2014 01 16

Monika Midverytė OFS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Prof. Arūnas Bukantis. Dėl klimato kaitos labiausiai kentės skurdžiausieji

Arūnas Bukantis. Evgenios Levin nuotrauka

Pastaruoju metu žiniasklaidoje mirga pranešimų apie skirtingus pasaulio regionus krečiančias orų anomalijas. Ar tai atsitiktiniai gamtos reiškiniai, ar rimtas perspėjimas nedelsiant priimti ryžtingus klimato kaitos švelninimo sprendimus? Kokios prisitaikymo priemonės padėtų išvengti nuostolių ir net gauti naudos iš klimato pokyčių? Kaip klimato kaita atsilieps pasaulio geopolitinei situacijai? Apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėju, profesoriumi, daktaru Arūnu Bukančiu.

Pastaruoju metu pasaulyje ir Lietuvoje stebime anomalinius gamtos reiškinius. Australijoje užfiksuota karščiausia vasara per pastaruosius penkis dešimtmečius, Lietuvoje sausį lyja, Jungtinėse Valstijose spaudžia 40 laipsnių šaltis, Filipinus nusiaubė neregėto stiprumo taifūnas, Europą – uraganas Ksaveras. Kokį ryšį šie reiškiniai turi su klimato kaita ir ar apskritai turi? Skeptikai, rodydami į orų prognozes Jungtinėse Valstijose, galėtų teigti, kad jokio klimato atšilimo nėra.

Pirmiausia reikia atskirti dvi sąvokas – klimatą ir orus. Orai – tai tam tikra akimirka, kelių valandų ar savaičių orų būklė konkrečiuose regionuose. Be abejo, ji būna labai nevienoda, pasižymi didelėmis regioninėmis anomalijomis. O klimato rodikliai matuojami per keletą dešimtmečių, skaičiuojami vidurkiai ir gaunamos esminės savybės, būdingos kokiam nors rajonui, visam pusrutuliui ar Žemei.

Klimato ir orų sąvokoms atskirti naudojame analogiją su futbolu. Vienos konkrečios varžybos būtų orai, o šalies nacionalinės lygos visų varžybų istorija nuo pat jos atsiradimo prieš 150 metų būtų klimatas.

Anomalijų susidaro nuolat, jos yra neišvengiama vandenyno ir atmosferos sąveikos išraiška. Kitas klausimas – kokio jos stiprumo, kaip dažnai pasitaiko? Ar neišeina iš mums įprastų fizinių ribų, kurios yra nusistovėjusios per daugelį dešimtmečių? Tada jau galime įvertinti ekstremalumo dinamiką, ar jis nedidėja, ar nedažnėja anomalijos, ar jos nesidaro stipresnės.

Ką rodo pastarojo laiko anomalijų stebėjimas? Ar jau galima daryti išvadas, kad jos stiprėja dėl žmogiškosios veiklos?

Orų anomalijos, kalbant, pavyzdžiui, apie temperatūrą, niekada neapima viso pusrutulio arba visos Žemės iš karto. Dėl to, kai suskaičiuojame vidutinę pasaulio temperatūrą, ji įgauna artimą standartinei reikšmę, apie 14–15 laipsnių. Vietinės anomalijos, susidariusios pastarosiomis dienomis, yra nulemtos bendrosios atmosferos cirkuliacijos procesų, kurie šią žiemą susiklostė tikrai ekstremalūs.

Konkrečiai kalbant apie Šiaurės pusrutulį, tai bene ryškiausias bruožas būtų labai aktyvus ciklonų susidarymas Šiaurės Atlante ir Rytinėje Kanados dalyje. Šie ciklonai ypač stiprūs ir vienas po kito slenka į Europą. Jų centre susidaro itin žemas slėgis, sukeliantis labai didelį bangavimą, vėją ir audras, kurios užklumpa mūsų žemyno pakrantes. Turint omeny, kad ciklonuose oro srautai sukasi prieš laikrodžio rodyklę, susidaro palankios sąlygos transportuoti šiltą subtropinių platumų orą į Europą, ir dėl to šiuo metu sulaukiame nebūdingai aukštos temperatūros, kuri viršija daugiametę pastarųjų dienų temperatūrą 8–9 laipsniais.

