Rašytoja Ilzė Butkutė: „Tėvai mane auklėjo nepaprastai liberaliai“

Pokalbis su poete ir populiarios knygos „Atleisk savo šefą“ autore Ilze Butkute – apie vaikus ir suaugusiuosius, apie nekenčiamą plėvelę ant kakavos puodelio vaikų darželyje, socialinio tinklo Facebook kartą ir daugelį kitų dalykų.

Ilzė Butkutė

Ilze, ar prisimenate, koks buvote vaikas ir kas labiausiai jus žeisdavo ar nepatikdavo suaugusiųjų gyvenime? Ar buvo tokių momentų, kai galvodavote: „Kai užaugsiu, to tikrai nedarysiu“?

Buvau vaikas, kuris mokėjo žaisti vienas. Vaikystėje dažnokai sirgdavau, turėjau silpną imunitetą, buvau labai alergiška. Tad neturėjau daug draugų – praleisdavau nemažai pamokų, šeštoje klasėje dėl įsisenėjusio plaučių uždegimo ištisus mėnesius kiūtojau namie. Tačiau vienai man niekada nebuvo nuobodu. Piešiau, rašiau, lipdžiau, klausiausi radijo ir kartais net skambindavau į radijo laidas, pavyzdžiui, „M-1“ radijo stoties organizuoto „Metų žmogaus“ rinkimuose atidaviau balsą už Senį Albiną. Buvau linksmas vaikas. Turėjau humoro jausmą. Jau anuomet net komiksus kurdavau.

Suaugusieji mane visad žavėjo kūrybingumu ir  humoro jausmu. Tačiau būdavo labai liūdna, jei suaugusieji pykdavosi.

Ar lankėte darželį ir kokie likę tų laikų prisiminimai?

Lankiau. Darželis man patiko, labai mėgau eiti į lauką ir statyti namus bei tiesti kelius smėlio dėžėje. Turiu tik vieną baisų prisiminimą iš darželio – vaikus versdavo valgyti tai, ko jie nemėgo. Man nebuvo bjauresnio dalyko už virtas morkas ir virtus kopūstus sriuboje, o darželio auklėtoja sykį tą sriubą man verkiančiai kimšo tol, kol apsivėmiau. Pieno plėvelė ant kakavos paviršiaus puodelyje pavakariams taip pat yra labai koktus prisiminimas, bet, pamenu, su kitais vaikais sukandę dantis užkąsdavom tą šlykštynę meduoliais, kad nejustume tos plėvelės, nes ją išgraibyti pirštais drausdavo.

Jums teko padirbėti aukle. Kokia jūsų nuomonė apie auklės darbą? Ir apie auklėtojos? Kokia jums auklė ar auklėtoja yra tobula? Koks darželis būtų tobulas jūsų būsimam vaikui? O gal jo neleistumėte į jokį darželį?

Būti aukle buvo vienas didžiausių mano gyvenimo iššūkių. Dariau tai, tiesą sakant, iš tuometinio skurdo – labai anksti pradėjau savarankišką gyvenimą, stengiausi būti nepriklausoma nuo tėvų, nors jie tikrai galėjo mane išlaikyti. Dirbau kalbos stiliste viename žurnale, bet pinigų nuolat trūko. Gavusi pasiūlymą dirbti aukle, išsigandau. Tačiau pamaniau, kad bus labai įdomu. Kaip tik buvau išėjusi akademinių atostogų, pamaniau – kodėl nepabandžius. Tai buvo viena įdomiausių psichologijos, derybų meno ir bendravimo mokyklų mano gyvenime. Nebuvau tobula auklė. Sykį vėlavau į darbą. Sąlygos, kuriomis teko dirbti, irgi buvo ypatingos – vos dvejus metus perkopusio berniuko tėvai skyrėsi, savo akimis mačiau, kaip tas gyvenimo perplėšimas pusiau veikia vaiką.

