2013 12 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Rimvydas Laužikas. Laiškas jaunajam kolegai

Laiškas jaunam Kolegai

Gerbiamas, Antanai,

Jūsų tekstas „Bernardinuose“ mane nustebino – sutikite, keista, kai jau keturioliktus metus rinkoje skaičiuojantis vadovėlis yra taršomas tarsi vos pasirodžiusi naujiena. Tačiau Jūs esate jaunas žmogus (turite penktą klasę lankantį brolį), tad puikiai suprantu tokią „vėlyvą“ recenziją bei kategorišką, pamokomą jos toną. Paauglystėje dauguma mūsų matome tik juodą arba baltą. Vėliau, bėgant laikui, įgyjame daugiau žinių, gyvenimiškos patirties ir išmokstame pamatyti įvairesnių spalvų ar net skirti jų atspalvius. 

Laikau Jus Kolega, nes man, kaip ir Jums, yra įdomi istorija. Tik negaliu sutikti su tokiu supaprastintu požiūriu į istorijos mokslą bei istorijos komunikavimą. Tai nėra klausimas iš serijos „man patinka ar man nepatinka“. Mūsų diskusijoje beveik paliksiu nuošalyje amžiaus tarpsnių psichologiją, epizodinio kurso ypatybes (jis gerokai skiriasi nuo sisteminio kurso), vadovėlio ir mokymo programos santykį (jų iš esmės negalime nagrinėti atskirai), higienines normas vadovėliams (jos atsako į klausimą, kodėl „tik“ 87 puslapiai) bei „tinklo kartos“ ypatybes. Koncentruokimės į istoriją…

Istorijos mokslas nuo savo atsiradimo iki šių dienų yra nuėjęs ilgą raidos kelią. Dabarties Lietuvoje (ir ne vien Lietuvoje) išskirčiau dvi pagrindines tendencijas, kurios daro didelį poveikį istorinių žinių komunikavimui. Pirmąją jų pavadinčiau pozityvistine, kylančia iš XVIII amžiaus enciklopedistų judėjimo, glaudžiai susietą su XIX–XX amžių pozityvizmo filosofija. Antrąją vadinčiau konstrukcionistine, atsiradusią XX amžiaus antrojoje pusėje socialinio konstrukcionizmo idėjiniame lauke. Šių požiūrių skirtumai bene geriausiai išryškėja analizuojant istoriko ir istorinio fakto santykį. Pozityvistams faktas yra tikslas, jie siekia pažinti istoriją „tokią, kokia ji buvo“, siekia surinkti kuo daugiau „objektyvių“ faktų, vengia išsamesnių interpretacijų. Konstrukcionistams faktas yra tik priemonė, leidžianti nors šiek tiek suprasti praeities visuomenes. Jie suvokia „objektyvaus“ istorinio pažinimo ribotumą ir mokslinės interpretacijos svarbą konstruojant šiuolaikines istorijos žinias. Šie du požiūriai yra ryškūs ir istorijos komunikavime. Pozityvistas siekia perteikti kuo daugiau ir kuo smulkesnių faktų, skaičių, datų, vardų…. Konstrukcionistui istorijos žinios yra tik priemonė, padedanti sukonstruoti šiuolaikinei visuomenei aktualius pranešimus, kurių tikslas yra gilesnis, toliau siekiantis nei vien faktografijos perdavimas. Priklausomai nuo auditorijos, pranešimai gali turėti skirtingų tikslų. Kalbant apie mūsų aptariamą penktosios klasės vadovėlį – čia tikslas yra meilė istorijai. Jei būčiau priverstas rinktis penktokų ugdymo tikslą iš dviejų kraštutinumų – suteikti vaikams daug istorijos mokslo žinių ar išugdyti meilę istorijai – neabejodamas rinkčiausi antrąjį. Vadovėlis nėra vienintelis žinių šaltinis – turime internetą, televiziją, knygas… Laikai, kai išsilavinusio žmogaus stereotipas buvo „vaikščiojanti enciklopedija“, jau eina į praeitį. Dabar – tai „vaikščiojantis Google“. Vaikas, žinantis, kad „istorija yra jėga“, ieškos informacijos ir ją ras. Juolab juk penktosios klasės istorijos kursas yra epizodinis, po to jis mokysis tą patį dar net du kartus. Tačiau jei penktoje klasėje atbaidysime vaiką nuo istorijos, kiti koncentrai beliks formalumu. Mūsų mokyklinė istorijos programa yra kurta pozityvistinės nuostatos žmonių, ji perteklinė faktų, datų, vardų. Net puikiai išlaikę istorijos egzaminą, dauguma jaunuolių vos po kelerių metų nebeturi beveik jokių istorijos žinių, o jausmo, kad „istorija yra jėga“, mes neišugdėme. Šis reiškinys yra vadinamas informacine bulimija…

