Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gediminas Jankauskas. Meksikietiškos Luiso Bunuelio iliuzijos atkeliavo iki Lietuvos

Kuo nykesnė darosi komercinių kino premjerų panorama moderniausiais skaitmeniniais projektoriais apsiginklavusiuose kino centruose, tuo labiau patyrusio kinomano akis krypsta į lietuviškuose kino festivaliuose rodomos klasikos seansus, kuriems nereikia nei 3D akinių, nei kitokių technologinių žaisliukų.

Gerą dovanėlę Vilniaus žiūrovams parengė festivalio „Kino pavasaris“ komanda, kuri kartu su Meksikos ambasada surengė Lotynų Amerikos kultūros dienas „In Latino 2013“.

Iš septynių kino centre „Forum Cinemas Vingis“ parodytų filmų plačiau norėčiau pristatyti tris kūrinius, kuriuos šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje Meksikoje pastatė garsus ispanų kino režisierius Luisas Bunuelis.

Nepakartojama L. Bunuelio (1900-1983) kūryba, prasidėjusi žymiausiu pasaulyje kino rebusu „Andalūzijos šuo“ (1928 m.) ir pasibaigusi paskutiniuoju genialaus maištautojo filmu „Tas niūrus geismo objektas“ (1977 m.), apima ne tik žmonijos pusšimčio metų istoriją, bet ir ženklina svarbius „dešimtosios mūzos“ raidos etapus.

Visas L. Bunuelio gyvenimas – tai nenutrūkstamos misterijos pakopos. Vaikystė mažame Ispanijos kaimelyje, kuriame viduramžiai tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Paauglystė jėzuitų koledže Saragosoje, kur jauniems seminaristams buvo diegiamos ne tiek meilės Dievui, kiek neapykantos savo artimui pamokos. Vėliau – skandalingi farsai, kuriuos L. Bunuelis kartu su poetu Federico Garcia Lorca (baltai nusipudravę veidus ir persirengę vienuolėmis) vaidino Madrido tramvajuose, šiurpindami padorius buržua. Šiuos ekscentriškus akibrokštus, už kuriuos buvo galima pakliūti už grotų, pratęsė pirmieji provincialo įspūdžiai Paryžiuje ir pažintis su prancūziškos meninės bohemos viešpačiais. Audringa kinematografinio kelio pradžia ir net 15 metų trūkusi pauzė. Savanoriška tremtis į Meksiką, kur buvo galima jaustis ganėtinai saugiam nuo diktatoriaus Franco režimo persekiojimų. Ir, žinoma, filmai, paverčiantys kiną emocingu poezijos instrumentu bei negailestingu ginklu.

„Ateistas iš Dievo malonės“

Taip L. Bunuelis save charakterizuodavo, kai būdavo prašomas pakomentuoti savo santykį su religija. Jis iš tikrųjų labai komplikuotas. Knygoje „Mano paskutinis atodūsis“ garsusis kinematografininkas pateikia daug pavyzdžių, kurie byloja apie jo pasaulėžiūros paradoksalumą. Tikriausiai būtent jis tam tikru metu L. Bunuelį atvedė į siurrealistų gretas ir įkvėpė drauge su Salvadoru Dali sukurti „Andalūzijos šunį“ (1928 m.) bei „Aukso amžių“ (1930 m.) – ryškiausius siurrealistinio kino šedevrus, sulaukusius ne tik skandalingos reputacijos, bet ir labai griežtų sankcijų. Praėjus savaitei po „Aukso amžiaus“ premjeros šį filmą demonstruoti uždraudė Paryžiaus policijos prefektas. Draudimas panaikintas po 50 metų. Niujorke filmas viešai parodytas tik 1980 m., o į Paryžiaus ekranus sugrįžo 1981-aisiais.

