2013 12 07

bernardinai.lt

Kamanė

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Rašytojas Vidas Morkūnas: „Nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą“

Rašytojas Vidas Morkūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Rašytoją Vidą Morkūną portale kamane.lt kalbina Jurga Tumasonytė

Pirmą kartą apie rašytoją Vidą Morkūną išgirdau iš kito rašytojo pasakojimo apie tai, kaip vienas Lietuvos prozininkas į Grenlandiją rašyti važiavo. Antras susipažinimas – V. Morkūno apsakymai, parašyti sodriu, su niekuo nesupainiojamu stiliumi. Trečiasis kartas – šis interviu, kuriame mėginsim plačiau susipažinti su retai matomu, įdomiu kūrėju. 

Man Jūs atrodote toks truputį Patrickas Süskindas: parašėte dvi novelių knygas, gavote aibę apdovanojimų, verčiate iš anglų, vokiečių, lenkų, rusų kalbų, tačiau viešumoje nesirodote dažnai. Turiu omenyje, beveik neduodate interviu, esate nedažnai matomas literatų gaujelėse. Ar tai sąmoningas viešumos vengimas? Kaip manote, ar viešieji ryšiai ir reklama geram rašytojui apskritai yra svarbi, reikalinga?

Tyčia tikrai nesislapstau ir interviu duodu, kai tik paprašo, tik prašo retai. Vis dėlto esu intravertas ir tai, matyt, nejučia, kažkaip savaime pasireiškia. Mane tokia pusiau slapto rašytojo padėtis visiškai tenkina. Turiu omeny, būtų nenormalu ir turėčiau rimtai susimąstyti apie savo kūrybą, jeigu ji staiga pradėtų patikti daugeliui, jeigu imčiau šmėžuoti TV ekrane, pseudoelito vakarėliuose ar visokiose komisijose ir komitetuose. Dabar gi mano tekstai kai kam patinka, kai kam yra visiškai atgrasūs, ir tai yra labai gerai. Viešieji ryšiai ir reklama – dalykai, reikalingi leidykloms, gal dar skaitytojams -snobams. Geram, tikram rašytojui reikia rašiklio (aš, beje, juos gana kruopščiai renkuosi), šiek tiek popieriaus ir – svarbiausia – stiliaus. O visi tie purslai buvę nebuvę…

Ką veikiate šiuo metu? Ar planuojate  imtis stambesnio prozos žanro?

Darbų ir sumanymų – begalė. V. Sventicko stalčiuose jau pernelyg ilgai užsigulėjo mano poezijos rankraštis. Reikėtų mėginti kitais metais jį kaip nors išleisti. Be to, per tuos pačius kitus (gražus paradoksas, ar ne?) metus tikiuosi parengti prozos knygą. Tokį trumpų istorijų rinkinį. Turėtų būti jame ir graudulio, ir juoko, ir šviesos, ir šešėlių… Bet sumanymai visada gražiai atrodo… Yra jų ir daugiau. Žinoma, dar ir verčiu. Jau beveik specializuojuosi versti debiutines moterų knygas, ir štai dar viena. Man regis, gera. Apie stambesnį žanrą. Sumanymų turiu dviems, trims romanams, bet kol kas jų imtis neketinu. Abejoju, ar įveikčiau. Vadinasi, atidedama miglotai ateičiai. Jeigu kada pajusčiau, kad atėjo metas, sėsčiau ir rašyčiau. Bet, kaip minėjau, kol kas metas – ne tas.

Už ką vertinate novelių žanrą?

Pirmiausiai gal pasakysiu, kad termino „novelė“ kažkaip išvis nevartoju, tad, jei galima, kalbėsiu apie apsakymus. Taigi apsakymas mane traukia galimybe visiškai nedidelės apimties tekste sukurti atskirą, autonomišką pasaulį. Dvidešimtyje apsakymų gali gyvuoti dvidešimt skirtingų pasaulių, kai tuo tarpu analogiškos apimties tekstas romane bus gal tik vienas skyrius ar prologas, ar dar koks nors segmentas. Nesakau, kad dėl to romanas yra prastesnis žanras. Man patinka drausmė, kurios būtina laikytis, rašant apsakymą – čia labai svarbu žinoti, kur pradėti ir kada užbaigti. Apie tuščiažodžiavimą negali būti nė kalbos. Įdomus man yra ir intuicijos bei racionalumo santykis. Turiu galvoje, kad reikia ir intuityviai nujausti, kas konkrečiam apsakymui reikalinga, ko verčiau atsisakyti, ir tuo pat metu racionaliai „apskaičiuoti“ idealiausią teksto apimtį. Mano tekstai ir šiaip niekada nebuvo ilgi, bet pastaruoju metu krypstu prie dar trumpesnės, kondensuotesnės formos. Taigi, prisimenant ankstesnį klausimą, panašu, kad vis dėlto tolstu nuo romano…

