2013 11 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Juozas Vainauskas – šimtametis ulonų pulko karininkas

Leitenantas J. Vainauskas baigė prezidento A. Smetonos karo mokyklą.

Iš Arklio muziejaus fondų

Šveicarų rašytojas Hermanas Hesė Esė knygoje apie likimą rašė: Kaip motinos kūne vaikas, taip kiekvieno žmogaus viduje gimsta ir auga likimas. Kaip moteris iškenčia gimdymo skausmus, taip žmogus iškenčia savo likimą. Kančia užgrūdina ir sustiprina. Kas pažino kentėdamas savo likimą, tas niekada nenori jo keisti.

Kaune gyvenantis Lietuvos kariuomenės dimisijos majoras Juozas Vainauskas gyvenime patyrė daug skaudžių netekčių – anksti vaikystėje mirė mama, pokario partizaninėje kovoje žuvo brolis, keturios seserys su šeimomis buvo ištremtos į Sibirą. Pats Juozas Antrojo pasaulinio karo fronte ne kartą rizikavo gyvybe, o pasibaigus karui buvo iš tremtas į lagerį. Vis dėlto, šiandien perkopęs į antrą gyvenimo šimtmetį, J.Vainauskas savo likimo nekeistų.

Žymaus karininko vaikystė prabėgo Joniškio rajone, Gaščiūnų kaime. Tėvai buvo darbštūs, pavyzdingi ūkininkai, savo vaikams skiepijo darbštumą, meilę gimtajai žemei, pagarbą tautos istorijai. Visi vaikai užaugo tėvynės patriotai. Vyriausias sūnus Pranas Vainauskas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, dirbo Žemės reformos departamente, Finansų ministerijoje, 1941m. Laikinosios vyriausybės prekybos ministru, po karo pasitraukė į Ameriką. Antras brolis dirbo mokytoju, kiti du liko ūkininkauti. 

Sulaukusi trisdešimt aštuonerių metų, nuo ispaniško gripo mirė mama. Devintąjį iš dešimties šeimos vaiką Juozą užaugino vyresnieji broliai ir seserys. Juozas Vainauskas baigė Šiaulių mokytojų seminariją ir kaip pažangus studentas tęsė mokslus prezidento A. Smetonos karo mokykloje.

Vaikystėje pastovus darbas su keturiais ūkio arkliais, dažnos kelionės arklio traukiama bričkele į turgų ir Joniškio bažnyčią paskatino rinktis artimesnę kavalerijos karininko profesiją. 1938 m. J. Vainauskas baigė karo mokyklą jaunesniojo leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į Alytų Kunigaikštienės Birutės II kavalerijos ulonų pulką.

Po priesaikos jaunieji karininkai, iškilmingai arklių traukiamais fajetonais, buvo nugabenti į pirmą darbo vietą ir pristatyti ulonų pulko vadui. Pulko vadas pulkininkas Povilas Žilys leitenantus išskirstė vykdyti naujas pareigas. J. Vainauskas pradėjo vadovauti mokomajam eskadronui. Pašaukti tarnauti į ulonų pulką naujokai pirmiausia patekdavo į mokomąjį eskadroną. Čia jie gaudavo kareivio tarnybai būtinų teorinių žinių ir kovinių įgūdžių. Po rytinės mankštos kareiviai žygiuodavo, mokėsi statuto dalykų, šaudykloje šaudė iš karabinų, valydavo žirgus, atvesdavo vadui žirgą ir patys pasiruošdavo žirgus jojimui. Didelis dėmesys buvo skiriamas jojimo mokymui. Naujokams buvo parenkami gerai ištreniruoti, ramesni žirgai. Eskadrono vadui sukomandavus „voltas į dešinę ar voltas į kairę“, kareiviams reikėjo tik paklausyti vado komandų, o žirgai patys pasisukdavo kur reikia. Tarnybos pradžioje žirgai dažniausiai buvo protingesni už naujokus.

Eskadrono vadas kartu su mylimu žirgu Apgintu.

Iš Arklio muziejaus fondų

Mokomojo eskadrono vadas J. Vainauskas turėjo nirtulingą kavalerijos žirgą Apgintą. Su Apgintu vadas visada įveikdavo jojimo kliūtis. Rodydamas pavyzdį savo kariams, drąsiai jodinėdavo po apmokymams paruoštus kalnus. Kareiviai buvo paklusnūs, visada stengdavosi įvykdyti vado nurodymus. Pasitempti vertė ir žinojimas, kad tarnauja prestižiniame ulonų pulke. Per visą tarnybą mokomojo eskadrono vadas nė vienam kareiviui neskyrė bausmės „po kardu“ ar „po šautuvu“, kai prasikaltęs karys gavęs komandą ramiai su karabinu rankoje turėjo išstovėti valandą ir daugiau.

