2013 12 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Giedrius Saulytis. Dietricho Bonhoefferio gyvenimas ir jo „žemiškos“ teologijos formacija (I)

Šis tekstas yra pratarmė iš neseniai leidyklos „Tikėjimo žodis“ išleistos Dietricho Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“.

Vokiečių aristokratas Fabianas von Schlabrendorffas, paleistas iš Berlyno kalėjimo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugrįžo į savo miestą ir pamatė, kad jo namas bombų sulygintas su žeme. Visa jo nuosavybė dabar tilpo kuprinėje, kurioje buvo keli drabužiai ir knyga Mokinystės kaina.[1] Gretimoje kameroje kalėjęs jos autorius, Fabiano pusseserės sužadėtinis Dietrichas Bonhoefferis, sužinojęs, kad bus perkeltas į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą, perdavė ją savo draugui. Likus dviem savaitėm iki karo pabaigos Bonhoefferį nuteisė myriop, o jo kūrinys, kurį tyrinėtojai laiko bene reikšmingiausiu teologiniu tekstu, parašytu Hitlerio valdžios metais, išlieka aktualus ir šiandien. Pasirodo, praradęs visą savo turtą, Schlabrendorffas iš kalėjimo parsinešė nesunaikinamą lobį – pastoriaus, teologo ir nacistinės Vokietijos rezistento mintis, kuriomis praturtinti savo tikėjimą šiuo vertimu kviečiame ir lietuvių skaitytojus.

Dietrichui Bonhoefferiui (1906 – 1945), išaugusiam respektabilaus prūsų kilmės psichiatro dr. Karlo Bonhoefferio šeimoje, ateitis žadėjo puikią karjerą. Tačiau Dietrichą, priešingai nei jo vyresniuosius brolius Klausą ir Karlą-Friedrichą, mėgusius triūsti savo tėvo laboratorijoje, nuo mažens traukė Biblijos personažai ir istorijos, kurias vakarais skaitydavo jo mama Paula. Dėl to Klausas jį praminė savo „broliu teologu“. Ši ironiška įžvalga netrukus išsipildė, nes, būdamas vos dvidešimt vienerių, Dietrichas Bonhoefferis apsigynė daktaro disertaciją Sanctorum communio (Šventųjų bendrystė), savo erudicija nustebindamas Berlyno universiteto profesorius, ir nuo tol jau laikytas nauja kylančia žvaigžde garsioje vokiečių teologijos mokykloje.

Sakoma, kad po Martino Lutherio Bonhoefferis yra daugiausiai cituojamas ir sykiu labiausiai iškraipomas liuteronų teologas. Bonhoefferio teologinę mintį ir jos raidą išties nelengva apibendrinti. Jo dialektikoje kontrastuoja konservatyvios ir liberalios, konfesinės ir universalios, istorinės ir spiritualistinės teologinės pozicijos. Stephenas Haynesas savo studijoje Bonhoefferio fenomenas – protestantų šventojo portretai, charakterizuodamas labai prieštaringą šio teologo paveikslą, atskleidžia istorinį, radikalų, liberalų, konservatyvų ir universalų Bonhoefferį. Pastebėtina, kad konservatyvioji liuteronų bažnyčia praeityje ignoravo Bonhoefferio teologinį palikimą, o liberalūs liuteronų tyrinėtojai jį kone garbino. Pastaruoju metu Bonhoefferio teologijai vis daugiau dėmesio skiria ir konservatyvūs liuteronai; net pradėta rašyti apie tai, kaip susigrąžinti liberalų, postmodernistų ir kairiųjų išlaisvinimo teologų pagrobtą Bonhoefferį.

