Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 01 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Eglė Urmanavičiūtė. Kai ji tampa metafora (apie K. Navako knygą „Lorelei“)

Kęstutis Navakas. Lorelei. Kaunas: Kitos knygos, 2013.

Kaip išjungti pasaulį, kuriame esame ne tik mudu? Kuriame esame stebimi ir vertinami, matuojami bei ragaujami? Kuriame pro puslapio kraštą žiūri mirtis? Toksai pasaulis gali egzistuoti, tačiau norėtųsi, kad būtų dozuojamas tarsi barškuolės nuodai, nuo pakibusio virš galvos švarko rankovių lėtai kapsintys man ant veido.

Pakelki dešinę ranką jeigu dar nėra tekę pašto dėžutėje rasti tikro meilės laiško. Ir pridėki ją prie širdies prisimindamas, kad teko tokį išsiųsti. Ar sąžinė mojuoja balta skepetaite? Kaip ten bebūtų, džiugu žinoti, kad yra iš ko mokytis. Nors mintis, kad šių dalykų galima išmokti, skamba kiek nepatikimai, perskaityti 50 laiškų, kreipinio vietoje įsivaizduojant savo vardą, buvo malonu. Tiesa, derėtų įspėti, kad tai ne ašaromis nulaistytos eilutės ir kalba jos ne tik vienintelei, ne tik moteriai, ne visada vienodai, bet visada apie meilę. Ir jei koks senas romantikas sumanytų šiuos laiškus iškvėpinti, greičiausiai jie dvelktų vandeniu – tekančiu ir niekaip nesibaigiančiu.  O kartais – smilkalais.


Į kokią lentyną pasidėti šiuos, Kęstučio Navako parašytus, laiškus? Paties autoriaus patarimu reikėtų ją laikyti prie lovos. Ir tiems, kurie tiki paskutinio dalyko prieš miegą svarba, tai puikus pasirinkimas. It Advento kalendorių, derėtų taupyti ir kantriai išlukštenti po vieną kas vakarą. Tačiau joks mėnuo neturi 50 dienų, tad be sąžinės graužimo galima sušlamšti pirmus dvidešimt „šokoladukų“ jau pirmąjį vakarą. Gera žinoti, kad šitie neskaičiuojami dienos kalorijų suvestinėje. Tačiau be žymės jie taip pat nepranyksta.

Kartais akimirkai, o kartais ir keliasdešimčiai ar net keliems šimtams akimirkų gali nuklysti į visai kitas erdves – sukurtas jau ne paties K. Navako, tačiau įaustas, nejuntant mazgelių. Tai Williamas Shakespeare‘as, Edgaras Alanas Poe, nabokovas su cortazaru; galima rasti ir lietuviškų kontekstų: Salomėja Nėris ir Vaižgantas ar don Kajokas.

Kiekvieną laišką lydi mažytis post scriptum, tampantis tarpine stotele link eilėraščio. Pastarieji gana įvairiai dalijasi svarbos ir ploto rungtyje su laišku, jokios formato taisyklės čia negalioja, todėl šalia vieno laiško pridedamas paties autoriaus penkiaposmis, o kitą papildo E. A. Poe „Varnas“, niekaip netelpantis kitoje laiško pusėje ar šalia jo, tad jį skaityti tenka iš ilgo, keliomis lenkimo linijomis paženklinto lapo. Taip, pateikiami ne tik paties K. Navako eilėraščiai, bet ir Georgo Heymo, Majos Vidmar, Guillaume‘o Apollinaire‘o, Andre Bretono bei kitų vertimai.

Nors kiekvienas iš pridedamų eilėraščių turi, ar bent jau rodosi, kad turi, ryšį su laišku, vis dėlto, skaitant pirmąkart, norisi juos perskaityti prabėgom, pažadant sugrįžti, nes kol kas juk įdomu, kuo baigsis toji Lorelei drama. Kitaip tariant, po tais 50 visiškai skirtingų, kartais, rodos, skirtais daugiau sau negu kam kitam, tekstų, tvyro auganti įtampa. Ar ji sukuria pasakojimą? Greičiau leidžia jį susikurti.

Pats pirmasis laiškas it neramus pranašas kviečia suklusti, paliesdamas amžinybę. O gal prarają?

klausykis klausykis, kažkas paliko tau vakaro lyrikos. vieną eilėraštį iš juodo, sunkaus atlaso. jis išslys iš rankų dar neperskaitytas.

klausykis klausykis, kaip jis krinta. jis kris amžinai, nes mūsų pasauly nėra grindų. tik mes ir kažkur kažką viliojanti lorelei.

Po jį  patvirtinusio eilėraščio „lorelei“, galima įžvelgti besiveriantį nuoširdumą, tokį, kokį ir norėtųsi rasti meilės laiške:

bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirt, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes – tu. net dangus, palyginti su tavim, – sudegęs degtukas.

Ir taip palengva, paliečiant įvairiausias temas, nuo dienoraščiui tinkamo atvirumo ir itin poetiškos plunksnos, laiškai įgauna vis daugiau svorio, tampa lyg proziškesni, prabyla eseistiškoji K. Navako pusė ir išnyra nebe vien subtilios užuominos, bet ir konkrečios situacijos (Man patinka, kai būni silpna.), netikėtos sąsajos ir emocinis gylis ( vaikštai po mane kaip po daugybę pereinamų kambarių ir kartojiesi juose, tavo gramatinis laikas yra esamasis dažninis.); atsiranda tariamosios situacijos (Įdomu, jei būčiau kur nors kare, kaip gyventum?), vis dažniau pasitaiko ilgų laiškų, kalbančių nebe vien teiginiais, bet ir klausimais, ir darosi nebe taip drąsu juos cituoti.

Lyg ir sąžininga būtų perskaityti šiuos laiškus asmeniškai ir išsirinkti mėgstamiausią. Skaityti jį dar. Ir dar kartą. Sujaukti jų visų eilės tvarką, pamesti ir vėl surasti. Bene vienintelis dalykas, primenantis, kad tai ne tau vienam, kad tai iš grožinės literatūros skyriaus trečiajame aukšte, yra spausdintas, o ne ranka rašytas, žodis. Tai lyg saugų atstumą tarp tavęs ir pavojingosios sirenos išlaikantis elementas. Priešingu atveju, galima užsisvajoti ir sudužti į uolą.

Tad ką galima rasti toje dailioje kartotinėje dėželėje, per didelėje, kad būtų tiesiog vokas pašto dėžutėje? Nuo svajonės iki realybės, nuo poezijos lig prozos, nuo švelnaus paglostymo iki juoko ir ironijos, nuo painių metaforų iki prisipažinimo meilėje morse‘s kabliataškiais, nuo sklandžios minties iki visiško taisyklių nepaisymo, nuo individualaus matymo iki plataus kultūrinio lauko. Verta turėti ant naktinio stalelio. Pavyks nusišypsoti, galima ir antakius kilstelėti. Arba vieną. Viskas įmanoma, kai klausaisi sklindančios dainos.

tu tampi metafora, mieloji. tai ir tapk.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.