2014 01 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Liucija Citavičiūtė: „Mirus Rėzai, Mažojoje Lietuvoje daug kas baigėsi“

Liucija Citavičiūtė

Penktąja Liudviko Rėzos vardo premija šįmet apdovanota filologė, Mažosios Lietuvos raštijos tyrėja, vertėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Liucija Citavičiūtė. Premija už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai (kuratoriumui), laureatei įteikta Sausio 11-ąją, minint Martyno Liudviko Rėzos 238-ąsias gimimo metines.

Apie Liudviko Rėzos asmenybės aktualumą, Mažąją Lietuvą, lietuvių kalbą ir „Raštų“leidybą su laureate kalbėjosi Saulius Vasiliauskas.

Kada susidomėjote Mažosios Lietuvos istorija, kultūra? Kuo pirmiausia patraukė Martyno Liudviko Rėzos asmenybė?

Iš tikrųjų domėjimasis Mažąja Lietuva prasidėjo ne nuo Liudviko Rėzos, o nuo protestantiškų giesmynų. Turbūt visi žinome, kad protestantiškos giesmės smarkiai skiriasi nuo katalikiškųjų – turiniu, išraiška, melodika. Pradėjus skaityti giesmynus (o prie to mane vedė prof. Juozapas Girdzijauskas, kai rašiau diplominį darbą apie senuosius lietuviškus giesmynus) pasidarė įdomu viskas, kas siejasi su Mažąja Lietuva. Nors tų laikų knygų, giesmynų, biblijos, agendų mes dar negalime vadinti literatūra – vadiname raštija – ji yra kur kas ankstesnė, pirmesnė už literatūrą, Lietuvoje kaip reikiant plėtotis pradėjusią tik XIX amžiuje (raštijos ištakos siekia XVI a.). Nors, tiesą pasakius, Martynas Mažvydas buvo lietuvis, į Karaliaučių atsivežė galbūt jau ir paruoštų darbų, tačiau kaip tik ten išleido pirmąją knygą. Mažojoje Lietuvoje buvo geresnės sąlygos atsirasti lietuvių rašto kalbai. Taigi, tas pirmumas, netgi, sakyčiau, kokybė, mane patraukė.

XVI a. kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis rūpinosi, kad lietuviai turėtų religinių knygų. XVIII a. itin ryški asmenybė (nors apie jį kažkodėl mažai kalbame) buvo Jonas Jokūbas Kvantas. Jis organizavo religinių knygų rengimą visam šimtmečiui į priekį… Ir nuo tokių atramos taškų atsispirdama pažiūrėjau, kas vyksta XIX – Liudviko Rėzos – amžiuje.

Rėza, trisdešimt metų būdamas lietuvių kalbos seminaro vadovu, parengė ne vieną būsimų raštijos veikėjų kartą. Jo mokiniai rašė didaktines knygeles, kūrė giesmes, leido periodiką, aktyviai dalyvaudavo diskusijose ir t. t. Taigi, Rėza davė labai didelį postūmį XIX a. pirmoje pusėje, kai lietuvių kalba dar buvo gyva, plačiau vartojama. O jau antrojoje a. pusėje lietuvių kalba pasidarė labiau kaip mokslinių tyrimų objektas, nebe kasdieninio vartojimo dalykas. Ir man kaip tik įdomus tas laikotarpis iki XIX a. vidurio. Galima sakyti, kad 1840-aisiais, mirus Rėzai, Mažojoje Lietuvoje daug kas baigėsi.

O Rėzos mokiniai netęsė jo darbų?

Po Rėzos mirties lietuvių kalbos seminarui pradėjo vadovauti Frydrichas Kuršaitis (išimties tvarka, nes dar nebuvo baigęs studijų). Iš pradžių jis tęsė mokytojo darbus: dar kartą išleido dainų rinkinį, šiek tiek paredagavęs išleido bibliją, tačiau jau buvo kitos kartos, kito požiūrio žmogus. Dingo romantika, tvyrojusi XIX a. pirmoje pusėje. Atsirado racionalus suvokimas, kad lietuvių kalba yra tik reliktas, kad ją reikia tirti moksliniais tikslais.

Kokia buvo Rėzos vaikystė? Koks santykis su gimtuoju miestu, šalimi susiformavo?

