2014 01 01

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Giedrius Saulytis. Dietricho Bonhoefferio gyvenimas ir jo „žemiškos“ teologijos formacija (II)

Šis tekstas yra pratarmė iš neseniai leidyklos „Tikėjimo žodis“ išleistos Dietricho Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“.

Turime nors kiek aptarti ir patį kontraversiškiausią Bonhoefferio pasirinkimą, galiausiai kainavusį jam gyvybę, – tapimą Abwehro agentu.[1] Į Abwehrą Bonhoefferį užverbavo jo sesers Christinos vyras Hansas von Dohnanyi, dirbęs Teisingumo ministerijoje. Iš jo sužinojęs, kad grupė aukštų karininkų siekia nuversti Hitlerį, Bonhoefferis galiausiai apsisprendė bendradarbiauti. Akivaizdu, jog toks žingsnis turėjo pakoreguoti ir jo teologinius įsitikinimus. Bonhoefferis buvo aršus pacifizmo šalininkas ir karą laikė ryškiausiu demonišku pasireiškimu žmonijos istorijoje ir apskritai didžiausiu žmonių priešu, o jo pateisinimą – pigiu blogio maskaradu. Dėl tokio nusistatymo jį kritikavo ir patriotiškai nusiteikę Finkenwaldo seminaristai, iš kurių keli vėliau žuvo vokiečių armijos gretose.

Vaikystėje Dietrichas skaudžiai išgyveno vyresniojo brolio Walterio, žuvusio fronte per Pirmąjį pasaulinį karą, netektį. Tad suprantama, kodėl jis žmogaus gyvybę brangino labiau negu šventos pareigos vykdymą, ginant tėvynę ar dalyvaujant jos militaristinėse misijose. Tačiau ne vien tik didelis skausmas, netekus brolio, Bonhoefferį skatino tikėti taikos misijos pranašumu prieš ginklo panaudojimą. Bonhoefferis, be abejo, gerai išmanė Lutherio poziciją dėl tikinčiojo dalyvavimo kare, išdėstytą traktate Ar kareiviai taip pat gali būti išgelbėti? Remdamasis Laišku romiečiams ir Pirmu Petro laišku, Reformacijos tėvas pateisino jėgos panaudojimą kaip neišvengiamą taikos sąlygą. Anot Lutherio, žemiškų karalysčių tvarka Dievo sprendimu yra palaikoma kalaviju, skirtu „bausti piktadarius ir taip įvykdyti rūstybę darantiems pikta“ (plg.1 Pt 2, 14; Rom 13, 4). Nors valdžios atstovai gali panaudoti ginklą ir skatinami nuodėmingos žmogiškos prigimties, vis dėlto Dievas suteikė jiems tokią teisę būtent todėl, kad ši nuodėminga prigimtis būtų pažabota.

Būdamas liuteronų pastoriumi, Bonhoefferis visgi nepritarė teisingo karo koncepcijai, pateisinančiai jėgos panaudojimą. Kur kas artimesnės jam buvo anabaptistų ir menonitų puoselėtos pacifistinės nuostatos. Manoma, kad pacifistinė laikysena Bonhoefferiui pradėjo itin imponuoti, besitobulinant Jungtinėje teologijos seminarijoje Niujorke, kur jį paveikė Jeanneo Lassereo, jo kolegos iš Prancūzijos, tvirtas įsitikinimas, jog taikdariška Viešpaties Jėzaus Kristaus misija yra normatyvi visiems krikščionims. Krikščioniškas pacifizmas visų pirma remiasi paties Jėzaus Kristaus, taikos Kunigaikščio, pavyzdžiu. Turėdamas aukščiausią valdžią, žemėje Kristus ne viešpatavo, o tarnavo savo pavaldiniams. Kalno pamoksle Jis mokė mylėti ne tik artimą, bet ir priešą, o susidūrus su smurtininkais ragino atsukti kitą skruostą. Jėzaus požiūrį į politiką geriau išreiškė kryžius, o ne kalavijas. Krikščionys yra pašaukti sekti savo Viešpačiu ir blogį nugalėti ne jėga, o pasiaukojančia meile. Dvyliktame Mokinystės kainos skyriuje, apmąstydamas Jėzaus įsakymą nesipriešinti piktam, Bonhoefferis išplėtoja savo pacifistines pažiūras. Pasak jo, blogis išsikvepia, kai nesulaukia pasipriešinimo. Krikščionys pašaukti nugalėti blogį pakantumu ir gerumu, o ne priešinimusi, kuris tik jį dar labiau pakursto.