Jūs kalbate apie faktus. Mano nuomone, jei kiekvienas suaugęs Lietuvos pilietis, nevalgantis duonos iš istorijos (inžinierius, ūkininkas, gydytojas ar statybininkas) žinotų, kad laikotarpiu nuo Mindaugo iki Gedimino vyko vidaus kovos, aš jam drąsiai parašyčiau dešimtuką. Nepykite ant penktokų, kad jie nežino Treniotos, Švarno, Vaišvilko (o gal Vaišelgos), Traidenio, Vytenio, Butvydo, Butigeidžio ar Skolmanto gyvenimo peripetijų. Palyginti su meile istorijai tai yra smulkmenos.

Dar vienas aktualus klausimas – kaip konstruoti istorijos komunikacijai skirtus pranešimus, kad šie pasiektų auditoriją? Ar žinote paskutiniojo PISA tyrimo rezultatus? Mūsų penkiolikamečių skaitymo pasiekimai, švelniai tariant, yra tragiški. O penktoje klasėje juk sėdi maždaug vienuolikamečiai. Štai čia ir prisiliečiame prie iliustracijos reikšmės vadovėlyje. Prisilaikydami pozityvistinio požiūrio teigtume, kad vadovėlyje turi būti kuo daugiau teksto, o piešinukai yra vien nereikalingas balastas. Konstrukcionistas pasakytų, kad šiuolaikiniame pasaulyje vizualumo reikšmė yra seniai išaugusi „paveiksliuko“ marškinėlius. Šiuo požiūriu, vadovėlio atvartas yra vientisa informacinė erdvė, šiek tiek primenanti interneto tinklalapį, kurioje iliustracijos, tekstas, žemėlapiai, dokumentai, laiko juosta ir kt. formuoja visumą.

Dešimtuko vertas penktokas, kuris, nors ir turėdamas menkus skaitymo įgūdžius, vien pagal paveikslėlį gebėjo įsisąmoninti žinių grandinėlę: „Gediminas – Gedimino laiškai – Vilnius“. Tai, kad mūsų tekstai ar iliustracijos savo stilistika primena pasakas, laikau komplimentu. Ačiū, to ir siekėme. Nemanau, kad istorija kaip pasaka penktoje klasėje yra didelė nelaimė, ir ją pakeitę „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ stilistikos tekstais ir iliustracijomis laimėtume šių vaikučių meilę istorijai. Tas pat liečia ir kultūros istorijos tematiką. Suprantu, visada smagu (ypač jaunystėje) žinoti, kad kažkada, kažkam „ davėme į kaulus“. Tačiau, mano nuomone, mūsų tapatumą formuoja ne tiek politinė, kiek kultūros istorija. Tradicijų perėmimas, savos kultūros unikalumo suvokimas globaliame pasaulyje ne tik sukuria sąlygas pilietinei tautai susiformuoti,  ne tik ugdo mūsų pasididžiavimo jausmą (ir vėl meilė istorijai),  bet ir daro mus įdomius kitų tautų ir šalių kontekste. Tad taip, vadovėlis yra ta vieta, kur turime skleisti informaciją apie mūsų kultūrą, įskaitant šventes.

Tuo gal ir baigsiu. Žinoma, yra dalykų, kuriuos galėtume aptarti, bet neapsunkinkime skaitytojų. Jei norėtumėte pratęsti diskusiją, kviečiu Jus puodeliui kavos. Mano kontaktus lengvai rasite internete, paskambinkite man ar parašykite elektroniniu paštu. Baigdamas noriu perduoti nuoširdžius linkėjimus Jūsų penktokui broliukui. Neatimkite iš jo istorijos pasakos jausmo.

 Pagarbiai

Rimvydas Laužikas