Tų ciklonų užnugaryje – Kanadoje ir Šiaurės Amerikos centrinėje dalyje, pernešamas arktinis oras. Ciklonai skverbiasi į žemyno gilumą, slinkdami į pietus prikaupia drėgmės ir susidaro labai stiprūs krituliai, pūgos.

Jokiu būdu negalima sakyti, kad ta anomalija susidarė vien tik dėl žmogiškosios veiklos. Tačiau žmogaus įtaka dabar jau tokia stipri, kad paveikė ne tik atmosferos cheminę sudėtį išaugusiu CO2 dujų kiekiu, bet ir vandenynus. Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, vandenyno vidutinė temperatūra sparčiai kyla. Vandenynas atiduoda šilumą atmosferai, taip pat labai sparčiai tirpsta Arkties ledynų danga, ir šitie procesai paveikia atmosferos cirkuliaciją.

Yra pagrindo teigti, kad būtent klimato atšilimo procesai sustiprina orų anomalijas. Jos ir šiaip atsirastų, tačiau tampa aštresnės – karščio bangos karštesnės, šaltis prasiveržia toliau į pietus, iškrinta daugiau kritulių.

Bene svarbiausias dalykas, kuris įvyko per pastaruosius dešimtmečius, – tai padidėjęs oro drėgnumas. Atmosferoje per pastaruosius 30 metų drėgmės padaugėjo 4 procentais, o tai labai didelis skaičius. Atmosferoje susidariusi papildoma drėgmė susikondensuoja ir iškrinta liūčių bei sniego pavidalu, sukelia labai stiprių liūčių vienose regionuose, o kiti atvirkščiai – kenčia sausras.

Imant visą Žemės rutulį, vidutinės temperatūros padidėjimas vienu ar dviem laipsniais jau yra labai daug, nors atrodytų – ką čia tas vienas kitas laipsnis reiškia. Esate įsikūrę šalia Geologijos katedros, kur yra mokslininkų, sakančių, jog klimato atšilimas tėra ciklinis procesas, egzistuojantis Žemėje šimtus tūkstančių metų, kai šiltąjį periodą keičia ledynmečiai ir atvirkščiai. Yra manančių, kad žmogaus įtaka pervertinama ir esame akistatoje su natūraliais gamtos pokyčiais. Kaip jūs, klimatologai, vertinate tokią poziciją?

Matavimai, atliekami visame Žemės rutulyje įvairiais būdais – ir antžeminėse stotyse, ir dirbtinių žemės palydovų, ir vandenynuose įrengtuose postuose, rodo, kad temperatūra nuo XIX a. pabaigos Žemėje pakilo 0,9 laipsnio. Ką rodo šis skaičius? Ar jis didelis, ar mažas? Tokie temperatūros pokyčiai yra labai staigūs vertinant istoriškai, ir jos kilimas ypač spartus per pastaruosius keturiasdešimt metų.

Nuo 2003 iki 2013-ųjų atšilimas „stabilizavosi“, tačiau temperatūra kyla iki šiol, tik lėčiau. Mes nuolat susiduriame su procesais, kurie sustiprėja, sulėtėja ir vėl sustiprėja. Temperatūros kaita negali būti kaip ištempta styga, kad kiekvienais metais tvarkingai prisidėtų po kelias šimtąsias laipsnio dalis. Tai viena iliuzija, kažkodėl egzistuojanti žmonių galvose, kad jeigu vienais metais temperatūra pakilo daugiau, o kitais metais visai nepakilo, tai jau reiškia, jog kažkas įvyko. Nebūtinai. Reikia vertinti kelių ar net keliolikos dešimtmečių kontekstą.

Be abejo, klimato kaita vyko nuo pat Žemės susiformavimo. Klimatas geologinėje praeityje yra buvęs ir nepanašus į dabartinį. Būdavo, kad vidutinė Žemės temperatūra siekė 25 laipsnius, kai dabar ji yra 14–15 laipsnių. Tačiau prieš keletą šimtmečių prasidėjo labai intensyvi žmogaus veikla, ir ryškiausiai Žemė pasikeitė per industrinį laikotarpį, nuo XVIII a. vidurio. Žmogus pradėjo stipriai keisti Žemės paviršių, kirto miškus, arė žemę, prasidėjo dykumėjimas, atsirado pramonės tarša. Todėl net negalima lyginti tų klimato mechanizmų, kurie buvo prieš, pavyzdžiui, 100 tūkst. metų ir dabar. Visiškai nepalyginama situacija.

