Kelionė į vieną pusę: nuo Brandenburgo vartų iki Porto Ronko

Kiekviena knyga galėtų tapti nematoma meile, su kuria niekada nesiskirsi, nes ji pasiliks tavyje, kaip dešimtmečius vis naujų skaitytojų atmintyje pasilieka „Vakarų fronte nieko naujo“. Tačiau tokios tampa ne visos. Dažnai nutinka painiau – kiloji storus prisitaikėliškus klodus, gudriai įsuptus gražiuose žodžiuose, rausiesi giliau, ieškai, po kuriuo bus paslėptas tikras jausmas ir išmintis. Neradusi prisimeni studentišką sovietmečio bulviakasį: ieškoti tikrumo tokiuose kūriniuose yra tas pat, kaip rašantį studentą nusiųsti kasti bulvių ir tai vadinti studijomis.

E. M. Remarque’o kūryboje tokių klodų nėra.

Bendrabutis vienai

Miestelis ir šiandien vadinamas Kamčiatka. Anuomet sugrįžau šlapią rudens vakarą į jo bendrabutį – tylų, nes studijų draugai tebekasė bulves Aukštaitijoje, ir šaltą, nes spalį čia nešildydavo. Turėjau virš galvos šviečiančią naktinę lempą, šiltą apklotą, vilnones kojines ir neseniai išėjusį „Juodąjį obeliską“. Su pavėluotos E. M. Remarque’o jaunystės knyga praleidau dvi smagias paras, niekas, išskyrus Liudvigą Bodmerį, neužsuko į kambarį. Šelmiškas ir biografiškiausias rašytojo romanas apie tuos laikus, „kai mes dar tikėjome tokiais neaiškiais dalykais kaip žmoniškumas, teisingumas, pakantumas“, įsigėrė į 1984-ųjų dvasią. Knygos pabaigoje minėtų dorybių neliko, veikėjų likimai susiklostė ironiškai: po Antrojo pasaulinio karo pensijos buvo mokamos nusikaltėliams, o suluošintas koncentracijos stovyklos kalinys neįstengė įrodyti, esąs jos vertas.

Sugebėjimas nemeluoti, nebjaurinti ir negražinti tikrovės priklauso nedaugeliui rašytojų, ir vienas jų yra E. M. Remarque’as. Jis banalus, jo stilius pernelyg paprastas, sako literatūros kritikai ar intelektualai. Gilbertas Keithas Chestertonas kartą prasitarė, jog kai kurie intelektualai nepasižymi protu ir dažnai sugeba pasirodyti daug kvailesni, negu žmogus apskritai gali būti. Regis, šmaikštaus anglo žodžius patvirtina po šimtmečio nuo rašytojo gimimo įvykstantys natūralūs faktai – banalybės užmirštamos, išlieka, kas tikra. Kažkur netoli Baltijos ir toli nuo Vokietijos, Lietuvoje, 2009 m. rinkdami dešimt populiariausių vokiečių autorių kūrinių skaitytojai išrinko du E. M. Remarque’o romanus, suteikdami jam garbę pagal balus būti antram. Taip vertinamas prarastosios kartos rašytojas, iš kurio buvo atimta Vokietijos pilietybė, kurio knygos degintos, jis pats kaltintas literatūrine vokiečių išdavyste, niekada negavęs solidžios premijos, neapdovanotas Nobeliu kaip jo kolega, pirmas numeris minėtame sąraše. Kasmet milijoniniais tiražais leidžiami E. M. Remarque’o kūriniai pergyveno skeptikus, kadaise aiškinusius, jog tai tik trijų žvaigždučių konjako stilius.