Kaip suderinti šiuos Bonhoefferio teiginius su jo įsitraukimu į Abwerhą? Įsiliedamas į politinę grupuotę, rengusią karinius sąmokslus prieš Hitlerį, Bonhoefferis, rodos, paneigia tai, ką pats teigė, ir pripažįsta, jog sąmoningas priešinimasis blogiui paklusnumą Kristui išreiškia labiau nei rezignacija. Reikia sutikti su tais tyrinėtojais, kurie teigia, kad Bohoefferis numatė, kokios tragiškos pasekmės laukia ne tik Vokietijos, bet ir visos žmonių rasės, jeigu Hitleriui pavyktų įgyvendinti ambicingą pax germanica viziją. Jau vos po penkerių Hitlerio valdymo metų Vokietija turėjo vieną geriausiai ginkluotų armijų pasaulyje, o tai reiškė, kad fašizmas kėlė didžiausią grėsmę žmonijai. Šios grėsmės akistatoje Bonhoefferis negalėjo tylėti. Nuo pat nacizmo įsigalėjimo Vokietijoje pradžios jis atvirai pasisakė prieš karą ir smerkė kitataučių, kuriuos jis vadino „broliais krikščionimis“, žudymą. Turėdamas galimybę skaityti pranešimus tarptautinėse ekumeninėse konferencijose, Bonhoefferis vokiečių ginklavimąsi įvardindavo kaip „nacionalinio saugumo stabmeldystę.“ „Kristaus bažnyčia nepritaria karui, bet siekia taikos tarp žmonių, tautų, klasių ir rasių,“ – ši Bonhoefferio frazė galbūt pasufleruoja, kaip nepritarimas karui jo širdyje virto nepritarimu Hitlerio diktatūrai, kuriai priešintis jis galiausiai nusprendė ne tik žodžiu ir malda, bet ir dalyvaudamas konspiraciniame pasipriešinimo judėjime.

1939 m. vėl viešėdamas JAV, Bonhoefferis galutinai suprato, kad negalės gyventi toli nuo tėvynės, nors tai ir saugiau, bei pasyviai stebėti savo tautos ir galbūt viso pasaulio sunaikinimą. Laiške profesoriui Niebuhrui jis aiškino, kodėl nusprendė grįžti į Vokietiją:

Neturėsiu jokios teisės dalyvauti krikščioniško gyvenimo atstatyme Vokietijoje po karo, jei šiuo metu neprisiimsiu išmėginimų, tekusių mano tautai. […] Vokietijoje krikščionių laukia kraupi alternatyva – siekti sužlugdyti savo valstybę, idant išliktų krikščionybė, arba siekti savo tautos pergalės, kuri sunaikins mūsų civilizaciją. Aš žinau, ką turiu pasirinkti, bet šis pasirinkimas nesuteiks man saugumo.

Šiuos Bonhoefferio žodžius galėtume laikyti pranašiškais. Visgi, mano manymu, neteisinga būtų jo mirtį prilyginti šventojo kankinystei. Žinoma, britai pasielgė labai kilniai Westminsterio bažnyčioje pastatę paminklą Bonhoefferiui, kaip ir Martinui Lutheriui Kingui bei dar aštuoniems XX a. kankiniams. Paminėtina, jog gestapas persekiojo ne vieną Išpažįstančios bažnyčios pastorių. Martinas Niemölleris, drąsus Hitlerio politikos kritikas, kalėjime praleido aštuonerius metus ir į laisvę išėjo tik po karo, o pastorių Paulių Schneiderį naciams įskundė angažuoti jo parapijiečiai. Schneideris buvo įkalintas ir galiausiai nukankintas Buchenwaldo koncentracijos stovykloje 1939 m. Bonhoefferį gestapas visų pirma kaltino ne dėl priešinimosi nacių režimui, bet dėl dalyvavimo rengiant pasikėsinimą į fiurerio gyvybę.