Kitas klausimas – apie kokio laiko mastelį mes diskutuojame. Ar apie tai, kokia yra klimato būklė ir jos ateitis per ateinančius 30 tūkst. metų, ar per ateinančius dešimtmečius ir XXI a.? Mes kalbame, kad klimato kaita yra svarbi socialiniu aspektu dabartinei civilizacijai. Manyčiau, labai aktualu, kokiomis sąlygomis gyvens ateinančios kartos, vaikai ir vaikų vaikai. O kas bus po keliasdešimt tūkstančių metų, taip pat yra skaičiavimų, bet jokiu būdu negalime jų įvertinti socialiniu ir ekonominiu svertu.

Jeigu dabartinės klimato pokyčių, temperatūros ir drėgmės didėjimo tendencijos išliks, ko galime laukti mūsų Šiaurės pusrutulyje ir klimato juostoje? Ar galima laukti dažnesnių ir stipresnių gamtos anomalijų?

Šis klausimas sprendžiamas naudojant klimato modelius, kurie aprėpia visas įmanomas sferas – atmosferą, pasaulio vandenyną, ledynus, dirvožemio paviršinį sluoksnį. Pastarasis, pasirodo, yra ypač klastingas, nes jame, amžinojo įšalo zonoje, užkonservuota itin daug metano ir anglies dioksido – tiek šiaurės jūrų šelfo zonose, tiek pačioje sausumoje. Jam tirpstant dujos išsilaisvina ir patenka į atmosferą. Taigi, įvertinus visus faktus ir žmogaus ekonominę veiklą, energijos gamybos pobūdį, yra atliekami skaičiavimai, kokie galimi pokyčiai per XXI a.

Prognozuojama, kad globali oro temperatūra per XXI amžių pakils nuo 0,3 iki 4,8 laipsnių Celsijaus. Įvairūs galimi socialiniai ekonominiai scenarijai sukuria skirtingas prognozes. Vidutinės prognozės numato, kad vidutinė temperatūra išaugs 2–3 laipsniais.

EPA nuotrauka

Tačiau Žemėje labai skirtingai keičiasi temperatūra ir labiausiai atšils Arkties regionas, čia temperatūra kyla sparčiausiai. Globali temperatūra per šimtą metų pakilo apie 0,9 laipsnio, o Arktyje – net 3 laipsniais. Manoma, kad iki XXI a. pabaigos ji pakils 5–8 laipsniais. Ledų plotai mažėja, prognozuojama, kad XXI a. antroje pusėje vasaromis Arktyje liks tik fragmentiniai plaukiojančių ledų plotai. Temperatūra keisis ir vidutinėse platumose, o mažiausiai – ekvatorinėje srityje ir Pietų pusrutulyje. Ten Antarktidos ledynas vis dar atlieka stabilizuojantį vaidmenį.

Krituliai keisis labai netolygiai. Šiaurinėse, vidutinėse ir subarktinėse platumose padidės kritulių kiekis, o subtropikuose sumažės. Kritulių persiskirstymas labai ryškus jau dabar ir išsilaikys ateityje.

Reikėtų būtinai paminėti, kad kyla vandenyno lygis ir temperatūra. Remiantis naujausiais duomenimis, temperatūra per pastaruosius 50 metų pakilo jau 700 m vandenyno sluoksnyje 0,5–0,6 laipsnio dalimis. Turint omenyje, kokia didžiulė yra vandens masė ir kad jos temperatūra pakilo jau puse laipsnio, šį pokytį galima pavadinti dideliu žmogaus veiklos „pasiekimu“. Dabar ta šiluma atiduodama atmosferai, ir dėl to vyksta gana intensyvūs tropinių ir vidutinių platumų ciklonų susidarymo procesai, kurie mums, gyvenantiems Europoje, itin aktualūs. Didėja ir vandenyno rūgštingumas, kuris stipriai pažeidžia ekosistemas.

Šie pokyčiai, matyt, neliks vien klimato pokyčiais. Neužteks priprasti prie dažnesnio lietaus ar aukštesnės temperatūros. Kritulių kiekis turėtų atsiliepti derlingumui, vandenyno rūgštėjimas ir šilimas – žuvingumui. Ar kritiškai nesumažės maisto ištekliai?

