2013 12 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Andrius Navickas. Kiekviena krizė yra dovana, ir atvirkščiai

Baigiantis 2013-iesiems, Bernardinai.lt vyr. redaktorių Andrių Navicką klausiame apie metų džiaugsmus ir rūpesčius. Tuo labiau, kad metų pabaigoje A. Navickas išleido knygą „Kelio bendrija“, be to, šiemet jis buvo apdovanotas Bažnyčios kronikos fondo apdovanojimu.

Kaip vertini šiuos metus?

Ne kartą esu kritikavęs įsigalintį  patinka/nepatinka mentalitetą, kai pirmoji reakcija, susidūrus su kokiu nors reiškiniu, būna ne pastanga įsigilinti, suprasti, bet įvertinti, kokių jausmų jis kelia. Toks mentalitetas pasmerkia plaukti tik pasroviui ir paviršiumi. Mano įsitikinimu, svarbu ne pateikti besibaigiantiems metams įvertinimą, bet paklausti savęs, kokių jie man klausimų iškėlė, kokius atsakymus padėjo sunokinti.

Ar sugebu metų pabaigoje džiaugtis, jog gyvenime sunoko dar vieni metai? Nelabai. Vis žvelgiu į neįvykdytų planų skyles, į savas silpnybes, kurios nė kiek nesumažėjo, į per metus padarytas klaidas ir negaliu atsikratyti minties, kad viskas galėjo būti geriau. Čia pirmiausia galvoje turiu savo reakcijas, sprendimus, pratingėtas galimybes.

Kita vertus, per šiuos metus Viešpats dosniai liejo įvairių išbandymų ir dovanų.

Ryškiausias metų įvykis – popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo žinia. Ji padėjo atidėti į šalį ne tokias svarbias temas ir giliau pažvelgti į tai, kuo šiandien gyvena Katalikų Bažnyčia. Per tuščio sosto laikotarpį, gilindamasis į būsimos konklavos tikėtinus scenarijus, atgavau džiaugsmą būti Visuotinės Bažnyčios dalimi. Taip pat sau pasakiau, kad turiu padaryti, kiek sugebu, supažindindamas ir kitus Lietuvos katalikus su Bažnyčios istorija ir dabartimi.

Benediktas XVI po paskutinių viešų šv. Mišių

EPA nuotrauka

Giliai į širdį krito ir pirmasis naujojo popiežiaus Pranciškaus  kreipimasis į žmones. Popiežiaus balse buvo tiek meilės ir nuoširdumo, jog atrodė, kad jau pats jo kalbėjimas gydė nuo įvairių baimių ir teisuoliškumo viruso. Esu iš tų žmonių, kuriems popiežius Pranciškus yra nuostabiausia Tikėjimo metų dovana.

Arkivyskupas Gintaras Grušas ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Nuotrauka Dainiaus Tunkūno, Bernardinai.lt

Kalbant apie Lietuvos Bažnyčią, gal ir paradoksalu, bet man didesnį įspūdį padarė Liongino Virbalo skyrimas Panevėžio vyskupu negu tai, jog mano gimtojoje Vilniaus vyskupijoje arkivyskupu tapo Gintaras Grušas. Permaina Vilniuje atrodė labai logiška, o štai Panevėžyje naujojo vyskupo parinkimas buvo maloni staigmena. Buvau girdėjęs, kad kažkada Lionginas Virbalas buvo raginamas tapti vyskupu, bet atsisakė, tad ir dabar laukiau ne tiek naujo vyskupo, kiek galvojau apie jau esančių vyskupų perskirstymą.

Dabar su tam tikru nerimu laukiu, kaip bus Kauno arkivyskupijoje. Nuoširdžiai norėčiau, kad dar bent porą metų Sigitas Tamkevičius liktų arkivyskupu, tačiau ir čia galima laukti kokio netikėto paskyrimo.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Misijų dienų metu Kauno Santakoje.

Evgenios Levin nuotrauka

 Sakai, kad Gintaro Grušo paskyrimas Vilniaus arkivyskupu nebuvo netikėtas, Vis dėlto įdomu, ar kas nors pasikeitė vyskupijos gyvenime, paskyrus naują ordinarą?

