Laiškai iš kaimo. Ar slegia mus… tamsios alėjos

Lapkričio 13-oji

Priešžiemio dar nėra. Tęsiasi nešaltas ruduo, ir vis dar žydi vešlūs vilnotieji vėdrynai, smulkūs robertiniai snapučiai, baltos daugiametės saulutės ir kantruolės vienagraižės kudlės. Ir net geltonžiedės ešolcijos. Darže ant komposto krūvos pražydo nedaug paaugusios pupos.

Užvakar buvo lyg ir paskutinė rudens šventė – Šventas Martynas. Rytą dangus atrodė niūrus, bet po pietų netikėtai pasirodė saulė, ir sublizgo rasa ant žaliuojančių pūkuotų tūbių lapų. O vakare iš vakarų pusės atslinko labai ryški balto rūko banga. Taigi šitaip: turėtų būti pačios niūriausios dienos, kai sunku atskirti rytą nuo vakaro, bet atidžiau pasižvalgęs pamatai visokiausių dalykų, kurie sako, kad visi metų laikai yra gražūs. Net ir naktį kartais tenka suklusti ir anei kiek nesibaiminti, kad keletas bemiegių valandų gali sugadinti dienos darbus.

Gal prieš savaitę vidurnaktį pažadino mane… sirenos gaudesys. Iš karto taip ir pagalvojau: kažkas atsitiko vieškelyje, šitaip staugti galima tik didelio pavojaus akivaizdoje. Bet po minutės supratau, kad visai čia pat, prie lango, labai gailiai zyzia musė, papuolusi į voro tinklą. Zyzimas negarsus, prislopęs, bet kokia ryški pavojaus gaida! Gal ne gaida, o tembras, kuriuo perduodamas žūtbūtinis pranešimas apie pavojų. Matyt, voras tūno netoli, jis tuoj atbėgs savo grobio… Taip galvojau tą vidurnaktį, ir galėsiu dabar pakritikuoti Leonardą Gutauską, kuris liepia neliesti voratinklių, nes jie saugo namų tylą. Dabar yra priešingai: šitas negarsus, bet toks ypatingas, toks gūdus musės zyzimas voratinklyje nori nenori primena žmogui pavojingą sireną.Tas instinktyvus zyzimas žinią apie tikrą pavojų gal praneša kitoms musėms, bet mums jis, matyt, yra taip pat suprantamas. Ir šį kartą tas supratimas verčia abejoti tuo, ką rašo net ir labai gerbiamas žmogus.

Tokių klaidų atsiranda, žinoma, iš patyrimo stokos. Kaime reikia gyventi ir vėlų rudenį, ir žiemą: kai vidurnaktį nubudęs nebegirdi nei lakštingalų, nei upinių žiogelių, musės zyzimas tada, nors ir labai negarsus, tau gali būti pats svarbiausias. Kaltas čia yra ne žmogaus sugebėjimas filtruoti garsus, o nusiteikimas, ta ypatinga laukimo nuotaika.Tada labai aišku, kad lauki ne Kalėdų dovanų, ne „džiaugsmingų šūksnių pro kaimynų langus“, o kasmet pasikartojančio Saulės sugrįžimo. (Kai taip atsitiks, galėsi laukti ir pavasario, to stebuklingiausio metų laiko, kai rudenį pasodintų medelių ir krūmų pumpurai pradės pastebimai didėti ir žaliuoti.) Rodos, žinai, kad to Saulės sugrįžimo niekas negali sutrukdyti, o lauki vis tiek nekantriai, ir tas pavojų skelbiantis vienos vienintelės musės zyzimas kartais gali būti panašus į žinią apie artėjantį uraganą.

Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 21-oji

Rytą Juoduklis atnešė į priemenę žebenkštį, pametė kampan ir eina šalin. Griebiu aš savo plėšrūną už sprando ir uždarau virtuvėje, o žebenkštį imu už trumpos uodegėlės ir nešu lauk. Ir kaip man jo gaila, rodos, gražesnio žvėrelio nesu matęs: nugara šviesiai ruda, papilvė balta balta, o spalvų riba eina per ausis, kurios nei rudos, nei baltos. Baltoje pakaklėje – kraujo dėmelė. Galvoju, ką su juo daryti, tik staiga žebenkštis sujuda, sucypsi lyg pelė, pradeda pamažu šliaužti per žoles, šokteli kelis šuoliukus ir pasislepia lanksvų tankmėje.Tik dabar suvokiu, koks paslaptingas žvėris toji žebenkštis, juk tas susikūprinimas ir nejudrumas buvo apsimestinis. Betgi ir Juoduklis elgėsi keistai. Pelės ar pelėno jis niekada taip nemeta atsainiai.

Tikriausiai katinas neėda žebenkšties, o sugavo turbūt todėl, kad ji yra konkurentė šiuose medžioklės plotuose. Žebenkštis pasislėpė labai greitai, o neaiškių klausimų išlieka. Ir prisimenu dabar pernykščio rudens nuotykį Vaikšnoro Rave: baisiausiai įniršęs Cecervinės valkataujantis šunėkas uždusino lapę, apšlapino ją koją pakėlęs ir nuėjo sau. Lapė tokiam šuniui yra konkurentė, bet ėsti jos nė neketina. Ir čia dabar labai panaši situacija. Žebenkšties, žinoma, gaila daug labiau nei lapės. Kadaise žebenkštys gyveno kiekvieno ūkininko kluone, yra tautosakos tekstų, kur šitas paslaptingas naktinis žvėrelis sulyginamas su piktokomis kikimoromis, nes gali įsiutinti ir patį ramiausią arklį. Tų atsitikimų zoologai dabar paaiškinti negali. Iš dalies todėl, kad žebenkščių labai sumažėjo. O į Raudonąją knygą jų neįrašė, nes tai yra sinantropiniai gyvūnai, šiek tiek prisitaikantys prie kintančio ūkinio kraštovaizdžio.Tiesą sakant, niekas nežino, kiek žebenkščių dabar Lietuvoje yra.

Gruodžio 1-oji

Kolega gamtininkas kalba per radiją: kaip sutrumpėjo diena, penktą valandą vakaro jau gūdi tamsa už lango. Neteisingai kalba. Labai svarbu, iš kurios pusės į tą atslenkantį vakarą žiūrėsi. Jei kieme neturi jokių darbų, tai prieblanda į kambarį įsėlina labai greitai. Bet jeigu ką nors smagiai kasi, jei skaldai malkas ar eini apie gyvulius, tai akis prie tirštėjančių sutemų pripranta, ir penktą valandą tu dar viską matai neblogai. Darbas kieme vėlų vakarą yra dienos ilginimas. Esu užrašęs pasakojimą, kaip Vilkiautinio vienkiemio ūkininkas Jurgis Karalukas rudens vakarais visiškoje tamsoje puikiausiai skaldydavo malkas.

Yra ir dar keistesnių prisiminimų: gal prieš penkiolika metų Grybaulios kaimo gyventojas Vladas Valentukevičius mums pasakojo, kad jo tėvas, senatvėje būdamas visiškai aklas, labiausiai mėgo skaldyti malkas, jis ne tiktai smulkiai suskaldydavo, bet ir sukraudavo malkinėje. Dirbo aklas senukas kluone ir tvarte niekur neužkliūdamas, gerai atsimindamas, kur koks rekybalas slepiasi… Labai įdomu dabar, vėlų rudenį, sugrįžti mintimis į tą senovinį Grybaulios kaimą, ypač į miškuose pasislėpusius viensėdžius.Važiuodamas iš Marcinkonių į Musteiką gali regėti tiktai kelias Grybaulios kaimo pirkias, o visi turtingiausi viensėdžiai slepiasi miškuose. Dabar gal gali pasirodyti, kad liūdnas ten buvo gyvenimas, ypač rudenį, bet kai pamatai tokią sodybą iš arčiau, pajunti, kiek joje visko yra daug, ir darosi aišku, kad rudens dienų ilginimas dirbant prieblandoje yra įprastas dalykas. Neįmanoma turtingo ūkio apeiti per trumpą dieną, reikia įprasti dirbti tamsoje. Ir kaip patikimai būtent toks ėjimas nuveja nuo žmogaus visas rudens depresijas bei melancholijas.