Ko gero, didžiausią rūpestį kelia geriamojo vandens atsargos. Jos pasiskirsčiusios labai netolygiai, šiuo metu nepakankamus gėlo vandens išteklius turi milijardas žmonių. Kritinė būklė, kuri egzistuoja Afrikoje, Centrinėje Amerikoje ir Pietryčių Azijoje, dar labiau jausis, nes didžiausia tikimybė, kad sausringumas tuose regionuose dar labiau padidės. Be abejo, tada ir žemės ūkio, ir pramonės bei turizmo sektorių plėtra tampa problemiška.

Žemės ūkis vėlgi vystysis netolygiai. Pavyzdžiui, vieni rajonai nukentėjo nuo tam tikrų reiškinių – sausros, šalčių ar liūčių, o kažkuriuose Žemės rutulio rajonuose derlius būna visai geras, ir tai atsiliepia tarptautinei prekybai bei kainoms. Jeigu grūdiniuose Europos rajonuose vyrauja sausra, mažesnis derlingumas, kiti rajonai gali labai pelningai parduoti savo derlių.

EPA nuotrauka

Dar vienas paminėtinas atšilimo pliusas – geresnės perspektyvos šiaurinių platumų kurortams. Ilgesnė ir šiltesnė vasara. Mes dabar savo kurortų dažniausiai nemėgstame dėl to, kad juose šaltas vanduo, oras, lyja. Pora savaičių ilgesnis vasaros sezonas Baltijos regiono šalims atvertų daugiau galimybių plėtoti turizmo sektorių. Kadangi temperatūra kyla vidutinių platumų šiaurinėje dalyje, kuriai priklauso ir Lietuva, jos pakilimas gali turėti teigiamą efektą, ir derlingumas galėtų padidėti. Kodėl sakau galėtų? Todėl, kad tai priklauso nuo drėgmės. Jeigu pakaks drėgmės ir ji pasiskirstys tolygiai, o ne stiprių liūčių pavidalu, tokiu atveju yra potencinė galimybė šiaurinėms platumoms gauti geresnius derlius.

Didžiausia atskirtis tarp turtingųjų ir vargingųjų valstybių labiausiai pasiskirsto tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Panašu, kad turtingos šalys, labiausiai atsakingos dėl klimato kaitos, jam keičiantis taps dar turtingesnės, o, tarkime, Afrikos šalys, kurios skursta, dar labiau nuskurs.

Taip, nes ir dabar daugelis šalių, kurios yra arčiau ekvatoriaus, tropinėse platumose, pagal savo ekonominį išsivystymą gerokai atsilieka nuo vidutinių platumų valstybių. Toms šalims jau istoriškai buvo nepalankios sąlygos vystytis, o užklumpantys ekstremalūs reiškiniai, nuniokojantys kraštą, dar labiau stabdys šią raidą. Tokios šalys kaip Filipinai, patyrusios taifūno smūgį, atsigauna tik per keletą metų, o per juos niekas negarantuoja, kad nepraūš dar kelios tokios audros.

Reikalingas protingas prisitaikymo mechanizmas kiekvienam regionui, kuris padėtų išvengti nuostolių. Kartu šitas prisitaikymo mechanizmas turėtų išnaudoti gerąsias klimato atšilimo savybes, iš ko galima būtų net išlošti. Visa tai turi būti kuriama strategiškai. Šios priemonės nėra įgyvendinamos lengvai ir greitai, nes yra brangios. Reikia gerai pasverti, nes nėra universalių receptų visai Afrikai, Amerikai ar Europai.

Paradoksalu, kad tos šalys, kurios labiausiai nukenčia nuo klimato kaitos ir jo reiškinių, yra silpniausios, skurdžiausios ir turi mažiausią žodį dėl bendrų tarptautinių klimato kaitos veiksmų. Iš kur valstybės lyderės, kurios daugiausia teršia ir mažiausiai nukenčia nuo klimato kaitos, turėtų rasti politinės valios rūpintis klimato švelninimu?

Čia prasideda didžioji politika ir, be abejo, skurdžios šalys disponuoja tikrai ribotais ištekliais, o poveikio klimatui švelninimo programos yra brangios. Taip pat kyla klausimas, ar tos šalys gali įsidiegti adekvačias prisitaikymo prie klimato kaitos priemones.

