2013 12 15

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gruodžio knygos vaikams: pìlna

Gruodžio knygos vaikams

Turbūt pritarsite, kad žiema kol kas negąsdina ir elgiasi kiek keistokai: vieną dieną prisninga vos ne iki kelių, paspaudžia šaltukas, mes patikime, kad DABAR TAI JAU BUS, o po savaitės, žiūrėk, jau ir +5 bei nenusakomo sezono pilkuma aplink. Vėl iškritus sniegui, supranti, kad laukti Kalėdų tai netrukdo. O belaukiant galima pasidairyti ir po vaikiškų knygų lentynas. Kurios, kaip jau rašiau pavadinime – pilnos, apsčios, gausios. Ir kaip ta mūsų žiema – visokios. Vienos grybšteli už širdies, kitos – išspaudžia šypseną ligi ausų, trečios apsigyvena tavo galvoje (ir sapnuose) ir neiškrenta mažiausiai kelias dienas… Beje, kaip vieną svarbiausių šio mėnesio knygų leitmotyvų įvardinčiau žodį svajonės. Ir visa, kas su jomis susiję: viltis, tikėjimas, nusivylimas, išsipildymas, draugystė…

O jūs gal dar neturit šventinės dovanos pusseserės vaikui, kaimynės dukrytei ar krikštasūniui? Beje, vieną kitą iš šio mėnesio knygų puikiai galite paskaityti ir patys – tikrai yra, ko atrasti. Pasižvalgykite čia, nes aš manau, kad knyga – viena geriausių dovanų…

G. Mebs. Sekmadienio vaikas / iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 168 p.

Ši knyga nustebino. Maloniai. Perskaičiau ją su didžiausiu pasimėgavimu: tiek rašymo stilius, tiek pasakojimas, tiek subtilios iliustracijos perteikia sudėtingą temą, sudėtingus jausmus ir… šviesius sprendimus, išsipildymus. Tai labai tikra knyga. Tiek išvaizda, tiek savo istorija. Gudrun Mebs yra šiuolaikinės vokiečių literatūros puoselėtoja, jos kūryba apdovanota ne viena premija.

Ši knyga – tai istorija apie nepaprastą vienišos, vaikų namuose gyvenančios mergaitės („sekmadienio vaiko“, kaip juos čia vadina – paaiškinsiu, kad čia pasakojama apie tradiciją, kai sekmadieniais vaikų globos namuose gyvenančius vaikus tie patys žmonės pasiima į namus, dovanoja jiems pramogas, šventes ir pan.) ir nežinomos rašytojos draugystę. Apie draugystę, kuri prasidėjo gerokai vėliau, apie svajonę, kuri išsipildė, bet visai ne taip, kaip tikėtasi… Vis dėlto mergaitės gyvenime daug kas pasikeičia ir „buvę nykūs sekmadieniai tampa panašūs į šiltus paltukus su daug kišenių, kimšte prikimštų įvairiausių džiaugsmų.“ Ši knyga griauna stereotipus apie santykius, apie tai, kas yra normalu ir kaip svarbu pasitikėti savo jausmais.

Ch. Jolibois, Ch. Heinrich. Karmela nori pamatyti jūrą / iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 48 p.

Leidykla „Nieko rimto“ stumteli mus į dar vieno – keistuolio, šiek tiek pakvaišusio ir geraširdžio nenuoramos – herojaus glėbį. Susipažinkite – tai vištytė Karmela. Vištidėjė tėra viena veikla – dėti kiaušinius. Bet Karmela to nenori. Prisiklausiusi keliautojo kormorano Pedro pasakojimų apie pasaulį (na ir kas, kad šiek tiek pagražintų), ji nusprendžia, kad nebenori daryti taip, kaip visos vištos. Ji nori pamatyti jūrą. Bet vištytė tokia maža, apie pasaulį ji nieko nežino, o ir Karmelos tėtis Gaidys antrina, kad „jūra – ne vištytei“. Kaip manote, ar tai sustabdys Karmelą? O jei ir pamatys jūrą, ar tai jai teiks džiaugsmo? Kas laukia už jūros? Jei ir jums kilo panašių klausimų, būtinai perskaitykit šią istoriją. Dar ir pavartykit. Labai smagios, emocingos ir žaismingos iliustracijos. Ir, žinoma, pamokanti pabaiga, kurią apibūdinčiau kaip „obuolys nuo obels netoli rieda“.

Sniego senis ir sniego šunelis / R. Briggs iliustracijų motyvais / iš anglų kalbos vertė Lina Kazlauskaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 32 p.