Pagaliau reikėtų paminėti ir tai, kad Bonhoefferiui, kaip slaptam Abwehro agentui, nebegrėsė šaukimas į armiją ir ginklo paėmimas. Be to, tokiu būdu jis išvengė priesaikos, kuria buvo pasižadama besąlygiškai paklusti fiureriui. Pastarasis žingsnis Bonhoefferiui tikriausiai būtų reiškęs Kristaus, kuris vienintelis gali reikalauti iš žmogaus visiško lojalumo, išsižadėjimą. Etikoje knyga, kurią Bonhoefferis intensyviausiai rašė jau įkalintas, – jis siekė demistifikuoti vokiečių patriotizmą ir jo klaidinančias šventumo konotacijas. Pasišventimas Kristaus mokinystei yra kur kas svarbesnis už įsipareigojimą vykdyti valstybės įstatymus, juolab jeigu pastarieji į Kristaus vietą stato kitą asmenį. Antžmogio ar „superžmogaus“, kaip ir apskritai arijų rasės idealą, Bonhoefferis laikė tuščiu ir apgaulingu:

Antžmogio ieškojimas, herojiškumo siekis, pusdievio kultas yra klaidinantis, žmogus ne šituo turi rūpintis. Tikras žmogus yra ne paniekos ar deifikacijos, bet Dievo meilės objektas. […] Tikras žmogus yra laisvas būti Kūrėjo kūriniu. Tapti panašiu į Įsikūnijusį – tai įgyti teisę tapti tikru žmogumi. Nėra didesnės apgaulės, veidmainiškumo ir savęs žalojimo, kaip siekti būti kažkuo kitu, geresniu ir idealesniu nei iš tiesų esi. Dievas myli tikrą žmogų. Dievas tapo tikru žmogumi.

Žydai, pasak Bonhoefferio, yra ne tik tiek pat brangūs Dievui kaip ir krikščionys bei kitų rasių žmonės, bet ir dėl persekiojimų tapę „mažutėliais, kuriems paduodantieji nors ir stiklinę vandens, nepraras Kristaus užmokesčio.“ Veždami juos į koncentracijos stovyklas, naciai iš tiesų ten uždaro patį Kristų. Bažnyčiai nevalia meilės tėvynei iškelti aukščiau už meilę Dievui. Todėl ji privalo priešintis valdžiai, kuri uzurpuoja Viešpaties vietą. Bonhoefferis, priešingai negu Lutheris, teigė, kad sukilti prieš antikristišką valdžią yra ne tik leistina, bet ir būtina. Einant Kristaus mokinystės keliu, savisaugos instinktą reikia nukryžiuoti.

Mokinystės kainoje kryžius tampa vienu pagrindinių leitmotyvų. Bonhoefferis Golgotos kryžių traktuoja ne tik kaip mesijinės Jėzaus iš Nazareto tarnystės kulminaciją, bet ir kaip esminę kiekvieno tikinčiojo patirtį. Asmeninis kryžiaus ėmimas ir tapatinimasis su Jėzaus mirtimi yra pirmasis ir pagrindinis krikščionio mokinystės imperatyvas. Kristaus įstatymas, anot Bonhoefferio, yra kryžiaus įstatymas. Tačiau savęs išsižadėjimas Bonhoefferiui nereiškia kūno marinimo ar monastinio asketizmo:

Iš­si­ža­dė­ti sa­vęs reiš­kia su­si­kon­cen­truo­ti tik į Kris­tų, o ne į sa­ve, žiū­rė­ti tik į Tą, ku­ris ei­na prie­ky­je, o ne į ke­lią, ku­ris mums per sun­kus. […] Kry­žius nė­ra siau­bin­ga die­vo­bai­min­go ir lai­min­go gy­ve­ni­mo pa­bai­ga – jis pa­si­tin­ka mus pa­čio­je mū­sų ben­drys­tės su Kris­tu­mi pra­džio­je. Kai Kris­tus šau­kia žmo­gų, Jis kvie­čia jį at­ei­ti ir nu­mir­ti. Ta mir­tis ga­li bū­ti pa­na­ši į pir­mų­jų mo­ki­nių mir­tį, kai jie tu­rė­jo pa­lik­ti sa­vo na­mus ir dar­bus, kad ga­lė­tų sek­ti pas­kui Jį, ar­ba pa­na­ši į Luthe­rio mir­tį, kai jis tu­rė­jo pa­lik­ti vie­nuo­ly­ną ir ei­ti į pa­sau­lį. Ta­čiau kiek­vie­nu at­ve­ju tai ta pa­ti mir­tis – mir­tis Jė­zu­je Kris­tu­je, se­no­jo žmo­gaus mir­tis nu­ai­dė­jus pa­šau­ki­mui.

Bonhoefferio teologija yra kristocentriška, o jo kristologijos ašis – krucifiksas. Paminėtina, jog Mokinystės kainą Bonhoefferis rašė, remdamasis kristologijos paskaitų medžiaga, dėstyta Berlyno universitete iki 1933 m. Būtent kryžiaus nešimas abstrakčią kristologiją paverčia konkrečia direktyva: „Levis privalo palikti muitinę, o Petras – savo tinklus.“ Bonhoefferiui tikėjimas Kristumi tampa tikėjimu tik per paklusnumo veiksmą. Kaip Kristaus gyvenimas nesuvokiamas be kryžiaus mirties, taip ir Bažnyčios – be mokinystės ir kančios. Jau minėjome, kad Bonhoefferiui imponuoja monastinis pasišventimas Kristui, tačiau jis prieštarauja vienuolystės, kaip aukštesnio dvasingumo standarto, koncepcijai. Visi krikščionys paklusnumo Dievui prasme yra tarsi vienuoliai. Galima netgi teigti, jog protestantišką visų tikinčiųjų kunigystės doktriną Bonhoefferis pakylėja vienu laipteliu aukščiau ir iškelia visų tikinčiųjų vienuolystės idėją. Tai, kas anksčiau buvo pasiekiama tik saujelei išrinktųjų, dabar yra kiekvieno krikščionio pareiga: „Jėzaus įsakymas privalo būti priimamas kiekvieno su tobulu klusnumu kasdienio gyvenimo pašaukime.“ Radikalus paklusnumas Dievo šaukimui išsaugo malonės vertę. Be mokinystės krikščionybė tampa dogmų ir principų sistema, o brangi malonė – pigia religija.

Nežinant platesnės Bonhoefferio teologinių raštų tematikos, gali susidaryti apgaulingas įspūdis, jog jam savitas pelagijiškas žmogaus valios akcentas. Tačiau iš tiesų Bonhoefferio įsitikinimai yra kur kas artimesni augustiniškajai malonės teologijai. Rodos, kad bėgant laikui, pats Bonhoefferis suvokė, jog Mokinystės kainą galima klaidingai interpretuoti. Gan reikšminga yra jo savikritiška pastaba viename iš kalėjimo laiškų, atskleidžiančių jo teologinės minties raidą: „Aš buvau įsitikinęs, jog tikėjimas įgyjamas, siekiant gyventi šventai ar panašiai. Manau, kad šį įsitikinimą geriausiai perteikia Mokinystės kaina, kurią prilyginčiau tarsi kelio pabaigai. Šiandien, nors ir neatsižadu savo teiginių, suvokiu šios knygos pavojus.“

