2013 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Lietuvos romai: „Išsilavinimas padeda griauti stereotipus“

Apie romus Lietuvoje kalbama daug. Galbūt net pernelyg daug, turint omenyje, kad šios bendruomenės atstovų tėra per 2000 (iš jų apie 500 gyvena Vilniaus Kirtimų tabore, kiti – kitose Lietuvos vietovėse), o jų vardas į žiniasklaidos akiratį patenka bene kiekvieną savaitę. Dažniausiai, deja, neigiamame kontekste: „Čigonai prekiauja narkotikais“, „čigonai neleidžia savo vaikų į mokyklą“, „čigonai ir toliau stato nelegalius būstus“ ir panašiai. Taip, šios problemos nėra išgalvotos. Tačiau girdint romų vardą išimtinai neigiama prasme, atsiranda stereotipas, kad visi jie – nusikaltėliai ir narkomanai, nenorintys dirbti. Vis dėlto kitokių romų – dirbančių, studijuojančių, puikiai kalbančių lietuviškai ir neturinčių nieko bendra su nusikalstama veikla yra, ir tokių tikrai ne vienetai. Ir juos labai žeidžia šie stereotipai, neretai sudarantys didelių kliūčių stengiantis įsidarbinti, studijuojant ar paprasčiausiai susipažįstant su naujais žmonėmis. Šiaulių romų integracijos centro vadovė Kansuela Mačiulevičiūtė bei vienoje iš sostinėje įsikūrusių tarptautinių kompanijų dirbantis Ruslanas Kasparavičius dalijasi mintimis apie tai, ką jiems reiškia būti romu Lietuvoje.

Papasakokite apie savo vaikystę. Kas yra Jūsų tėvai? Kokioje aplinkoje augote?

Ruslanas. Esu gimęs ir užaugęs Vilniuje – čia ėjau į darželį, baigiau vidurinę mokyklą, po jos įstojau į universitetą. Dar iki mano gimimo tėvai iš šiaurės vakarų Lietuvos – Mažeikių – persikėlė gyventi į sostinę. Augau tolerantiškoje aplinkoje Vilniaus senamiestyje. Tiek mokykloje, tiek kieme turėjau daug draugų, kurie žinojo apie mano kilmę, tačiau didesnių užgauliojimų dėl to netekdavo patirti.

Kansuela. Augau ir gimiau Kaune romų šeimoje, abu tėvai romai. Vaikystė nebuvo nei labai lengva, nei labai baisi, mes dažnai su tėvais lankydavomės Ukrainoje, kadangi ten turėjome verslo reikalų. Labai daug teko keliauti dar būnant Sovietų Sąjungoje. Asmeniškai aš niekada nejaučiau, kad būčiau aplinkos atstumta, bet tai buvo vaikystėje – nuo 3 iki kokių 7 metų.

 Kuo užsiimate šiuo metu?

Ruslanas. Šiuo metu dirbu vienoje iš sostinėje įsikūrusių tarptautinių kompanijų. Mano darbas labai įdomus ir dinamiškas, o kolektyvas labai draugiškas, tolerantiškas ir multikultūrinis. Laisvalaikiu mėgstu keliauti, laiką leisti su draugais, mokytis kitų užsienio kalbų bei sportuoti.

Kansuela. Šiuo metu dainuoju, rengiu pasirodymus. Esu kvalifikuota muzikos mokytoja. Dirbu romų projekte kaip tarpininkė ir lektorė.

Kaip manote, kokios yra pagrindinės romų, gyvenančių tabore, problemų (didelio neraštingumo, nedarbo, prekybos narkotikais, nusikalstamumo) priežastys?

Ruslanas. Mano manymu, šių problemų priežastis yra aplinka, kurioje taboro romai auga, o užaugę gyvena. Nepamirškime, kad žmogus yra sociali būtybė, kuriam būdingas bandos jausmas. Taigi jam svarbu prisitaikyti prie tos aplinkos, kurioje gyvena. Kai diena iš dienos tave supa neraštingi žmonės, tvyro nusikalstamumo atmosfera, tuomet atrodo esą taip ir turi būti.

Kansuela. Taip, aš manau, kad būtent didžiausios problemos yra neraštingumas, prekyba narkotikais ir nenoras padėti patiems sau. Jie gyvena toje nešvarioje aplinkoje, jų vaikai nieko gero nemato, ir problema susijusi būtent su tuo, kad žmonės yra tamsūs, neraštingi, niekuo nesidomintys. Tai baisu, nes iš nieko nieko nepadarysi. Žmogus turi turėti gražių norų ir stengtis tuos norus įgyvendinti, o gyvenant tokioje aplinkoje kaip taboro romai, nemanau, kad jie turi laiko apie kažką gražaus galvoti…

Kokių veiksmų turėtų imtis valstybė, kad šios problemos būtų sprendžiamos?