Didelė (ne apimtimi), puri (kaip sniegas) ir šilta (kaip senos trobos pečius) knyga apie draugystę ir svajonių išsipildymą. Pirmą kartą pasaulyje R. Brigss‘o „Sniego senis“ pasirodė 1978 metais, o 1982 m. pagal šią istoriją buvo sukurtas 26 minučių trukmės animacinis filmas. Dabar mes turime R. Briggs‘o iliustracijų motyvais išleistą knygelę lietuviškai. Praeitais metais per Kalėdas viena britų televizija, minint 30-ąsias animacinio filmuko „Sniego senis“ metines, parodė naują filmuką „Sniego senis ir sniego šunelis“.

Tai labai lyriška, švelni, tiesiog graži istorija. Šiek tiek liūdna. Bet juk kai svajoji, visada reikia svajoti šiek tiek atsargiai, nes negali žinoti, kaip viskas bus iš tiesų. Beje, šią knygą visame pasaulyje skaito ne tik vaikai, ji puikiai tinka ir trylikamečiams, ir trisdešimtmečiams, ir daug daug vyresniems… Knygos iliustracijos užburiančios: vartai, ir jauti krentantį sniegą, spaudžiantį šaltuką, šaltą, bet jaukų sniego senio rankos paspaudimą. Ši knyga – nuotykis, jausmai, šiluma.

R. Sadauskas. Katinas Mikis. Gyvenimas, žygiai, darbai. – Vilnius: Versus Aureus, 2013. 82 p.

Visų pirma noriu pasakyti pagiriamąjį žodį dailininkei Audronei Uzielaitei. Jos pieštas katinėlis Mikis labai tikroviškas, su charakteriu, kiekviena iliustracija – ypatinga, sodri, tikroviška. O štai pačios istorijos, deja, kartais nuviliančios, nepakankamai išradingos ir įdomios. Kartais net nesupratau, kam jos skirtos… Idėja tai graži: pasakojama vieno padūkusio katino, kurį pasakotojas ir jo žmona gavo dovanų nuo savo anūkėlės, nuotykius. Katinas auga, drąsėja, pradeda rodyti charakterį, įsivelia į nuotykius. Istorija baigiasi katino Mikio pradingimu. Bet justi, kad dažnai suklumpama tiesiog sakiniuose, pasakojimas išsikvepia, tampa perdėm šabloniškas, nuobodus… Bet gal aš ir klystu? Juk dėl skonio nesiginčijama. Tiesiog man skaitant tokią knygą darosi šiek tiek liūdna, kad prie gražios idėjos, vientiso sumanymo ir puikaus iliustravimo pritrūksta tik šaunaus teksto.

H. Ch. Andersen. Skiltuvas/ Iliustravo V. Yerko; iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 24 p.

Tai ne vien knyga, tai nuostabus, žaižaruojantis ir paslaptingas atgyjančių ir įtraukiančių iliustracijų pasaulis. Toks, kokį jį pamatė žymus ukrainiečių iliustratorius Vladyslav Yerko. Taip, kaip jis pamatė šią gerai žinomą, beje, vieną pirmųjų, H. K. Anderseno pasaką. Jei jos dar neskaitėte, nieko tokio. Čia ji pateikiama autentiška. Tad galite ne tik perskaityti tikrąją „Skiltuvo“ istoriją, bet ir turite progos pasinerti ir į puikių vaizdų pasaulį. Dailininkas V. Yerko prisipažįsta, kad nuo pat vaikystės supusi gamta iki šiol yra vienas didžiausių jo įkvėpimo šaltinių. Formų, spalvų ir linijų įvairovė, nuolatinis judėjimas bei detalumas – ryškūs dailininko kūrybos bruožai – irgi iš gamtos. Šiuose piešiniuose fantazija ir iliustratyvumas dera su tikroviškai vaizduojamais personažais ir daiktais. Realistinės figūros puošiamos ornamentais, nepamirštama nė mažiausia detalė – V. Jerko kūriniuose atgyja kiekvienas plaukelis, audinio klostė ar augalo lapelis. Jo klasikinis, itin detalus piešimo būdas išties tinka didžiojo pasakų meistro H. K. Anderseno istorijų grožiui perteikti. Taigi turime puikią nuotykių pasaką ir nerealias iliustracijas. Puikus derinys knygai.