Zweigo ieškojimas

Negalėčiau spėlioti, ką būtų rašęs E. M. Remarque’as, griuvus Berlyno sienai po devyniasdešimt vienerių metų nuo jo gimimo, nes džiugesys rašytojo kūriniuose dažniausiai turi santūrumo atspalvį. Gal todėl, kad jo paties kelionė nuo Brandenburgo vartų Berlyne iki Porto Ronko Šveicarijos Tičino kantone buvo tik į vieną pusę. Kelio atgal neatrado, nors Vokietijoje po karo lankėsi. Jis labai gerai pažino žmogų. Ir stebėdamas, kaip guviai buvę naciai pavirto garbingais valstybės senjorais, matyt, nebūtų abejojęs komunistų reinkarnacija į žmogaus laisves skelbiančius demokratus. Jie visada panašūs – ar dirbtų naciams, ar komunistams, ar naujos aušros valdžiai. Žmonės be idėjų, su gera dikcija ir ištreniruotais veido raumenimis, sugebantys slopinti ir užgesinti tyliai mąstančiuosius ir įtikti aplinkiniams, lyg dvasios šachtininkai kasantys naudą sau ir užkasantys kitus be gailesčio, jei šie stovi ant žemesnio hierarchijos laipto.

Jie primena sodininką, „Gyvybės kibirkšties“ oberšturmbanfiurerį Noibauerį, nusileidžiantį iš lagerio į sužaliavusias lysves. Noibaueris iki soties niekada neatsivalgo žemuogių ir šparagų, kurių vagas knygos pradžioje belaisviai barsto lagerio krematoriumo pelenais. Maiše šešiasdešimties žmonių, tarp jų dvylikos vaikų, pelenai. Daržovės dygsta, Noibaueris kaso baltiems ir pilkiems angoriniams triušiams kailį. „Jis niekada neleido užmušti triušio“, – sako E. M. Remarque’as. Uniformuoti žmogžudžiai, kas prieštarautų, myli savo vaikus, artimuosius, triušius. Nesitikėkite, kad vieną dieną tai pasikeis.

Pasaulio istorijos kartojasi ir, norėdamas jam tai pasakyti, dažnai turi pirkti bilietą tik į vieną pusę. Nors tas, kuris keturiolikoje romanų sugebėjo subtiliai šitai įrodyti, galėjo nutilti vos pradėjęs kalbėti. Kiekvienam svarbiam darbui reikalingas padrąsinimas. 1921 m. birželio m. pasiuntęs laišką Stefanui Zweigui į Zalcburgą ant Kapucinų kalno, jis rašė arba-arba. „Man 23-eji. Kol kas neradau žmogaus, kuris taip įsijaustų į kitų sielas ir protą, kaip Jūs“, – ir nusiuntė kelis eilėraščius, prašydamas įvertinti, ar tai kūryba. S. Zweigas jam atsakė labai palankiai. Tą laišką E. M. Remarque’as išsaugojo kaip brangiausią draugą, o vėliau rašė – „jis guodė mane daugelį depresijos dienų“.

Rašantys jaunuoliai ir jaunuolės dažniausiai ieško savo zweigo. Panašaus amžiaus, kai klausiau arba-arba, kreipiausi į rašytoją, bet jis nebuvo zweigas. Man nepasisekė, todėl apsakymus ir pradėtus kūrinius sudėjau į spintą, šalia nespalvotų jaunystės fotografijų, nurimau ir rašiau šimtus straipsnių, iš kurių po dienos nieko nelikdavo. Taip man atrodė, kol pradėjau suvokti, jog ši patirtis ir bus mano kelionė, iš kurios atgal negrįšiu.

