Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2013 11 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Darius Kuolys: Lietuva verčiama mažąja Rusija

Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, Prezidentūra atskleidžia valstybės paslaptis, teisėsauga krato žurnalistus, taip papiktindama tarptautines organizacijas, lyg yla iš maišo lenda akivaizdžiausia teisėsaugos priklausomybė nuo valstybės vadovės, dvigubi teisingumo standartai, viešas melas… Kas atsakingas už tokią valstybės kompromitaciją, kokios jos priežastys – pokalbyje su pirmuoju po atkurtos nepriklausomybės švietimo ministru, buvusiu Prezidento patarėju, o dabar aktyviu visuomeninku, kultūrininku Dariumi Kuoliu. 

Dariau, ar Jums neatrodo, kad ta slapta pažyma, jos neteisėto atskleidimo tyrimas jau svarbus ne tiek tuo, kas ir kokiems tikslams tai padarė, bet daug gilesniais dalykais – matome nepagražintą „nekišeninio prokuroro“, anot Prezidentės, veidą, kitų mūsų jėgos struktūrų visišką supuvimą – bandymą Prezidentei ir jos aplinkai taikyti kitokį teisingumą nei eiliniams piliečiams?

Iš tikrųjų nepavykusi „Prezidentės skiepų“ istorija galutinai apnuogino mūsų valstybės būklę, parodė, kad rytietiškos valdžios savivalės metastazės yra apėmusios visą valstybės kūną.

Ką mes pamatėme? Pirmą sykį aukščiausias valstybės pareigūnas taip akivaizdžiai pasitelkė Valstybės saugumo departamentą (VSD) ne valstybės, o asmeniniams tikslams. Tai sakydamas remiuosiu karščiausio Dalios Grybauskaitės rėmėjo profesoriaus Vytauto Landsbergio žodžiais. Prezidentūros spalio 31-ąją surengtą viešųjų ryšių akciją jau kitą dieną jis sveikino Lietuvos televizijoje ir vadino „Prezidentės skiepais“. Kaip žinome, šitoje skiepų operacijoje labai aktyviai dalyvavo VSD: jis pateikė ir tuoj pat viešai komentavo slaptą pažymą – neva Kremlius neseniai davęs nurodymą ieškoti archyvuose Lietuvos Prezidentės biografijos tamsiųjų pusių. Įsidėmėtina: spalio 31 dieną žinių agentūra BNS praneša apie slaptą VSD pažymą – Rusija puola Prezidentę ir netrukus pati išplatina Prezidentūros perduotą videoįrašą, kuriame tuo metu užsienyje esanti Dalia Grybauskaitė patvirtina slaptos pažymos turinį. VSD vadovas Gediminas Grina, kuris paprastai vengia bet kurių viešų komentarų, tą pačią dieną komentuoja slaptą pažymą žurnalistams – patvirtina jos buvimo faktą ir atskleidžia turinio esmę. Beje, tądien G. Grina žurnalistams pasakė daug daugiau nei po kelių dienų pakviestas į Seimą, kaip parlamentui atskaitingas pareigūnas.

Nors juk pats G. Grina tą pažymą ir įslaptino…

Pats įslaptina, pats viešai patvirtina jos turinį – BNS informaciją ir Prezidentės pareiškimą. Taigi tiesiogiai dalyvauja viešųjų ryšių akcijoje, toje, pasak Vytauto Landsbergio, Prezidentės asmeninių „skiepų“ operacijoje.

Kaip Jūs supratote tą terminą „skiepai“? Skiepai nuo ko?

Tai paaiškino pats profesorius: išviešinta slapta VSD pažyma – „skiepai“ nuo bet kokios valstybės vadovės kritikos. Mat nuo šiol bet kurią D. Grybauskaitės kritiką visuomenė raginama suvokti kaip užsienio agentų puolimą prieš šalies Prezidentę. Kiekvieną savo sprendimų kritiką pati D. Grybauskaitė galės vadinti antivalstybine veikla – ir tai darydama remsis VSD.

