Rusas Ligonis

Andrejus Piontkovskis yra politikos apžvalgininkas, nuoseklus Putino režimo kritikas.

Jam per daug reikšmingi tikrieji motyvai, kuriuos gėdijantis tenka slėpti. Meluoja, kai demonstruodamas tariamą slaviškos sielos bendrystę išgyvena dėl klastingųjų vakariečių pastangų apgauti nelabai supratingą ir veikiausiai savarankiškai mąstyti nesugebančią Ukrainą, kurią klastingi Vakarai verčia skaityti šimtus susitarimo puslapių.

Tikras Ruso Ligonio santykis su sese Ukraina taikliai nusakytas kairiojo intelektualo Zacharo Prilepino: „Kaip būtų malonu, jei po metų ar trejų Ukraina grįžtų sušalusi, basa, sutrikusi, gerai prisimenanti tuos šėtoniškus išgyvenimus, kuriuos jai teko iškęsti.“

Puikiai urbi et orbi pateikta diagnozė tų dvasinių fekalijų, kurios slepiamos po tariama užuojauta.

Štai neseniai V. Putinas įžūliai melavo, jog baiminasi, kad pigios europietiškos prekes, užvaldžiusios Ukrainą, plūs į Rusiją ir nebus kaip jų sustabdyti. Tarsi nebūtų standartinio muitinės mechanizmo, kurį šiandien Rusija taiko tiek esant reikalui, tiek ir be jo. Dar įžūliau meluoja Rusas Ligonis, kai pranašauja žlugimą Ukrainos pramonei, orientuotai į Rusiją. Asociacijos su ES sutartis nebando kaip nors reguliuoti Ukrainos pramonės krypčių. ES nesiruošia kaip nors konkuruoti su Ukrainos pramone.

Tiesa, pastaroji iš tiesų gali žlugti, jei Rusas Ligonis uždraus savo šaliai pirkti ukrainietiškas prekes ir nutrauks bendrus projektus. Būtent tuo Ukraina šiandien ir šantažuojama. Beje, RL ne tik gąsdina, bet ir imasi konkrečių veiksmų: uždraudžia kurios nors prekės importą į Rusiją, nutraukia kurią nors sutartį. Tokie sprendimai atneša daug žalos ir pačiai Rusijai, nes rusai perka ukrainietiškus produktus ir vykdo bendrus projektus ne iš labdaros, o dėl to, kad tai ekonomiškai naudinga. Labdarą Kremlius šiandien skiria tik Vokietijai, kuriai pardavinėja dujas dvigubai pigiau nei Ukrainai.

O dabar apie giluminius Ruso Ligonio motyvus. Jei šiandien yra kokia nors idėja, galinti sujungti tuos žmones, kurie mėgsta save vadinti Rusijos politiniu elitu, tai noras dominuoti posovietinėje erdvėje, sukurti privilegijuotų interesų zoną, įveikti esą didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą – sovietinės imperijos subyrėjimą ir kokiu nors pavidalu atkurti šią imperiją.

Mesianistiniai postimperiniai kompleksai visada buvo būdingi Rusijos politikams. Pirmuosius posovietinio laikotarpio dešimtmečius mūsų diplomatai su ypatingu įkarščiu kovojo savo vaiduokliškus karus prieš NATO plėtrą, už tradicinius rusų interesus Balkanuose, o dabar ambicijos susiaurėja iki posovietinės erdvės, kurią norima paversti citadele. Nenorima pripažinti, jog jau patys šie kompleksai savidestruktyvūs ir užprogramuoja nesėkmę.

Šįsyk sprendžiamas ne susigalvotų misijų likimas, tokių, kaip neleisti Estijai ar Slovėnijai prisijungti prie NATO ir panašiai. Šiandien Rusija rizikuoja savo artimiausių kaimynų draugyste. Rusijai nepavyks dominuoti posovietinėje erdvėje ir neatkurs ji jokios imperijos. Ne dėl to, kad šioje erdvėje pasirodys kuris nors galingesnis konkurentas.

