Klimato kaita: iš didelių diskusijų – tik mažas žingsnis į priekį

Pasaulio vyriausybės turi beveik dvejus metus nustatyti sau užduotis, kaip pažaboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas nuo 2020 metų, o Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija (COP19) Varšuvoje pasiekė dalinį susitarimą. Bene svarbiausias iš nutarimų yra 190 šalių įsipareigojimas iki 2015 m. pirmojo ketvirčio, o vėliausiai iki 2015 m. gruodžio Paryžiuje vyksiančios klimato kaitos konferencijos, pateikti nacionalinius klimato kaitos švelninimo tikslus, kurie bus taikytini po 2020 m.

EPA nuotrauka

„Negalėčiau sakyti, kad nieko nebuvo pasiekta, tačiau pasiekta daug mažiau, negu galėjo būti, – teigia diskusijose dalyvavusi darnaus vystymosi specialistė Gintarė Jonušauskaitė iš Baltijos aplinkos forumo (BEF), – reikėjo susitarti dėl terminų, iki kada šalys turėtų pateikti savo nacionalinius įsipareigojimus – kiek jos galėtų sumažinti CO2 ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tada, sudėjus visų šalių nacionalinius įsipareigojimus, būtų galima matyti, ar bendras pasaulio šalių įsipareigojimas sutampa su mokslininkų vertinimais, kokio mažinimo reikia, kad išlaikytume saugų klimatą. Deja, po ilgų ir sudėtingų derybų sutarta, kad šalys savo įsipareigojimus pateiks per kitą klimato kaitos konferenciją, kuri vyks Paryžiuje 2015 m. pabaigoje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kartojasi Kopenhagos scenarijus – pamatysime, ar savanoriški šalių pasiryžimai atitinka rodiklius, būtinus užtikrinti saugų klimatą, tik tada, kai jau reikės priimti pasaulinį įsipareigojimą. O jeigu neatitinka, tai situacija bus sprendžiama paskutinę minutę ir labai skubotai“, – teigia specialistė.

Tuo tarpu Christiana Figueres, JT vyriausioji klimato kaitos pareigūnė, sakė: „Pasiekėme svarbią pažangą. Tačiau tegul būna aišku, kad mes esame liudininkai vis dažnesnių ekstremalių meteorologinių reiškinių, o vargšai ir labiausiai pažeidžiami žmonės jau moka jų kainą. Dabar vyriausybės, ir ypač išsivysčiusių šalių, privalo grįžusios atlikti namų darbus, kad galėtų padėti ant stalo savo planus būsimoje konferencijoje Paryžiuje.“ Dera priminti, kad konferencija prasidėjo aistringu Filipinų atstovo Yeb Sano pranešimu, jis prašė tvirto susitarimo po jo šalį nuniokojusio milžiniško taifūno „Hayano“. Y. Sano pasninkavo per visas konferencijos dienas, o po jų išreiškė nusivylimą, kad diskusijos neturėjo reikšmingų rezultatų.

Daug diskutuota klausimu, koks turėtų būti vertinimo kriterijus, ar šalis išsikelia sau pakankamai ambicingus tikslų ir įsipareigojimų, atsižvelgiant į jos specifinę situaciją, socialinį-ekonominį kontekstą, tačiau nebuvo priimti jokie objektyvūs kriterijai.

Dalis šalių vengia įsipareigojimo mažinti klimato kaitą

Diskusijų metu nedidelė besivystančių šalių grupė pareiškė, kad aiškus valstybių skirstymas į „išsivysčiusias“ ir „besivystančias“, kuris buvo nustatytas pirmojoje tarptautinėje diskusijoje 1992 m. ir įtvirtintas Kioto protokole 1997 m. (kuriame išsivysčiusios šalys buvo įpareigotos sumažinti emisijas, o besivystančios neturėjo įpareigojimų) – turi išlikti kaip pamatas visiems ateities susitarimams. Jie teigia, kad „istorinė atsakomybė“ už klimato kaitą tenka pirmosioms industrializuotoms valstybėms.

Tai buvo grupė, sudaryta iš keleto nafta turtingų šalių, įskaitant Venesuelą, Saudo Arabiją, Boliviją ir Malaiziją. Kitos kelios, kaip kad Kinija ir Indija, turi didelių anglies telkinių ir yra labai priklausomos nuo iškastinio kuro. Dar kelios valstybės turi glaudžius ryšius su anksčiau paminėtomis – tai Kuba, Nikaragva, Ekvadoras ir Tailandas.

„Labai svarbu pasakyti, kad nebėra aiškaus susiskirstymo tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių“, – teigia Gintarė Jonušauskaitė, – dalis išsivysčiusių šalių ambicingai siekia susitarimo, o dalis jų, tokių kaip Australija, Japonija ir Kanada, traukiasi iš klimato kaitos mažinimo siekių, ir tai yra ypač neigiamai vertinama.“ Lapkričio 15 d. Japonija paskelbė apie savo naujuosius šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠEDS) išmetimų mažinimo tikslus iki 2020 m. Tuo metu, kai šalys derasi dėl to, kaip pakelti savo tikslų kartelę, viena turtingiausių pasaulio valstybių atsisakė savo siekio, kurį prisiėmė 2009 m. – iki 2020 m. sumažinti ŠEDS išmetimus 25% lyginant su 1990 m. Jis pakeistas nauju tikslu – iki 2020 m. sumažinti ŠESD išmetimus 3,8% lyginant su 2005 m. Tai reiškia, kad lyginant su 1990 m. Japonijos ŠEDS išmetimai ne mažės, o didės net 3.1%.