Kaip prisimena J. Vainauskas, Lietuvos kariuomenės kareiviai buvo gerai viskuo aprūpinti, o karininkai gerbiami ir labai vertinami. Ulonų pulko kareiviai gaudavo gerą maisto davinį. Po šeštos valandos, pasibaigus apmokymams, galėjo skaityti knygas, laikraščius, rašyti laiškus namo. Sekmadienį žygiuodavo į Alytaus bažnyčią, kurioje karo kapelionas laikydavo Mišias ir pamokslaudavo. Jaunesnieji karininkai leitenantai gaudavo 250 litų algą. Valgydavo iš savo lėšų karininkų valgykloje, kas mėnesį maistui išleisdami apie 90 litų. Dalis pinigų iš algos buvo atskaitoma karininkų ramovės išlaikymui.

Ulonų pulko karininkų ramovė buvo įsikūrusi dideliame pastate su karininkų valgykla, bufetu, biliardo sale ir svečių kambariu. Ypatingoms šventėms buvo didelė salė su balkonu orkestrui. Lietuvos kariuomenės dieną ir kitų valstybinių švenčių metu didžiojoje salėje organizuodavo iškilmes. Į šventes visada atvykdavo miesto burmistras, policijos nuovados viršininkas ir kiti aukšti valdžios pareigūnai. Karininkams buvo galima pasikviesti savo šeimos artimuosius.
Balkone grodavo orkestras ir vykdavo šokiai, prie padengtų stalų visi vaišindavosi. Toks ramus, kasdieninis pulko gyvenimas pasibaigė Vokietijai užpuolus Lenkiją. Ulonų pulko kariai budėjo pasienyje ir priimdavo iš okupuotos Lenkijos bėgančius kareivius. Netrukus J. Vainauskas su pulko kariais žygiavo į Lietuvai sugrąžintą sostinę Vilnių. Dar vėliau, kad nekiltų konfliktas su vietos gyventojais, ulonams buvo įsakyta budėti keliuose, kuriais įžygiavo Raudonosios armijos daliniai. „Saugoti okupacinę armiją nuo savos valstybės piliečių Lietuvos kariams buvo pats didžiausias pažeminimas“, – apie skaudų istorinį momentą pasakojo J. Vainauskas.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo Lietuvos kariuomenės perorganizavimas ir naikinimas. Vadus pakeitė komisarai ir politrukai. Ulonų pulkas buvo išformuotas, kariai išskirstyti po kitus okupacinės armijos dalinius. J.Vainauskas savo karius pristatė į Vilnių ir pats buvo atleistas kaip politiškai nepatikimas. Skirtingai negu daugeliui ulonų pulko karininkų, kurie iš Sibiro gyvi nesugrįžo, J. Vainauskas pirmosios tremties išvengė. Išgelbėjo netikėtai į Lietuvą įsiveržusi vokiečių armija ir prasidėjęs birželio sukilimas.

Daugelyje šalies vietų sukilėliai paėmė valdžią, suformavo Laikinąją vyriausybę, kurios tikslas buvo pateikti vokiečiams pačių lietuvių įvykdytą Lietuvos nepriklausomybės faktą. Laikinosios vyriausybės krašto gynimo taryba formavo ginkluotus dalinius, į kuriuos įsitraukė iš Raudonosios armijos išsilaisvinę Lietuvos kariai. „Mes ėjom už laisvą Lietuvą. Nei vienų, nei kitų okupantų nereikėjo“, – taip pirmąsias vokiečių okupacijos dienas prisiminė J. Vainauskas. Deja, naciams buvo nepriimtina Lietuvos nepriklausomybė. Šešias savaites išgyvenusi Laikinoji vyriausybė sustabdė savo veiklą. Suformuoti ginkluoti lietuvių karių batalionai pateko vokiečių priklausomybėn. Didžioji dalis šių batalionų buvo išsiųsti į Rytus kovoti su Raudonąja armija.

