2013 12 28

bernardinai.lt

Kultūros barai

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Rimantas Gučas. Šokiruojančių provokacijų viešojoje erdvėje projektai, arba Atitiko kirvis kotą

Kultūros barų 2013 metų nr. 10 išspausdintas tekstas apie tai, kad grafitininkai apterliojo skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablį“, pakabintą ant buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų sostinės Kauno gatvėje fasado. Tie grafičiai, paprasčiau lietuviškai įvardijant, sienų terliojimai viešosiose erdvėse jau tapo visuotine nelaime. Tačiau kai kurie iš jų pasirodo jei ir ne laiku (kiek pavėlavę), tai bent jau tikrai vietoje. Tą galima pasakyti apie apgrafičiuotą „Kablį“. Sakoma, kad tasai „Kablys“ yra „vienas intelektualiausių, originaliausių ir, be abejonės, vertingiausių pastarojo dvidešimtmečio viešosios erdvės projektų (objektų)“. [i] Pasirodo, nei miesto valdžia, nei dauguma miestiečių didžios jo vertės tiesiog nesuvokia, todėl „Kablys“ „skendi tamsoje, tarsi atsidūręs pogrindyje“.[ii] Kaip tik dėl to grafitininkų apsireiškimas ten buvo toks laukiamas. Apkiautusiems miestiečiams priminę tą kabantį projektą, jie įnešė svarų indėlį į „šiuolaikinio“ meno raidą. Būdamas kuklaus piešinio ir palyginti santūrios spalvų gamos, grafitininkų projektas nuostabiai įsiliejo į viešąją erdvę. Jis su „Kabliu“ užgiedojo tobulu unisonu – paprasčiau tariant, atitiko kirvis kotą, nes abiejų projektų tikslą galima įvardyti kaip siekį provokuoti ir šokiruoti. Būtent čia ir glūdi didžioji užduotis – bjauroti pastatą, prie kurio „Kablys“ pritaisytas. Jo vertė yra tiesiogiai proporcinga pastato vertei. Kadangi Geležinkelininkų rūmai nėra labai garsūs, tai ir „Kablys“ turi tenkintis kukliu įvertinimu kaip vietinės reikšmės projektas. Bet perkelkime jį ant Katedros frontono, žinoma, prieš tai nudaužę skulptūras, arba prikabinkime prie Gedimino pilies bokšto! Tada „Kablio“ nuotraukos kaip mat apskries visą pasaulį, jis taps vienu vertingiausių jau ne dvidešimtmečio, o šimtmečio, ir ne vien mūsų, bet visos Europos, gal net planetos projektų viešosiose erdvėse. Antai prieš kokius metus „globaliai“ išgarsėjo tokia ispanė Cecilia Gimenez, seną bažnytinį paveikslą „restauravusi“ taip, kad Kristus virto beždžione. Čia tai bent iššūkis, tai bent provokacija!

Mūsų laikais šokiravimą ir provokavimą tūlas skelbia esant nepaprastomis vertybėmis. Tą galima suprasti – kai trūksta gabumų ar profesionalumo, vienintelis būdas atkreipti į save dėmesį yra šokiruoti. Iš kailio neriasi ne tik dailininkai, bet ir architektai, rašytojai, net gana rimtas knygas jau pristatantys kaip šokiruojančias, tarsi tai pakeltų jų vertę. Ypač toli pažengę režisieriai. Ne veltui jie stato ne spektaklius, o projektus. Tik kad tie projektai jau seniai nieko nebešokiruoja, o provokacijos nebeprovokuoja, tik dažniausiai yra tiesiog kvailos ir atgrasios.

„Kablys“ ant buvusių Geležinkelininkų rūmų atsirado maždaug prieš 20 metų – norėta pasityčioti iš pokario architektūros, tada laikytos retrogradišku neoklasicizmu. Tačiau dabar pradeda atrodyti atvirkščiai. Pastatas, pasirodo, besąs visai neblogas, suprojektuotas profesionalių, išmanančių savo darbą architektų, greičiausiai išėjusių seną, dar XIX a. mokyklą. Jis gerai pritaikytas prie vietos, o ir vieta gera, aplinkui auga nauji prabangūs pastatai, kuriasi viešbučiai. Tinkamai šiuos rūmus rekonstravus, Vilniuje atsirastų dar vienas puikus teatras. Neseniai buvo paminėtas seniausių Lietuvos teatro rūmų šimtmetis. Ilgą laiką juose veikė Operos ir baleto teatras. Kai 1974 metais jam buvo pastatyti nauji rūmai, teatras Basanavičiaus gatvėje tapo laikinu prieglobsčiu trupėms, kurių patalpos rekonstruojamos. Prieš 25 metus atėjo eilė Rusų dramos teatrui, nes jo rūmus Jogailos gatvėje pradėta rekonstruoti, tačiau darbai nutrūko, o paskui toje vietoje atsirado Verslo centras. Taigi perkeltas laikinai, keleriems metams, Rusų dramos teatras čia užsibuvo. Per tą laiką pastatas Basanavičiaus gatvėje gerokai apšepo, jį būtinai reikia restauruoti. Rusų dramos teatro trupė galėtų patogiai įsikurti rūmuose Kauno gatvėje, jeigu šie būtų rekonstruoti. Juo labiau kad senasis Operos pastatas Basanavičiaus gatvėje su atitinkamai įrengta scena ir puikia akustika yra pritaikytas klasikiniam muzikiniam teatrui. Čia galėtų būti statomos kamerinės operos, operetės, galėtų veikti operos studija. Tokį rūmą atiduoti dramos trupei yra didžiausias neūkiškumas.

Kad ir kaip ateityje būtų pasielgta su rūmais Kauno gatvėje, anksčiau ar vėliau „Kabliui“ vis tiek reikės ieškoti kitos vietos. Gal kas nors pasiūlys jam prilipti prie stiklinio kokio nors statomo dangoraižio? Bet čia ir vėl gresia užburtas ratas: jeigu architektas „Kablį“ gražiai integruotų į pastatą, jis nieko nebedarkytų, todėl prarastų „vieno intelektualiausių, originaliausių ir vertingiausių viešosios erdvės projektų“ šlovę. „Kablio“ projektas vertingas tik tuomet, kai prikibęs it koks parazitas prie kokio nors fasado brutaliai jį bjauroja. . Antraip šis projektas yra paprasčiausias metalo laužas.

 [i] Kęstutis Šapoka, Akis už akį, dantis už dantį, Kultūros barai, 2013, nr. 10.

[ii] Ten pat.

„Kultūros barai“, 2013, Nr. 12