Skurdžios šalys turi labai paprastą ir gerą argumentą – kodėl jos turėtų savo ekonominio vystymosi sąskaita gelbėti Žemės klimatą, kai jį sugadino būtent išsivysčiusios šalys, daugiau nei du šimtmečius teršiančios atmosferą, vandenis, kertančios miškus.

Išsivysčiusios šalys galėtų ir turėtų remti skurdžias šalis, įgyvendinti projektus, kurie padėtų globaliu mastu pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Vėlgi iškyla subtilus klausimas. Parama, teikiama jau ne vieną dešimtmetį, nebūdavo efektyviai panaudojama, kitaip tariant – išgrobstoma ir atsidurdavo neaišku kieno kišenėse, o naujų technologijų ir gamyklų taip ir neatsirasdavo. Dialogas tarp skurdžių ir turtingų šalių yra gana skausmingas. Rezultatų pasiekti sunku. Varšuvoje vykusi Jungtinių Tautų konferencija klimato kaitos klausimais iškėlė aštrių diskusijos aspektų, kurie, matyt, bus šlifuojami ne vienus metus.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių, kad pasaulio šalys gali susitarti. Geriausias pavyzdys būtų Monrealio protokolas, kuriuo buvo atsisakyta freonų, ir sutartos priemonės išsaugoti ozono sluoksnį. Jis davė puikių rezultatų. Chloruoti freonai buvo išimti iš gamybos, jų emisijos pasauliniu mastu sumažėjo praktiškai iki nulio ir stabilizavosi ozono sluoksnis.

Ar mums Lietuvoje, gyvenantiems gana patogioje vietoje, iki kurios didžiosios audros dažniausiai neateina, reikėtų galvoti apie specifines prisitaikymo prie klimato kaitos priemones?

Pirmosios prisitaikymo prie klimato kaitos ir poveikio klimatui švelninimo strategijos buvo sukurtos jau prieš dvidešimt metų. Vieni punktai buvo įgyvendinti, kiti pavyko mažiau, bet jos atnaujinamos kas keleri metai ir net kalbos negali būti, ar prisitaikymo priemonės yra reikalingos. Aišku, kad jos reikalingos. Priešingu atveju būsime nekonkurentabilūs globaline prasme.

Mūsų regione yra savitų klimato kaitos sukeltų problemų, kurios pirmiausia pasireiškia padidėjusiu audrų stiprumu. Jų poveikis pakrantėms, miškams ir energetikos ūkiui yra ryškus. Ypač dėl audrų nukenčia elektros tiekimas antžeminėmis oro linijomis. Vienas iš prisitaikymo būdų būtų antžeminių elektros tiekimo linijų keitimas požeminėmis. Nesakau, kad tai pigu, kai kuriuose rajonuose tai jau daroma, tačiau visi girdime, kaip po stipresnės audros ar vėjo tūkstančiai gyventojų lieka be elektros energijos.

Pas mus yra netolygus kritulių pasiskirstymas per metus. Žemės ūkio subjektai, ypač daržininkystės ūkiai, tą puikiai žino, pažangesni ūkininkai suvokia būtinybę įsirengti ir drėkinimo, ir sausinimo sistemą tame pačiame lauke. Tokiu būdu mažinama rizika verslui, ir mes nebebūname loterijos dalyviai – ar šiemet pavyks išauginti derlių, ar nepavyks. Loterija grįstas verslas pasmerktas žlugti.

Didelis darbas atliktas miškų ūkio srityje, tiriant naujus kenkėjus ir ligas, kurios skverbiasi į šalį. Vertinama ir tai, kokios medžių rūšys tinkamesnės nepastovioms žiemoms, atsparesnės sausringoms vasaroms. Miškas auga ilgai ir tai, ką pasodinsime šiandien, užaugs tik XXI a. pabaigoje. Tad būtinai reikia strateginio mąstymo. Pagrindas tam yra moksliniai tyrimai. Jų išsamumas ir turinys daugiausia lemia politinius sprendimus.