Sakoma, kad tikras karys vertinamas pagal tai, kiek fronte „parako uostė“. Nuo 1941 m. rudens iki Vokietijos kapituliacijos J. Vainauskui teko būti priekinėse fronto linijose, gyventi apkasų bunkeriuose, kariauti 40 laipsnių šaltyje, iškęsti maisto nepriteklių ir kitus fronto sunkumus. 5-asis lietuvių batalionas, kuriame tarnavo leitenantas J. Vainauskas, buvo išsiustas į Novgorodo sritį saugoti šiaurinę Ilmenio ežero pakrantę. Kaimynai iš dešinės buvo vokiečiai, o iš kairės – ispanų mėlynosios divizijos daliniai. Nors batalionas pateko į priekines linijas, tačiau raudonarmiečių daliniai stovėjo maždaug už 30 km kitoje Ilmenio ežero pusėje. Pralaužus Šiaurės frontą, lietuvių batalionas mažiausiai nukentėjo.
Batalionas sėkmingai atlaikė išbandymą šaltą Rusijos žiemą. Gruodžio pradžioje temperatūra nukrito iki -45C, vėliau iki -50C. Visa laimė, kad kareiviai buvo aprengti šilta lietuviška uniforma, o vokiečių buvo pritaikyta Pietų Europos žiemoms. Pasisekė dar ir dėl to, kad batalionas buvo apginkluotas rusiškais ginklais, kurie vokiečiams karo pradžioje teko kaip lengvas grobis iš bėgančių raudonarmiečių. Rusiški ginklai per šalčius net iš sniego ištraukti šaudydavo kaip vasarą. Tuo tarpu vokiečiai šautuvus kaip lėles vyniodavo skudurais, kad nesušaltų.

J. Vainauskui teko išgyventi priešo apsupimą. 1942 m. sausio pradžioje du 5-ojo bataliono būriai gavo užduotį nugabenti šaudmenis į priekines fronto linijas. Jiems vykdant užduotį priešas pralaužė frontą ir lietuviai su 16-osios vokiečių armijos daliniais pateko į apsuptį. Vasarą vokiečių kariuomenė pralaužė apsupties žiedą, kartu išsilaisvino ir 5-ojo bataliono kariai. Vėliau J. Vainausko vadovaujama 1-oji kuopa Pskovo srityje saugojo Dedovičių geležinkelio liniją, kuria vokiečių kariuomenės daliniai buvo permetami iš Šiaurės fronto į Pietų frontą.

Dimisijos majoras J. Vainauskas.

Iš Arklio muziejaus fondų

Bataliono kareiviams teko susidurti su partizanais, kurie mėgindavo sprogdinti geležinkelį. Dauguma lietuvių karių mokėjo gerai rusiškai kalbėti, greitai susipažino su vietinių kaimų gyventojais. Sugyveno gana taikiai. Iš lietuvių pusės nebuvo gyventojų plėšimų ir prievartavimų. Tai vertino vietiniai žmonės. Jie turėjo įtakos, kad lietuvių saugomą ruožą partizanai puldinėdavo rečiau negu vokiečių. Bataliono patirti nuostoliai buvo nedideli. Žuvo kelios dešimtys kareivių, panašiai tiek pat buvo sužeista. Pralaužus Leningrado blokadą, Raudonoji armija pradėjo Vermachtą stumti Pabaltijo link. Kartu su vokiečiais traukėsi ir 5-asis batalionas. Lietuviai sustojo ties Liepoja, gavo užduotį saugoti pakrantę tarp Venspilio ir Paviluostos . Bataliono kariai stebėjo jūros akvatoriją ir apie pasirodžius priešo laivus pranešdavo vadovybei.

Sargybiniai privalėjo neleisti keltis į krantą arba išplaukti į jūrą jokioms valtims ir laivams. Vis dėlto, susidraugavę su vietos gyventojais, lietuvių sargybiniai leisdavo latvių civiliams kateriais pabėgti į Švediją. Vokiečių žandarmerija tai pastebėjo ir nuginklavo batalioną. Karo lauko teismas 7 karius nubaudė mirties bausme, 11 išsiuntė į lagerį. Nė su vienu lietuvių batalionu vokiečiai taip drastiškai nepasielgė. Visi 5-ojo bataliono kariai buvo išskirstyti į kitus Latvijoje veikusius lietuvių batalionus ir išsilaikė iki Vokietijos kapituliacijos kartu su vokiečių armijos Kuršo grupuote.

