2014 01 11

Gražina Bielousova

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Keletas minčių apie krikščionišką kalbėjimą viešoje erdvėje

Aš turbūt pernelyg daug laiko praleidžiu internete. O tai, kad mano „Facebook‘as“ nuolat šmėkšteli darbų fone, irgi nepadeda. Tačiau balansuodama tarp virtualaus pasaulio, kuris daugeliui žmonių tapo viešosios erdvės pakaitalu (o gal naująja viešąja erdve?), ir tikro gyvenimo, pastebiu, kad kalbėjimas virtualioje viešojoje erdvėje daugeliui krikščionių, ypač jei kalba pasisuka apie kontroversiškas temas, yra tarsi Haid parkas Londone, kur kiekvienas gali nevaržomas ir netrukdomas sakyti ir daryti viską, ką tik nori, visiškai necenzūruodamas savęs.

Tačiau atsitraukę nuo kompiuterių ekranų tikintieji socialinių tinklų, forumų ir komentarų entuziastai ima skųstis, esą krikščionybė Lietuvoje (ypač protestantiška) yra persekiojama, ignoruojama, engiama ir išstumiama į visuomenės užribius. Suprask, niekas neklauso ir neatsižvelgia į jų išsakytus argumentus, o neretą kartą netgi šiurkščiai pašiepia ir užmėto nepadoriomis replikomis. Tuomet, be abejo, toks kitų virtualių ar realių pokalbių dalyvių elgesys yra suvokiamas kaip „persekiojimas dėl Kristaus“.

Vis dėlto drįsčiau abejoti, ar kiekvieną kartą, kai krikščionys „gauna lazdų“ viešoje erdvėje tai yra susiję su jų tikėjimu ir ar kiekvieną kartą tokias patirtis reikėtų priskirti prie religiškai motyvuotos neapykantos visuomenėje. Ganėtinai dažnai, man rodos, toks atstūmimas yra susijęs su elementariu krikščionių nemandagumu, negebėjimu argumentuoti ir nejautrumu aplinkiniams bei situacijai. Kitaip tariant, kai esame išstumiami ir niekinami viešoje erdvėje, turėtų natūraliai kilti klausimas, ar kartais esmė – ne mūsų kalbėjimas, o ne mūsų tikėjimas.

Neneigiu, kad šios ydos būdingos ir netikintiems „internautams“ bei aktyvistams, bet kai krikščionys viešai deklaruoja savo tikėjimą, visa tai, ką jie sako ar daro, yra siejama su visais tikinčiaisiais, Bažnyčia ir netgi pačiu Kristumi. Toks viešas kalbėjimas tampa liudijimu, todėl kaip tikintieji, turėtume itin atidžiai atsižvelgti į savo žodžius, argumentus ir kalbėjimo būdą, nes tai jau nebėra atskirų nuomonių reikalas, o Kristaus kūno klausimas. Būtent todėl norėčiau iškelti keletą viešos diskusijos aspektų, kurie padėtų krikščionims atsakingai diskutuoti su netikinčiaisiais ar kitaip tikinčiaisiais viešumoje.

Reakcija nėra argumentas

Baisu, pasišlykštėtina, kraupu, išsigimėliška, fantastiška, nerealu nėra argumentai, todėl neturėtume tikėtis, kad visi sutiks ar pritars tokiems vertinimams. Žmonių atsakai į įvairius reiškinius ar įvykius yra labai individualūs, todėl, pažėrę krūvą emocijų, kad ir kokios jos mums atrodytų teisingos, negalime sulaukti rimto, argumentuoto atsako. Jeigu į kažką reaguojame, reikia tokią reakciją motyvuoti ir pagrįsti: „Kadangi aš kaip tikintis žmogus suvokiu gyvybės pradžią nuo apvaisinimo momento, man šis įstatymas atrodo nepriimtinas. Man baisu pagalvoti, kad vieno žmogaus teisė į gyvybę yra iškeliama aukščiau kito.“

Jei viešojoje erdvėje tik užpildome komentarų puslapius neadekvačiomis, neargumentuotomis reakcijomis, neturėtume stebėtis, kad daugelis netikinčiųjų mato krikščionis kaip geriausiu atveju neracionalius ir nelogiškus.

Mandagumas ir tolerancija yra du skirtingi dalykai

Tolerancija – tai fizikos terminas, nusakantis, kokią apkrovą gali atlaikyti kažkoks objektas. Socialine plotme – tai klausimas, ką mes galime priimti neišsišokdami. Kitaip tariant, tai pats mažiausias bendras vardiklis, reikalingas daugiakultūrėje visuomenėje, kad jos nariai neišeitų į gatves su šautuvais vieni prieš kitus. Tačiau tolerancija gimdo ir abejingumą: tu daryk, ką tik nori, man tas pat. Abejočiau, ar krikščionys turėtų būti tolerantiški; tikintieji yra pakviesti meilei, o meilė neišvengiamai pasireiškia nuoširdžiu rūpesčiu.