Iki pat šių dienų buvo visiškai pamiršta biometeorologijos sritis. Ji buvo gan gerai plėtojama prieš 40–30 metų, o po to sustojo, tarsi orai ir aplinka neturėtų įtakos žmogaus sveikatai. Lyg ir žinome, kad tai reikšminga, bet pakankamai tikslių tyrimų Lietuvoje beveik nebuvo atliekama. Tik dabar į tai pradėta atsigręžti. Pakanka vieno fakto parodyti, kokia jautri klimato kaitai yra žmogaus sveikata. Karščio banga, ištikusi Vakarų Europą 2003 metais, pražudė apie 35 tūkst. žmonių. Po to šalys susimąstė, kokias priemones reikėtų įgyvendinti ir kaip padėti piliečiams. Vėlesnės karščio bangos tose pačiose šalyse jau sukėlė mažesnį mirtingumą.

Pereinant prie prevencinių priemonių, koks galėtų būti Lietuvos indėlis prisidedant prie klimato kaitos švelninimo? Šalys turi beveik dvejus metus iki JT Klimato kaitos konferencijos Paryžiuje pateikti savo įsipareigojimus. Nors esame Europos Sąjungos dalimi, pravartu apmąstyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.

Jeigu vertintume šiltnamio dujų emisijas, jos nuo 1990 m. labai smarkiai sumažėjo, ir šiuo požiūriu nesame dideli kenkėjai. Tačiau mūsų dabartinis energetikos sektorius paremtas daugiausia iškastinio kuro deginimu.

Ko gero, energetikos sektorius šiuo klausimu turi didelių perspektyvų plečiant alternatyviąją, „žaliąją“ energetiką. Apie ją, deja, sukurta daug negatyvių mitų, net iki tokio absurdo, kad saulės energija yra pati brangiausia. Šiaip jau saulės energija apskritai nemokama. Kas ir kaip nusprendė, kokiomis kainomis ją supirkti? Tai du nieko bendro tarpusavyje neturintys klausimai. Technologiškai daugiausiai kainuoja saulės energijos konvertavimas į elektros energiją. Jis dabar gana brangus, bet pinga ir turi didelių perspektyvų. Nors negyvename subtropikų klimato juostoje, saulės energijos vasarą pakanka.

Taip pat vėjo energetika. Vis atnaujinami ir vėl užkonservuojami vėjo jėgainių parkų Baltijos jūroje projektai. Jie atsiranda ir vėl numiršta. Šie parkai padidintų Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir sumažintų iškastinio kuro naudojimo mastą.

Taip pat labai neefektyvus mūsų namų ūkis. Labai daug energijos prarandame dėl to, kad mūsų būstai yra nesandarūs, šalti ir suvartoja daug energijos apšildymui. Mano nuomone, kai kuriuos miestų kvartalus reikėtų griauti ir statyti šiuolaikinius namus, kaip daroma daugelyje išsivysčiusių šalių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar atominę energetiką priskirtumėte prie žaliosios energetikos? Ar, Jūsų nuomone, ji reikalinga Lietuvai?

Čia yra du aspektai. Vienas aspektas – žalia ji ar ne žalia, o kitas – ekonominis šios jėgainės būtinumas. Šių skirtingų klausimų suplakti nederėtų.

Atominė energetika, jeigu ji saugi, o darykime prielaidą, kad šiuolaikinės technologijos yra pakankamai saugios, tikrai yra „žalesnė“ už energetikos objektus, kurie kūrenami akmens anglimi ir kitu iškastiniu kuru. O tokių elektrinių pilna Lenkijoje, Čekijoje, Kinijoje, Indijoje. Tai XIX a. technologijos, kurios, deja, sėkmingai egzistuoja ir XXI a. Atominė energetika tikrai pažangesnė technologija šiltnamio dujų emisijų atžvilgiu, tačiau lieka radioaktyvių atliekų laidojimo klausimai.

Ekonominiu požiūriu mūsų šaliai šis objektas akivaizdžiai nereikalingas. Jis yra per didelis ir per brangus. Be to, prie pat Lietuvos sienų dygsta dar dvi atominės elektrinės, joms pradėjus rinkoje neišvengiamai susidarys elektros energijos perteklius.

Pigiau galime nusipirkti elektros energiją, negu pasistatyti elektrinę. Tuo labiau kad vis brangsta kuras, nes urano ištekliai senka. Lengviausiai prieinamos radimvietės jau išnaudotos, lieka sunkiau prieinamos, iš kurių gaunamas kuras bus brangesnis. Šiuo metu atominė energetika dar yra pigi, o po dvidešimt metų jau gali būti viena brangiausių energijos gamybos formų.

Kalbino Monika Midverytė OFS