Įsidėmėtinas dar vienas dalykas: tiek Vytautas Landsbergis, tiek Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė „skiepų“ operaciją tiesiogiai sieja su artėjančiais Prezidento rinkimais: Prezidentė „pasiskiepijusi“ prieš rinkimus. Rusija ir jos agentai informacinėmis atakomis neva norintys užkirsti kelią antrai D. Grybauskaitės kadencijai. Taigi ši viešųjų ryšių akcija skirta ne valstybės, bet privatiems pareigūno interesams ginti.

Tuomet ar šita istorija nereiškia ir šiurkštaus rinkimų įstatymo, rinkimų lygiateisiškumo principo pažeidimo, nes kiti kandidatai neturės tokių galimybių?

Pati Prezidentė komentuodama VSD pažymą visuomenę įtikinėjo, kad informacinė Rusijos ataka yra tęstinė, kad ji vyko ir anksčiau. Vadinasi, visi, kurie jau kritikavo Prezidentę ir ją kritikuos ateityje, taip pat ir rinkimų kampanijos metu, yra ir bus valstybės priešai. Visi laisvi Lietuvos piliečiai, kurie kritiškai vertins Prezidentės veiksmus, norės žinoti tiesą apie Prezidentės asmenį ir jos priimamus sprendimus, nesitenkins propagandiniais pranešimais, nesutiks su D. Grybauskaitės nuomone, iš anksto buvo paskelbti valstybės priešais.

Tokia retorikos strategija iš esmės yra būdinga autoritariniams režimams, kuriuose tikrų rinkimų nebūna, kur tėra tik jų imitacija. Jos paskirtis – sutapatinti valdžioje esantį asmenį su valstybe, o jo kritikus paversti valstybės priešais, į kuriuos būtina nukreipti slaptąsias tarnybas, kitas „jėgos struktūras“ ir „valstybei lojalią žiniasklaidą“. Tai piliečių laisvę naikinanti Rytų retorika, dar sovietų laikais aptarta rusų literatūrologo Michailo Bachtino. Visi autoritarinio režimo kritikai „dirba išorės priešui“. Mūsų atveju skiriasi tik užsienio priešo vaizdinys: D. Grybauskaitė ir jos komanda sako, kad puola Rusija, o Aleksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas jau seniai yra paskelbę, kad už jų kritikų stovi JAV, Vakarų fondai, Jurgis Sorošas.

Prezidentės patarėja D. Ulbinaitė taip pat sako, kad valstybės paslaptį papasakojo žurnalistėms neva gindama ne savo viršininkę, o valstybę ir taip atlikdama savo pareigą. Tačiau kažin ar yra naivuolių, kurie tiki, kad D. Ulbinaitė „nutekino“ slaptą informaciją be savo griežtos vadovės žinios. Juk tuomet D. Ulbinaitei turėtų būti keliama dar viena byla – ne tik už paslapties paviešinimą, bet ir už slaptų dokumentų pavogimą – pažyma juk buvo skirta ne jai, o Prezidentei? O jei D. Ulbinaitė taip daro ne pirmą kartą ir dirba kitoms užsienio specialiosioms tarnyboms? Tačiau Prezidentė jos neatleidžia, ją gina – vadinasi, viskas suderinta aukščiausiu lygiu?

Atkreipkite dėmesį – per visą atkurtos nepriklausomybės laiką dar nebuvo tokio atvejo, kad Prezidento komandos narys rengtų asmeninę spaudos konferenciją Prezidentūroje. Prezidentūra yra Prezidento rūmai, jo komanda tik padeda Prezidentui. Ir štai matome neregėtą dalyką – Prezidentės atstovė spaudai, įtariama prisidėjusi ar padariusi nusikaltimą – išviešinusi valstybės paslaptį, susikviečia Prezidentūroje žurnalistus asmeniniu klausimu. Ir šią savo „spaudos konferenciją“ paverčia rinkimų kampanijos dalimi – neva visos jėgos susivienijo tam, kad Prezidentė nelaimėtų rinkimų. Dar kartą visi būsimi D. Grybauskaitės konkurentai rinkimuose, jų rėmėjai iš anksto paskelbiami valstybės priešais, Rusijos agentais ar nesusipratusiomis Kremliaus marionetėmis.