Gruodžio 5-oji

Mūsų sinoptikai jau seka uragano Ksavero grėsmingą artėjimą, jau pranašauja ir žiemą. Bet paskutinį kartą perkasdamas pūvančio komposto krūvą surandu baltų grambuolių vikšrų pačiame paviršiuje – ką tai galėtų reikšti? Visokie vikšrai, sliekai ir kurmiai prieš žiemą turėtų įsirausti kuo giliau, taip visada būna, bet šiemet kol kas dar neskuba.

Juodagalvės sniegenos vis lesa uoginių obelų obuoliukų sėklas, pulkelis pabaidytų smilginių strazdų lekia į maumedį ir taip gražiai sutupia ant gelsvų išsilenkusių šakų abipus kamieno, kad nori nenori turi prisiminti vasarą ant laidų tupinčias kregždes. Tada sakome, kad šitaip nurimusios kregždės primena natas ant penklinės, betgi ir šitie strazdai iš tolo atrodo lyg natos. Todėl kad spyglius numetęs maumedis yra ažūrinis, o paukščiai kantriai tupi ir laukia, kada žmogus nueis toliau ir vėl bus galima lesti ant žemės nukritusius gudobelių vaisius.

Niekas lyg ir nepranašauja žiemos. Vakar buvau prie Vilkiautinio ežero, norėjau dar kartą pažiūrėti į tą tamsią liepų alėją, kurią prieš daugelį metų kantriai sodino ir godojo toks keistuolis Jonas Žėkas, visų vadintas tiesiog Janeku.To žmogaus biografija bei alėjos atsiradimo istorija šiandien atrodo lyg legendos, ir toli gražu ne kiekvienas dzūkų kaimas gali pasigirti šitokiomis keistenybėmis.

Liepų alėją apleistame Jono Žėko vienkiemyje suradau pernai vasarą, kai pabandžiau apeiti aplink Vilkiautinio ežerą, kurio krantus labai slepia tankūs nendrynai, švendrynai ir vingiorykštynai. Pirmas įspūdis buvo tikrai nekasdieniškas, rodos, iš uodų peryklų patekai į tikrą senovinį dvarą, ir nenustebsi, jei tuoj pamatysi tikrą rozariumą. Ėjau ūksmėta liepų alėja, suskaičiavau šešiasdešimt septynias dar išlikusias išlakias liepas, kurių pavėsis karštą dieną buvo tikrai geras. Paskui, kai Jono Žėko duktė Julė Žėkaitė-Kalpokienė papasakojo savo tėvelio biografiją, pasidarė įdomu, ką apie tokius prieštaringiausius šio žmogaus poelgius kalba šiandien vilkiautiniškiai.

Pakalbinau net aštuonis senolius, dar gerai prisimenančius Joną Žėką, ir visi jie vis kitaip vertino jo gyvenimą bei veiklą. Asmenybė tikrai išskirtinė: jaunystėje Jonas Žėkas aštuonerius metus tarnavo Rusijos armijoje, buvo patekęs net į kreiserį „Aurorą“, matė bei girdėjo kalbantį Leniną… Suprantama, kad Lietuvoje kolūkių kūrimo metais toks žmogus buvo labai parankus sovietiniams ideologams ir vietiniams komunistams. Bet kaip tada reikėjo paaiškinti Jono Žėko užsidegimą sodinti liepas ir kaupti savo sodyboje akmenis.Šitaip ir pasakojo bendrapavardis Juozas Žėkas iš Vilkiautinio kaimo: „Jis – revoliucionierius, „Auroroj“ tarnavo. Bet labai brangino akmenis, sakė, ateis laikas ir akmenys bus brangesni už auksą. Kiek jis buvo prinešęs akmenų į savo kiemą, nu ir liepų daug pasodino.“