Rusijos imperija žlugo du kartus. Pirmą kartą 1917 metais. Dauguma išsilavinusių Rusijos žmonių tai priėmė kaip nacionalinę katastrofą. Jie nuoširdžiai manė, kad Ukraina yra Didžiosios Rusijos sudėtinė dalis. Ne tik Ukraina, bet ir Kaukazas, Baltijos valstybės, gal net Suomija ir Lenkija. Rusijos pilietiniame kare baltagvardiečiai kovojo su šūkiu: „Už vieningą ir nedalomą Rusiją“. Ištikimybė imperijos idėjai neleido baltagvardiečiams sąjungininkais prieš bolševikus paversti buvusių imperijos tautų išsivadavimo judėjimus. Tokią poziciją galima gerbti, tačiau ji turėjo didžiulį trūkumą. Jos nepalaikė nei ukrainiečiai, nei kaukaziečiai, nei Baltijos valstybių gyventojai. Gal kai kas ir galėjo su ja susitaikyti, tačiau už ją kovoti – ne.

To nesuprato baltagvardiečiai, ir tai tapo viena iš jų pralaimėjimo priežasčių. Laimėjo „raudonieji“, žadėję visiems viską ir mielai sudarinėję bet kokias sąjungas. Tiesa, įveikę Denikiną ir kitus baltuosius generolus, bolševikai gana greitai įgyvendino jų vieningos ir nedalomos Rusų imperijos idėją.

Kaip tai nutiko ir kodėl negali pasikartoti šiandien? Nes Leninas ir jo bendrai nebandė primesti visiškai svetimos ir tuščios Didžiosios Rusijos idėjos. Raudonoji armija ją atnešė ginklu, o jos komisarai visais įmanomais kanalais propagavo socialiai teisingo komunizmo idėją. Nesvarbu, kad ši idėja pasirodė melaginga, o jos įgyvendinimas nusikalstamas. Tai paaiškėjo tik vėliau. Propaganda buvo veiksni ir idėja patraukė milijonus žmonių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Ji ne tik buvo kvazireliginė, bet tapo tikrąja nauja religija.

Teisus buvo genialusis Andrejus Amalrikas, kuris dar XX a. septintajame dešimtmetyje pranašavo Sovietų Sąjungos subyrėjimą. Jis sakė, kad krikščionybės priėmimas Rusijos imperijos egzistavimą pailgino 300 metų, taip ir komunizmo priėmimas jai leidžia gyvuoti dar kelis dešimtmečius.“

Sovietų Sąjunga galėjo subyrėti kiek anksčiau ar kiek vėliau, pagal vienokį ar kitokį scenarijų. Kai komunistinė religija numirė pirmiausia savo žynių, o paskui ir visų jos gyventojų širdyse, imperijos subyrėjimas buvo neišvengiamas.

O ką šiandien Rusijos politikai, kenčiantys nuo įvairių kompleksų, gali pasiūlyti buvusiems imperijos kaliniams? Nieko daugiau nei pompastiškas kalbas apie savąją didybę ir istorinę misiją. Tačiau tai niekam, išskyrus pačius kalbančiuosius, neįdomu. Daugiausia, ko galima pasiekti, kad kai kurie kaimynai už finansines subsidijas kantriai šias kalbas išklausytų.

Būtent šis niekingas nuolatinis papirkinėjimas yra tapęs vieninteliu Rusijos politikams įprastu santykių su kaimynais būdu.

– Mes jums duosime truputį naftos ir dujų, o jūs pagirkite mus.

– Mes jums duosime daug naftos, jei jūs bent porą metų viešai kalbėsite apie amžiną mūsų tautų draugystę.

– Jums suteiksime galimybę naudotis Kaspijos jūros turtais ir pasiūlysime palankias ekonomines sutartis, tačiau už tai turite bent kartą per pusmetį savo kalbomis paglostyti mūsų politinės didybės erogenines zonas kalbomis apie šlovingą Eurazijos ateitį.

Posovietinių valstybių lyderiai puikiai supranta visus Ruso Ligonio kompleksus ir tarsi patyrę psichoanalitikai juos išnaudoja. Ypač puikiai tai sugeba Baltarusijos prezidentas. Kaip ir dauguma XX amžiaus diktatorių, šis menką išsilavinimą turintis žmogus atsiskleidė kaip puikus psichologas. Daugelį metų jis atvažiuodavo į Maskvą, pasirašydavo eilinę sutartį apie galutinę ir nesuardomą sąjungą su Rusija ir išvažiuodavo, gaudamas eilinę finansinę kompensaciją – kelis milijardus dolerių. Tai jam leido savo šalyje išlaikyti neveiksmingą ekonominę sistemą. Tačiau niekada net trumpai jis nepagalvojo, kad gali iškeisti savo diktatoriaus vaidmenį į Minsko gubernatoriaus ar Baltarusijos vietininko postą.

