau visa suprakaitavusi iš to jaudulio – juk norisi viską daryti geriausiai, be klaidų, reikia būti pasirengusiai bet kam. Labai pavargau per pirmą budėjimą, nes jaučiau didelę atsakomybę – tai kartu buvo ir didelis džiaugsmas.

Svarbių, stiprių skambučių, kurių kartais negaliu ilgiau pamiršti, būna dar ir dabar, nepriklausomai nuo to, ar savanoris pradedantysis, ar jau turi patirties. Kartais kalbėdama su žmogumi apie jo problemas, sukuriame labai artimą kontaktą, pradeda rūpėti žmogaus gyvenimo kelias ir po pokalbio. Tai nėra tik žodžiai, užrašyti ant lentelės ant tilto, iš tiesų rūpi. O tą rūpestį ir išsinešame, kartais net ilgam. Pagalvojame, kaip tas žmogus gyvena, jis su mumis pasilieka, nors nežinome nei jo vardo, ir niekada nematėme veido.

Ar yra buvę, jog galvotum „gana, daugiau šito nebedarysiu“?

Ne, niekada taip negalvojau. „Jaunimo linija“ yra gera organizacija tuo, kad joje yra įvairių grandžių – gali keisti savo veiklą. Tai reiškia, kad pasavanoriavusi galiu nutarti mokytis toliau, kelti kvalifikaciją. Šiuo metu aš mažiau dirbu prie telefono, daugiau savo laiko skiriu kelti savanorių kvalifikaciją. „Jaunimo linijoje“ baigiau savanorių mokytojų paruošimo programą ir jau keletą metų su kolegomis vedu kursus būsimiems savanoriams ar kvalifikacijos užsiėmimus esamiems.

…kad pasiruoštum pakelti ragelį ir pasakyti: „Jaunimo linija, klausau“, reikia daug ko išmokti, sužinoti, prisiliesti

Klausimas, kurį kiekvienas, norintis savanoriauti, turi sau užduoti, yra – ar aš turėsiu pakankamai laiko tam. Nors aš galvoju, kad jei yra vidinė motyvacija – laiko randi, kad ir kur gyventum. Yra vienas savanoris, kuris važinėjo mokytis iš Panevėžio. Kai atrinkom, galvojom: „Na pažiūrėsim, kaip dabar bus“. Jis baigė mokymus ir toliau dirbo „Jaunimo linijoje“. Kai žmogus turi stiprią motyvaciją ir nori dirbti, padėti būtent čia – laikas ne problema, nors natūralu, jog ši savanorystė jo atima nemažai. Darbas atsakingas: kad pasiruoštum pakelti ragelį ir pasakyti: „Jaunimo linija, klausau“, reikia daug ko išmokti, sužinoti, prisiliesti ir įgyti įgūdžius.

Be minėtos stiprios motyvacijos, ar yra dar kokių nors reikalavimų, kad žmogus galėtų tapti savanoriu? Arba kitaip, ar yra žmonių, kurie negalėtų būti savanoriais?

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo tokia, kad savanoriauti negalėtų žmogus, kuris nekalba. Tačiau tai netiesa – jis galėtų rašyti laiškus, į kuriuos mes taip pat atsakome tiems, kurie neskambina, o rašo į „Jaunimo liniją“. Jei žmogus tuo metu, kai nori savanoriauti, pats turi didelių asmeninių sunkumų – tai nėra tinkamas laikas padėti kitiems. Norint pagelbėti kitam, pirma reikia pasirūpinti savimi. Savanoriai irgi žmonės, susiduria su sunkumais, tačiau stengiasi pasirūpinti savimi, nebijo pagalbos kreiptis į psichologą, jei to reikia, ar pasikalbėti su vienu iš draugų „Jaunimo linijoje“. Nerekomenduojama savanoriauti, patiriant dideles gyvenimo krizes, jei paskambins žmogus, turintis panašią problemą, tai gali atsilepti savanorio viduje, gali būti labai sunku.