Didžiausias akmenų  krūsnis ir šiandien dar galima matyti Jono Žėko vienkiemyje, bet visokie keisti, pėduoti akmenys dingo. Vitas Kleponis iš Vilkiautinio prisimena: „Kap kas jį nujuokė , kad užsiėmė tokiais darbais, jis sakė, kad reikia mokytis, reikia to to, jis buvo pririnkis visokių senienų ir akmenų, gal jau nieks neišliko, išvogė, o kiek ten darbo įdėta, sodas buvo didelis ir tos liepos, oi. O dabar jo duktė Julė labai myli gėles, daug jų augina.“

Atrodo, kad liepas sodinti tada buvo nė kiek ne lengviau nei akmenis į sodybą vilkti. Mat Vilkiautinio laukuose ir pamiškėse liepaičių nebuvo, reikėjo jas atsinešti iš Kudrėnų dvaro. Apie tai, kaip Jono Žėko sodyboje atsirado liepų alėja, geriausiai prisimena Juozas Žėkas (Petrikų), gyvenantis vienkiemyje, prie Žaliamiškio: „Janeka tikrai buvo „Auroros“ laivan, ir Leniną matė, po karo jo čia stribai nekliudė, bo turėjo dokumentus. Mano dėdė irgi buvo Žėkas Jonas, irgi caro kariuomenėj tarnavo… O vokiečių laikais mūs dėdė turėj radijų, tai kai rusai pradėjo vokiečius varyt, mano dėdė ir Janeka ausis sukišy prie tos radijos klausė ir paskui pasakojo – bus blogai, jau rusai ima viršų, kai čia ateis, bus blogai, jau Janeka žinojo… Aš taip pasakysiu – teisybė, tas Žėkas bažnyčion nejo, Dievo nepripažino, bet su rusais, su bolševikais  nesusidėjo.

Jis taip aiškino: kai mes buvom kariuomenėj, tai Leninas mumi visko žadėjo, jei laimėsim karų, o kai laimėjom, tai gavom špygų. Jis buvo nusistatis prieš bolševikus, sakė jie viskų meluoja, jais pasitikėt negalima. Bet stribai jo nelietė… Tep tai jis buvo ramus žmogus, būdavo, ateina pas mus, aš da vaikelis buvau.Ir jis buvo darbštus, tas liepas nešė, sodino, o dideli akmenys jo lauke buvo pažymėti, nu ir pasakojo, kad turi pėduotų akmenų, visų laukinių žvėrių pėdai buvo, jis taip aiškino. Bet dingo ir dingo viskas… Sykį tokis Saulonas ganė fermos karves prie ežero… aha, Saulonas, graži pavardė, Liškiavon, teisybė, buvo Svetulevičius, o čia Saulonas, bet jau jo ir sūnus miris, pavardė prapuolė, nu, tai jis, Saulonas atėjo pas Žėkų pakalbėt, sako, ko tu tiek liepų prisodinai, an liepų obuoliai gal neauga. O Žėkas jam atsako – man obuolių užtenka, pažiūrėk, kaip gražu. O tos liepaitės tadu da nalabai didelės buvo, sulapojį, nu graži alėja.“

Išsamiausiai ir turbūt teisingiausiai apie prieštaringą Jono Žėko gyvenimą papasakojo Vilkiautinio pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Kęstutis Gudelionis: „Jonas Žėkas buvo įdomus žmogus, jis buvo laisvamanis, ir jo biografija įdomi. Jei kas sako, kad jis garbino Leniną, tai yra visiška netiesa, žmonės dabar kartais paviršutiniškai vertina praeitį. Jūs paklausykit, ką jaunesni kalba apie kleboną Sederevičių: vaikščiojo toks nukaršęs piktas senis po Liškiavą… O iš tikrųjų Kazimieras Sederevičius buvo labai šviesus žmogus, jis su knygnešiais draugavo, kaip ir daugelis suvalkiečių kunigų, jis atkovojo Dzūkiją iš lenkų, jau šitas kraštas per kalbą ir net per bažnyčią buvo suslavėjęs, tie kunigai atlietuvino, kiek paskui jų ištrėmė į Sibirą… Bet Sederevičius buvo labai tiesus žmogus, jis duodavo taiklią kokio parapijiečio charakteristiką, tai taip dabar jį ir atsimena, neteisingai atsimena.