EPA nuotrauka

„Tad tarp išsivysčiusių šalių yra mažinančių savo ambicijas, o tarp besivystančių – labai daug tokių, kurios supranta klimato kaitos svarbą ir nori ambicingai siekti reikšmingo susitarimo 2015 metais. Nors kelios valstybės tebežaidžia žaidimus, esą mažinti išmetimus privalo tik išsivysčiusios šalys, o jos turi vystytis toliau, tačiau labai svarbu pabrėžti, kad tai nėra bendras visų besivystančių šalių balsas“, – teigia BEF atstovė.

Siekiant naujojo susitarimo jau vartojamas naujas terminas „All parties“, kuris reiškia, kad visos šalys turi prisidėti prie klimato kaitos mažinimo atsižvelgiant į jų skirtingą atsakomybę, sugebėjimus ir kontekstą. Tas terminas labai svarbus, nes keičia Kioto protokolo nutarimus, kai pasaulis buvo suskirstytas į išsivysčiusias ir besivystančias šalis. To jau atsisakyta, ir tik kelios šalys bando kalbėti apie grįžimą prie ankstesnio susiskirstymo.

Skandalingas Lenkijos žingsnis

Daugelis konferencijos dalyvių įžūliu vadino Lenkijos valdžios žingsnį suorganizuoti „Tarptautinį anglies ir klimato viršūnių susitikimą“ tik trijų kilometrų atstumu nuo Klimato kaitos (COP19) konferencijos, Lenkijos ekonomikos ministerijoje. Į ją susirinko anglies gamybos įmonių lyderiai iš viso pasaulio.

BEF atstovai pasakoja, kad dar įžūlesni buvo tos konferencijos organizatorių teiginiai, jog efektyvesnės anglių elektrinės yra „švarios“ energijos šaltiniai, t. y. priemonė kovoti su klimato kaita. Atsakydami į šią propagandą, 27 pasaulio klimato ir energetikos mokslininkai praėjusį pirmadienį paskelbė viešą poziciją, jog net naujausiomis technologijomis paremtas anglių naudojimas elektros gamybai negali būti suderinamas su globaliu tikslu – išvengti didesnio nei 2°C globalinio atšilimo. „Anglys – tai technologija be ateities!” – praėjusią savaitę kartojo tiek mokslininkai, tiek aplinkosaugos organizacijos.

Šiuo metu Lenkija sunaudoja 77 mln. tonų anglių per metus ir yra daugiausia anglių pasaulyje naudojančių šalių dešimtuke, o Europoje – 2-a po Vokietijos. Net 92% elektros ir 89% šilumos energijos Lenkijoje yra pagaminama iš anglių. Pagal dabartinę Lenkijos vyriausybės energijos politikos strategiją, anglys liks pagrindiniu šalies energetikos sektoriaus saugumo elementu bent iki 2030 metų.

Nenuostabu, kad Lenkijos vyriausybė atkakliai gina anglių pramonę, tačiau didžioji dauguma Lenkijos piliečių pasisako už saugų klimatą ir norėtų matyti daugiau investicijų į atsinaujinančią energetiką vietoj subsidijų anglių pramonei.

Klimato švelninimo finansavimas lieka neaiškus

Paraleliai dalyviai diskutavo apie klimato kaitai švelninti skirto finansavimo klausimą. Dar Kopenhagos konferencijoje buvo sutarta, jog išsivysčiusios šalys suformuos „Žaliąjį klimato fondą“, į kurį nuo 2020 m. jos kasmet mokės po 100 mlrd. JAV dolerių. Tie pinigai būtų panaudoti klimato kaitos švelninimo priemonėms ir prisitaikymo veiksmams besivystančiose šalyse. Deja, nebuvo pasiektas bendras sutarimas, kaip nuo 2020 m. kasmet klimato veiksmų finansavimui bus surenkama po 100 mlrd. „Realybė tokia, kad išsivysčiusios šalys iki šiol labai nenoriai kalba apie šį tikslą ir kaip jo sieks. Jos neišsikėlė jokio tarpinio tikslo, pavyzdžiui, kiek į fondą turėtų būti sumokėta 2016 metais“, – situaciją komentuoja Gintarė Jonušauskaitė.

EPA nuotrauka

Politikai priėmė keletą reikšmingų susitarimų

Mažas pasiekimas, kuriuo galima pasidžiaugti – buvo surinktas 100 mln. JAV dolerių įnašas dabartiniam prisitaikymo prie klimato kaitos fondui, kuriam jau yra pateikti keli projektai iš Afrikos ir kitų besivystančių šalių, norinčių išvengti skaudžių klimato kaitos padarinių.

Taip pat buvo įsteigta institucija, kuri koordinuos „Žalos ir netekčių fondą“. Tai fondas, skirtas remti ne išankstines prisitaikymo priemones, bet kompensuoti audrų, sausrų ir kitų klimato padarinių sukeltą žalą nukentėjusioms šalims. Viena iš tokias pasekmes patiriančių šalių yra Filipinai. „Jų atstovai konferencijoje kalbėjo informatyviai ir argumentuotai, – pasakoja G. Jonušauskaitė, – pasirodo, taifūnai Filipinuose vidutiniškai siaučia apie dešimt kartų per metus. Iš tų dešimt –vidutiniškai du būna stiprūs, o kas antrais metais praūžia vienas destruktyvus. Tokiai šaliai nepasisekė, jos prastas geografinis išsidėstymas. Statistika rodo, kad ši tendencija tik prastėja. Jie pagrįstai sako, kad nesukėlė klimato kaitos, nėra pagrindiniai teršėjai pasaulyje, o kenčia stiprius padarinius. Atsistojus į jų vietą atrodo labai suprantama, kodėl išsivysčiusios šalys turėtų padėti besivystančioms šalims.

Parengė Monika Midverytė OFS