Bonhoefferio indėlis į teologinį pažinimą toks didelis ir platus, kad iš jo semiasi viena kitai priešingos teologinės minties stovyklos. Iš dalies šį fenomeną paaiškina dialektinis Bonhoefferio metodas, ieškantis sintezės tarp sunkiai suderinamų teologinių pozicijų. Bene ryškiausiu pavyzdžiu galėtų būti jo mėginimas suderinti liberalią vokiečių teologiją, kurios ryškiausias atstovas buvo vienas iš Bonhoefferio profesorių, Adolfas von Harnackas, su šios pakraipos kritiko Karlo Bartho neoortodoksija. Bonhoefferio teologija remiasi prielaida, jog tikėjimas neturi būti atsietas nuo mokslo pasiekimų, o juo labiau – nuo Dievo žodžio. Ieškodamas tilto tarp, regis, neperžengiamos idėjų prarajos, Bonhoefferis vis daugiau dėmesio skyrė praktiniams teologijos aspektams. Theologia crucis – kryžiaus teologija – sukonkretina tikėjimo tiesas, perkeldama jas iš teologinių disputų katedrų į kasdienybę. Tikroji Biblijos paskirtis – ne atskiros konfesijos ar ištisos religijos, bet kasdienio gyvenimo, grindžiamo Dievo žodžiu, formavimas. Šis Bonhoefferio rūpestis itin išryškėja Vokietijoje įsigalint Hitlerio diktatūrai ir – tuo skaitytojas pats galės įsitikinti – yra persmelkęs Mokinystės kainos puslapius.

Apsigynęs disertaciją ir išvykęs pastoracinės rezidentūros tikslais į Ispaniją, Bonhoefferis netrukus susidūrė su atotrūkiu tarp spekuliatyvių teologinių ir konkrečių pastoracinių klausimų. Barselonoje, tarnaudamas pastoriumi-asistentu nedidelėje vokiečių liuteronų bendruomenėje, jis pradėjo suvokti, jog atjauta sielą gydo labiau nei dogmos. Dievas gyvena tarp žmonių žmogišku pavidalu, kalbėdamas žmonių lūpomis. Viename iš pamokslų, pasakytų toje bendruomenėje, kuri, sakoma, gerokai pagausėjo jo rezidentūros metu, aptinkame pamatinį „žemiškos“ Bonhoefferio teologijos teiginį:

Kristus klajos po žemę tol, kol egzistuoja žmonija, kaip tavo kaimynas, kaip tas, per kurį Dievas kalba tau ir šaukia, atskleisdamas savo reikalavimus. Advento žinia aktuali ir džiugi tuo, kad Kristus stovi prie durų kaip žmogus. Kaip pasielgsi – uždarysi ar atversi Jam duris?

Katalikiškas Ispanijos kontekstas, kuriame vokiškumas ir liuteronybė buvo neatsiejami, Bonhoefferio anaiptol nebaugino. Dar magistrinių studijų metu su broliu Klausu nuvykęs į Romą, jis patyrė kultūrinį šoką ir suprato, jog tautiškumas įkultūrina tikėjimą, tačiau tikėjimas pranoksta vienokią ar kitokią tautinę kultūrą. Bonhoefferiui (skirtingai negu kitam vokiečiui, jo konfesijos pradininkui, kurio piligriminė kelionė į Romą prieš daugiau nei keturis šimtus metų ir ten patirtas nusivylimas darbais grįstu viduramžišku religingumu tapo Reformacijos preliudija) katalikybė atvėrė akis kritiniam savo konfesijos vertinimui. Teigiama, kad Lutheris nusisuko nuo Romos, idant atsigręžtų į Šventąjį Raštą, o Bonhoefferio požiūrio pasikeitimą, prasidėjusį Romoje ir vėliau Barselonoje, rodos, geriau būtų apibūdinti kaip gręžimąsi nuo vokiškai įkultūrintos liuteronybės. Skirtumo tarp tikėjimo ir tautiškumo patirtis Bonhoefferiui tapo itin reikšminga, kai Nacionalinė liuteronų bažnyčia Vokietijoje pradėjo remti rasistines Hitlerio idėjas, o patį fiurerį laikyti naujuoju dvasiniu lyderiu, kuriam lemta atkurti suirusį didingą vokiečių kultūros paveldą ir pradėti „eschatologinę“ arijų rasės viešpatystę pasaulyje.