Nežinau, ar Rėza turėtų didelių sentimentų, prisimindamas savo gimtinę, nes jam čia buvo sunku gyventi. Ir Karvaičių kaimas buvo užpustytas, ir anksti likęs našlaičiu pateko pas gimines, kurie išsiuntė Rėzą mokytis į Karaliaučių. Nėra užfiksuota, kad jis kada nors būtų į gimtinę sugrįžęs.

Rėza tikrai buvo sėslus žmogus. Kai leido Donelaičio kūrinius, nors rinko biografines žinias iš jo artimųjų, nė karto pats nenuvažiavo į Tolminkiemį. Tiesa, yra žinių, kad jis buvęs Vilniuje, bet jos nepatvirtintos. Laiškuose Rėza yra užsiminęs, kad ketina važiuoti į rusų Lietuvą (t. y. Didžiąją Lietuvą) rinkti liaudies dainų, tačiau tai irgi nėra visiškai patvirtinta.

Kai parengė Donelaičio „Metus“, pridėjo didelius komentarus vokiečiams, nesuprantantiems lietuviškų realijų, kaimo papročių. Kalbėdamas apie mitologiją, tapatino prūsų ir lietuvių dievus; pasakodamas apie nacionalinius valgius taip pat neišskyrė vienos ar kitos dalies lietuvių. Jam tai buvo bendra tauta, vienos šaknies tauta. Manau, jei Rėza būtų gyvenęs šimtmečiu vėliau, tikrai būtų buvęs iš tų patriotų, kurie norėjo prijungti Klaipėdos kraštą prie Didžiosios Lietuvos. Jis būtų buvęs pirmas.

Rodos, išgirdę Liudviko Rėzos pavardę, žmonės visų pirma pagalvoja apie Donelaičio „Metų“ leidėją, liaudies dainų rinkėją, dvasininką… Šiandien (minėjimo ir premijos įteikimo metu) taip pat ne kartą minėta, kad be Rėzos nebūtume išsaugoję Donelaičio. Tačiau kiek provokuodamas norėčiau teiginį apversti ir klausti – kas Rėza yra be Donelaičio? Na, pavyzdžiui, ar yra prasmės kalbėti apie Rėzą literatą, rašytoją? Štai kapeliono dienoraštyje (1813-1814 m.) apstu (pre)romantinės nuotaikos sklidinų minčių; dėmesio gamtos didybei, dvasiniam pakylėjimui, transcendencijos, vaizduotės svarbai ir pan., pvz.: „Kas iš šaltos kasdienybės iškopė į šią šventovę – dvasingumo sritį, to jau nebaugina laiko našta ir žemiškosios kančios. Tokios sielos giedruma – kaip aušra, pro lengvą debesėlį šviečianti juolab švelniau ir žavingiau.“; „Turtingas miestas nenori parodyti žmoniškumo jausmų ten, kur ir šiurkščiausias laukinis žmogus susijaudintų.“ii; „Šventas sielos veidrodi, kaip akivaizdžiai tu atspindi žmogaus vidų, kad niekas pats nuo savęs pasislėpti negali!“iiiir t. t.Rodos,kai kurie palyginimai, įvaizdžiai, parašyti Liudviko Rėzos, savo gilumu, raiška primena Goethe‘s vartotus „Jaunojo Verterio kančiose“…

Taip, egzistuoja toks stereotipas, susiaurinantis Rėzos vaidmenį mūsų kultūroje – esą jis buvo tik leidėjas. Galbūt taip yra todėl, kad svarbiausi jo veikalai, eilėraščiai, lituanistiniai darbai parašyti vokiečių kalba ir iki šiol neišversti į lietuvių. Rengdami Rėzos „Raštus“, labai daug dėmesio skiriame moksliniam vertimui (su plačiais komentarais). Turbūt pabaigus vertimus ir paaiškės Rėzos kaip mokslininko, filologo, teologo vaidmuo… Tie teologiniai traktatai, kuriuos Rėza parašė profesionaliai, Lietuvoje visiškai nežinomi. Taip pat istorinės knygos… Mes jį pažįstam tik labai siauriai. Turbūt ir tarpukariu, ir sovietmečiu buvo svarbiau Rėzą iškelti kaip lituanistikos reprezentantą; nutylima, kad jis buvo kunigas, vokiečių kultūros žmogus… Atėjo laikas atskleisti ir kitus Rėzos asmenybės puslapius.