T. Stilton. Drakono kodas / iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. 224 p.

Jei žinote Džeronimą, tai ir jo seserį Tėją puikiai pažįstate. Ji Džeronimo nuotykiuose tikrai svarbi, beje, dažniausiai juk būtent nuo jos ir prasideda visos paslaptingiausios kelionės bei nutrūktgalviškiausi nuotykiai. Tai pirmoji Tėjos knyga lietuvių kalba ir, kaip teigia leidėjai, ne paskutinė. Šiose knygose pasakojama apie penkių jaunučių detektyvių – pasivadinusių Tėjos sesutėmis – draugystę ir nuotykius. Vizualiai knyga labai panaši į Džeronimo knygas: čia daug dinamikos, raiškaus, šokinėjančiu šriftu išsiskiriančio teksto, kokią nors paslaptį narpliojančio pasakojimo. Tik ši knyga mergaitiškesnė. Juk mergaitėms neužtenka vien papasakoti istoriją, jos dar reikia susipažinti, susidraugauti, susirašinėti. Šioje knygoje visa tai rasite. Man smagi pasirodė idėja, kai pabaigoje pateikiami visų personažių tarpusavio susirašinėjimo laiškai jau po istorijos. Tuose laiškuose – ir keletas praktiškų patarimų skaitytojams.

Apie ką šis pasakojimas? „Drakono kode“ siekiama išsiaiškinti, kokias paslaptis slepia senojo Pelfordo koledžo požemiai. Ir kas pagrobė Hansą Pelaitį? Šią mįslę įminti gali tik grupelė išties ypatingų merginų – Tėjos sesutės.

L. Peirce. Didysis Neitas klasėje vienas / iš anglų kalbos vertė Tomas Einoris. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 208 p.

Prisipažinsiu, šiek tiek keista, kad tokią knygą išleido „Nieko rimto“. Man ji pernelyg panaši į daugybę tokios pačios stilistikos, žanro ir vizualikos knygų, kurių ir taip nestinga: visi tie vykėliai-nevykėliai, prietrankos, raganos ir pan. Tikriausiai, supratote, apie ką aš. Tiesa, leidėjai pažymi (net viršelyje), jog būtent ši knyga įkvėpė „garsųjį“ „Nevykėlio“ dienoraščių autorių. Jei ir jums smalsu, kuo jau tokia ypatinga ši knyga, perskaitykite. Juokingų, šmaikščių, gyvenimiškų situacijų čia netrūksta: keistuolis Neitas siekia išsiskirti iš visų vaikų ir, beje (ar, deja), jam tai knygos gale pavyksta padaryti visai kitu būdu, nei kad jis tikėjosi. Bet pavyksta. Knyga primena komiksą, daug iliustracijų, lengva skaityti. Šiuolaikinius, giliau pasikapstyti nesiekiančius vaikus ji tikrai įtrauks ir pridės dar vieną pliusiuką prie daugiau nei 200 psl. užimančių knygų perskaitymo. Bet… manęs neužkabino. Tik tiek. Tai vienintelis šios knygos minusas.

Mokomės pažinti valandas drauge su nykštukais / iš vokiečių kalbos vertė Giedra Zokaitytė. – Kaunas: Vaiga, 2013. 10 p.

Tai knyga – žaidimas, mokantis vaikus pažinti valandas. O tai, kaip žinia, nėra lengva. Pamenu, jog mūsų vyriausioji visai sąmoningai valandas ir minutes ėmė suprasti tik bebaigdama pirmąją klasę.

Šios knygelės viduryje įtaisytas laikrodukas su judančiomis rodyklėmis, kuris įkirtimų dėka matomas kiekviename puslapyje. Paeiliui versdami knygelę, vaikai, kartu su nykštukais ir jų bičiuliais, susipažįsta su valandomis, minutėmis, rodyklėmis, pusvalandžiais ir ketvirčiais. Kai kuriuose puslapiuose dar įterpiamos ir užduotėlės, kad vaikai patys galėtų pabandyti parodyti, kaip supranta laiką. Mokytis tikrai nėra lengva, o su šia knygele galite tai padaryti žaismingai, neskubėdami, kartu patys tapdami laikrodininkais.

M. Burgess. Vilko kauksmas / iš anglų kalbos vertė Eglė Kumžaitė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2103. 160 p.