Nes Prezidentė sutapatinama su valstybe. Čia kaip toje aukštojoje komunistinėje mokykloje, kurioje okupacinės valdžios kadrus ruošė D. Grybauskaitė, buvo užrašyta: sakome partija, o turime omenyje Leninas…?

Taip, ši „skiepų“ istorija tapo rentgeno nuotrauka, kurioje galime pamatyti, kas padaryta su mūsų valstybe, kaip giliai rytietiška tvarka yra į ją įsiskverbusi.

O kaip vertinate „nekišeninio“ generalinio prokuroro ir jo pavaldinių veiksmus? Paskelbiama, kad asmuo, atskleidęs valstybės paslaptį, nustatytas, bet įtarimai nereiškiami. „Nekišeninis“ generalinis prokuroras pradžioje viešai teisina stalinietiško stiliaus žurnalisčių kratas (kai net neleidžiama paskambinti į vaikų darželį, kad mama užtruks), o Prezidentei treptelėjus kojele, imasi tikrinti savo pavaldinių veiksmus. Kokia čia abrakadabra?

Vertindami prokuroro Dariaus Valio ir jo komandos elgesį „skiepų“ istorijoje, galėtume įsivaizduoti tokį atvejį: prokuratūra nustato žmogžudystės vykdytoją, bet jam kaltinimų nereiškia, o kreipiasi į medikus, kad šie ištirtų, ar tas žmogus nesirgo mirtinomis ligomis – gal jam buvo likę nedaug gyventi, gal nužudymas jo likimo esmingiau nepaveikė, gal tuomet ir nusikaltimo nebuvo.

Šiandien matome, kad prokuratūra žino apie nusikaltimą ir jį dangsto, beviltiškai ieško kliaučių, kaip nuslėpti galimą jo vykdytoją. Prokurorai ir STT pareigūnai, atsakingi už tyrimą, nuolat bėgioja „derinti klausimų“ į Prezidentūrą – į tą instituciją, iš kurios greičiausiai ir buvo nutekinta informacija. Taip Prezidentė ir jos skirti pareigūnai viešai tyčiojasi iš piliečių ir valstybės: teisėsaugos savarankiškumas ir nešališkas tyrimas paverčiamas farsu.

O sulaikant žurnalistus, darant jų daiktų poėmius, gąsdinta ne tik žiniasklaida, bet visų pirma pažemintas Seimas. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje pareigūnų sulaikyta žurnalistė demonstratyviai vedžiota po Seimą, jos kompiuteris paimtas iš Seimo rūmų. Mes prisimename, kad anksčiau yra buvęs sulaikytas žurnalistas Aurimas Drižius, jo namuose taip pat buvo atliktos kratos, bet įsikišus Prezidentui Valdui Adamkui jis buvo iškart paleistas. Tačiau ten viskas vyko privačiuose namuose, o čia – Seime, Tautos atstovybėje valstybės, kuri šiuo metu pirmininkauja Europai.

Labai abejoju, ar tokius darbus prokurorai, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovai būtų darę jų nesuderinę su Prezidentūra. Labai abejoju, ar G. Grina būtų kreipęsis į prokuratūrą dėl valstybės paslapties išviešinimo nesuderinęs su Prezidentūra. Taip pat abejoju, ar D. Valio vadovaujama prokuratūra būtų pradėjusi ikiteisminį tyrimą be suderinimo su Prezidentūra. Juk viešoje rinkiminėje akcijoje dalyvavo visi kartu.

Bet kam tada reikia kratyti žurnalistes, kurioms patys perduoda informaciją? Juk ne žurnalistai atskleidžia valstybės paslaptį, o tie, kurie perduoda – tai kam nukreipti ugnį į save?

Matyt, taip mėginta pridengti nepavykusią „skiepų“ operaciją, nukreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į kitą pusę. O gal tai bausmė žurnalistams už nesuderintus veiksmus, už padarytą klaidą? Juk BNS paskelbė slaptos pažymos turinį per anksti, kai ta pažyma dar nebuvo įteikta Prezidentės konkurentams – Seimo pirmininkei ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui, kuriems, operacijai pasisekus, spėtina, turėjo būti suversta kaltė už paslapties išviešinimą.