Idant skaitytojas nepakliūtų į paties autoriaus minimus religinio įstatymiškumo pavojus, reiktų nepamiršti, kokiame socialiniame bei politiniame kontekste brendo ir rutuliojosi Bonhoefferio teologinė mintis. Pavyzdžiui, aptardamas Kalno pamokslo palaiminimus, Bonhoefferis atvirai stoja į polemiką su tuo metu vyraujančia Trečiojo Reicho politine teologija, nors ir kitose vietose nesunku įžvelgti protestą prieš totalitarines nacių aspiracijas ir arijų viršenybės propagandos pasmerkimą. Pasak Bonhoefferio, „vargšai dvasia“ negali priklausyti valstybinei bažnyčiai ir jie sąmoningai atsisako naudotis jos teikiamomis privilegijomis. Kita vertus, „tautinės religijos atstovai ir skelbėjai […] mėgaujasi didybe ir garbe, jų kojos tvirtai stovi ant žemės, jie turi gilias šaknis tautos kultūriniame bei religiniame gyvenime ir yra išugdyti to amžiaus dvasia.“ Akivaizdu, jog jiems taikytini ne Kalno pamokslo palaiminimai, o artėjantys eschatologiniai vargai (plg. Lk 6, 24–26). Bonhoefferis neslepia savo paniekos iškraipytai ir konformistinei Reicho bažnyčios evangelijai, teesančiai Kalno pamokslo parodija politinėse ir visuomeninėse deklaracijose. Kai kurie tyrinėtojai Mokinystės kainą priskiria prie politinės rezistencijos žanro, kuriame apstu kriptografinių aliuzijų apie nacizmo ideologiją ir praktiką.

Nuoseklu, kad Bažnyčios ateities viziją trumpiausiai išreiškia Bonhoefferio nukalta „nereliginės krikščionybės“ arba „krikščionybės be religijos“ kategorija, sukėlusi bene daugiausia kontraversiškų vertinimų. Mintimis apie krikščionybę be religijos Bonhoefferis dalinasi laiškuose, rašytuose iš kalėjimo 1944 m. savo draugui Eberhadui Bethage, kuris vėliau tapo pirmuoju jo gyvenimo biografu. Svarstydamas apie krikščionybės ateitį Vakaruose, Bonhoefferis tikėjo, kad eklezines struktūras pakeis nereliginė krikščionybė. Skirtingas konfesines formas, pasak Bonhoefferio, galima palyginti su kitokiais rūbais, kuriuos Bažnyčia apsirengia skirtingais laikmečiais. „Kaip kalbėti apie Dievą nereliginiame pasaulyje? – svarsto jis. – Kaip Kristui tapti nereligingumo Viešpačiu? Kaip atrodo nereliginė krikščionybė?“ Šie rafinuoti ir pranašiški Bonhoefferio klausimai kaip niekad aktualūs ir šiandien, kai praraja tarp vis labiau sekuliarėjančios kultūros ir tradicinių bažnytinių normų vis labiau gilėja. Akivaizdu, kad krikščionims reikėtų ieškoti būdų, kaip išeiti iš saugių religinių getų ir liudyti Kristų pasauliui. Tik, regis, Bažnyčia dar nėra pakankamai subrendusi žmones kreipti link Kristaus, o ne į savo konfesinį religingumą, kuris neretai trukdo pažinti Kristų tokį, koks Jis yra iš tikrųjų. Formos pristatymas kaip turinio tik didina nusivylimą religingumu. Bažnyčia neturėtų rungtyniauti su pasauliu, bet, anot Bonhoefferio, liudyti pasauliui, jog tai „vis dar Dievo mylimas ir Kristuje sutaikytas pasaulis.“ Mano įsitikinimu, mums reikėtų atidžiau įsiklausyti į Bonhoefferio išminties žodžius, užrašytus prieš mirtį kalėjime:

Dievotas žmogus turi gyventi bedieviškame pasaulyje, nesistengdamas religiškai paaiškinti pasaulio bedievystės. Jis turi gyventi „pasaulietiškai“ ir taip dalyvauti Dievo kentėjime. Toks individas yra išlaisvintas iš klaidinančių religinių prievolių bei draudimų ir gali gyventi „pasaulietiškai“. Būti krikščionimi nereiškia siekti religingumo kokiu nors ypatingu būdu arba, remiantis kuria nors doktrina, laikyti save nusidėjėliu, atgailautoju ar šventuoju. Būti krikščionimi – tai tapti žmogumi, o ne žmogaus tipu, kurį Kristus sukuria mumyse. Ne religinis aktas žmogų padaro krikščionimi, bet dalyvavimas Dievo kentėjimuose sekuliariame gyvenime.

