Vargdienių seserys: „Mūsų jubiliejus – tai proga dėkoti Dievui už Jo ištikimybę“

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys šiemet mini vienuolijos 95-metį. Ją įkūrė palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kuris matė, kaip vienuoliai ir vienuolės savo meile Dievui ir Bažnyčiai bei auka gali padėti kurti Dievo karalystę. Minėdamos šį jubiliejų, seserys lankėsi su piligrimine kelione Romoje. Bernardinai.lt pakalbino apie jubiliejų, piligrimystę s. Viktoriją Plečkaitytę MVS, vienuolijos vyresniąją.

Didelė grupė Vargdienių seserų atvyko į Romą. Kokie šios piligrimystės tikslai?

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys šiemet mini vienuolijos 95-metį, tai yra viena iš priežasčių būti Romoje, piligrimauti. Atveda mus čia keletas paskatų – Tikėjimo metų pabaiga, Bažnyčios  ir Šventojo Tėvo nuskambėjęs kvietimas prie Šv. Petro kapo išpažinti tikėjimą ir kartu mums tai kvietimas atnaujinti savo įžadus. Tą ir padarėme per šv. Mišias.

Kita paskata jubiliejaus proga mums, kaip bendruomenei, steigėjo paveldas ir jo patirtis – dirbdamas vienuolijos marijonų atnaujinimo darbus, tėvas Jurgis ne kaltą lankėsi Romoje, kartą čia praleido keletą savaičių dėl vienuolijos atnaujinimo. Jo užrašuose randame, kad jis prie Šv. Petro kapo padarė tam tikrą privatų pasižadėjimą savo ir vienuolijos vardu – neieškoti nieko kito, neturėti kitų tikslų kaip tik Dievą ir didesnę jo garbę. Tai mes išgyvename kaip tam tikrą kvietimą ir dėkojame Dievui už tą galimybę, kad galėjome būtent čia Tikėjimo metų pabaigoje naujau, giliau vėl išgyventi tą tiesą, kad Dievas ir tik Dievas yra mūsų gyvenimo centre, tik Jo norime ieškoti, tik jam norime tarnauti, dėl Jo gyventi.

Tad ši piligrimystė yra tarsi grįžimas prie vienuolijos šaknų?

Ši piligrimystė mums visų pirma yra atsigręžimas į tikėjimo šaknis – į kankinių liudijimą, kankinystę. Tą ir darėme šias keletą dienų keliaudamos iš šventovės šventovę, melsdamosi įvairiose ažnyčiose, dalindamosi tikėjimo patirtimi tarpusavyje, kaip išgyvename čia ir dabar susitikimą su Viešpačiu, kiekvienos dienos momentuose.

Per tuos devynis su puse dešimtmečių, kai gyvuojate, kokių sunkumų, išbandymų patyrė vienuolija, kas padėjo juos išgyventi – juk būta ir periodų, kai veikla turėjo būti beveik sustabdyta.

Kaip ir visom vienuolijoms Lietuvoje, sovietmetis buvo pats didžiausias sunkumas, sunkiausias periodas, kurį reikėjo pakelti. Bet vėl, kai klausaisi seserų pasakojimų, kurios tuo metu gyveno vienuolinį gyvenimą ir išgyveno savo pasišventimą, tai buvo ir malonių laikas. Pasirinkimas už Jėzų turėjo būti labai gyvas ir tikras taip kaip Romos kankinių tam tikra prasme; ne visoms ir ne visiems taip radikaliai iki mirties, bet tikrai labai realių persekiojimų ir pavojaus akivaizdoje. Tokios situacijos yra iššūkis, bet jos ir stiprina. Tada iš tikrųjų gyvenimas tampa ėjimu paskui Jėzų, sekant Jėzumi.