Taip ir su Jonu Žėku – jeigu buvo „Auroroje“, tai jau ir komunistas. O iš tikrųjų, kai jis čia grįžo, tai džiaugėsi, kad ištrūko iš to pragaro, o kai keturiasdešimtaisiais užėjo rusai, tai jis mano tėvui taip sakė: važiuok ten ir ten, ir išsikirsk keletą eglių, nes viskas jau, mes neturėsim nei miškų, nei žemės. Kiti dar turėjo iliuzijų, o jis jau buvo matęs, kas darėsi Rusijoj po revoliucijos, jau jis žinojo. Jis su mano tėvu bendravo, ir yra taip sakęs – Leniną vaizduoja kaip šventąjį, o niekas čia nežino, koks žiaurus jis buvo žmogus, tai čia jo, Jono Žėko, žodžiai.“

Praėjo daugiau nei metai, kai klausiausi tų pasakojimų. Ir visą tą laiką atrodė tarsi dar kažko trūksta. Bet sužinoti ko nors naujo taip ir nepavyko. Ir man vis tiek keista, kad anuometinis žmogaus užsidegimas sodinti liepas bei rinkti akmenis vis dar vertinamas kaip neaiški užgaida. Tarsi nežinotume, kad būtent iš panašių keistenybių atsirado pats pirmasis muziejus Lietuvoje – Dionizo Poškos Baublys. Arba žemaičio Vaclovo Into garsusis akmenynas. Arba Vytauto Almanio ąžuolynas Viešučių kaime, netoli Latvijos.

Prisiminus, kaip Joną Žėką vertina Kęstutis Gudelionis, galima būtų galvoti, kad ir tas akmenų rinkimas, ir liepų sodinimas buvo tam tikras pasislėpimas nuo viešumos, ir net savotiška rezistencija. Bet liepų alėja išliko, ir todėl tai yra paminklas. Tiktai ne visi paminklai liudija, kad geras sumanymas baigiasi ypatinga sėkme… Liepa yra šviesus medis, ypač tada, kai žydi. Bet liepų alėja gali nuteikti melancholiškai.

O dvidešimtojo amžiaus pradžioje eilėraštis apie tamsią liepų alėją įkvėpė Ivaną Buniną parašyti apsakymų ciklą apie nelaimingą meilę. Knyga buvo pavadinta „Tamsios alėjos“. Ir koks keistas buvo autoriaus sumanymas: visi apsakymai, sudėti į šią knygą liūdija tą pačią mintį – tikra meilė yra nelaiminga. Kai kurios Ivano Bunino papasakotos istorijos yra labai romantiškos, labai jaudinančios, bet pati knygos idėja vis dėlto keista. Tiesa, visi šie į „Tamsias alėjas“ sudėti apsakymai parašyti emigracijoje. Nostalgija yra stiprus jausmas, ir labai nedaug tada buvo emigrantų, kurie svetimoje šalyje jautėsi lyg namie. Bet juk kartais atsitinka, kad ir savo tėviškėje žmogus pasijunta ir nesuprastas, ir neįvertintas.

Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka

Gruodžio 9-oji

Žiema atėjo staiga. Vakar atkastas takas į malkinę vėl užpustytas. Rytą, dar tamsoje, kasu sniegą, ir stebiuosi, kaip tiksliai tuo užsnigtu ir užpustytu taku ėjo Juoduklis. Sunku jam buvo, bet iš tako nė kiek neišklydo.

O prie Krūčiaus dabar gražiausiai atrodo dideli putinų krūmai: kaip raudonuoja uogos balto sniego fone. Ant tankesnių kekių pūpso mažos puraus sniego piramidės.Dar neatlėkė svirbeliai, o strazdams kažkodėl putinai nerūpi. Prie senos liepos pribiro rudų riešutėlių su burėmis – krinta žemėn liepų sėklynai, ir tai geriausiai matyti tada, kai šviežias sniegas. Bet po sniegu – nesušalusi žemė. Tokia žiemos pradžia nesidžiaugia nei sodininkai, nei daržininkai. Ir žieminiai javai jau kenčia, ir kokia nors kardažolė ar kaulažolė dūsta be oro.