 Labai norisi atsakyti klausimu: o kokių permainų Vilniaus vyskupijos katalikai nori? Kardinolas Audrys Juozas Bačkis nuveikė labai daug svarbių darbų ir būtų keista, jei naujasis ordinaras pradėtų veiklą tarsi prieš jį nieko nebūtų buvę. Kardinolas labai daug dėmesio skyrė socialiniams dalykams, rūpinosi seminarija, jis reikšminga asmenybė Visuotinės Bažnyčios kontekste.

Mano galva, arkivyskupas G. Grušas labai išmintingai paskelbė, kad pirmuosius metus daugiau klausysis ir gilinsis į situaciją, o tada, jei bus toks poreikis, imsis esminių permainų. Kita vertus, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad naujasis Vilniaus vyskupas jau dabar daugiau dėmesio skiria informacijos sklaidai. To seniau trūko.

Viena iš sudėtingiausių užduočių šiandien visose Lietuvos vyskupijose – pašaukimų trūkumas ir kunigų tarpusavio bendrystės auginimas. Popiežius Pranciškus nepailsta kartoti, kad kunigas – tai pirmiausia ganytojas, o ne administratorius. Ši žinia kartu yra ir iššūkis mums visiems, taip pat ir pasauliečiams, kurie dažnai įsijaučia ne į Bažnyčios gyvojo akmens, bet į kliento vaidmenį.

Vilniaus arkivyskupijos Caritas labdaros valgykla Betanija – kardinolo meilės vargstantiems išraiška.

Evgenios Levin nuotrauka

Jei mes norime, kad Bažnyčia būtų Evangelijos džiaugsmo vieta, čia neturi būti vietos nepasitikėjimui ir baimei išsakyti savo abejones. Vienas iš didžiausių išbandymų naujajam Vilniaus arkivyskupui – išsklaidyti susikaupusius gandus, abejonių, nuoskaudų debesis, kurie ne vienus metus kaupėsi virš Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos. Galbūt ši tarnyba veikia puikiai ir sąžiningai, ir tada pakaktų skaidriai ir aiškiai parodyti jos veiklą, pasiekimus, paaiškinti sprendimus. Jei šioje tarnyboje reikia esminių permainų, taip pat neturime to bijoti. Mokykimės iš popiežiaus, kuris atvirai kalba apie Vatikano banko problemas. Nėra normalu, kai ne vienas kunigas ar aktyvus pasaulietis, užsiminus apie Ekonomo tarnybos veiklą Vilniaus vyskupijoje, ironiškai šypsosi. Tai griauna tikinčiųjų solidarumą Vilniaus vyskupijoje.

G. Grušas yra išmintingas, taktiškas ir kartu drąsus vyskupas, o svarbiausia – jis seka paskui Jėzų, o neragina Išganytoją sekti paskui save, todėl tikiu, kad tiek jis, tiek kardinolas yra dovanos mums, kurias turime mokytis priimti ir suprasti. 

Šiemet keitėsi Bernardinai.lt struktūra, ir politikos skiltis buvo integruota į visuomenės. Ar tai reiškia, kad Bernardinai.lt nebesidomi politiniu gyvenimu?

Kalbant apie viešąjį gyvenimą Lietuvoje, prisipažįstu, vis mažiau šiemet domėjausi tuo, kas vyksta politinėse institucijose. Veikiausiai tai nėra gerai, krikščionis privalo įdėmiai skaityti „laiko ženklus“ visose sferose, tačiau esu labai pavargęs nuo politinių serialų, kurie kasdien rodomi per žinių laidas. Man kur kas svarbiau atrodo ugdyti dalijimosi nuostatą visuomenėje ar paprastumo džiaugsmo pavyzdžiai. Mano požiūriu, Lietuvos politiniam gyvenimui didesnę įtaką ilgalaikėje perspektyvoje turės ne kuris nors Seimo ar Prezidentės sprendimas, bet tai, jog susikūrė Laisvos visuomenės institutas, vyko svarbi pilietinė akcija „Vienas iš mūsų“, bandyta suburti Krikščionių pilietinio veikimo forumą.

Akcija Renkuosi gyvybę.