Tiek šioje istorijoje, tiek kitais atvejais iš Prezidentūros mes matome daug netiesos sakymo: Prezidentė sako, kad iš Prezidentūros tikrai niekas nieko „nenutekino“, jos patarėja D. Ulbinaitė pirmiausia slepia informaciją apie kratas jos bute, o vėliau aiškina, kad ji pažymos nedavė, tik apie ją papasakojo. Negaliu neprisiminti, kad prieš pusantrų metų Seimo Antikorupcijos komisija savo oficialiame nutarime konstatavo, kad Prezidentės vyriausias patarėjas, Valstybės gynymo tarybos sekretorius Jonas Markevičius net du kartus melavo Seimo nariams ir prašė Prezidentę tai įvertinti, bet į tai buvo atsakyta niekinama tyla. Prezidentė nuolat painiojasi ir keičia okupacijos metų biografijos faktus. Kokia čia melų karuselė? Kaip visuomenei tikėti, kad kitais atvejais sakoma tiesa?

Jūsų paminėti ir kiti atvejai liudija, kad mūsų valstybė jau yra valdoma remiantis rytietiška propaganda, melu, demagogija. Ir tai nėra atsitiktiniai vienkartiniai atvejai – valstybės gyvenimas gana nuosekliai ir sąmoningai grindžiamas melu.

Prisiminkime „Snoro“ banko ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skandalą. Prezidentė tautai pareiškia, kad padarytas nusikaltimas valstybei – nutekinta slapta informacija apie „Snoro“ banką, Lietuva patyrė milžinišką finansinę žalą. Vytautas Landsbergis kalba apie diversiją prieš valstybę. Ir D. Grybauskaitė, ir V. Landsbergis pirštais rodo į FNTT vadovus. Prokuratūra pradeda tyrimą, bet kartu su VSD persekioja ne nusikaltėlius, o sąžiningus FNTT vadovus. Visuomenei surengtas detektyvinis spektaklis, o slaptą informaciją nutekinę pareigūnai iki šiol neįvardyti, teismui jų byla neperduota.

Garliavos drama. Po Kauno priemiesčio šturmo ir pirmojo per nepriklausomybės metus masinio policijos smurtavimo prieš taikius piliečius Lietuvos Prezidentė kalba lygiai taip pat, kaip SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas po Sausio 13-osios žudynių: nieko nežinojau, man vidaus reikalų ministras nekėlė telefono. Ir vėl iš anksto padarytame ir smurto dieną televizijoms perduotame videoįraše Prezidentė reikalauja ištirti, ar buvo naudota prievarta prieš vaiką, bet jokio rimto tyrimo visuomenė per pusantrų metų nesulaukė. Iš Konstitucijos kūrėjų ir žmogaus teisių gynėjų sudaryta visuomeninė komisija atlieka savo tyrimą, nustato, kad Garliavos šturmo metu buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Konstitucija, paminta konstitucinė valstybės santvarka, kreipiasi su tyrimo išvadomis į Prezidentę, bet Prezidentė atsisako komisijos narius priimti, atsisako atsakyti į visus piliečių klausimus. O tuo pat metu pradedami rytietiško stiliaus politiniai teismų procesai prieš Garliavoje policijos smurtą patyrusius piliečius, prieš menininkus.

Prezidentė, kurią dabar neva rusai puola, niekaip nereagavo į tokius grėsmingus išpuolius, kai Rusijos slaptosios tarnybos pareigūnai tardė Lietuvos pilietę Vilniuje (turima omeny Eglės Kusaitės byla – D. S.). Įsivaizduokite tokį dalyką Estijoje, Didžiojoje Britanijoje – FSB karininkai Taline ar Londone tardo jų piliečius! Neįsivaizduojami dalykai. Bet Lietuvoje tai vyko tylint D. Grybauskaitei, tylint V. Landsbergiui.