Nežinau, kaip būtų galima apibrėžti tobulą auklę ar auklėtoją. Apie darželį, į kurį leisčiau savo vaikus, irgi nelabai turiu ką pridurti. Pati vaikų turėti neketinu – dažniausiai šis pareiškimas sulaukia labai pikto kudakavimo iš vadinamųjųsupermamyčių, tačiau aš esu už sąmoningą, brandžią (ne amžiaus, o sąmoningumo prasme) motinystę. Kai mane ima isteriškai pulti moterys, įrodinėjančios, kad moteris be vaikų yra nevisavertė, iškart pagalvoju, kokios siauraprotės jos yra. Kaip tokia jų nuostata turėtų žeisti moteris, kurios neturi vaikų ne todėl, kad taip pasirinko, o todėl, kad negali jų turėti? Tačiau kaip negalime pykti ant vaiko, nemokančio nueiti ant puoduko, todėl besišlapinančio į kelnes, taip, manau, negalime pykti ir ant labai riboto požiūrio žmonių, mėginančių visam pasauliui primesti savo gyvensenos modelį. Tie žmonės dar tiesiog neturėjo progų pažvelgti į gyvenimą platesniu kampu.

Ar kartais susimąstote apie šiuolaikinius vaikus? Kokie jie? Kaip mes, suaugusieji, turėtume elgtis su jais? Apskritai ar turime pakankamai kompetencijų auklėti naująją kartą?

Manau, kad pasaulis labai intensyviai keičiasi, ir jei švietimo sistema nesikeis, ji ne padės vaikams, o juos tiesiog žlugdys. Juk mes net susapnuoti negalime, kokių naujų profesijų pasaulyje bus po penkerių metų, kokių kompetencijų joms prireiks. Galbūt ta mergaitė, kuri nuolat piešia matematikos sąsiuvinio paraštėse, bus aukščiausio lygio logotipų dizainerė, o berniukas, niekaip neišdainuojantis solfedžio per nekenčiamą muzikos pamoką, keliaus po pasaulį rodydamas sukurtas menines videoinstaliacijas.

Šiuolaikiniai vaikai – labai imlūs, drąsūs, tačiau begaliniame informacijos sraute jiems greičiausiai sunkiau susigaudyti, ko nori jie patys. Brukti vaikams į galvą bevertę informaciją, sprausti į griežtus rėmus, riboti jų individualumą – tai senosios mokyklos palikimas. Vis dėlto tikiu ir žinau, kad Lietuvoje yra begalė kūrybingų, šviesių mokytojų – ir nebūtinai vien tik didžiuosiuose miestuose. Man yra tekę sutikti labai išsilavinusių, ne tik protu, bet ir širdimi darbe besivadovaujančių mokytojų net mažose rajonų mokyklose. Tikiu, kad vieną dieną jų bus dauguma.

Kaip jus auklėjo tėvai, darželio auklėtojai, mokytojai? Ar prisimenate kokį nors baisų auklėjimo metodą? Beje, kas lėmė, kad užaugote gana maištinga asmenybė?

Tėvai mane auklėjo nepaprastai liberaliai. Mokytojų turėjau ir labai išmintingų, ir labai bukų. 

O užaugau aš ne tiek maištinga, kiek tiesi. Nežinau, kada išmokau sakyti tai, ką galvoju, ir nepūsti miglos, tačiau tai, tiesą sakant, labai palengvina gyvenimą. Girdėjau posakį: „Tie, kurie sako, ką galvoja, gyvena gal ir nelabai ramiai, tačiau labai ramiai miega.“

Gal turite pedagogo autoritetą? 

Taip, turiu. Mykolo Biržiškos gimnazijoje matematiką man dėstė mokytoja Violeta Bugailiškytė. Labai griežta ir reikli, tačiau tuo pat metu – labai puikiai vaikus jaučianti mokytoja, nepaprastai akyla, greitai pastebinti, jei kurio nors vaiko gyvenime atsirasdavo netinkamų dalykų.

Mano paauglystė nebuvo lengva, ir būtent mokytoja Violeta Bugailiškytė sykį pasikvietė mane pasišnekėti „apie gyvenimą“. Žinot, mes tąsyk neradome ir net neieškojome konkretaus sprendimo, tačiau tai, kad ji rūpinosi manimi, kad jai buvo svarbu, kad ji parodė man dėmesį, buvo neįkainojama tame gyvenimo etape. Mudviejų pokalbį prisimenu iki šiol. Kiek žinau, dabar ji yra direktoriaus pavaduotoja toje mokykloje. Vis baudžiuosi nueiti ją aplankyti, nunešti savo knygų dovanų jai ir savo mokyklai.

Kita nepaprastai svarbi mokytoja mano gyvenime buvo toje pat Mykolo Biržiškos gimnazijoje literatūros specialistė Nijolė Toleikytė. Ji kažkaip suuodė, kad slapta sau rašinėju poeziją. Padrąsino mane atsinešti eilėraščių. Nespėjau nė apsižiūrėti, o mes jau vykome į moksleivių literatūros festivalį Šiauliuose.

Paauglystėje buvau tokia sociofobiška ir baikšti, kad iki to festivalio poete paverčiau ir savo suolo draugę Eglę – nežinau, kaip, bet įkalbėjau ją parašyti kelis eilėraščius, ir ji vyko į festivalį drauge, kad man nebūtų taip baisu. Dabar su Egle prisiminusios tą istoriją labai gardžiai kvatojame. O aš į literatūros festivalius jau išmokau keliauti viena.

Jei ne Nijolė Toleikytė, vargu ar būčiau taip rimtai įsitraukusi į literatūrinį gyvenimą. Mano pirmoji poezijos knyga pelnė ne vieną premiją, esu dalyvavusi jau trijuose literatūros festivaliuose užsienyje, net pradėjau versti užsienio autorių poeziją į lietuvių kalbą. Bet jei ne atsargus, išmintingas mokytojos Nijolės Toleikytės tuometinis užkalbinimas, meistriškas padrąsinimas, viso to galėjo ir nebūti. Tam tikra prasme ji man padovanojo nepaprastai didžiulę erdvę gyvenime – žodinę kūrybą. Vien tik padrąsinusi šiame kelyje. Taip pat vis pasvajoju, kad susitiksiu su ja  ir nuoširdžiai padėkosiu.

Jūsų knyga „Atleisk savo šefą“ sulaukė nemenko bent jau socialinio tinklo Facebook (toliau – FB) draugų palaikymo. Papasakokite, kas paskatino ją parašyti? Ir kas nutiko vėliau?

Knygą parašiau paskutinėmis savo darbo vienoje reklamos agentūroje dienomis. Tos įmonės vadovai didžiavosi tuo, kad darbuotojus atleidžia iš darbo neišmokėdami išeitinių išmokų, tiesiog prigąsdindami ir išspirdami į gatvę. Mane atleido dėl objektyvių išorinių priežasčių – ne dėl prasto darbo ar prasižengimų, o dėl to, kad didžiausi klientai nusikarpė biudžetus ir naikino visą kūrybinę komandą, atsisakė iškart keturių darbuotojų. Dirbome gerai, buvome skatinami premijomis ir pagiriamaisiais žodžiais. Ir staiga – še tau!. „Kokia išeitinė išmoka? Kokie įstatymai? Šioje įmonėje įstatymai negalioja,“ – buvo pasakyta man į akis.

Čia jau kaip konsultuojamojo ugdymo (angl. coaching) studijas įpusėjusi studentė paklausčiau: „O koks būtų auklėtojos scenarijus?“ Jei aš jai padiktuosiu scenarijų, jinai jį įgyvendins ir nesijaus laiminga, kalta juk liksiu aš. O ji toliau ieškos, kas galėtų kažką nuspręsti už ją. O koks scenarijus būtų tobuliausias, patogiausias pačiai auklėtojai? Keisti darbą ar atvirai, konstruktyviai pasikalbėti su direktore? O gal toliau taikytis su žeminančia padėtimi? Žmonės labai skirtingi: tai, kas vienam atrodo neįmanoma, kitą labai įkvepia daryti pokyčius, ir atvirkščiai.

Kai auklėtoja papasakotų man tobuliausią savo scenarijų, paklausčiau jos, o ką dėl jo galėtų nuveikti ji pati? Koks mažiausias, neskausmingiausias žingsnelis galėtų būti pirmasis judesys sprendimo link? Kada ji norėtų jį žengti? Rytoj, kitą mėnesį, kitąmet? Kai prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą, kur kas drąsiau ir lengviau darome sprendimus. Susigrąžinę atsakomybę, susigrąžiname galią keisti aplinkybes, patys jas kurti, o ne būti nuolatinėmis jų aukomis.

Viename interviu skaičiau apie jūsų svajonę – kūrybinę studiją vaikams, turintiems regos, klausos ar judėjimo negalią. Papasakokite plačiau apie tai.

Kadaise dalyvavau seminare apie neįgalių žmonių integraciją į visuomenę. Ten nuskambėjo mintis, kad negalia – tai negebėjimas daryti kažką konkretaus. Tačiau vienoje srityje negalią turintis žmogus ją jaučia, o kitoje gali atsiskleisti kaip didžiulis talentas, savos srities ekspertas. Pavyzdžiui, turėjau aklą bičiulį Remį, kuris buvo labai talentingas muzikantas. Žinot, jei reikėtų dalyvauti chemijos olimpiadoje, tai aš tam tikra prasme irgi būčiau neįgali, nors man ir gerai  sekasi literatūros reikalai. Po Remio mirties ėmiau lyg „atsitiktinai“ sutikti akluosius ir silpnaregius, ėmiau svarstyti, ką jų labui galėčiau nuveikti. Jau buvau mokymuose Lietuvos aklųjų bibliotekoje, ketinu įgarsinti jiems knygų.

Idėja turėti studiją neįgaliems vaikams gimė netikėtai, kaip ir daug kas mano gyvenime. Juk regos negalią turintys vaikai gali mokytis kalbų ir muzikos, sutrikusios klausos  ir judėjimo negalią turintys vaikai ten pat galėtų piešti, lipdyti, gal net mokytis kokių labai naudingų dalykų, pavyzdžiui, programavimo. Noriu, kad tie vaikai pajustų, kiek daug jie gali. Noriu, kad jie džiaugtųsi gyvenimu. Noriu, kad gyvenimu džiaugtųsi ir tų vaikų tėvai.

Tikiu, kad vieną dieną užaugsiu iki šios savo svajonės – įgysiu užtektinai įgūdžių, atsiras tam tinkama vieta, sutiksiu reikiamus žmones, kurie norės dirbti drauge. Vaikų užimtumas ir saviraiška – nepaprastai svarbūs dalykai, leidžiantys vaikams išsiausti energijos perteklių, atrasti save. Tikiu, kad tokia studija duotų naudos ir neįgalių vaikų tėvams – kiek žinau, būrelių tokiems vaikams nėra pernelyg daug.

Jūs priklausote naujajai FB kartai. Ką jūs pati galvojate apie nuogąstavimus, kad kompiuteris atima iš jaunų žmonių kūrybingumą, o socialiniai tinklalapiai tik sukuria bendravimo iliuziją?

Manau, FB gali būti ir nuodas, ir vaistas. Labai svarbu, kam jį naudojame, kokiomis dozėmis. Tie, kurie mano, kad tai tik laiko švaistymas, tiesiog neranda būdų jį naudoti savo reikmėms ir malonumams.Kai gaunu laišką iš nepagydoma liga sergančio žmogaus, dėkojančio už tai, kad pasidalinau atleidimo meditacijos tekstu, tikrai nemanau, kad gaištu savo laiką FB. Knygos „Atleisk savo šefą“ tiražą netrukus teks kartoti – ir tai ne be FB įdirbio, kuriame turiu to paties pavadinimo puslapį ir konsultuoju žmones bei dalijuosi naudinga informacija. Žinoma, FB jokiu būdu negali būti tikro bendravimo pakaitalas. Leisti laiką su artimaisiais, draugais, įdomiais, vidumi turtingais žmonėmis man asmeniškai yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Ar nežadate parašyti knygos vaikams? Ar sunku rašyti vaikams? Jei rašytumėte, ką norėtumėte pasakyti, išrėkti vaikams ir galbūt suaugusiesiems?

Išrėkti tikrai nenorėčiau nieko, mėgstu kalbėti tyliai (šypsosi). Ir, tiesą sakant, klausytis mėgstu labiau, nei kalbėti. Jei rašyčiau knygą vaikams, norėčiau, kad tai būtų savotiškos sąmoningumo ir kūrybingumo pratybos – su trumpomis istorijomis iš gyvenimo ir paprastomis užduotimis, kurios leistų vaikams išmokti gerbti gyvas būtybes Žemėje, draugus, save pačius, savo poreikius ir talentus.

Esu tikra, kad net galėčiau parašyti eiliuotas pratybas. Tačiau iki jų dar turiu paaugti – baigti konsultuojamojo ugdymo studijas, dar šiek tiek padirbėti su vaikais viename ar kitame kūrybingo ugdymo projekte, geriau juos pažinti, įsiklausyti į jų aktualijas. Kitaip tariant, jei šioms pratyboms lemta atsirasti, jos kada nors tikrai atsiras, bet iki jų dar turiu nueiti įdomų, iššūkių kupiną kelią.

Nijolė Koskienė