Teko girdėti, jog esate pabuvojęs Grenlandijos rašytojų namuose. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

Taip, visą 2011-ųjų gegužę praleidau pasaulio pakrašty, mažytėje Grenlandijai priklausančioje salelėje 700 kilometrų šiauriau speigračio. Ir salelė, ir miestukas joje, ir visa komuna (tai kažkas panašaus į rajoną, tik ten jis susideda iš daugybės mažų salų, kurių, rodos, tik viena gyvenama) vadinasi taip pat – Upernavikas. Ta sala iš esmės yra iš vandens kyšantis kalnas, o jo ketera – oro uosto pakilimo takas, tad galima numanyti, kaip įspūdinga kilti iš jos ir leistis. Upernavike maždaug 1100 gyventojų, yra trejetas parduotuvių, ligoninė, senelių prieglauda, mokykla, gaisrinė, biblioteka, muziejus. O prie muziejaus – dviaukštis namukas, skirtas menininkams. Pagal kažkokią programą muziejus kviečiasi menininkus iš viso pasaulio ir užleidžia tą namuką, tarkime, mėnesiui, kaip man. Aprūpina šiluma (fizine), vandeniu ir pan., o pragyventi reikia pačiam. Norinčių, matyt, yra daug, susidaro eilė. Bent jau man, kol ji prieis, teko laukti bene pusantrų metų. Kaip supratau iš atsiliepimų knygos ir kitko, lankosi ten daugiausiai dailininkai ir fotografai. Rašytojų – tik vienas, kitas. Dailininkai atsidėkodami palieka muziejui ten nutapytus darbus, o aš surengiau kūrybos vakarą. Taigi, galiu įsirašyti į kūrybinę biografiją egzotišką faktą: kūrybos vakaras Grenlandijoje, Upernavike. Turbūt ir šiaip aišku, kad ten – sniego ir ledo kraštas, visiškai kitoks pasaulis. Atitinkamas ir spalvų spektras. Vasara trunka porą savaičių, tai reiškia, kad spėja sužaliuoti žolė. Vienas labiausiai įstrigusių man dalykų buvo įspūdis, kad ledkalniai, lyg kokio instinkto vejami, traukia į šiaurę, traukia ir traukia. Gal iš tikrųjų juos neša vandenyno srovės. Kitas įspūdingas dalykas – begalinė kaita. Nežinau, gal tai tik tenykščio pavasario bruožas. Bet atspalviai, vėjas, ledas, sniegas, oras ten kinta, juda, mainosi be paliovos. Dar įstrigo tenykštės mitinės būtybės. Iš tų, apie kurias gavau informacijos, nėra nė vienos, kuri žmogui darytų ką nors gero. Visos – viena už kitą klaikesnės. Nenorėčiau, vos mėnesį ten praleidęs, imtis apibendrinimų, bet noromis nenoromis imi žmogus ir surezgi viską į vieną kamuolį – tenykščių depresijas, girtuokliavimą, savižudybes, uždarumą, klimatą, gyvenimo sąlygas, neišvengiamą, sakyčiau, priverstinį žiaurumą gyvūnų atžvilgiu, klaikias mitines būtybes…

Skaitydama Jūsų noveles pamaniau, kad jose ryški bjaurumo estetika. Kaip manote, ar šalis, kurioje bręsta ir gyvena rašytojas, lemia jo tekstų specifiką?

Dėl tos bjaurumo estetikos norėčiau ginčytis. Nebent ši sąvoka reiškia, kad tai, kas pūva, rūdija, tręšta, aš stengiuosi pavaizduoti taip, kad būtų gražu. Tuomet tebūnie, sutinku, toks negražumo grožis man artimas. Bet nesuprantu, nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą, žiaurumą, mirtį, kad tik neišgąsdintų suvokėjo, nesugadintų jam nuotaikos. Mano galva, menas kaip tik turi versti žmogų matyti viską – ir tai, kas gražu, ir tai, kas šlykštu, liūdna, tragiška, nes be vieno nėra kito. Todėl man nelabai patinka sąvoka „bjaurumo estetika“ – aš tik aprašau tai, kas egzistuoja, norime to ar nenorime. Ir, beje, aprašau, prislopindamas „spalvas“. Gyvenime esu matęs tokių bjaurasčių, kad nė aprašinėti jų nesinori – būtų „neskanu“. Paprasčiausiai norėčiau, kad žmonės, kurie sako: „gyvenime tiek skausmo ir bjaurasties, kam tai dar vaizduoti mene…“ – neskaitytų mano tekstų. Rašytojo gyvenamoji vieta, manau, neišvengiamai lemia jo tekstų specifiką. Mongolų rašytojas vargu ar gali rašyti taip pat, kaip, tarkime, norvegų. Vien temos neišvengiamai skirtųsi, o kaip dar būtų įdomu patyrinėti subtilesnius dalykus. Sakykim, kaip nuo šalies specifikos priklauso rašytojų vartojama leksika, sintaksė, metaforika ir taip toliau, ir panašiai. Ką ir kalbėti apie skirtingas šalis, jei tos pačios šalies rašytojai, užaugę skirtingomis aplinkybėmis, kartais tiesiog drastiškai vienas nuo kito skiriasi.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug gerų poetų ir taip mažai gerų prozininkų?