Jau parengti ir išleisti du iš numatytų dešimties Rėzos „Raštų“ tomų: „Raštai. T. 1: Filologija: lietuviškos Biblijos rengimas: [fotokopijos]“ (2011) ir „Raštai. T. 2: Religijotyra: traktatai: krikščionybės istorija Lietuvoje ir Prūsijoje“ (2013). Ar jie skirti mokslininkams, ar ir visiems besidomintiems Liudviku Rėza, Mažosios Lietuvos kultūra? Koks bus kitų „Raštų“ tomų turinys?

Šių metų pabaigoje turėtų išeiti trečiasis „Raštų“ tomas, skirtas Donelaičio kūrybos publikavimo istorijai. Tada turėtų pasirodyti du tautosakos tomai – pirmame bus spausdinamas visiems žinomas lietuvių liaudies dainų rinkinys ir užmirštieji teoriniai darbai apie lietuvių tautosaką; antrame – prieš tai nepublikuotos, Rėzos archyve išlikusios dainos (iš tikrųjų reikėtų ne tik mokslinį leidimą parengti, bet ir populiarųjį, skirtą ansambliams, dainavimui). Rėza vokiečių kalba parašė du eilėraščių rinkinius. Yra žinoma „Prutena“ (dvi dalys), bet galbūt ne visi žino, jog pasirausus periodikoje, archyvuose atrasta dar daugiau tekstų, publikuotų (nors ir Rėza nebuvo labai garsus to meto poetas) antologijose greta kitų vokiečių poetų.

Galbūt ne visi žino, kad Rėza į lietuvių kalbą vertė pasakėčias iš graikų kalbos (originalo). Įdomi pasakėčių rinkinio leidimo istorija: Rėza norėjo išleisti šešias Donelaičio pasakėčias, tačiau leisti jas vienas atrodė rizikinga – leidinys veikiausiai būtų nesulaukęs didesnio dėmesio. Tada Rėza sugalvojo pavadinti rinkinį „Ezopo pasakėčiomis“, išvertė ir į jį įdėjo šimtą su viršum Ezopo pasakėčių ir tik pabaigoje įterpė šešias Donelaičio. Dabar tai yra unikalus leidinys, nes vėlesni leidėjai (Šleicheris, Neselmanas ir kt.) leido ir „Metų“ poemą, ir pasakėčias vienoje knygoje. Todėl šis rinkinys būtinai turi virsti Rėzos „Raštų“ tomu.

Toliau laukia istoriniai darbai… Lietuvoje yra didelė dalis Rėzos asmeninio archyvo. Jį sudaro įvairūs rankraštiniai dokumentai, tad būtų įdomu visą šį archyvą publikuoti, padaryti paprasčiau prieinamą.

Sakyčiau, dabar yra tokia Rėzos palikimo rengimo fazė: sukaupti, iššifruoti, publikuoti, komentuoti. O mokslinius tyrimus, matyt, atliks vėlesnės kartos.

Kokie šaltiniai, rengiant „Raštus“, svarbiausi?

Kelias kaip ir žinomas. Karaliaučiaus archyvas, kiek jo neišdraskę, buvo perkeltas į Berlyną. Dabar iš tikrųjų labai gerai sutvarkytas, su vokišku pedantiškumu, kruopštumu. Jame galima rasti šaltinių nuo pat XIII a. Teko aptikti originalų dokumentą, 1230 m., kuriame Mindaugas pažadėjo Ordinui žemes, kitas privilegijas. Fantastiški dalykai…

Kitas archyvas yra Olštyne. Ten irgi liko didelė dalis Karaliaučiaus archyvo. Vykstant iš vieno į kitą galima aptikti milžiniškus informacijos klodus… Bet reikia didžiulių pajėgų, kad mes viską išsirankiotume. Kalbininkai, literatūrologai, istorikai… Trūksta ir specialaus parengimo studijų metu, rankraščių tyrėjų mokymų. Vokiečių kalba kito, dabar sunkiai suprantama. O rankraščiai trupa. Kartais nuvažiuoji į tą patį archyvą ir būna keista išgirdus, kad dokumento nebėra, dingęs… Todėl reikia skubėti.