Jo kolegos iš kitų posovietinių valstybių nebuvo tokie išmanūs santykiuose su Rusija, tačiau kiekvienas išgavo naudos sau ir palaikė Rusijos iliuzijas apie imperijos atkūrimo galimybę. Rusijos politinis elitas – bailus, netalentingas, besiblaškantis – niekaip nenori suprasti, kad posovietinėje erdvėje jis niekam nereikalingas kaip mokytojas ar traukos centras.

Putiniški miražai niekam negali būti patrauklūs: nei milijonams ukrainiečių, kurie trokšta atsikratyti vietinių banditų, nei Donecko nusikaltėliams, kuriems nereikia alfa patino Kremliuje. Ukrainos „Taip Europai“ 90 nuošimčių reiškia „Ne – posovietiniams vergystės modeliams“.

Tiesa, gal posovietinėje erdvėje atsirastų socialiai mums artimi proto broliai, jei iš neapykantos Vakarams net drebantis Rusijos politinis elitas pasiūlytų sukurtų antivakarietišką ideologinį projektą. Tačiau visi žino, kad rusų politinė „grietinėlė“ viską, ką pavyksta pavogti iš savo esą didžios valstybės, kaupia būtent Vakaruose.

Neabejoju, jog kiekvieną naują NVS vadovą mes anksčiau ar vėliau paskelbsime kaip provakarietišką, nesuprasdami, kad tokiu būdu patys laidojame save. Kur tie „prorusiškieji“, kurių laukdami statome savąsias smėlio imperijas? O gal kažkas negerai su mumis pačiais, su mūsų politika, ne su progruziniškais, proukrainietiškais, probaltarusiškais prezidentais?

Maskva niekada nesulauks prorusiškų simpatijų proveržio NVS erdvėje. Dar 1997 metais visi šie vaiduokliški kompleksai buvo artikuliuoti liūdnai pagarsėjusiame dokumente „Nepriklausomų valstybių sąjunga: istorijos pradžia ar pabaiga“. Nuo to laiko šio keisto opuso rekomendacijos tapo privalomos visiems santykių su kaimyninėmis valstybėmis „ekspertams“. Pavyzdžiui, tame dokumente pateikta rekomendacija: „Priversti Ukrainą draugauti su Rusija, grasinant jai ekonomine blokada, tokia, kokią JAV pritaikė Kubai.“ Užkaukazė: „Rusijos išstūmimui iš Užkaukazės galima pasipriešinti, tik drąsiai destabilizuojant situaciją Gruzijoje ir Azerbaidžane.“ Pagaliau: „Mes turime siekti vienareikšmio Rusijos dominavimo NVS struktūrose. Nes tik dėl to jos ir yra kuriamos.“

Šio dokumento autoriai tvirtino, kad vienintelis jų tikslas – stipri Rusija. Tačiau iš tiesų tai, ką jie daro, yra Rusijos uždarymas gete ir pasmerkimas kovai su priešiškai nusiteikusiais kaimynais. Na, o sąvoka „priversti draugauti“ yra verta G. Orwello plunksnos.

Kita vertus,kas belieka, jei mūsų komunalinio buto kaimynams kiti traukos centrai atrodo kur kas patrauklesni?

Į Europą veržtųsi ir Baltarusijos diktatorius, tačiau jis supranta, kad jo čia laukia tik Hagos teismas. Deja, ir Vidurinės Azijos kunigaikštystės vis labiau linksta prie Kinijos. Mes patys ten sukūrėme tokią struktūrą, kurią dabar Kinijai teliko tik pasiimti.

Šiandien Rusijos politinė klasė jaučia labai stiprią geopolitinę abstinenciją, stipresnę nei 1991 metais. Tada problemos atrodė laikinos, Dabar jau atrodo, kad įstrigome visam laikui. Sąvoka „artimasis užsienis“ prarado viltingą skambesį. Vienija kol kas tik neapykanta Vakarams, kurie esą apvogė Rusijos politinę klasę, sugriovė politines ambicijas. Kas telieka? Panmongolizmas? Skamba prastai, tačiau Rusijos politinis elitas karštligiškai ieško bet kokio savęs įprasminimo.

Pagal Svoboda.org parengė Andrius Navickas.