Menas ir kūryba – rekomendacija medicinos darbuotojų sveikatai

2013 m. rudenį Panevėžyje vyko socialinis meno projektas „Menas sveikatai ir gerovei“, kuriame dalyvavo keturių miesto sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigų – Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, Respublikinės Panevėžio ligoninės, Jaunuolių dienos centro ir Šv. Juozapo globos namų – personalas. Projektas siekė stiprinti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sektoriuose dirbančių asmenų sveikatą ir gerovę, juos įtraukiant į meninę veiklą tapybos ant šilko dirbtuvėse. Į pokalbį apie projektą ir jo poveikį sveikatai pakvietėme vieną iš dalyvių – Respublikinės Panevėžio ligoninės Onkologijos-chemoterapijos skyriaus gydytoją hematologę Jūratę Daubarienę.

Jūratė Daubarienė su sūnumi atidarant projekto parodą „At(si)radimai“ Panevėžio miesto dailės galerijoje 2013 m. lapkričio 14 d., Artūro Milašausko fotografija

Kaip sekėsi dalyvauti projekte?

Projektas man labai patiko ir džiaugiuosi, kad dalyvavau. Iki šiol su menu, tapyba neturėjau tiesioginio ryšio, nors mano aplinkoje yra talentingų profesionalių menininkų, domiuosi jų kūryba. Tiesiog manau, kad tam neturiu gabumų.Tai tas pat, kas žmogus, neturintis klausos. Žiūriu – man gražu. Suprantu, kad viskas dera, tačiau pačiai tą grožį sukurti nepavyksta – lyg grojimas nesuderintu instrumentu. Ėjau į šį projektą visai nebijodama, kadangi žinau, jog šioje srity esu lyg tuščias popieriaus lapas – nieko nežinau, nieko nesuprantu, teptuką paskutinį kartą rankose laikiau septintoje klasėje. Šiame projekte tiesiog rūpėjo pažiūrėti, patyrinėti spalvas, iš arčiau pamatyti, kaip vyksta kūrybinis darbas, atrasti pasaulį, kuris visada mane viliojo ir atrodė labai paslaptingas.

Sutikote drąsiai dalyvauti ir nebijojote?

Nebijojau, kaip tik labai norėjau. Viena iš pirmųjų užsirašiau į grupę. Dauguma bendradarbių nedrįso, sakė: „Norėtume, tačiau nesugebėsime, nemokėsime.“ Aš buvau tvirtai įsitikinusi, kad meninių gabumų neturiu, tad nieko nenustebinsiu, jei man nepavyks. Vis dėlto turėjau viltį, kad gal kas nors pasiseks, pagaliau bus puiki galimybė pasisemti žinių.

Dalyvaudama projekte supratau, kad kiekvienam gali pavykti. Pavyksta tuomet, kai atsipalaiduoji, kai „protas nustoja kontroliuoti ranką“. Kaip ir mūsų mokytojas (Girmantas Rudokas – I. P. pastaba) sakė – „gali išmokti matematiškai idealiai nubraižyti kubelius, sudėlioti juos, kad tarpusavy spalvos derėtų, bet gražu nebus. Būna momentų, kad kaip mokinukas brėži liniją ir jauti, jog jau nuklysti nuo to matematinio modelio, kuris buvo suplanuotas galvoje. Pastebi, kad ir linija nuvingiavo visai kitokia, ir spalvos kitokios. Netikėtai, tarsi iš pasąmonės, ateina suvokimas, kad kažkas pavyko – linija, spalva, forma. Tą patį pastebėjau ir kitų kolegų darbuose. Tokių netikėtumo momentų yra labai nedaug – vienetai arba tik fragmentai, bet jie atrodo fantastiniai. Man jie –fantastiniai.

Paminėjote atsipalaidavimą, tam tikrą paslaptingą pajautimą. Kaip apibūdintumėte šios veiklos poveikį Jums, Jūsų nuotaikai?

Pirmiausia pradeda atslūgti įtampa. Visi atbėgame po darbų, įsitempę, galvodami, kaip čia visur suspėti, išbūti pamoką ir bėgti, nes namai, darbai dar laukia. Imantis teptuko, žiūrint į spalvas, klausant vadovo patarimų ar klausiant, įtampa po truputį slūgsta, tirpsta. Pagaliau pajauti, kad jos nebėra. Nejučia praeina ta valanda, pusantros. Norisi tęsti dar ilgiau. Pasimiršta visi darbai ir rūpesčiai. Tai yra nuostabu.

Kūrybinės dirbtuvės vyko pavakaryje, Jūsų darbovietėje. Ar po jų eidavote namo?

Po šių valandėlių grįždavau tarsi pakylėta. Meninės dirbtuvės suteikė atsipalaidavimą, kurio išties reikia. Pasiūlymas dalyvauti šiame projekte netikėtas, nes pirmąkart per 18 metų, kiek dirbu ligoninėje, yra atkreiptas dėmesys į darbuotojo emocinę ir psichologinę gerovę.

Ar projektas turėjo įtakos bendravimui skyriuje?