Ruslanas. Manau, kad valstybė turėtų rengti daugiau integracijos projektų, kurių metu taboro vaikams būtų formuojamas kitoks požiūris į aplinką, ugdomi socialiniai įgūdžiai, kad vaikai sėkmingai mokytųsi bei visavertiškai integruotųsi į visuomenę.

Kansuela. Be jokios abejonės, valstybė tokiems žmonėms turėtų padėti spręsti problemas, o ne dar labiau žlugdyti juos ir kelti jiems daugiau problemų, bet tai, aišku, vėlgi priklauso nuo tolerancijos tos valstybės, kurioje gyvename. Man gaila tų žmonių, kurie gyvena tabore, ir gėda dėl savo valstybės, kurioj aš gyvenu, nes, pavyzdžiui, kiek yra fondų, įstaigų, kurios padeda sergantiems vaikams, neįgaliesiems, kitiems žmonėms… Kodėl tokia pat forma jie negalėtų padėti taboro romams ir išgelbėti juos nuo amžinos nežinomybės ir skurdo? Nesakau, kad reikia griauti ir naikinti namus ar guiti romus iš jų; sakau, jog reikia būti tolerantiškesniems šiems puolusiems į neviltį ir visiškai beviltiškiems žmonėms – ne žlugdyti juos, o atvirkščiai – padėti. Problemas spręsti turi kartu ir valdžia, ir romų bendruomenė, gyvenanti tabore.

Ką turėtų daryti patys romai?

Ruslanas. Visų pirma suaugę romai turėtų stengtis motyvuoti savo atžalas lankyti mokyklą, ruošti namų darbus ir bendrauti su kitos tautybės vaikais. Tėvai turėtų įtikinti vaikus esą jų graži ir sėkminga ateitis – už taboro ribų, o tam, kad ją pasiektų, reikia sąžiningai mokytis ir integruotis į visuomenę. Antra, taboro vaikai turėtų labiau domėtis tuo, kas vyksta už jų bendruomenės ribų, sąžiningai lankyti mokyklą ir mokytis, kad vėliau išbristų iš tos vadinamosios romų rūpesčių virtinės ir užaugę jaustųsi visaverčiai visuomenės nariai.

Kansuela. Romai turėtų priimti tokius sprendimus ar pasiūlymus iš valdžios, kurie padėtų jų bendruomenei būti sukalbamesnei ir geranoriškesnei. Taip pat manau, kad išsilavinimas – tiesiausias kelias įveikti egzistuojančioms problemoms.

Ar savita ir uždara romų kultūra prisideda prie neigiamų stereotipų formavimo?

Ruslanas. Esu įsitikinęs, kad prisideda. Taip, romams būdinga uždara kultūra, bet kitaip ir būti negali, kadangi tai kone vienintelė pasaulio tauta, neturinti savo šalies. Nuo senovės romai pasižymėjo itin glaudžiu tarpusavio ryšiu, kad išsaugotų savo bendruomenę nuo išnykimo. Istoriniai įvykiai bei nuolatinis klajojimas, trukęs šimtus metų, ir lėmė šį tautos bruožą. Juk lietuviai taip pat tam tikra prasme uždara tauta, tačiau tai jokiais būdais neturėtų formuoti išankstinio neigiamo įspūdžio.

Kansuela. Manau, kad savita kultūra čia niekuo dėta, o tiesiog mitas, pasklidęs visuomenėje apie romus, yra labai neigiamas. O savita kultūra čia niekuo dėta.

Kodėl vieniems romams pavyksta prasimušti, o kitiems – ne?

Ruslanas. Tai lemia daug veiksnių. Pirma, labai svarbu, kokia yra šeima, kurioje gimsta ir auga vaikas. Jeigu šeima pasiturinti, galinti savo atžalą leisti į mokyklą bei motyvuoti siekti geresnio gyvenimo, tuomet, esu įsitikinęs, toks romas užaugęs tikrai „prasimuš į gyvenimą“. Antra, itin svarbi aplinka, kurioje gyvena romai. Jeigu jie kasdieną mato daug nesimokančių arba nieko nemokančių, beraščių, jokio tikslo gyvenime neturinčių tautiečių, tuomet patiems net nekyla noras elgtis kitaip. Juk žmogus dažniausiai pasiduoda bandos jausmui.

