2013 11 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

C. S. Lewis. Yra daug kelių pas Dievą, net tokių, kurių aš nemėgstu

Lapkričio 22 dieną sukanka lygiai 50 metų nuo to laiko, kai mirė rašytojas C. S. Lewisas. Lietuvoje šis autorius yra žinomas dėl tokių knygų kaip „Kipšo laiškai“, „Didžiosios skyrybos“, „Tiesiog krikščionybė“, „Narnijos kronikos“, „Apstulbintas džiaugsmo“, „Keturios meilės“. Siūlome jums vieną paskutinių pokalbių su šiuo iškiliu krikščionių rašytoju, kuris vyko 1963 metų gegužį Kembridže, kur C.S. Lewisas dirbo viduramžių ir renesanso literatūros profesoriumi.

Profesoriau Lewisai, jei turėtumėte jauną draugą, kuris norėtų rašyti apie krikščionims aktualius klausimus, kaip patartumėte jam pasiruošti?

Aš pasakyčiau, kad tokiu atveju, jei žmogus rengiasi rašyti apie chemiją, tai jis privalo išmokti chemiją. Tas pat tinka ir kalbant apie krikščionybę. Tačiau kalbant apie patį rašymo meną, net nežinau, kaip galėčiau patarti šiuo klausimu. Tai yra talento ir susidomėjimo reikalas. Manau, kad žmogus turi jausti stiprų potraukį, jei jau nori tapti rašytoju. Rašymas yra kaip „geismas“ arba „kaip kasymasis, kai tau niežti“. Rašymas – kaip labai stipraus impulso rezultatas, kai tas impulsas ateina, aš nedelsdamas turiu jį išleisti.

Ar galite pasiūlyti prieigą, kuri paskatintų šiandien kurti krikščionišką literatūrą, kuri būtų tokia stipri, kad paveiktų mūsų kartą?

Čia nėra vienos formulės. Neturiu jokių receptų, jokių piliulių. Rašytojai yra rengiami begale skirtingų būdų, tad ne mums reikia išrašyti receptą. Šventasis Raštas taip pat nėra sistemiškas. Naujasis Testamentas atskleidžia didžiausią įvairovę. Dievas mums parodė galįs naudoti kiekvieną instrumentą. Štai kad ir Balaamo asilė, jei prisimenate, be bliovimo dar pasakė ir labai paveikų pamokslą.

Jūsų rašymo stiliui būdingas lengvumas, net ir tuomet, kai narpliojate sudėtingas teologines temas. Ar yra koks nors tokio rašymo stiliaus receptas?

Manau, kad tai priklauso nuo temperamento. Tokį rašymo stilių išsiugdžiau studijuodamas viduramžių literatus, taip pat Gilberto Keitho Chestertono raštus. Štai G. K. Chestertonas savo darbuose nebijojo derinti rimtų krikščioniškų temų su juokavimu. Lygiai taip pat ir viduramžių stebuklinės pjesės kalbėdavo apie tokius rimtus ir šventus dalykus kaip Kristaus gimimas, tačiau suderindavo juos su farsu.

Ar, Jūsų nuomone, krikščionių autoriai turėtų stengtis būti juokingi?

Ne. Manau, kad priverstinis juokingumas kalbant apie dvasinius dalykus yra pasibjaurėtinas, o kai kurių apie religiją rašančių autorių bandymas pasitelkti humorą yra tiesiog pasibaisėtinas. Vienų autorių rašymo maniera yra sunki, kitų – lengva. Aš pirmenybę teikiu lengvam stiliui, nes manau, kad šiandien gausu apsimestinės pagarbos. Manau, kad yra per daug iškilmingumo ir intensyvumo kalbant apie šventus dalykus. Per daug kalbėjimo šventeiviškais tonais.

Tačiau ar iškilmingumas nėra tinkamas ir palankus kalbant apie šventus dalykus?

Taip ir ne. Yra skirtumas taip privataus ir bendruomeninio pamaldumo. Iškilmingumas yra tinkamas bažnyčioje, tačiau dalykai, kurie tinkami bažnyčioje, nebūtinai tinkami už jos ribų, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, aš galiu sukalbėti maldą valydamasis dantis, tačiau tai nereiškia, kad turiu valytis dantis bažnyčioje.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiandienę krikščionišką literatūrą?

Didžioji dalis to, kas šiandien skelbiama religinei tradicijai priklausančių autorių, yra skandalas ir iš tikro atstumia žmones nuo Bažnyčios. Dėl to yra atsakingi liberalūs rašytojai, kurie pritaiko ir apkarpo Evangeliją. Negaliu suprasti, kaip žmogus gali savo spausdintuose darbuose teigti netikintis viskuo, ką užsivilkdamas kamžą tarsi iš anksto implikuoja tikįs. Manau, kad tai yra tam tikra prostitucijos forma.

Kurie krikščionių autoriai Jums labiausiai padėjo?