Gal galite pasidalinti kokiu įsimintinu atradimu?

Būtų galima labai daug papasakoti… Na, pasakysiu vieną. Netyčia pavyko rasti Rėzos lietuviško rašto darbo egzaminą. Jis, dar būdamas studentu, turėjo išversti į lietuvių kalbą psalmę iš vokiečių kalbos. Bet Karaliaučiaus universitete nebuvo profesoriaus, galinčio įvertinti vertimą. Tada Rėzos rašto darbą nusiuntė į Trempus, Gotfrydui Ostermejeriui. Ir yra išlikęs tas dokumentas, kuriame, be kritikos, esti prierašas, kad jeigu darbo autorius pasistengtų, jis galėtų ne tik gerai išmokti kalbą, bet ir mokyti jos kitus. Šis faktas nebuvo žinomas. Beje, per paskutinę ekspediciją pavyko rasti ir nežinomų Donelaičio laiškų.

1813 m. Prūsijoje įvesta visuotinė karo prievolė, kuriamos reguliariosios kariuomenės atsargos formuotės (landveras ir landšturmas). Vis dėlto būdamas 37-erių metų amžiaus, dirbdamas Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, Rėza galėjo šios prievolės išvengti. Tad kokių priežasčių stumiamas jis prisijungė prie Prūsijos kariuomenės, tapo karo kapelionu?

Rėza išties buvo Prūsijos patriotas, ištikimas, atsidavęs karaliui žmogus. Žinoma, jis galėjo išvengti kariuomenės, tačiau, man atrodo, buvo dar viena priežastis, kuri jį „varė“ į mūšius – smalsumas, noras išvykti už Prūsijos sienų, pamatyti kitas šalis. Juk nuvažiavęs į Angliją, Prancūziją ar kt., jis eidavo į universitetus, bibliotekas, muziejus; ieškodavo su Lietuva susijusių knygų…

Taip pat Rėza buvo labai atsidavęs sielovadininkas, sielojosi dėl Prūsijos likimo. Tiesa, tam laikotarpiui keistas faktas: Rėza įsivaizdavo, kad lietuvių kalbą dar galima išlaikyti tuo statusu, koks yra, tik reikia ieškoti užtarėjų (kreiptis į Goethe, Vilhelmą Von Humboldtą). Jis nesuprato, kad ateina kalbos saulėlydis.

Kapeliono dienoraštyje Rėza neteikė itin daug dėmesio tragiškiems įvykiams, priešingai, kraupiame kontekste gebėdavo įžvelgti gamtos grožio paslaptis, kalbėti apie žmogaus sielos džiaugsmus… Iš kur jis semdavosi optimizmo?

Man atrodo, kad čia buvo jo tiesiog prigimtinis pozityvumas – ieškoti to, kas gera. Rėza tikrai tikėjo, kad mokslas, Apšvieta gali pakeisti pasaulį. Jis manė, kad visi karai, neramumai tiesiog laikinai primesti iš šalies, juos reikia pergyventi, iškentėti ir kurti toliau. Na, pavyzdžiui, nuvykęs į Londoną karo kapelionas rado lėšų lietuviškos biblijos leidimui…

Nors Rėza buvo liuteronų kunigas, neretai gerai atsiliepdavo apie katalikybę, pvz., keliaudamas žavisi gotikinėmis katalikų bažnyčiomis, jų nepaprastu grožiu: „Katalikų bažnyčių kupolai ir bokštai daug geriau išreiškia dievotumą ir pagarbą, nei protestantiškųjų Dievo namų galuose menki ir skurdūs, lyg ir priklijuoti, visai ne vietoje pridurti bokšteliai.“iv Galbūt jis ieškojo bendrystės, norėjo suartinti, suvienyti krikščionis?