Kansuela. Čia viskas priklauso nuo žmogaus: kas jis yra, ko nori sau, aplinkiniams. Aišku, stereotipai daro labai daug žalos. Vienoj konferencijoj girdėjau labai įdomų pasakymą, kad kelis kartus mašinai pervažiavus žmogų jis nebegali atsikelti – čia buvo palyginimas su romu, kuris, nors ir koks auksinis žmogus būtų, dėl neigiamo savo tautos stereotipo vis tiek bus matomas neigiamoje šviesoje. Nes visuomenėje romai yra laikomi vagimis, apgavikais ir narkotikų prekeiviais.

Ar Vilniaus taboro romų problemos yra specifinės, ar būdingos visai romų bendruomenei? Ką manote apie idėją panaikinti taborą ir jo gyventojus išsklaidyti po kitus Lietuvos rajonus?

Ruslanas. Nemanau, kad taboro romų problemos yra būdingos visai romų bendruomenei, kadangi yra tikrai daug romų, kurie gyvena geresnėmis sąlygomis, turi darbus arba savo ūkius, sąžiningai verslininkauja. Daugelis mano giminaičių gyvena šiaurės Lietuvoje – Šiauliuose ir Mažeikiuose, kai kurie užsienyje, ir jų kasdienybė labai skiriasi nuo taboro romų. O dėl taboro panaikinimo, negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad ten gyvenantiems romams taboras yra jų namai.

Kansuela. Žinoma, kad Vilniaus romų problemos yra specifinės, tačiau tikrai nebūdingos visai romų bendruomenei, gyvenančiai Lietuvoje. Klausimą dėl iškeldinimo, manau, vėlgi reiktų derinti su taboro romais, bet, mano nuomone, tegul kitur gyvena, tik ne ten. Būtų galima jiems suteikti galimybę gyventi kitur, bet tada reiktų parūpinti jiems kažkokias darbo vietas, kad jie galėtų užsidirbti pragyvenimui dorai.

Kaip motyvuoti romų vaikus ir jaunimą atsilaikyti prieš neigiamą romų įvaizdį visuomenėje?

Ruslanas. Manau, kad reikia juos mėginti įtikinti, nes daug dalykų priklauso nuo jų pačių, kad už taboro ar kitos mažos bendruomenės ribų yra kitas pasaulis, kuriame jie yra laukiami, tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų tai įgyvendinti. Svarbiausia yra suvokti, kad tiesiausias kelias į problemų sprendimą – didesnis išsilavinusių, integruotų į plačiąją visuomenę romų skaičius.

Kansuela. Būtent juos reikia skatinti daugiau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, būti aktyvius, „kišti nosį“ į įvairius renginius, rodyti save iš pozityvios pusės. Ir, manau, kad tikrai ne į visus romus yra žiūrima neigiamai Lietuvoje, ir nenoriu taip manyti, nes tai jau būtų liga.

Ką manote apie romų tautybės įžymius asmenis Lietuvoje? Ar jie padeda laužyti stereotipus apie romus?

Ruslanas. Žinoma, kad padeda. Yra toks geras posakis: maži darbai daro didelį darbą. Esu įsitikinęs, kad išsilavinę romai vienareikšmiškai daugiau bendrauja su kitos tautybės žmonėmis, o tie savo ruožtu aplinkiniams pasako turintys romų kilmės išsimokslinusį draugą(-ę). Tuomet žodinė „iš lūpų į lūpas“ reklama laužo stereotipus apie romus.

Kansuela. Žiūrint iš kokios pusės pažiūrėsi, gal ir padeda, bet tada atsiranda stereotipas, kad romai tiktai moka gražiai šokti bei dainuoti, vėlgi gal dar daugiau sukuria stereotipų, kurie yra nelabai neigiami, bet ir labai teigiamais jų negalėčiau pavadinti.

Jei galėtumėte pakeisti vieną socialinio gyvenimo Lietuvoje aspektą, kas tai būtų?

Ruslanas. Padidinčiau švietimo paslaugų (mokymo įstaigų) prieinamumą nepasiturintiems vaikams bei suaugusiems, kurie negalėjo įgyti išsilavinimo vidurinėje mokykloje. Juk būtent dėl išsilavinimo stokos kenčia daugelis romų.

Kansuela. Jei galėčiau pakeisti vieną socialinio gyvenimo aspektą Lietuvoje, tai norėčiau, kad būtų daugiau užuojautos ir tolerancijos vienas kitam – žmogiškumo.

Kalbino: JPP „Kurk Lietuvai“ dalyviai Agnė Stankevičiūtė ir Paulius Murauskas