Tarpkultūrinė patirtis brandino ir ekumenines Bonhoefferio pažiūras, kurios labai prasiplėtė per  pirmąją jo kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas (1930 m.). Tobulindamasis Niujorko Jungtinėje teologijos seminarijoje, jis susipažino su Reinholdo Niebuhro politinės teologijos idėjomis bei ėmė lankyti juodaodžių bažnyčią Harleme ir net vesti joje sekmadieninės mokyklos pamokas. Guvus krikščionių judėjimas už socialinį teisingumą, daręs įtaką XX a. teologijos raidai JAV, paskatino Bonhoefferį dar labiau susirūpinti marginalų padėtimi visuomenėje, o audringas, plojimų bei garsių „amen“ šūksnių palydimas šlovinimas juodaodžių pamaldose atvėrė iki tol mažai patirtą asmeninį Dievo išgyvenimo dėmenį. Sakoma, kad, grįždamas iš JAV į Vokietiją, Dietrichas parsivežė nemažą spiričiuelių kolekciją. Bendraudamas su juodaodžiu draugu Franku Fisheriu, jis suprato, jog socialinė juodaodžių padėtis JAV nedaug tesiskyrė nuo prasidėjusio žydų marginalizavimo jo gimtoje Vokietijoje. Tikėtina, jog ši patirtis Bonhofferio doktorato tezei sanctorum communio suteikė naujų atspalvių, o šventųjų bendravimas jau niekaip nebetilpo į vienos konfesijos rėmus.

Grįžęs į Europą, Bonhoefferis pradėjo aktyviai dalyvauti tarptautinėje ekumeninėje veikloje. Politiniai įvykiai Vokietijoje, nacių partijos laimėjimas 1933 m. rinkimuose ir fiurerio kulto kilimas paspartino Bonhoefferio apsisprendimą kovoti už nepriklausomą ir politikų religinėms ambicijoms nepavaldžią Bažnyčią. Rodos, Bonhoefferis tikėjosi, jog protestantiškų bažnyčių lyderiai užsienyje, naudodami tarptautinį spaudimą, sugebės nors kiek pristabdyti rasistinių idėjų plitimą bei nacistinio režimo kišimąsi į Bažnyčios teologiją ir gyvenimą Vokietijoje. Tačiau tokiems jo lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Trečiasis Reichas pelnė ne tik tautos, bet ir protestantiško klero simpatijas. Nacionalinės bažnyčios viziją formavo nebe teologų mintys ir dvasininkų patirtis, bet Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos direktyvos. Viena iš jų draudė žydų kilmės pastoriams tarnauti arijų nacijoje.

Bonhoefferio sesuo dvynė Sabina buvo ištekėjusi už žydo, tad suprantama, kad vien tik broliškų jausmų skatinamas Dietrichas būtų stojęs persekiojamų žydų pusėn. Tačiau Hitlerio politikai prieštaravo ir jo teologinė pasaulėžiūra. Savo pamoksluose, kurie skambėdavo ne tik bažnyčioje, bet ir per radiją, Bonhoefferis aiškino, kad valstybės brovimasis į Bažnyčios gyvenimą jokiu būdu negali būti pateisintas. O krikščionių pareiga, gyvenant tokiomis sąlygomis, – rūpintis nukentėjusiaisiais piliečiais, nors jie ir nepriklausytų krikščionių bendruomenei. Bonhoefferio įsitikinimas, kad tikėjimas yra vertingas tiek, kiek jis veiksmingas čia ir dabar, implikavo aktyvų dalyvavimą pilietinėje veikloje ir Išpažįstančios bažnyčios (Bekennende Kirche) tarnystėje. Ši naujai susikūrusi evangelinė bendrija (tiksliau kelių bendrijų sąjunga), laikydama tik Kristų suvereniu asmens ir tautos Viešpačiu, atmetė nacių ideologiją ir nepakluso politiniams Reicho įsakymams, kaip antai nurodymui, kuriuo pastoriai buvo įpareigoti panaikinti bažnyčios narystę žydų kilmės parapijiečiams. Nacių skatinama neapykanta žydams ir jų socialinis marginalizavimas neturėjo nei biblinio, teologinio, nei moralinio pagrindo. Išpažįstančios bažnyčios manifestu tapusi Barmeno deklaracija, kurios pagrindinis autorius buvo Karlas Barthas, didžiausiu autoritetu pripažino Dievo žodį, o ne nacių ideologizuotą teologiją, bei smerkė eretišką neopagonybės ir krikščionybės sinkretizmą Reicho bažnyčioje.