Rėza tikrai nebuvo religijos fanatikas. Jis buvo gerai įsigilinęs į lietuvių krikščionybės istoriją. Juk Prūsijoje krikščionybė kryžiuočių įvesta jėga, o Lietuvoje – tarsi pačių lietuvių kunigaikščių nuopelnas. Turbūt Rėzai vis tik buvo artimesnis tas Didžiosios Lietuvos variantas…

Rėza buvo nepaprastai toliaregis žmogus. Jis abi Lietuvas – Mažąją ir Didžiąją – laikė vieniu. Sakydamas, kiek gyvena lietuvių, jis turėdavo galvoje bendrą teritoriją ir visą lietuvių skaičių; skyrė tik Prūsų ir Rusų (carinę) Lietuvos dalis. Ko gero, jei būtų kilęs svarbus tautinis klausimas, religinės, konfesinės sienos nebūtų Rėzai kliūtis. Jis tikrai būtų buvęs ekumeninis veikėjas. Pirma lietuvybė, lietuvių kalba, o kuri iš krikščionybės formų – galbūt ne taip svarbu.

O ar sąvoka „lietuvis“ tuo metu buvo suvokiama, interpretuojama taip pat, kaip šiandien? Ar jos reikšmė nebuvo platesnė?

Čia gerai pastebėjote, nes ir gryni vokiečiai galėjo būti pavadinami lietuviais, pvz., Gotfrydas Ostermejeris, parašęs lietuvišką gramatiką, lietuvišką giesmyną, buvo vadinamas iškiliu lietuviu. Netgi sakyčiau, kad būti pavadintu lietuviu tuo metu buvo garbė. Taip pavadintas žmogus turėjo pažinti papročius, gerai mokėti to krašto kalbą. Tai buvo tarsi komplimentas.

Ar Rėza laikė save dviejų kultūrų – Prūsijos ir Lietuvos – atstovu?

Jeigu mes prisiminsime, kad Mažoji Lietuva (šį terminą vartojame dabar), netgi oficialiuose karaliaus raštuose, tuo metu buvo vadinama tiesiog Lietuva… Žinoma, kad jos teritorijoje negyveno vieni lietuviai – buvo ir lenkų, ir vokiečių, ir šveicarų, ir prancūzų, ir atsikėlėlių, kolonistų. Vyravo daugiau teritorinis Lietuvos, lietuvių suvokimas.

Mažėjant lietuvių kalbos reikšmei, Rėzai universitete nebuvo lengva. Karaliaučiaus universiteto vyresnybė ne itin palankiai žiūrėjo į jo pastangas išsaugoti seminarą, tikėjimą šios kalbos ateitimi; nesuprasdavo, kam gaivinti kalbą, kuri traukiasi iš vartosenos, miršta…

Rėza buvo įspraustas į rėmus. Universiteto kuratorius sakė, kad kol kas dar lietuvių kalbos reikia mokyti, nes didelė dalis piliečių ja kalba. Tačiau jos reikia tik tam, kad susišnekėtų su tikinčiaisiais, pasakytų lietuvišką pamokslą.

Tuo pat metu kyla vokiečių kalbos, literatūros autoritetas; priešinamasi iki tol vyravusiai Prancūzų kultūrai, sklando vieningos Vokietijos idėja… Nepaisydamas to, Rėza ir toliau akcentuoja lietuvių kalbos reikalingumą.

Už tai jis buvo vadinamas romantiku, svajotoju. Nors iš tikrųjų suvokė artėjančią grėsmę. Ypač sunku buvo 1837-aisiais, kada nuspręsta pertvarkyti Karaliaučiaus universitetą ir padaryti jį Vokiečių nacijos kultūros centru. Tada iš tikrųjų buvo norima uždaryti seminarą. Nepaprastai tragiškas Rėzos likimas, mat jis iki galo nesuvokė kalbos žūties. Tik vėliau, antrojoje amžiaus pusėje, jo mokiniai su ta situacija susitaikė. Šia prasme, Rėza iki pat mirties liko kovotoju su vėjo malūnais.

Na, juk Rėzai labai padėjo palaikymas. Pvz., jau minėtojo, tuometinio Prūsijos švietimo ir kultūros ministro Vilhelmo Von Humboldto.