Projekte dalyvavo 6 darbuotojos iš mūsų (Onkologijos ir chemoterapijos – I. P. pastaba) skyriaus, tad tarpusavyje dalindavomės įspūdžiais, džiaugdavomės pasisekimais. Kitos kolegės, kurios nedalyvavo sakydamos „tikrai neisime“ (juk siūlyta buvo visoms), pamačiusios sukurtus darbus netikėjo, kad taip sugebėjome. Jos taip pat panoro dalyvauti.

Jaučiu, kad projektas pakeitė mano supratimą apie kūrybą bei meno kūrinių vertinimą. Mūsų skyriuje kabo nuostabus paveikslas „Aguonos“. Dabar į jį žvelgiu kitaip nei anksčiau: analizuoju: „Aha, čia šešėlis, iš arčiau taip atrodo, iš toliau – kitaip, čia – tokia spalva, ten – toks atspalvis.“ Atsirado visai kitoks, daug platesnis, gilesnis suvokimas.

Ar manytumėte, kad dalyvavimas projektas turi įtakos asmens darbingumui?

Tikrai turi. Net ir pertraukėlių metu dažniausiai kalbame apie mediciną ir pacientus. Projekto metu atsirado susidomėjimas nauju dalyku. Šis susidomėjimas, kad ir trumpam, labai atitraukia nuo kasdienybės monotonijos, leidžia pailsėti. Kiek kartų buvome susirinkusios – nė viena nebuvome blogos nuotaikos. Visos į kūrybines dirbtuves įžengdavome lyg į kitą, spalvomis pulsuojantį pasaulį. Pajutome, kaip atsirado šiltesnis bendravimas tarpusavyje, sustiprėjo kolektyvas. Pastebimai daugiau bendraujame, esame geresnės nuotaikos. Be to, atsirado noras vėl susitikti ir kai ką panašaus veikti. Visa tai sieja, sutvirtina kolektyvą.

Ar galvojate tęsti veiklą?

Manau, jog norėčiau. Pamenu, kad projekto vertinimo anketoje rašiau, jog nesu tikra, kad tęsiu, bet vis tiek pati sau pasakiau, jog aš tikrai tą noriu daryti. Savaitgalį buvome išvažiavę į sodybą pas giminaičius. Nusipirkau šilko, dažų ir pasidarėme „savo“ projektą. Dalyvavau aš, mano sūnus ir giminaitė. Piešėme. Aš juos mokiau (juokiasi), kaip tą kontūrinį dažą laikyti, kaip tepti dažus. Ir sūnus patenkintas, ir man įdomu. Giminaitė turi „meno gyslelę“. Jai labai gražiai pavyko. Liko labai sužavėta. Aš manau, kad, ko gero, mes tokius projektus kartosime, įtraukdami visus artimuosius.

Gal nebūsime menininkai, tačiau geresnį supratimą apie kūrybą, meninių pasirinkimų nuojautą ir gerą nuotaiką jau turime. Gautas žinias jau galime pritaikyti buityje, kurdami savo aplinką. Jau nėra tos nežinomybės, kurią jaučiau prieš projektą, kada dėstytojas mums parodė spalvų ratą, ir mokė suprasti, kaip spalvos veikia viena kitą, kokia emocija, kurias spalvas derinant bus harmonija, kurias sumaišę gausime purviną, negražią. Nė vienas, dalyvaujantis šiame projekte, nebuvo profesionalus menininkas, daugelis turėjo tik mokyklinius pagrindus. Žinoma, vieni turi gabumų daugiau, kiti kiek mažiau, tačiau matydamas tuos gražius sukurtus paveikslus supranti, kad širdyje visi esame menininkai.

Kokių naujų žinių įgijote projekte?

Išmokau matyti spalvas, jas derinti tarpusavyje. Taip pat perteikti perspektyvą – tuos niuansus, kuriuos matydavau, ir maniau, kad gražu, bet nemokėjau pritaikyti. Žinoma, kitiems tai tik abėcėlė, tačiau aš džiaugiuosi, kad pramokau tapybos pradžiamokslio.

Aš manau, jog kūrybinio darbo pradžioje būtina turėti mokytoją. Mūsų grupelei pasisekė, kad mus mokė Girmantas Rudokas. Matydamas mūsų klaidas, jis padėjo jas taisyti ir leido toliau patiems kurti. Nestabdė, bet leido, skatindamas, padrąsindamas ir išryškindamas labiausiai pavykusias vietas.

Ar manytumėte, kad reikėtų šią veiklą Respublikinėje Panevėžio ligoninėje tęsti?

Pritariu šiai idėjai. Vertėtų ir kitiems kolegoms pamėginti dalyvauti tokioje veikloje. Menas sumažintų įtampą, leistų atsipalaiduoti, laisviau mąstyti, taip pat suteiktų saviraiškos galimybę, pagerintų ir sušildytų tarpusavio santykius, padėtų lengviau bendrauti. Šį poveikį medicinos darbuotojų gerovei tikrai pajustų pacientai.

Kalbino Ieva Petkutė