Man asmeniškai šiandien kur kas labiau rūpi ne nesibaigiančios diskusijos apie energetikos strategiją, bet puoselėti gyvybės kultūrą. Tai nėra vien riboženklių kalimas viešojoje erdvėje, kurio nors įstatymo priėmimas, bet esminė mūsų mąstymo revoliucija, vertybių perkainavimas. Gyvybės kultūra yra daugiau nei abortų draudimas ar priešinimasis eutanazijai, tai pirmiausia pagarba kiekvienam žmogui, nuoseklus žmogaus orumo gynimas ir atsisakymas tarnauti galios ir pinigų stabui. Būtina reabilituoti silpnumą ir trapumą, mokytis kiekviename kenčiančiame, sutrikusiame žmoguje, kuriam reikia pagalbos, įžvelgti Jėzų Kristų. Nustokime Mesijo ieškoti „Stiliaus“ žurnale ar visuomenės „grietinėlės“ vakarėliuose, ir labiau įsižiūrėkime į tuos, kurie liudija, kad Viešpats nebijo žengti į pačias tirščiausias egzistencijos sutemas.

Kita vertus, pavasarį vyks Europos Parlamento bei Lietuvos Prezidento rinkimai ir Bernardinai.lt, kaip žiniasklaidos priemonė, privalės padėti žmonėms atrasti patikimų maršrutų informacijos jūroje. Galima sakyti, kad artimo meilės principas neleidžia nekalbėti apie politiką, tačiau labai norisi apie ją kalbėti kiek kitaip. Ne visada tai pavyksta, bet kai pavyksta, labai džiaugiuosi.

Vasaros pabaigoje Bernardinai.lt buvo paskelbę, kad išgyvena itin sudėtingą finansinę krizę. Ar dabar ji jau visiškai praeityje?

Bernardinai.lt yra nekomercinis dienraštis, nenorintis susisieti su jokia verslo ar politine grupe. Toks apsisprendimas reiškia, kad finansiškai išgyventi nebus niekada lengva. Per beveik dešimt Bernardinai.lt gyvavimo metų mūsų biudžetas buvo keliasdešimt ar daugiau kartų mažesnis nei didžiųjų žiniasklaidos priemonių Lietuvoje. Mes labai esame priklausomi nuo fondų ir nuo skaitytojų dosnumo. Kartais ši priklausomybė reiškia, jog tenka gyventi nesvarumo ir nežinios būsenoje. Tačiau kartais krizės būna didžiausia dovana.

Vasarą tikrovė mus pasivijo. Pinigų trūko ir anksčiau, bet vis bandėme kaišyti biudžeto skyles, kol teko pripažinti, kad situacija pernelyg grėsminga, jog galėtume išsigelbėti vien savo jėgomis. Tiesa, padarėme viską, ką sugebėjome, patys. Teko skaudžiai išsiskirti su kai kuriais redakcijos nariais, atsisakyti BNS prenumeratos, žengti kitus griežto taupymo žingsnius, tačiau to negalėjo pakakti, tad turėjome progos įsitikinti, jog turime pačių nuostabiausių pasaulyje skaitytojų. Žmonės dalinosi ne pertekliumi, bet tuo, ką patys būtų mielai panaudoję savo būtinoms reikmėms. Per porą mėnesių pamatėme, kaip prieš akis skleidžiasi dovanojimo kultūra, apie kurią su didžia viltimi rašė popiežius Benediktas XVI.

Aš asmeniškai dar kartą įsimylėjau Bernardinai.lt skaitytojus. Parama, kurią gavome, mums buvo ir svarbus moralinis palaikymas, ir įsipareigojimas atiduoti visas jėgas, tarnaujant skaitytojams.

Kai aukų rinkimo vajus kiek aprimo, natūralu, kad skaitytojų parama gerokai sumažėjo. Esu rašęs, kad svajoju, jog kas mėnesį skaitytojai galėtų paremti Bernardinai.lt bent 15 tūkstančių litų, tada galėtume jausti tvirtesnį pamatą po kojomis. Deja, pastaraisiais mėnesiais skaitytojų parama daugiau nei tris kartus mažesnė, ir tai kelia šiokį tokį nerimą, jog ir vėl po kurio laiko reikės skambinti pavojaus varpais. Daug labiau norėtųsi, kad skaitytojai reaguotų ne į pavojaus varpus, bet formuotųsi dalinimosi kultūra, kai mes prisidedame prie to, kas svarbu.

Tai 2014 metus sutiksi su nelabai ramia širdimi?

Tiesą pasakius, aš jau įpratau, kad Bernardinai.lt gyvavimas – tai nuolatinis nuotykis. Esu labai dėkingas, jog turime bičiulių, kurie organizuoja bent du labdaros koncertus, kuriuose bus renkama parama Bernardinai.lt. Gruodžio 28 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyks šv. Kalėdų koncertas, kuriame bus renkamos aukos Bernardinai.lt. Na, o mūsų ištikimų bičiulių iniciatyva, vasario 5 dieną Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks nuostabus koncertas, kuriame dalyvaus visas būrys Lietuvos scenos puošmenų, ir visos lėšos, surinktos už bilietus, taip pat bus skirtos Bernardinai.lt.