Visa tai, ką išgyvendavo rašytojo romano veikėjai, atradau kasdieniame darbe. „Vakarų fronte nieko naujo“ veikėjo Pauliaus Boimerio mama guli Luizos ligoninėje, trečioje klasėje, ir jis klausia tėvo, ar vėžiu serganti mama galės užmigti, kai tiek daug palatoje žmonių. Pokalbis su tėvu, kuris nežino, kiek kainuos operacija, nes bijo supykdyti gydytoją tokiu klausimu. „Tokie jau jie yra, neturtingi žmonės, – sako sau Paulius, – nedrįsta paklausti ir baisiai rūpinasi dėl to, ko kitiems klausti nereikia, iš anksto susitaria ir ant jų gydytojas nesupyks.“ Analogiška tikrovė, žmonių likimai ir straipsniai, kurie kartais palengvindavo, o kartais apsunkindavo jų dalią, tapo svarbia mano gyvenimo dalimi, atėmusia rašytojos laiką. Tiek daug pamatyti iš arti svetimo skausmo turbūt įmanoma tik dirbant medike, policininke ar žurnaliste.

Buvau primiršusi Pauliaus pokalbį su tėvu, prieš metus prisiminiau ir palengvėjo. „Mama, jums gerai čia?“ – klausiau lovoje prie palatos durų paguldytos mamos, nes tabako dūmai, sumišę su čia pat koridoriuje esančio tualeto kvapais, pykino, trūko oro. Chirurgijos skyriuje pasitaiko rūkančių vyrų, kuriuos operuok kad ir dešimt kartų, jie atsigauna ir traukia į tualetą su pakeliu cigarečių. „Gerai“, – sako mama, ir išplečia akis kaip aktorė. Tada gerai ir man, solidarizuojuosi su visais pasaulio artimaisiais, slaugančiais ligonius ne vienutėse. Tai suteikia jėgų, nes žinai, kad taip buvo Pauliui, yra tau, ir bus ateisiantiesiems. Tiesa, įžymūs asmenys, sunegalavimo atveju gulintys atskiroje palatoje su gera medicinine įranga ir apsauga, kartais savo pranešimuose mįslingai linguoja galva, tardami „Vakarų fronte nieko naujo“. Bet ar jie žino, ką šie žodžiai reiškia?

Jis atitiko milijonų skonį – taip įmena E. M. Remarque’o populiarumo mįslę literatūros kritikai. Jeigu supratimą, ką jaučia žmonės, kai šalia jų dreba ir veriasi žemė, pavadinsime skoniu, tuomet iš tiesų E. M. Remarque’as jį atitiko.

Išgalvotas matas

Vienutė ar Luizos trečioji klasė – kelias pas Kūrėją tas pats, gal tik turtingiesiems jis laikinai pailginimas. Wilhelmas von Sternburgas knygoje „Lyg viskas būtų paskutinįkart“ aprašo paties E. M. Remarque’o laidotuves Ronke – jose nebuvo nė vieno valdžios atstovo, nė vieno rašytojo, bet dalyvavo kaimelio amatininkai, kepėjas, užeigų šeimininkai, neįtardami, kad laidoja įžymų rašytoją. Tikėjau, kad kada nors nuvyksime į Porto Ronką, o kai tai nutiko, miestelio pardavėjo teko kelis kartus klausti – pasakykite, kur Remarque’o vila Monte Tabor? Jis purtė galvą, esą nežino, tačiau pavyko išgauti, kur Ronko kapinės. Turbūt tvarkingas šveicaras, o tokie rūpinasi savo neutralitetu ir jie nepasakys, kur vokiečių rašytojo vila, nes iki šiol nežino, ką su ja daryti, ir apie ją neskelbia turistiniuose lankstinukuose. „Mylėk savo artimą“ veikėjas Liudvigas Kernas įskųstas stebisi šveicarų „tvarkingumu“: pranešti, kur reikia, – taip suprantama drausmė ir tvarka karo metais dažniau reiškia mirtį nei gyvenimą.