 Iš šiandieninių knygų, padėjusių man daugiausia, paminėčiau G. K. Chestertono „Amžinąjį žmogų“. Kitos knygos yra Edwyno Bevano „Simbolizmas ir tikėjimas“, Rudolfo Otto „Šventumo idėja“ ir Dorothy Sayers pjesės.

Kiek atmenu, būtent G. K. Chestertonas, paklaustas, kodėl tapo Bažnyčios nariu, atsakė: „Kad atsikratyčiau nuodėmių.“

Neužtenka tik atsikratyti savo nuodėmių. Mums taip pat privalu tikėti tuo, kuris apsaugo mus nuo nuodėmių. Mums reikia ne tik pripažinti, kad esame nusidėjėliai. Taip pat reikia ir pripažinti Atpirkėją, kuris panaikina nuodėmes. Matthew Arnoldas kadaise rašė, kad „buvimas alkanu neįrodo, kad mes turime duonos. Iš to, kad žinome esą nusidėjėliai, dar neseka tai, kad esame išgelbėti.“

Savo knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ rašote, kad į tikėjimą buvote įvesdintas besispardantis, kovojantis ir pasipiktinęs, visomis kryptimis bėgiojančiomis akimis, ieškančiomis pabėgimo kelio. Rodos, buvote priverstas tapti krikščionimi. Ar jaučiate, kad savo atsivertimo metu sprendimą priėmėte pats?

Aš visą tai apibūdinčiau taip. Savo knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ rašau, kad prieš tai, kai Dievas mane apglėbė, man, kaip dabar atrodo, buvo suteikta visiškai laisvo pasirinkimo akimirka. Tačiau jaučiu, kad tas mano sprendimas nebuvo labai svarbus: buvau veikiau objektas nei subjektas. Už mane buvo nuspręsta. Viskam pasibaigus buvau laimingas, kad taip įvyko, tačiau tuo metu girdėjau, kaip Dievas man sako: „Nuleisk ginklą ir mes pasikalbėsime.“

Aš pasakyčiau, kad labiausiai vidujai priverstinis veiksmas yra kartu pats laisviausias. Tai sakydamas turiu mintyje, kad nė viena tavo dalis nelieka to veiksmo užribyje. Tai yra paradoksas, kurį išreiškiau knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ teigdamas, kad aš rinkausi, tačiau iš tikro neatrodė įmanoma elgtis priešingai.

Prieš 20 metų Jūs pareiškėte, kad „asmuo, kuris buvo paprasčiausias žmogus ir kalbėjo tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, nebūtų didis moralinis mokytojas. Jis arba būtų lunatikas, kuris gali būti palygintas su žmogumi, aiškinančiu, jog yra virtas kiaušinis, arba, priešingu atveju, velnias iš pragaro. Privalu pasirinkti. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo sūnus, arba, priešingu atveju, beprotis ar net kažkas baisesnio. Tu gali užtildyti jį kaip kvailį, gali spjauti į jį ir nužudyti kaip demoną arba gali kristi jam po kojų ir vadinti jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nepirškime jokios nesąmonės, kad jo būta didžio humanistinio mokytojo.“ Ar Jūsų požiūris šiuo klausimu pasikeitė?

Sakyčiau, kad jokių esminių pokyčių nėra.

Ar galėtumėte teigti, kad krikščioniškų raštų, įskaitant ir Jūsų darbus, tikslas yra suvesti skaitytoją akistaton su Jėzumi?

Tai nėra mano kalba, tačiau tai yra tikslas, kurį turiu savo akiratyje. Štai pavyzdžiui, tik ką baigiau knygą apie maldą. Ta knyga yra įsivaizduojama korespondencija su kažkuo, kas kelia klausimus apie sunkumus, patiriamus meldžiantis.

Kaip mes galime paskatinti žmonių susitikimą su Jėzumi Kristumi?

Negalima Dievo įsprausti į jokius rėmus. Yra daug skirtingų būdų, kuriais žmonės gali būti atvesti į jo Karalystę. Yra net tokių kelių, kurių aš ypač nemėgstu. Todėl aš išmokau būti atsargus prieš pateikdamas savo vertinimą.

Tačiau mes skirtingais būdais galime užkirsti kelią tam žmonių susitikimui su Kristumi. Kaip krikščionys esame gundomi daryti nereikalingų nuolaidų esantiems už tikėjimo ribų. Mes pernelyg daug atiduodame. Taip teigdamas nenoriu pasakyti, kad turime tapti įkyruoliais, liudijančiais netinkamu laiku, tačiau turiu mintyje tai, kad ateina laikas, kai mes turime aiškiai pareikšti savo nesutikimą. Jei norime būti ištikimi Jėzui, turime parodyti pasauliui savo krikščioniškas spalvas. Negalime tylėti ar visko atiduoti.

Parengta pagal cbn.com