XIX a. apskritai buvo atkreiptas šviesuomenės dėmesys į mažesnių tautų kalbas, populiarintos įvairių Europos tautų liaudies dainos. Humboldtas, kaip pats Rėza rašė, pamėgo lietuvių kalbą, ją palaikė. Turbūt dėl to, kad jis buvo Prūsijos žmogus, ta kalba jam buvo artima. Ir kai kilo grėsmė uždaryti seminarą, Rėza parašė jam laišką. Atsakydamas Humboldtas prižadėjo, kad ministerija dės pastangas išsaugoti seminarą. Rėzą paskyrus vadovu, prasidėjo šio seminaro pakilimas. Mat iki tol jo prižiūrėtojas lietuvių kalbos nemokėjo.

Lietuvių kalbos seminare buvo dvi pakopos: pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Rėza įvedė ir trečiąją – aukščiausiąjį (papildomo mokymosi)?

Taip, buvo trys skyriai. Dėstytoju paprastai buvo renkamas vyresniųjų kursų studentas. Bet jeigu ateidavo į pirmą kursą gerai mokantis kalbą, tai įgydavo visas privilegijas, gaudavo stipendiją, galėdavo ir mokytis, ir dėstyti.

Koks Rėza buvo universitete? Kaip jis vertintas tarp profesorių, universiteto administracijos?

Jis buvo labai aukšto rango pedagogas, ne kartą rinktas teologijos fakulteto dekanu, universiteto rektoriumiv. Rasta jo kaip rektoriaus priesaika, rašyta penki mėnesiai prieš mirtį. Vadinasi, jis iki gyvenimo galo buvo kūrybingas, gyvybingas… Nors yra sakoma, kad Rėza buvo užsidaręs, niūrus, bet jis buvo mylimas. Jo paskaitas lankė ne tik teologai, kuriems tai buvo privaloma, bet ir kitų fakultetų studentai: medikai, juristai… Jis turėjo didžiulį pedagogo talentą.

Gal kiek nukrypsiu nuo pokalbio objekto, bet neseniai viešint Karaliaučiuje (Kaliningrade), Imanuelio Kanto universitete, susidarė įspūdis, lyg lietuvių kalbos seminaras tebeegzistuoja – studentai gali rinktis lietuvių kalbą, o dėstytoja Violeta Lopetienė stengiasi, kad tokių pasirinkimų skaičius didėtų. Gal kiek dramatizuoju, bet buvo truputį keista ir, žinoma, džiugu susipažinti su studentėmis, puikiai kalbančiomis lietuviškai, vykstančiomis į Lietuvą tobulinti žinių ir, vėliau grįžtančiomis į Kaliningradą mokyti pradedančiųjų (lyg išlaikytas tas pats Rėzos vadovauto seminaro modelis)…

Kai nuvažiuoju į tarptautines konferencijas tame universitete, stebina studentai, ateinantys ne tik paklausyti lietuvių kalbos, bet dar ir susidomėję, gebantys paklausti. Bet yra ir praktiška šio dalyko pusė – ekonominė bendravimo su Lietuva perspektyva; palaikyti verslo, diplomatinius ryšius.

O kuo šiandien aktualus Rėza? Kaip suaktualinti jo asmenybę? Ar būtina laukti didesnio jubiliejaus (250-ųjų gimimo metinių?), ar galima ieškoti ir paprastesnių, ne tokių iškilmingų progų?

Manau, kad čia reikėtų eiti ilguoju keliu. Pirmiausia surinkti, įvertinti, ištirti, aprašyti viską, ką yra padaręs Rėza. Tada iš viso to išrinkti, kas pasirodys reikšmingiau, populiariau, ir parengti monografiją ­– tarsi patrauklią visų tomų santrauką, skirtą plačiajai visuomenei. Būtina išversti į lietuvių kalbą poeziją, nes ten yra daug prūsiškų, lietuviškų motyvų. Tada skaityti Rėzos eilėraščius kartu su Didžiosios Lietuvos XIX a. poezija… Pirmas etapas yra viską sukaupti, pastatyti pamatus.


i Liudvikas Rėza. Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio. – Vilnius: LLTI, 2000. p. 56.

ii Ten pat, p. 65.

iii Ten pat, p. 57.

iv Ten pat, p. 58.

v Karaliaučiaus universiteto oficialusis rektorius buvo kronprincas, o faktinis vadovas vadintas vicerektoriumi arba prorektoriumi.  Rėza buvo prorektorius, bet faktiškai ėjo rektoriaus pareigas.