Klausimas iš tiesų įdomus ir aktualus. Visiškai sutinku, kad puikių poetų turėjome ir turime labai daug. Kai kurių (nesakau, kad visų) užsienio poetų, gavusių Nobelio premiją, kūryba, man regis, teprilygsta geriausiu atveju vidutinei mūsų poezijai. Nors, žinoma, tos Nobelio premijos neverta laikyti patikimu literatūriniu kriterijumi. Taigi – kodėl tiek daug ir taip mažai? Čia galime tik spėlioti, ir aš spėčiau taip. Ko gero, mūsų mąstysenoje dominuoja metaforiškasis elementas, matyt, trūksta jai racionaliojo prado, kurį laikyčiau labiau prozos instrumentu. Sunkiai mums sekasi pasakoti istorijas, užtat ir linkstame prie laisvesnės, abstraktesnės išraiškos. Juk net ir mūsų kine panaši padėtis. Kadaise kultūrinėje spaudoje būdavo vis padiskutuojama apie lietuviško epo stygių. Nežinau, kas dėl jo labiau kaltas – ar nebuvo epui tinkamų įvykių, ar nesugebėjome jų papasakoti? Aš epą (tegul ir eiliuotą) įsivaizduočiau labiau kaip prozinės mąstysenos vaisių. Gal dėl to epo ir neturime, kad mąstome poetiškai? Žinoma, jau pati mūsų kalba labai tinkama poezijai: begalinės rimo galimybės, deminutyvai… Toks štai chaotiškas mano atsakymas.

Vienoje recenzijoje Jūs lyginamas su Antanu Vaičiulaičiu. Kokie prozininkai pačiam pastaruoju metu svarbūs, galintys patekti į, tarkim, įtakingiausiųjų Vido Morkūno penketuką?

Jeigu apie įtakingiausius kalbame kaip apie darančius įtaką, tai jų gal nelabai ir yra, mat rašytojų įtakų visaip stengiuosi vengti. O iš mėgstamų… Anksčiau labai vertinau S. Šaltenį, J. Cortazarą, Akutagawą, A. Bitovą. Bet jau seniai juos skaičiau. Reikėtų vėl paskaityti, būtų įdomu pasižiūrėti, ar nepasikeitė požiūris. Iš pastaruoju metu skaitytų didžiulį įspūdį paliko G. Swifto „Vandenų žemė“ (L. Jonušio vertimas). Dar ėmiausi skaityti kone visą rusų oberiutų kūrybą – D. Charmsą, A. Vvedenskį ir kitus. Unikali mąstysena, unikalūs tekstai. Išvis man daug kas patinka, daug ką vertinu. Gal taip yra dėl to, kad savo malonumui neskaitau atsitiktinių knygų – renkuosi. Tik „Silva rerum“ gal pusę teįveikiau. Bet pats kaltas – nereikėjo man eksperimentuoti ir jos imtis. Galų gale paklausiau savęs: „Ar tikrai privalau gaišti laiką su ta knyga?“ – ir grąžinau į biblioteką. Vis dėlto galėčiau pateikti kitokį įtakingiausiųjų penketuką. Kino režisierių! Kiną tiesiog garbinu. Pastaraisiais metais labiausiai – nebylųjį (ypač – vokiečių ekspresionistus), senuosius japonų meistrus: Kenji Mizoguchi, Yasujiro Ozu, Mikio Naruse. Kurosawos net minėti nereikia. O tas penketukas toks: Ch. Chaplinas, A. Kurosawa, A. Tarkovskis, I. Bergmanas, D. Lynchas. Čia suminėjau tuos, kuriuos vertinu už visumą. Tokių, kurie sukūrė po du, tris šedevrus, būtų be skaičiaus. Kinas iš tiesų daro man įtaką. Turiu galvoje net ne vaizdo kūrimą, o pačią mąstyseną, kažkokią sunkiai nusakomą, intuityviai jaučiamą patirtį.