Taip pat noriu padėkoti Lietuvių katalikų religinei šalpai, kuri skyrė 70 tūkstančių dolerių paramą kitiems metams. Nors ši parama kiek mažesnė nei ankstesniais metais, tačiau mes suprantame, kad Šalpa negali visa laiką būti pagrindinė mūsų rėmėja. Tačiau be jos indėlio sunku įsivaizduoti, ar sugebėtume išlikti.

Labai laukiu Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo atsakymų ir, aišku, dabar jau tvirtai žinau – jei bus sunku, skaitytojai, kuriuos veikiau derėtų vadinti bičiuliais ir bendražygiais, visada ateis į pagalbą. Tikiuosi, kad skaitytojai nepyksta, jog vis pakartoju tiesą – be Jūsų nebus mūsų.

Noriu tikėti, kad finansinė nesvarumo būsena, kuri neapleidžia Bernardinai.lt per visą gyvavimo dešimtmetį tik skatins mus būti kūrybiškesnius ir aktyvesnius.

Vasarį Bernardinai.lt švęs dešimtmetį. Ar galima tikėtis kokių nors netikėtumų?

Didžiausias netikėtumas visiems, kurie prieš dešimtmetį buvo prie Bernardinai.lt ištakų, kad interneto dienraštis tiek ilgai išliko gyvybingas. Daug kartų atrodė, jog kliūtys neįveikiamos, tačiau viskas baigdavosi gerai. Tikiu, kad per dešimtmetį sukaupėme labai daug svarbios patirties, ir turime galvoti, kaip ją vaisingiausiai panaudoti. Šiandien dar nenoriu plačiai pasakoti, kaip keisis Bernardinai.lt vasarį, tačiau tikrai bus nemažų permainų. Šiandien tik galiu pasakyti, kad mažės informacijos kiekybė, bet, neabejoju, Bernardinai.lt tekstų kokybė tik gerės. Tapsime panašesni į interneto dienraštį nei į portalą. Tai dar vienas žingsnis prieš dabartinių tendencijų srovę, galvojant ne apie savo patogumą, bet apie skaitytojų poreikius.

Jau 24-asis Kelionė su Bernardinai.lt numeris

Kalbant apie žurnalą Kelionė su Bernardinai.lt, kokių nors didesnių permainų nenumatoma. Tačiau kiekvienas žurnalo numeris jau yra nuotykis ir netikėtumas. Stengsimės, kad taip išliktų ir toliau.

Na, o Tau pačiam asmeniškai, kokie buvo šie metai? Buvai apdovanotas Bažnyčios kronikos fondo apdovanojimu – ką jis Tau reiškia?

Labai sunkūs metai. Kai patenki į kritinę situaciją, mobilizuoji visas jėgas, tačiau tai turi savo kainą ir šiandien jaučiu šių metų pėdsaką, Teko priimti ne vieną skausmingą sprendimą. Kita vertus, tai buvo metai, kai susipažinau su nuostabiais žmonėmis – Donatu Pusliu, Aušra Makauskiene, Aiste Stremaityte. Tai buvo metai, kai su Reda Sopranaite parengėme knygą Laisvė ir tikėjimas, kuria labai didžiuojuosi. Parašiau knygą Kelio bendrija. Tiesą pasakius, buvo dienų, kai nebetikėjau, kad sugebėsiu ją parašyti. Esu labai dėkingas aplinkiniams už begalinę kantrybę.

Na, o gauti apdovanojimą iš tokio žmogaus kaip arkivyskupas Sigitas Tamkevičius rankų – didžiausia garbė, apie kokią galiu tik svajoti. Labai vertinu ir Tolerancijos žmogaus titulą, ir Stasio Lozoraičio premiją, tačiau „Katalikų Bažnyčios kronika“ man buvo ir išlieka tikro rūpinimosi žmonėmis idealas, iš kurio kiekvienas žurnalistas turėtų mokytis ir mokytis.

Per šiuos metus dar kartą įsitikinau, kad man sekasi, ir sutinku gerokai daugiau nuostabių žmonių nei blogų. Viešpats akivaizdžiai mane lepina.

Kalbino T. G.