Tai pirmoji šio autoriaus – lietuviškai publikai geriausiai pažįstamo kaip knygos „Heroinas“ rašytojo – knyga. Ir vėlgi turiu prisipažinti, kad nemėgstu nuotykių literatūros (vaizdžiai tariant, ji manęs neužkabina, nepalieka mano širdy ar mintyse jokio pėdsako), tačiau ši knyga kitokia. Su pasimėgavimu skaičiau kiekvieną jos puslapį, kiekvieną eilutę, kartais net sugrįždama įsitikinti, ar tikrai taip ir buvo, ar tikrai viskas taip neišvengiama… Istorija negailestinga: apie paskutiniuosius Anglijos vilkus, kurių belikusios kelios dešimtys, ir medžiotoją, užsimojusį išnaikinti visus juos iki paskutiniojo… Taigi, ir apie paskutiniojo vilko bei to paties medžiotojo kovą. Taip pat apie vilko ir žmogaus draugystę (ji, beje, įmanoma, kai trauktis jau nėra kur), apie instinktus, apie atlygį… Man labai patiko, kad knygoje pasakojama tarsi dviem būdais: taip, kaip mato žmonės (konkretus veikėjas, konkrečioje situacijoje) ir kaip mato, suvokia patys vilkai. Tai suteikia didelio įtaigumo. Kartais net šiurpulys oda prabėgdavo nuo šios knygos ir joje aprašomos istorijos neišvengiamumo, nuo įtampos ir siužeto vingių. Beje ir atpildo. Kuris toks pas skaudus, koks skaudus yra paskutiniojo vilko kauksmas…

A. Nanetti. Žmogus, kuris augino kometas / iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 128 p.

Žinote, kas keisčiausia su šia knyga? Kad ji skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Tai tas pats, jei šį sakinį pasakytume apie „Mažąjį princą“. Labai jau apribojantis teiginys. Nes ši A. Nanetti knyga tikrai gali būti skirta betkuriams ir kiekvienam, nepriklausomai nuo jo amžiaus.

Tai istorija apie berniuką, kuris labiau už viską trokšta turėti tėtį. Fantastiškų jaunutės mamos pasakojimų įkvėptas Arnas tiki, kad tėtį namo grąžinti gali paslaptinga kometa, kurią išvydus tereikia vis širdimi sugalvoti norą. Taigi ši knyga ir vėlgi apie svajones bei kitokį jų išsipildymą. Taip pat tai knyga apie kitokius, iš įprastai gyvenančiųjų išsiskiriančius žmones, laisvus, kūrybingus, nevaržomus. Apie svajones, kuriomis „nereikia liautis sekti paskui, net jeigu jos ir dingsta“.

E. Kastner. Mažulė ir Antonas / iš vokiečių kalbos vertė Laima Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2013. 176 p.

E. Kestneris – žymus vokiečių vaikų rašytojas, pasaulinį populiarumą pelniusių knygų „Dvynukės“, „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“ ir kt. autorius, už kūrybinę veiklą apdovanotas žymiausiomis vaikų literatūros premijomis. Šioje knygoje pasakojama apie turtingų tėvų dukters Luizos (visi ją vadina Mažule) ir paprasto berniuko draugystę. Tikrą draugystę, pagalbą vienas kitam, užuojautą ir… žinoma, nuotykį, kuris laimingais baigiasi būtent tik tikros draugystės dėka. Man labai patiko, kaip pasakojama, kaip subtiliai tapomas vaiko pasaulis. Visi veikėjai – psichologiškai įtaigūs, charakteringi, netrūksta šmaikščių aprašymų, pastebėjimų. Knygai svorio teikia ir tai, kad po kiekvieno skyriaus, išskiriant kitu šriftu, autorius parašo savo trumpą, lyrinę, apibendrinančią nuomonę apie tai, kas ką tik įvyko. Tai sudėlioja tam tikrus vertybinius akcentus, padeda suprasti svarbiausius dalykus. Puiki knyga mėgstantiems tikrą, įtaigią, vertybiškai pamatuotą literatūrą.

M. Szarf. Reksiukas. Nuotykis miške / iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. 32 p.

Tai jau ne pirmas bandymas leisti knygelę, kurios herojus mums puikiai pažįstamas iš animacijos pasaulio. Bent jau dabartinių vaikučių tėveliai turėtų puikiai atsiminti šuniuką Reksą. Knygelėje jis atgyja Reksiuko vardu ir, kaip ir animacijoje, leidžiasi į nuotykį. Tai istorija apie kelionę, padovanojusią tikrą draugystę.

Knygelė labai spalvinga, jaukiai išleista, puiki teksto ir iliustracijų proporcija. Manau, ši paprasta, bet smagi knygelė tikrai patiks jauniesiems skaitytojams bei vartytojams.

Skaitė ir mintimis dalijosi Jurga Lūžaitė