Kas padėjo išgyventi? Jėzus. Jėzus, ir kiekvienos sesers asmeninis ir visos bendruomenės santykis su Juo, nuoširdžios kiekvienos sesers ir visos bendruomenės pastangos išlikti ištikimybėje tam Šventosios Dvasios įkvėpimui, su kuriuo steigėjas pašaukė vienuoliją būti, suformavo ją, ištikimybės pal. Jurgio Matulaičio paveldui, kuris iš tikrųjų labai siejasi su Tikėjimo metų tematika – gerai žinome, kad ir jo paties esminis šūkis, ir Marijonų vienuolijos pagrindinė kryptis nubrėžta: kad Dievas būtų gyvenimo centru, gyvenimo pamatu, kad nieko daugiau neieškotume, kaip tik Dievo ir Jo garbės, visur Kristų neštume, Jo dvasią perimtume.

Pal. J. Matulaitis, steigdamas vienuoliją, kaip vieną tikslų kėlė, kad seserys teiktų žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą, per įvairias veiklas padėtų žmonėms artėti prie Dievo. Kokiose srityse darbuojatės?

Didesnė dalis mūsų tarnystė yra socialinėje sferoje, tai senelių, vaikų globa ir pagalba jiems, turime socialinių paslaugų centrą Vilniuje, kur vykdome programas ir patarnavimus įvairiems žmonėms su įvairiais poreikiais, panašiai darbuojamės ir Kaune. Turime studenčių bendruomenių ir Vilniuje, ir Kaune; tai irgi yra dalis mūsų paveldo, praktiškai nuo pat pirmųjų metų vienuolija ir vienu, ir kitu laikotarpiu turėdavo studenčių merginų bendrabutėlius, bendruomenes, kur jaunos merginos gali patirti krikščioniškos bendruomenės skonį.

Vienuolijos steigėjas J. Matulaitis paskelbtas palaimintuoju prieš 26 metus. Kokioje stadijoje Kanonizacijos procesas?

Byla yra atlikta dar iki beatifikacijos, jokių dokumentinių dalykų nereikia; reikia dar vieno antspaudo iš dangaus, dar vieno liudijimo apie pal. Jurgio užtarimą. Tikiu, kad jų veikiausiai yra ir buvo jau ne vienas, bet turi būti stebuklas, kurį kas nors paliudytų, kuris būtų dokumentuotinas.

Jei žiūrėtume į širdies, dvasinį lygmenį, sakyčiau, Lietuvai turėtų labai reikėti palaimintojo Jurgio, kaip ir bet kurio kito šventojo. Pirmąją piligrimystės dieną Romoje mums šv. Mišias aukojo kunigas, kuris yra generalinis postulatorius kankinio Teofiliaus Matulionio bylos, irgi būtų nuostabu, kad ir jis būtų paskelbtas palaimintuoju, vėliau – šventuoju. Iš tikrųjų Lietuvai labai prireiktų šių žmonių tikėjimo liudijimo, turime susivokti, kad mums jų reikia, turime pripažinti tai, kas mumyse skurdu, ir kad mums reikia išlaisvinimo per tikėjimo liudytojų pavyzdį, drąsą.

Reikia liudyti patiriamas malones vieni kitiems, paskelbti, paviešinti – meldžiausi, išklausė, įvyko stebuklas. Kad ir ko būtume prašę, labai svarbus Viešpaties išklausymas per vieno ar kito palaimintojo ar Dievo tarno užtarimą, ir paliudijimas apie tai.

Kaip švęsite šį jubiliejų, piligrimystė – tai dalis šventinių renginių?

Pagal biblinę tradiciją, taip pat ir mūsų gyvenime visi jubiliejai – tai proga dėkoti Dievui už Jo ištikimybę, tą ir darome. Jau prieš išvažiuodamos turėjome didesnį savo bendruomenės susirinkimą, dalinomės tikėjimu, šv. Mišias šventėme. Ypatingų įvykių nenumatome, esame mažutės, kuklios, norime dėkoti Dievui ir melstis, ir atsiprašyti, atgailauti – tai yra tikrasis jubiliejus. 

Parengė Dalia Žemaitytė

Nuotrauka paimta iš www.vargdieniu.lt