Kalbėdami viešai neprivalome taikstytis ir priimti kaip savaime suprantamų visų reiškinių visuomenėje ar slėptis už politiškai korektiško abejingumo. Tačiau žmogus, kuris yra pašauktas meilei, vargu ar ims įžeidinėti su juo nesutinkančius (išsigimėlis, iškrypėlis, gyvulys ir t. t.) ar linčiuoti žodžiais (tokius reikia šaudyti, išsiųsti atgal iš kur jie atvyko ar pan.). Tokie pareiškimai atskleidžia ne moralinį principingumą, bet greičiau vidinį skurdą ir elementarų nemandagumą. Kita šio klausimo pusė yra ir ta, kad jei mes rimtai žiūrime į Jėzaus paliepimą daryti Jo mokiniais visus žmones, kaži ar tie, kurie buvo mūsų iškoneveikti, kada nors norės bent pažvelgti į krikščionybės pusę ar gebės priimti Dievą kaip mylintį, jei Jo pasekėjai pritvinkę pagiežos.

Biblija yra autoritetas tik tikintiesiems

Tikinčiam žmogui Biblija yra autoritetas todėl, kad jis visų pirma susidūrė su Dievu. Šventasis Raštas tampa gyvenimo vedliu todėl, kad jis yra Dievo, kuris mums apsireiškė, Žodis. Iki įtikėjimo momento Biblija žmonėms postmodernioje visuomenėje tėra senų mitų rinkinys, kuris neturi jokio pranašumo palyginti su Gilgamešo epu, Vedomis, Konfucijaus raštais ar Koranu (nebent kas nors apmąstė Biblijos įtaką Vakarų kultūrai, bet čia jau kita tema). Būtent todėl diskutuojant su netikinčiais žmonėmis savo argumentus paremti Biblijos eilučių tiradomis kaip savaime suprantamu ir visuotinai priimtinu įrodymu nėra pats tinkamiausias diskusijos būdas. Lygiai taip, kaip krikščionių neįtikintų citatos iš kitų Šventųjų Raštų, netikinčiųjų neveikia bibliniai argumentai. Galiausiai, tos pavienės eilutės be konteksto net ir tikinčiųjų turėtų būti atsargiai traktuojamos – tokiu būdu Biblija galima pagrįsti ar paneigti bet ką.

Ar žinom, apie ką kalbam?

Ar tai būtų Estrelos rezoliucija, ar santuokos apibrėžimas, ar abortus reguliuojantis įstatymas, ar Castellucci spektaklis, atsakingai kalbėdami viešumoje, turėtume žinoti, apie ką kalbame ir dėl ko renkame parašus, protestuojame ar kritikuojame. Būtent todėl, kad temos aštrios ir aktualios, išmanymas yra privalomas. Kiekvienam žmogui, skaitančiam atsiliepimus ir komentarus apie bet kurį iš aukščiau paminėtų įvykių (ar kurį nors kitą), netrukus taptų akivaizdu, kad absoliuti dauguma aršiausių kritikų net nėra akyse matę tų dokumentų ar renginių. Iš tiesų kartais veiksmas primena pasaką „Dangus griūva“, kai visas miškas paknopstomis lekia neaišku kur, o niekas nepatikrina, ar kartais ten nebus tik lapelis ant katinėlio uodegėlės. O jei tai iš tiesų ne lapelis, o griūvantis dangus, jam atremti reikia rimtų ir svarių argumentų, kylančių ne iš masinės isterijos, o iš gilaus pažinimo ir kūrybingų alternatyvų. Tikintiesiems šis aspektas – itin svarbus. Bažnyčia visuomenėje yra suvokiama kaip „pažangos stabdys“ ar „viduramžių moralės reliktas“, todėl išmintingas ir pasvertas argumentas dažnai yra stipresnė atsvara už plakatus ir emocingus šūkius.

Jautrumas situacijai ir aplinkiniams

Nors apaštalas Paulius ir sako, kad tikintieji teis pasaulį, jis šiais žodžiais tikrai nesuteikia teisės krikščionims kiekvienoje situacijoje siūlyti greitą, šablonišką ir paviršutinišką atsakymą. Kartais tikinčiųjų atsakas, ypač į skaudžias nelaimes, primena Jobo draugus, kurie negeba tyliai ir solidariai su kenčiančiaisiais sėdėti ant pelenų krūvos, bet skuba ieškoti Dievo teismo, Dievo piršto, atpildo už nuodėmes ar kažko panašaus. Tačiau krikščionys nėra Jobo draugų pasekėjai, o Kristaus. Būtent todėl Kristaus atsakas į kančią ar skausmą yra kur kas patikimesnis pavyzdys. Nukritus lėktuvams, sudegus namams, žuvus vaikams ar po kitokių nelaimių žmonėms reikia ne greito atsakymo, o užuojautos ir pagalbos. Jėzus į kiekvieno skausmą ar poreikį atsakydavo labai individualiai: alkanus pamaitindavo, luošus išgydydavo, akliesiems suteikdavo regėjimą – ir tokiu būdu paskelbdavo Gerąją Naujieną. Todėl ir mums kaip tiems, kurie išpažįsta jo viešpatystę, gal būtų patikimiau įsiklausyti, suprasti, melstis, atjausti ir padėti, o teisimą ir aiškinimą atidėti laikų pabaigai ir palikti Tam, kuris tikrai žino, kas, kaip ir kodėl.