Bandė laimę ir Amerikoje

Prancūzijoje sukūręs du siurrealistinius filmus, L. Bunuelis buvo pakviestas į Ameriką. Režisierius šią situaciją komentavo taip: „Aristokratų vakarėliuose mėgęs sukinėtis vienas amerikiečių kino studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ atstovas pakvietė mane į savo kabinetą ir pasakė: „Aš mačiau „Aukso amžių“, ir jis man visai nepatiko. Nieko nesupratau, bet vis tiek patyriau gilų įspūdį. Siūlau jums važiuoti į Holivudą ir ten susipažinti su geriausia pasaulyje amerikietiška kino technika. Galiu jus ten pasiųsti ir apmokėsiu kelionę. Jūs pagyvensite Amerikoje pusę metų ir kas savaitę gausite 250 dolerių. Jūsų tikslas – stebėti, kaip kuriami filmai. Vėliau pagalvosime, ką toliau su jumis daryti.“

Nieko praktiško tokios žvalgytuvės Holivude nedavė. Užtai čia L. Bunuelis susipažino su Charlesu Chaplinu, susidraugavo su rusų režisieriumi Sergejumi Eizenšteinu, bendravo su režisieriumi Josephu von Sternbergu, rašytoju Bertoltu Brechtu ir kitais menininkais. Bet kurti filmų amerikiečiai jam nepasiūlė. Todėl pusmetį pasisvečiavęs L. Bunuelis trumpam grįžo į Paryžių, o iš ten išvyko į tėvynę („Aš atvykau į Madridą 1931-ųjų balandį likus dviem dienoms iki karaliaus atsistatydinimo ir džiaugsmingo Ispanijos respublikos paskelbimo.“)

Bet ir Ispanijoje dėl čia netrukus kilusio pilietinio karo kurti filmus buvo neįmanoma. Madride kurį laiką L. Bunuelis vadovavo amerikiečių studijos „Warner Bros“ filmų garsinimui ispaniškai, vėliau pabandė prodiusuoti kelis ispanų filmus, liepdamas titruose nenurodyti savo pavardės.

Iš arti pamatytas pilietinio karo košmaras pakoregavo L. Bunuelio požiūrį ir į diktatoriaus Franco istorinį vaidmenį („Man atrodo, jis visai nebuvo velnio įsikūnijimas, galiu net patikėti, kad būtent jis sutrukdė naciams įsibrauti į nukraujavusią Ispaniją“), ir į kai kurias svarbias problemas. „Užliūliuotas savojo nekenksmingo nihilizmo, manau, kad turtai ir kultūra, atsidūrę priešingoje barikadų pusėje, turėjo pasipriešinti masiniam smurtui. Bet atsitiko priešingai. Dabar, ramiai gurkšnodamas martinį, aš pradedu abejoti gėriu, kurį atneša pinigai, ir gėriu, kurį dovanoja kultūra.“

Ispanijoje praleistas galimybes kurti filmus L. Bunuelis su kaupu kompensavo Meksikoje. Čia per metus kai kada jis pastatydavo net po du tris filmus.

Meksikietiška patirtis

„Lotynų Amerika mane viliojo taip mažai, kad aš visada sakiau savo draugams:

„Jeigu aš kada nors pradingčiau, ieškokite manęs bet kur, tik ne tenai. Ir štai, nepaisant visko, aš jau 36 metus gyvenu Meksikoje. 1949-aisiais aš net tapau Meksikos piliečiu. Pasibaigus pilietiniam karui savo tremties vieta daug ispanų pasirinko Meksiką. Tarp jų buvo keli geriausi mano draugai.“

Pagalbos ranką Mechiko mieste atsidūrusiam L. Bunueliui ištiesė prodiuseris Oscaras Danzigeris. Iš 20 filmų, L. Bunuelio sukurtų šioje šalyje, paprastai išskiriamas nedidelis pavadinimų sąrašėlis, kurį būtinai pradeda „Užmirštieji“ (1950 m.). Kaip liudijo Andre Bazinas, tai filmas, „įkaitinta geležimi deginantis sielą ir atimantis iš mūsų sąžinės menkiausią ramybės šešėlį“. Čia beveik dokumentine maniera užfiksuotas tragiškas beglobių našlaičių likimas, ir šiam kolektyvinės kančios portretui režisierius nepagailėjo pačių sodriausių spalvų.

Komerciškai sėkmingiausias buvo „Robinzonas Kruzas“ (1954 m.). Meksikoje L. Bunuelis sukūrė Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ ekranizaciją (1954 m.), kurios scenarijų buvo parašęs dar 1930 m. Paryžiuje.