Todėl turiu savo matą, atsiradusį vertinimų skalėje nuolat skaitant E. M. Remarque’o kūrybą. Ar jis galėtų? – klausiu palydėdama akimis kaimyną, giminaitį, kolegą. Ar galėtų įskųsti tave taip, kaip tai darydavo Antrojo pasaulinio karo metu padorūs eiliniai piliečiai ir buržua? „Mylėk savo artimą“ emigrantas Liudvigas Kernas, „Triumfo arkos“ Ravikas tai patyrė neįtardami, jog tvarkingi ramaus veido žmonės, ramūs kaip seselė Eženi, galėtų būti bjaurūs išdavikai. Šio vertinimo mato nėra jokioje sistemoje, bet man jis tapo esminis. Taip atskiriu šviesą nuo šešėlio, o žvelgdama į euforijos apimtus tautiečius bandau suvokti, ar visi jie, Baltijos kelyje mosavę vėliavomis, sulaukę pavojingo meto nerimautų dėl stovinčiųjų ant mirtinai įlūžusio tilto? Ar gelbėtų juos, ar priimtų kaip duotybę lagerio viršininko portfelį ir vakarais leistųsi į sodus kasyti triušių? Matuojant visada yra tikimybė suklysti. Man tai nutinka dažnai: vertinimai būna pernelyg optimistiški.

Apie vyriškumą

Pasak E. M. Remarque’o, tai galima vadinti pavėluotos jaunystės susitikimu – prieš keletą metų sulaukiau savo zweigo. Netikėdamas madingais gražbyliavimais apie tekstą ir jo interpretacijas, jis rašė: „Svarbiausia man – ar į rankas pakliuvo tikras literatūros kūrinys, išjaustas, iškentėtas, ar jame aš atrandu tai, ką autorius myli, dėl ko pergyvena ir ko neapkenčia.“ Dabar man nebereikia užrakinti spintoje savo kūrinių.

Knygų veikėjams ir skaitytojams būtų geriausia, jei kiekvienas pradedantis ir klausiantis arba-arba sutiktų savo filantropą. Jei kiek vėliau, tai bent ne per vėlai. Nes tai, kas mus sieja ir augina, yra laiku ištartas paprastas ir aiškus sakinys, atveriantis arba užrakinantis slypinčias kūrybines galias. Rašytojai, kurie nuoširdžiai siekia duoti, sukuria daugiau negu kūrinius. „Didžiausias mano troškimas – sugebėti kurti meną visiems“, – tai pradedančio rašytojo E. M. Remarque’o prisipažinimas, palydėtas pastebėjimo: „Daugelis knygų yra vertingi meno kūriniai, tačiau pernelyg dideli meno kūriniai, kad jaudintų minias.“

Duodantieji ne visada yra imantieji, tad dažniausiai jiems neskiriamos prestižinės premijos, literatūriniame karnavale jie rodo savo, ne kaukėtus, veidus, o didieji meno kūrėjai gali mesti kokį nors įtūžio epitetą, kaip tai nutiko Thomui Mannui, po priešpiečių „Warner Brothers“ kino studijoje parašiusiam: „Remarque’as ir Ditrich – menkystos.“ Rafinuotas ar prisitaikėliškas, žeminantis ar pernelyg garbinantis kitus elgesys nėra originalus, jis – kasdienis. Nekasdieniškas tapo tikrasis vyriškumas, kurį savo kūryboje skelbia E. M. Remarque’as. Išlikti savimi, kai esi atstumtas, nes sakai nepatogią tiesą, šiais ir visais kitais laikais bus vyriška, nepaisant tai darančiojo lyties. Banalu ir kvaila (nors, nesiginčysiu, labai naudinga) šiek tiek pamynus orumą, pasinaudojus palankiu momentu ir taktika, šastelėti į patogią padėtį, arčiau stalčiaus, kuriame sudėtos premijų, stipendijų ir apmokamų Europos viešbučių kortelės su naudojimosi kodais.

Visuomenė niekada neatleidžia, kai pasakai, ką apie ją galvoji, – tai ne citata, bet ši taikli mintis priklauso E. M. Remarque’ui. Viskas kartojasi – nuo Brandenburgo vartų iki Porto Ronko. Kelionė tik į vieną pusę, nes neprasminga grįžti ten, kur tavęs nelaukia.