Frank Zappa – nesuvaržytos muzikos ir laisvės šauklys

Gruodžio 4 dieną sukanka dvidešimt metų, kai pasaulis neteko didžio muziko, kompozitoriaus bei atlikėjo ir laisvės apologeto Franko Zappos, Vilniuje netgi įamžinto paminklu. Jo įvairiapusė kūryba bei nepriklausoma asmenybė žavi iki šiol, o skelbiamos idėjos nė kiek ne mažiau aktualios negu jo gyvenimo laikais. Todėl šiandien dar viena proga prisiminti tiek jo muziką, tiek ir skelbtus žodžius.

F. Zappa gimė 1940 m. Baltimorėje, JAV, vėliau su tėvais persikėlė į Kaliforniją, kas, neabejotinai, pakreipė jo muzikinę biografiją. Dar pauauglystėje susiformavo kiek neįprastas jo muzikinis skonis. Kartu su vėliau taip pat išgarsėsiančiu unikaliu avangardinio roko kūrėju Donu van Vlietu (Captain Beefheartu) Zappa klausydavosi to meto bliuzo grandų Muddy Waterso, Howlin‘ Wolfo, Guitar Slimo ar rokenrolo, bet tuo pat metu žavėjosi akademiniu avangardu – Igorio Stravinskio, Egardo Varese, Antono Weberno kūryba. Modernus džiazas tokioje mišrainėje irgi rado vietą. Muzikinio skonio eklektiškumas padarė didžiulę įtaką paties Zappos muzikai, kurioje neliko „aukštojo-žemojo“ meno skirties bei kitokio dogmatiškumo.

Prieš išgarsėdamas Zappa išbandė jėgas kinematografijoje, taip pat grojo įvairiose barų ir šokių grupėse, kol galų gale su keistuolių bendraminčių kompanija subūrė grupę Mothers of Invention. Ir štai 1966 m. Kalifornijoje, valstijoje, kurioje jau kaip reikiant mezgėsi kontrkultūros daigai, pasirodė pirmasis Franko Zappos ir Mothers of Invention albumas „Freak Out“. Pasak roko enciklopedijų, tai buvo antroji dviguba plokštelė roko istorijoje (pirmoji – Bobo Dylano 1966 m. darbas„Blonde on Blonde“). Kūrinys, kaip ir vėliau sekę „Absolutely Free“, „We‘re Only in it for the Money“ ir kiti darbai buvo įspūdingas roko, akademinio avangardo, sentimentalių doo-wop stiliaus dainelių apie paauglišką meilę, džiazo ir humoro mišinys. Jau debiutinio albumo pirmosios natos byloja apie naujos stiprios asmenybės įžengimą į muzikinį pasaulį. Vėlesni darbai tik dar labiau įtvirtino jo, kaip muzikos grando repuaciją.

Zappos išleistų puikių albumų tiek daug ir jie tokie įvairūs, kad melomanai juose būtinai ras kažką sau. Štai albumuose „Hot Rats“, „Weasels Ripped my Flesh“, „Grand Wazoo“ vyrauja gana „kreivas“ džiazrokas, „Lumpy Gravy“ – Johno Cage‘o dvasioje sukurta muzika, „Sheikh Yerbouti“ ar „Apostrophe“ – humoru prisodrintas rokas. Zappa nevengė eksperimentuoti ir su simfoniniu orkestru. Jei po pirmojo albumo išleidimo, kaip sakė Zappa, jam su grupe pavyko „iš badmirių lygmens pereiti į skurdžių“, tai nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Zappą lydėjo ir komercinė sėkmė, neprislopinusi, kaip dažnai nutinka, jo kūrybingumo.

Koncertuodamas Zappa ir jį lydinčios grupės („Mothers of Invention“ bei kitos) buvo nenuspėjamas kaip ir įrašuose. Improvizacijas lydėdavo publikos įtraukimas į pasirodymą, įvairios absurdiškos kalbos ir veiksmai. Ne visiems tai patiko. Štai 1971 m. vienas nelabai koncertu patenkintas žmogus iš publikos priėjo prie scenos ir nustūmė Zappą nuo scenos. Šis nesėkmingai krito į gerokai žemiau esančią nišą orkestrui ir vos liko gyvas.

Kad ir kokia įvairialypė buvo Zappos kūryba, tačiau muzika neišsemia viso jo veiklos lauko. Kompozitorius buvo žymus ir kaip kovotojas už laisvą žodį, laisvą asmenybę bei prieš bet kokias totalitarines užmačias. Nuo pat septintojo dešimtmečio dainų tekstuose Zappa aštriai pašiepė, jo manymu, baime ir kvailumu valdomą visuomenę; ironijos strėlės kliudė ir 1967-1968 m. ypač aktyvų hipių judėjimą. Kotrkultūros atstovus Zappa įspėjo, jog jie patys neretai virsta nemąstančia pilka banda, kas, kad apsirengusia spalvotais drabužiais. Visgi cenzūra buvo reiškinys, su kuriuo savo socialinėje-politinėje veikloje Zappa kovojo aršiausiai. Draudimai kliudė ir patį muzikantą: nemaža dalis jo dainų tekstų pateko į „moralės sargų“ akiratį. Bet dar stipriau Zappa, kaip cenzūros priešas, atsiskleidė devintojo dešimtmečio viduryje, kai ultrakonservatyvios jėgos (tokios, kaip „Motinų sąjunga“) JAV bandė riboti kai kurių roko grupių veiklą ar net paduodavo į teismą. Zappa puolė jų ginti: kalbėjo teismuose, TV laidose. Nemėgdamas komunizmo, jis tuo pačiu kaltino JAV valdžią (šios viršūnėje tuomet buvo Ronaldas Reaganas) polinkiu į fašizmą ir totalitarizmą. Ko gero ne vien muzika, bet ir socialinis aktyvumas patraukė iš SSRS globos išsivadavusios Čekoslovakijos lyderį Vaclavą Havelą, kuris Zappą kvietė tapti kultūros atašė. Tačiau muzikanto sveikata tuomet silpo ir sumanymo įgyvendinti jau nebepavyko.

Zappa pasižymėjo ir tuo, kad priešingai daugumai roko muzikantų, nevartojo narkotikų bei alkoholio. Užtat buvo didelis tabako ir kavos fanatikas. Tabako reklama dabar uždrausta, tad galiu nebent paskatinti visus kompozitoriaus gerbėjus jo mirties dvidešimtmečio proga nueiti prie Vilniuje esančio kompozitoriaus paminklo, išgerti kavos muzikanto garbei ir prasukti vieną, antrą ar trečią šios muzikinės legendos albumą.

Algis Fediajevas