Kalbėjome apie sunkumus, o kokie yra savanoriavimo privalumai arba, madingai tariant, „nauda“?

Neseniai užsienyje buvo atlikti tyrimai apie tai, kada žmogus jaučiasi laimingiausias. Vis dėlto laimingiausi tie, kurie mokosi, nepriklausomai nuo amžiaus. Suaugęs žmogus, tobulėdamas, mokydamasis naujų įgūdžių, jaučiasi visavertiškesnis ir dėl to kitaip vertina aplinką. „Jaunimo linija“ tokią „naudą“ tikrai duoda: savanoriai kiekvieną mėnesį kelia kvalifikaciją, vyksta daugybė įdomių užsiėmimų, kurie nėra „nuleisti iš viršaus“. Patys savanoriai pasako, kas jiems įdomu ir ko jiems reikia, pavyzdžiui, valdyti stresą, daugiau sužinoti apie įvairius sutrikimus, onkologines ligas ir etc.

Dabar jau pripratau, bet iš pradžių tikrai nustebino, kad „Jaunimo linijoje“ jautiesi kaip namie, net jei nepažįstu žmonių, kuriuos ten sutinku – bendrystės jausmas išlieka. Žinau, kad jie yra bendraminčiai, žengiantys ta pačia kryptimi, kalbantys ta pačia kalba. Jaustis geru žmogumi irgi yra „nauda“.

Ką atsakytum skeptikui, manančiam, kad eilinis žmogus be psichologinio išsilavinimo negali padėti susidūrus su sunkumais?

Tarp draugų yra skeptikų: „Tai, ką jūs ten kalbat, kokia iš to nauda, aš tai niekada, laikas veltui, naktim sėdėt prie telefono, nesąmonė“ ir panašiai. O po to vis tiek klausinėja ir klausinėja, galiausiai prisipažįsta, kad įdomu, klausia, ar galima ateiti.

Šį rudenį vykusioje LTPPTA konferencijoje profesorius pristatė įdomių duomenų, tyrimo rezultatų, kurie atskleidžia, kad tam žmogui, kuriam reikalinga psichologinė pagalba, specialisto ir savanorio pagalba tiek pat veiksminga ar savanorio kai kuriais atvejais net ir veiksmingesnė, labiau padedanti. Žmonės tiesiog vertino gautos pagalbos kokybę. Šiuos rezultatus stipru žinoti, tačiau neturime tikslo pakeisti skeptikų nuomonę ir kiekvieną žmogų priimame tokį, kokią jis nuomonę turi.

Pas mus savanoriauja ir fizikai, nėra tokio žmogaus, kuriam trukdytų specialybė. Yra ir karininkų, kurie savanoriauja – tai gražu ir spalvinga. Nereikia turėti specialaus psichologinio pasiruošimo, mes teikiame emocinę paramą. Psichologai konsultuoja – tai atskira tema. Organizacijoje yra daug psichologijos studentų – tačiau tai yra natūralu, nes jausmai ir žmonių sunkumai yra jų sritis, kuri domina.

Psichologinė pagalba kartais tikrai būna reikalinga ir naudinga, tačiau žmogus lankosi pas psichologą vieną ar daugiausia du kartus per savaitę. Noras žudytis, tas laikas, kai „taip skauda, kad nebegaliu“, gali užeiti bet kuriuo paros metu, net ir trečią nakties – tuo metu šalia nebūtinai bus žmogus, su kuriuo galėtum pasidalinti apie skausmą. Tokiais atvejais telefoninės pagalbos tarnybos yra didelė dovana, tik norėtųsi, kad žmonės labiau žinotų apie tokios pagalbos esmę. Tai nėra žaidimas, tai nėra man, o tam, kuriam tuo metu pagalbos reikia.

Parengė Rosita Garškaitė

Bernardinai.lt