1945 m. gegužės 8 d. lietuvių kariai paliko priešakines pozicijas. Dalis pasidavė Raudonajai armijai, kiti pabėgo į Švediją ar slapta pasitraukė į Lietuvą. 5-ojo lietuvių bataliono kariai visą Antrojo pasaulinio karo kelią nuėjo garbingai, nepadarė jokių karo nusikaltimų ir nebuvo įtraukti į civilių gyventojų žudynes. Dauguma karių buvo apdovanoti įvairiais pasižymėjimo ženklais ir medaliais. J. Vainauskui teko beveik visi pagal laipsnį to meto kariniai apdovanojimai: Žiemos kautynių medalis Rytuose 1941–1942 m., Narsumo ir nuopelnų 2-osios klasės sidabrinis medalis Rytų šalių atstovams su žalia juostele (prilygsta Geležinio Kryžiaus Antrosios klasės ordinui), Demjansko skydas – ženklas, kuriuo apdovanojami apsuptyje buvę kariai, 2-osios klasės Karo nuopelnų kryžius su kardais.

Sugrįžęs į Lietuvą J. Vainauskas įsitraukė į pogrindinę kova su okupantais. Kitokio pasirinkimo ir nebuvo. Visos keturios seserys su savo šeimomis buvo ištremtos į Sibirą. Viena mirė ir palaidota tremtyje. Tragiškai susiklostė brolio Mečislovo likimas, kuris ūkininkavo tėvų namuose: pavasarį frontui nuslinkus į Vakarus, ginkluoti aplinkinių kaimų vyrai ūkininkai rinkosi į slaptą pasitarimą M. Vainausko sodybos klojime. Aplinkui girdėjosi kalbos, kad enkavedistai šaudo nuo armijos besislapstančius jaunuolius, tačiau patys buvo išduoti.

Apsupę NKVD daliniai padegė kluoną ir sušaudė nenorėjusius okupantams pasiduoti vyrus. Žuvo šeimininkas M. Vainauskas ir 20 Gasčiūnų kaimo vyrų. Netrukus į saugumo rankas pakliuvo J. Vainauskas. Okupacinė valdžia karininką nuteisė 25 metams ir ištrėmė į Permės sritį, Mirovo lagerį. Kaip ir dauguma politinių lagerio tremtinių karininkai ir buvę kareiviai dirbo miške. Po Stalino mirties Vokietijai pareikalavus, kariai, kurie netarnavo SS daliniuose, pagal tarptautinę konvenciją buvo išteisinti ir paleisti iš lagerio. Sugrįžęs į tėvynę J. Vainauskas įsidarbino Pramonės projekto įmonėje. Vėliau iki pensijos dirbo melioracijos institute. Vedė. Žmona Janina Vainauskienė daug metų mokytojavo Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Kartu užaugino dukrą Nijolę. Sulaukė anūko ir proanūkių.

Karininkas J. Vainauskas Arklio muziejuje, „Bėk bėk, žirgeli“ šventėje 2013m. birželio 1d.

T. Kontrimavičiaus nuotrauka

Atkūrus nepriklausomybę, majoras J. Vainauskas vienas iš pirmųjų įsijungė į naujos kariuomenės kūrimo darbą. Dirbo atsargos karininkų sąjungoje, kelis metus buvo sąjungos pirmininkas. Kartu su karo kapelionu Alfonsu Bulota 16 metų lankė visus Lietuvos kariuomenės dalinius. Kaip gyvas liudininkas priesaikos metu moraliai stiprino kareivius, kai jie šalo blokados metais nešildomose kareivinėse. Kalbėjo apie gražią prieškario Lietuvos kariuomenės praeitį, tikėjo šviesia jos ateitimi.

Birželio 1d. minint Arklio muziejaus įkūrimo 35-ąsias metines, muziejininkų pakviestas šimtametis ulonų pulko karininkas su artimaisiais atvažiavo į „Bėk bėk, žirgeli“ šventę. Hipodrome, ąžuolo vainikais papuoštame krėsle stebėjo šventės paradą. Grožėjosi eikliais ristūnais, žemaitukais, galiūnais sunkiaisiais arkliais. Susitiko su žemės ūkio ministerijos kanclere Dalia Miniataite, krašto apsaugos ministru Juozu Oleku ir kitais aukštais valstybės pareigūnais. Dalyvavo mero S. Obelevičiaus svečių priėmime. Po šventės grįždamas namo J. Vainauskas sustojo Alantoje, aplankė dėdės klebono Domininko Vainausko pastatytą bažnyčią.
Spalio 12 d. karininkas Juozas Vainauskas šventė 101-ąjį gimtadienį. Šimto vienų metų karininkas išliko tvirtos dvasios, išsaugojo žvitrų protą, genialią atmintį, neprarado šmaikštaus humoro jausmo.

Egidijus Musteikis

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.