Bonhoefferis nedalyvavo Barmeno mieste vykusiame Išpažįstančios bažnyčios sinode, kuriame buvo priimta nesitaikstymo su Hitlerio politika deklaracija, nes tuo metu triūsė Didžiojoje Britanijoje, pamokslaudamas Londone gyvenantiems tautiečiams ir sykiu siekdamas anglikonų bažnyčios hierarchų užtarimo. Bonhoefferio pastangomis Chichesterio vyskupas Georgas Bellas tapo vienu pirmųjų vokiečių nacizmo kritikų užsienyje. Bonhoefferiui, kuris nebuvo įkopęs net į trisdešimtuosius savo gyvenimo metus, draugystė su šiuo iškiliu ir pagyvenusiu vyskupu tikriausiai teikė daug paguodos ir dvasinės tvirtybės, regint kone apokaliptinį savo tautos ir jos Bažnyčios pasirinkimą.

Grįžęs į Vokietiją 1935 m. Dietrichas ėmė vadovauti nedidelei Išpažįstančios bažnyčios seminarijai, įsikūrusiai Finkenwalde, netoli Baltijos jūros pakrantės. Dvidešimt trims seminarijos studentams Bonhoefferis buvo ne tik dėstytojas, bet ir dvasinis patarėjas bei rūpestingas ganytojas. Jaunuosius bendražygius, kuriuos gąsdino grėsmingai kylantis nacizmo šešėlis, Bonhoefferis ruošė išmėginimams ir kentėjimams, drąsindamas nebijoti kančios ir nešti savo kryžių. Bonhoefferio sukurta rigoristinė seminarijos dienotvarkė numatė, jog studentai, be paskaitų ir asmeninių studijų, privalo skirti laiko maldai ir Šventojo Rašto apmąstymams. Rytais vykdavusios pusvalandinės meditacijos pagal kurį nors Biblijos fragmentą reikalavo didelio susikaupimo ir sykiu teologinio kūrybingumo. Kadangi ši praktika ne vienam studentui buvo neįkandamas riešutas, jie gana dažnai rinkdavosi grupelėse aptarti perskaitytų Rašto ištrauką. Finkenwaldo seminarija priminė vienuolyną, kuriame dvasinis tėvas asmeniniu pavyzdžiu ir dėmesiu ugdo novicijus. Bonhoefferis rašė savo broliui Klausui:

Bažnyčios atstatymas nedvejotinai priklausys nuo naujo tipo monasticizmo, kuris nieko bendra neturės su tradiciniu, bet pasižymės bekompromisišku atsidavimu Kalno pamokslui, sekant paskui Kristų. Manau, kad išmušė valanda rinkti žmones draugėn, siekiant šio tikslo.

[1] Šios knygos originalus pavadinimas vokiečių kalba yra Nachfolge (Sekimas). Lietuvišką leidimą pavadinome Mokinystės kaina – tokiu pavadinimu buvo spausdinami ir pirmieji leidimai anglų kalba (The Cost of Discipleship).