Etikoje, kuri pagrįstai laikoma Bonhoefferio teologinės minties kulminacija bei hermeneutiniu raktu į jo teologinį pasaulį, jis teigia, kad egzistuoja Kristaus-realybės (Christuswirklichkeit) sritis, kurioje susijungia Dievo ir pasaulio realybė. Būdami Kristaus dalininkais, krikščionys gyvena Dievo ir sykiu pasaulio realybėje. Pagrindinis krikščioniškos etikos uždavinys, Bonhoefferio požiūriu, – tai  ryšio tarp realybės ir žmogaus tapimo „realiu“ atradimas. Kristaus realybė talpina savyje pasaulio realybę, nes, remiantis Pauliaus Laišku kolosiečiams, viskas Juo laikosi. Pasaulis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Dievo apreiškimo Kristuje. Todėl neįmanoma būti krikščionimi, nebūnant pasauliečiu. Likus mažiau nei metams iki savo mirties, 1944 m. liepos 21 d. laiške, adresuotame Eberhardui Bethage, Bonhoefferis rašė: „[…] per paskutinius metus (ar maždaug tiek) aš suvokiau ir patyriau kur kas giliau štai ką – krikščionybės pasaulietiškumą. Krikščionis nėra homo religiosus, bet žmogus, kaip ir Jėzus buvo žmogumi.“

Tikriausiai ir dėl paties Bonhoefferio žmogiškumo aplinkiniai juo labai pasitikėdavo. Pasakojama, kad 1945 m. sekmadienį po Velykų kaliniai, kurių didžioji dalis buvo katalikai, paprašė Bonhoefferio pasakyti velykinį pamokslą. Remdamasis Izaijo 53 skyriaus 5 eilute: „Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti“  ir 1 Petro laiško 3 eilutę: „Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai“, Bonhoefferis kalbėjo apie tai, kad Jėzaus prisikėlimas iš tiesų sukūrė naują rasę žmonių, tačiau ne „antžmogių“ rasę. Jos atstovų neslegia praeities nuodėmės, bet, gyvendami tikėjimu, nepaisant aplinkybių, jie viltingai žvelgia į rytojų. Bonhoefferiui dar nebaigus pamokslo, gestapo karininkai išsivedė jį paskelbti mirties nuosprendžio. Auštant kitam rytui, Bonhoefferis buvo atvestas prie kartuvių, išrengtas, ir tada jam leista pasimelsti. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai buvo tokie: „Tai pabaiga, bet man – gyvenimo pradžia.“

Apibendrinant pamatines Bonhoefferio teologijos tezes, reikėtų išskirti jo akcentuotą praktinę krikščionybės reikšmę, ekumeniškumą, gyvenimišką evangelizmą, kai tiesa skelbiama ne religiniu žargonu ar dogminėm nuostatom, bet malone atskleidžiant gyvąjį Kristų. Krikščioniška etika neleidžia užsidaryti Bažnyčioje kaip religiniame gete, bet skatina aktyviai gyventi pasaulyje, kuriame kenčia Dievas žmogaus pavidalu. Kalėdamas Dietrichas rašė savo sužadėtinei Marijai von Wedemeyer, kad žmogus, besiremiantis į žemę tik viena koja, ir Danguje stovi tik viena koja. Bonhoefferis tikėjo, kad Dievo žemę ir Dangų suranda tik išmokusieji gyventi šioje žemėje. Rodos, jis neklydo.

[1] Abwehras – valstybinis saugumo ir žvalgybos organas 1922-1944 m. veikęs Vokietijos gynybiniais tikslais; vadovaujant admirolui Wilhelmui Canariui, slapta priešinosi Trečiojo Reicho politikai ir surengė net tris nepavykusius pasikėsinimus prieš Adolfą Hitlerį.