Meksikoje (1952 m.) gimė ir, anot L. Bunuelio, vienas mylimiausių jo filmų lakonišku pavadinimu „Jis“. („Tiesą sakant, jame nėra nieko meksikietiško. Veiksmas galėjo plėtotis bet kur, nes tai filmas apie paranojos apsėstą žmogų. Paranojikai panašūs į poetus. Jie tokie gimsta, o paskui jau realybę interpretuoja pagal savo manijas.“)

Kai kuriuos Meksikoje sukurtus filmus L. Bunuelis vėliau vertino gana skeptiškai: „Būdavo, kad imdavausi filmo, kurio siužetas man nepatikdavo, ir dirbau su aktoriais, mažai tinkamais savo vaidmenims. Bet aš dažnai kartojau, kad nesu nufilmavęs nė vienos scenos, kuri prieštarautų mano įsitikinimams ar mano asmeninei moralei. Šiuose nelygiaverčiuose filmuose, kaip man regis, nėra nieko smerktino. Mano santykiai su filmavimo grupės nariais meksikiečiais dažniausiai būdavo puikūs.“

Aišku, kad ir tarp Meksikoje statytų filmų buvo silpnų kūrinių. L. Bunuelis ne kartą tai sakė, bet būtinai pridurdavo, kad jis visuomet stengėsi būti ištikimas siurrealistų principui: „Noras valgyti negali pateisinti prostitucijos mene.“

Trys retrospektyvos filmai

Seniausią retrospektyvos filmą „Laiptai į dangų“ (1952 m.) renginio organizatoriai vadina paties L. Bunuelio mėgstama kino juosta (žr. oficialią „In Latino 2013“ informaciją). Filmo stilistika primena tuo metu labai populiarų itališką neorealizmą, kurio autoriai su neslepiama simpatija vaizdavo paprastų žmonių kasdienybę. Lygiai taip pat Alexo Phillipso kamera stebi filmo herojus, kol užkadrinis komentatorius supažindina žiūrovus su veiksmo vieta – mažu Meksikos pakrantės kaimeliu San Heronimito, kurio žmonės pragyvenimui užsidirba iš kokosmedžių vaisių spaudžiamo aliejaus. Kaime nėra bažnyčios, todėl vietiniai gyventojai nuo seno laikosi tradicijos santuoką sutvirtinti išvyka į šventąją salą, nuo kranto nutolusią per vieną mylią. Joje praleista naktis dviejų mylinčių širdžių sąjungai suteikia palaiminimo sakramentą. Bet prieš vykstant į ją jaunuosius privalo palaiminti nuotakos motina.

Kelionės į salą preliudija panaši į tradicinį ritualą, sustyguotą pagal liaudiško spektaklio taisykles: jaunosios tėvai kurį laiką spyriojasi, o jaunuosius Albiną ir Oliverijų atlydėję kaimiečiai gyvai ragina tėvus kuo greičiau atleisti dukrai ir pakviesti visus prie vaišių stalo (čia ryškūs ne tik neorealizmo ženklai, bet ir itališkų commedia dell’arte vaidinimų dvasia). Lygiai taip pat triukšmingai jaunieji palydimi iki gėlėmis išpuoštos valties keliauti į meilės salą. Bet pasiekti kito kranto jaunieji nespės. Motorine valtimi porelę pasivijęs jaunojo brolis ragina Oliverijų vykti namo pas mirties patale gulinčią motiną, nes ji blogai jaučiasi ir nori padalyti savo turtą trims sūnums ir anūkui Čiučitui. Oliverijui teks važiuoti į Petatlaną ir parsivežti visada šeimos reikalus tvarkiusį advokatą.

Kelionė autobusu pirmyn ir atgal sudaro didesnę filmo dalį, kurioje įvyksta daug netikėtų, linksmų ir labai dramatiškų įvykių. Sunkiausia kelio atkarpa – aukštas kalnų skardis, vadinamas Laiptais į dangų. Du kartus jį įveikęs Oliverijus parsiveža dokumentą, kuris neleis klastūnams broliams užvaldyti motinos turto.

Apie kitą lietuviškos retrospektyvos filmą „Iliuzija keliauja tramvajumi“ (1954 m.) režisierius L. Bunuelis interviu prancūzų kinematografiniam žurnalui „Cahiers du Cinema“ (1967 m. Nr. 191) pasakė štai ką: „Dabar Londone vyksta mano filmų retrospektyva, kurioje rodomi ir keli „neįtikėtini“ filmai, pavyzdžiui, „Žvėris“ (1953 m.), kuris galėjo būti įdomus, bet išėjo labai vulgarus. „Upė ir mirtis“ (1955 m.) – labai vidutinis filmas, na, o „Iliuzija keliauja tramvajumi“ – tai jau tikras idiotizmas. Žinoma, aš neatsisakau atsakomybės už juos visus, bet tai darbai, neverti dėmesio.“

Būtų galima pasitenkinti tokiu autoironišku paties režisieriaus savo kūrybos įvertinimu, bet „Iliuzija keliauja tramvajumi“ tikrai nėra prastas filmas. Kitaip vargu ar jis būtų apdovanotas specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje.