Čečėnų Gatajevų istorija. Lietuvos institucijos, mūsų teisėtvarka padeda Kremliui ir jo marionetei Čečėnijoje susidoroti su žmonėmis, kurie nuo jų režimo gelbėjo vaikus našlaičius. Suomija suteikia Gatajevams politinį prieglobstį nuo Lietuvos teisėtvarkos persekiojimo. Ir jokių politinių vertinimų – nei iš Prezidentūros, nei iš Seimo dešiniųjų ar kairiųjų. Tyli liberalai, tyli Tėvynės sąjunga.

Šarūno Paberaliaus istorija. Pirmųjų valstybės atkūrimo dienų savanoris, patekęs į Viktoro Uspaskicho nemalonę, yra persekiojamas Kėdainių teismo pirmininko Vitalijaus Kondratjevo ir Generalinės prokuratūros tol, kol gauna politinį prieglobstį JAV. Visa tai vyksta tuo metu, kai Lietuvos valstybei vadovauja D. Grybauskaitė, konservatoriai ir liberalai.

Nagrinėjama Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, bet niekas nekreipia dėmesio į seniai parlamente atliktą VSD tyrimą, į VSD surinktą informaciją, kad ši partija buvo finansuojama iš Rusijos, kad dalis Rusijos pinigų per šią partiją buvo plukdoma į mūsų žiniasklaidą. Kodėl prokuratūra tiria V. Uspaskicho juodąją buhalteriją, bet netiria tiesioginės, finansinės Rusijos įtakos mūsų politikai ir žiniasklaidai?

Pagaliau Lietuva išduoda Lukašenkos režimui Baltarusijos opozicijos lyderį – Olesį Beliackį, surenka Baltarusijos tarnyboms „įkalčius“. Kas gali patikėti, kad Skandinavų bankas būtų atskleidęs asmenines kliento sąskaitas, paprašytas eilinės Teisingumo ministerijos darbuotojos? Teismas įpareigoja kitą Skandinavų banką atskleisti kitas A. Beliackio sąskaitas. Ir tai vyksta Baltarusijai net neiškėlus bylos A. Beliackiui. Tokiu atveju jokia teisinio bendradarbiavimo sutartis, kaip dabar teisinamasi, neskatino Lietuvos taip išdavikiškai elgtis. Mes geranoriškai talkinome Baltarusijos KGB, o mūsų Prezidentė ir vėl tylėjo. Neva vienintelė šioje istorijoje prasikaltusi pareigūnė atleista iš Teisingumo ministerijos, bet greitai paaukštinama – įdarbinama Nacionalinėje teismų administracijoje.

Akivaizdžiais faktais nustatyta, kad VSD vadovai melavo ir tebemeluoja, kad žuvimo metu pulkininkas Vytautas Pociūnas nebuvęs VSD darbuotoju. Parlamentinis tyrimas seniai nustatė, kad po mirties pulkininkas buvo šmeižiamas VSD preigūnų. Nustatyta, už kieno pinigus jis šmeižtas. Ir nieko – jokio Prezidentės vertinimo.

Prisiminkime: 12 analitinių pažymų apie galimą aukščiausio lygio VSD, politikų, verslininkų ir žiniasklaidos korupciją taip ir nepasiekė Seimo. D. Grybauskaitė, tapusi Prezidente, numojo į tas pažymas ranka ir pasakė, kad jos nėra svarbios. Toks poelgis jau buvo rimtas ženklas, kad jos vadovaujama valstybė nesirems tiesa, jog tiesa pačiai Prezidentei nėra svarbi.

Todėl ši makabriška „skiepų“ istorija yra tik viena dalis tos veiksmų grandinės, kuri verčia Lietuvą mažąja Rusija.

Ką daryti?

Pirmiausia visuomenei derėtų atsimerkti. Matyti, kokių transformacijų šiandien patiria dar neseniai atkurta demokratinė Lietuvos Respublika, kaip ji naikinama. Taip pat labai svarbu laisvę branginantiems, laisvoje valstybėje gyventi norintiems žmonėms telktis ir savo Respubliką ginti.

Kalbino Dalius Stancikas

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?