2015 05 13

Samuel Gregg

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Europoje netiksliai suprantamas subsidiarumo principas

Dr. Samuelis Greggas – Actono instituto, įsikūrusio Mičigano valstijoje, JAV, studijų direktorius. Gimė Australijoje, Oksfordo universitete įgijo flosofijos daktaro laipsnį, yra parašęs knygų, kuriose nagrinėjamos aktualios tikėjimo, laisvės bei rinkos problemos.  Šis mąstytojas ne kartą lankėsi Lietuvoje, kur skaitė viešas paskaitas. Įis tekstasparengtas pagal vieną iš jų.

Europiečiai nebenori dirbti – kalta gerovės valstybė?

XIX amžiuje Otto von Bismarckas Vokietijoje įdiegė pirmąjį visiems piliečiams taikomą gerovės valstybės modelį, o šiandien Europa išleidžia 58 proc. pasaulio išlaidų socialinei apsaugai, – pradėjo savo pranešimą S. Greggas. Bismarckas tikėjosi, jog valstybei pasirūpinant vargšais, bedarbiais, sumažės visuomenės parama kairiosioms partijoms, tačiau taip neatsitiko, jos netgi sustiprėjo Europoje ir vis didino valstybės išlaidas socialiniam aprūpinimui. Taip pat XIX amžiuje gyvenęs prancūzų mąstytojas Alexis de Tocqueville baiminosi dėl pernelyg socio-ekonomiškai globėjiškų valstybių, teigdamas, jog net demokratinė valdžia gali tapti despotinė. Stengdamasi viskuo pasirūpinti, ji tampa paternalistine, traktuoja piliečius kaip vaikus, išlaisvindama juos nuo poreikio galvoti bei patiems savimi pasirūpinti.

Evgenios Levin nuotrauka

Lyginant su Bismarcko modeliu, šiandien valstybių rūpinimosi sritys smarkiai išsiplėtusios, ir pastaraisiais dešimtmečiais net socialdemokratai pastebi, jog kažkas ne taip. Valstybė ne tik moka pašalpas pensininkams, bedarbiams bei kitoms grupėms, tačiau ir subsidijuoja asmenis ar grupes, siekdama ištaisyti tam tikras nelygybes visuomenėje, reguliuoja darbo santykius, taip pat ir pati teikia paslaugas, pavyzdžiui, valstybinę mediciną. Nors to taikymo metodai, principai bei prioritetai skiriasi priklausomai nuo šalies, – pažymėjo S. Greggas, – vis dėlto tam tikri pastebėjimai apie vyraujančią situaciją Europoje bei jos ateitį galimi.

1960 metais Europos valstybės socialinei apsaugai vidutiniškai išleisdavo 29 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), 1970 m. – 37 proc., 1980 m. – 47 proc., 1990 m. – 50 procentų. Tai suprantama, nes piliečiai, kaip ir numanė Tocqueville, reikalauja vis daugiau. Nors darbo sąlygos šiandien daug geresnės nei praėjusiame amžiuje, žmonių gyvenimo trukmė ilgesnė, ryškėja tendencija, jog europiečiai nenori dirbti. XX a. viduryje šiek tiek mažiau nei pusė Vokietijos piliečių dirbdavo iki pensijos, o šiuo metu tokiu pavyzdžiu seka mažiau nei 20 proc. žmonių, gyvenančių tokiose šalyse kaip Prancūzija, Nyderlandai, Belgija.

„Norėčiau dirbti Prancūzijoje“, – sakė S. Greggas. 2012 metų duomenimis, prancūzai išeina į pensiją aštuoniais metais anksčiau nei jų tėvynainiai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. O ir dirbantieji reikalauja vis ilgesnių atostogų. To rezultatas – mažėjantis produktyvumas bei lėtas ekonominis augimas.

Pasak S. Greggo, šiuolaikinės Europos gerovės valstybės sukūrė piliečiams stiprių paskatų nedirbti. Visuomenės požiūris pasikeitęs: norima nemokamos sveikatos apsaugos, nemokamo mokslo, dirbti mažiau, anksčiau išeiti į pensiją, turėti ilgesnes atostogas bei valstybės apsaugotus darbo santykius. Politinės partijos ėmė tai žadėti ir įgyvendinti padidindamos mokesčius, o vėliau – tiesiog deficitiniu valstybės biudžetu. Natūralu, jog tokioje situacijoje, politikai, nežadantys daugiau gerovės, nebūdavo išrenkami. Pasak garsaus ekonomisto, socialinės rinkos ekonomikos Vokietijoje architekto Wilhelmo Röpke, gerovės valstybės – kaip progresiniai mokesčiai: kartą priėmus pagrindinį principą, nebėra nieko, kas galėtų nustatyti plėtimosi limitą. Visada atsiras tų, kurie kovos prieš bet kokį gerovės mažinimą. Be minėtų politinių ir ekonominių problemų, gerovės modelis skatina piliečius perdėtai pasitikėti valstybe, nesistengiant pačiam savimi ar kitu pasirūpinti, neieškoma privačių būdų socialinėms problemoms spręsti.

Netiksliai suprantamas subsidiarumo principas

Anot S. Greggo, yra du būdai išeiti iš susidariusios situacijos. Vienas – išlaikyti viešųjų išlaidų lygį, nepapiktinant piliečių ir šitaip didinti valstybės skolą. Galima tai daryti tol, kol galbūt rinkėjai patys išsigąs milžiniškos skolos ir pakeis balsavimo įpročius. Kitas – sumažinti viešąsias išlaidas, liberalizuoti darbo rinkos reguliavimus. Tai politiškai sudėtinga, tačiau veiksminga. Svarbiausia – politikams imtis rizikos ir pozityviai išdėstyti, kodėl tai daroma. Esama ir dar vienos situaciją komplikuojančios aplinkybės – žemi Europos demografiniai rodikliai. Gerovės valstybė remiasi prielaida, kad gimstamumas ne mažesnis nei 2,1 vaiko moteriai. Tačiau nė viena Europos tauta šiandien savęs nedvigubina. Atsižvelgiant į demografinę statistiką – jokia gerovės valstybė Europoja negali išlikti tokia, kokia yra.

Evgenios Levin nuotrauka

Visgi problemos, kurias sprendžia gerovės valstybės, neišnyks. Samuelio Greggo teigimu, reikalingas pokytis visuomenės požiūryje. Artimo meilė, arba kitaip solidarumas, nereiškia vyriausybės ir jos išlaidų didinimo. Šioje vietoje S. Greggas siūlo atsižvelgti į popiežiaus emerito Benedikto XVI encikliką „Deus Caritas Est“. Joje rašoma, kad valstybė niekada negalinti išvengti klausimo, kaip įgyvendinti teisingumą. Tačiau kartu teigiama, jog „nėra teisingos valstybinės santvarkos, kuri meilės tarnybą galėtų padaryti nereikalingą“. Visada pasaulyje bus kančios, vienatvės, materialinio stygiaus, kai vienintelė pagalba bus artimo meilė. Kitaip tariant, teisingumas svarbus, tačiau ne kiekvienas žmogaus poreikis turėtų pavirsti teigingumo reikalavimu.

Pasak S. Greggo, praktikoje tai reiškia, jog valstybė, bandanti išspręsti visas žmonių bėdas, neišvengiamai virsta biurokratija, traktuojančia žmones kaip daiktus, o ne kaip asmenis. Popiežius emeritas rašo, jog tokia valdžia nesugeba duoti to, ko kenčiančiam ar bet kuriam kitam žmogui reikia – asmeninio atsidavimo. Tik valstybės vykdomas teisingumas tampa beasmeniu formalumu iš valdžios pusės ir kartu trukdo piliečiams pamatyti savo artimus, kuriems reikia pagalbos.

„Reikalinga ne viską reglamentuojanti ir valdanti valstybė, bet valstybė, kuri, vadovaudamasi subsidiarumo principu, dosniai pripažintų ir skatintų iniciatyvas, kylančias iš įvairių socialinių jėgų“, – rašoma enciklikoje „Deus Caritas Est“. S. Greggo įsitikinimu, subsidiarumo principas iš dalies reiškia, jog reikia palikti žmonėms vietos rūpintis vieni kitais. Europos Sąjunga yra įtraukusi subsidiarumo principą į savo įstatymų leidybą, tačiau daugumos jis suprantamas kaip valdžios funkcijų padalijimas į lygius – vietinį, regioninį, valstybinį, sąjungos pagal kriterijų, kad socio-ekonomines problemas spręndžia ta valdžia, kuri arčiausiai. „Mano supratimu tai nėra tikslus subsidiarumo supratimas“, – sakė pranešėjas. Visų pirma dėl to, kad jo centre – valdžios siekis spręsti problemas.

Subsidiarumo ištakos siekia šv. Tomą Akvinietį, teigusį, jog valstybės prigimčiai priešinga būtų trukdyti žmonėms elgtis atsakingai. Subsidiarumas apima ryšius tarp visų asociacijų ir bendruomenių – ir politinių, ir nepolitinių. Esama dviejų jo tikslų: kliudyti valstybei kenkti nevalstybiniams dariniams bei riboti valstybės kišimąsi už pagringinių jos funkcijų ribų. Tai reikštų, pateikė pavyzdį S. Greggas, jog šeimai patiriant ekonominių sunkumų, neteisinga kreiptis į valstybę, nebent ji tikrai nebegali susitvarkyti. Čia galimos diskusijos, kada pasiekiama riba, kai valstybei jau būtina įsikišti. Bet kuriuo atveju, anot pranešėjo, tinkamas subsidiarumo principo įgyvendinimas reikštų gerovės valstybės funkcijų siaurinimą Europoje.

Parengė Rosita Garškaitė