„Mechikas yra vienas didžiausių pasaulyje miestų, todėl jame nuolat atsitinka neįtikėtinų dalykų. Būtent iš jų sudarytas kasdienio žmonių gyvenimo pulsas, net jeigu tų įvykių svarba nėra tokia jau didelė. Milijonai vyrų ir moterų gyvena savo gyvenimus ir svajoja realizuoti troškimus.“ Toks „neorealistinis“ komentaras filmo pradžioje puikiai apibrėžia jo stilių ir turinį. Iš begalės Mechiko gyventojų autoriai, anot jų, savo banaliam filmui pasirenka keletą žmonių, važinėjančių tramvajais. Ne tik keleivių, bet ir tų, kurie tramvajus vairuoja arba remontuoja.

Kartą tramvajų mechanikas Chuanas Godinezas ir vairuotojas Tarachas iš viršininko sužino, kad naikinamas jų tramvajus Nr. 133, o jo maršrutu nuo rytojaus keleivius vežios autobusas. Jokios tragedijos tokioje rokiruotėje, žinoma, nėra. Šios istorijos neverta lyginti su klasikiniu itališko neorealizmo šedevru „Dviračių vagys“ (1948 m., režisierius Vittorio De Sica), kuriame nuo to, ar bus surastas pavogtas dviratis, priklauso paprasto Romos darbininko ir jo šeimos tolesnis likimas.

Dėl tramvajaus maršruto panaikinimo L. Bunuelio filme sielojasi tik du bendradarbiai, kurie po naktinių išgertuvių nusprendžia paskutinį kartą pasivažinėti tramvajumi Mechiko gatvėmis. Ir šioje kelionėje, panašiai kaip „Laiptuose į dangų“, keliauninkus lydės daug nuotykių ir tragikomiškų situacijų.

Be abejo, meksikietiškoje L. Bunuelio retrospektyvoje pats rimčiausias yra trečiasis filmas „Nazarinas“ (1959 m.). Pagrindinis herojus padrė Nazarijus, nuoširdžiai laikydamasis Kristaus mokymo, patiria nežmoniškų išmėginimų, o jo gerumas tampa nepakeliama našta jam pačiam ir artimiesiems. Pagal „ispanų Dostojevskiu“ dažnai vadinamo rašytojo Benito Perezo Galdoso romaną sukurto filmo herojus (jį nuostabiai suvaidino aktorius Francisco Rabalis) savotiškai pakartoja Kristaus kančių kelią, kuriame Evangelijos tiesoms ištikimo idealisto laukia konfliktai su aplinkiniais, žmonių panieka, fizinis skausmas ir baisi vienatvė.

Režisierius gerokai nutolo nuo literatūros klasiko teksto, bet ne nuo maištingos romano dvasios. Todėl drąsiai į siužetą įtraukė knygoje nesančius epizodus, pavyzdžiui, kunigo ir mirštančios nuo maro moters pokalbį, iš kurio išaiškėja, kad mirties akivaizdoje nelaimėlė trokšta visai ne Dievo, o savo meilužio. Panašią koliziją L. Bunuelis nusižiūrėjo skandalingojo markizo de Sade’o knygoje „Kunigo pokalbiai su mirštančiu“.

L. Bunuelis ne sykį sakė – jeigu Kristus pasirodytų tarp žmonių dabar, Jo būtinai vėl lauktų mirtis ant kryžiaus. Dievo sukurtas pasaulis, anot režisieriaus, kupinas neteisybių, todėl mąstančiam žmogui lieka tik maištauti.

L. Bunuelis ne kartą bandė ieškoti pasaulio darnos Evangelijos labirintuose. Deja, nauja patirtis ir atradimai atnešdavo tik naujų nusivylimų, kuriuos režisierius su jam būdingais prieštaravimais nagrinėjo svarbiausiuose savo filmuose. 

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu