Laima Bulotaitė. Ką turėtume žinoti apie psichologinį lošimų poveikį

Vakar Seimo Biudžeto ir finansų komitetas iki kovo 1 dienos atidėjo Azartinių lošimų įstatymo projekto svarstymą.Valdančiajai koalicijai palikta apsispręsti, ar iš projekto išbraukti, ar palikti siūlymą leisti B1 lošimo automatus statyti viešosiose vietose. Kitas siūlomas pakeitimas – įteisinti nuotolinių lošimų  internetu verslą. Vadinasi, turime laiko viešai diskusijai ir svarstymui, ar projekte numatyti pakeitimai yra pagrįsti ir reikalingi. Vilniaus universiteto Psichologijos katedros docentė Laima Bulotaitė dalijasi įžvalgomis apie galimas lošimų paplitimo pasekmes, poveikį nepilnamečiams ir azartinių lošimų sąsajas su priklausomybėmis bei savižudybių problema.

Kokios yra priklausomybės nuo lošimų tendencijos Lietuvoje? Ar priklausomybė plinta, ar padaugėjo priklausomybės atvejų nuo tada, kai 2001 m. buvo priimtas Azartinių lošimų įstatymas, leidžiantis šalyje lošimo namų veiklą?

Labai plačių tyrimų Lietuvoje šioje srityje neatliekame, tačiau manau, kad mes visiškai neišsiskiriame iš kitų užsienio šalių, kuriose atliekami tokie tyrimai. Kalbant apie įvairias priklausomybes, esant didesniam alkoholio, narkotikų ar lošimų prieinamumui, vartotojų tikrai atsiranda daugiau. Lietuvoje atskirų tyrimų net nereikia daryti. Kai kurie sako, kad pasiūla nedaro įtakos paklausai, bet tai netiesa, nes pasiūla ypač veikia jaunimą.

Labai svarbu yra tai, kad jeigu lošti leidžiama vis plačiau, formuojama visuomenės nuomonė, esą tai nieko baisaus. Dalis Lietuvos gyventojų tiki, kad valstybė jais labai rūpinasi. Jeigu jau valstybė leidžia, vadinasi, nėra nieko blogo. Galbūt tik Bažnyčia, susirūpinę mokytojai ar tėvai kažkodėl draudžia, bet tai nėra blogai. Daug vaikų vėliau ir užduoda klausimą: „Kodėl sakote, kad rūkymas blogai, jeigu cigaretes visur pardavinėja? Jeigu tai būtų nuodai, jų neparduotų.“

Lygiai taip pat yra ir su lošimu. Dalis žmonių gali pradėti lošti manydami, kad tai nieko blogo, nes plačiai leidžiama. Tokios tendencijos būdingos visame pasaulyje, ir ne be reikalo nemažai šalių nustato vis daugiau draudimų. Valstybė, matydama, kad jos piliečiai ne visada gali sąmoningai apsispręsti ir atpažinti visų pavojų, imasi iniciatyvos apribodama alkoholio, tabako ar lošimų prieinamumą, norėdama apsaugoti savo piliečius.

Gyvendami rinkos ekonomikos sąlygomis teigiame žmogaus, kaip vartotojo, teisę pasirinkti jam prieinamas paslaugas, pačiam atskirti pelus nuo grūdų. Liberalai teigia, kad geriausia visų priklausomybių prevencija yra ne draudimai, o švietimas. Ką rodo moksliniai tyrimai, ar švietimas yra pakankamai veiksminga priemonė?

Deja, švietimas, nors pati dirbu šioje srityje, nėra pati veiksmingiausia priemonė. Tai tik viena iš sudedamųjų dalių, kuri gali man padėti apsispręsti. Pažiūrėkime kad ir į „Karo keliuose“ pavyzdį. Juk mes visi žinome, kad negalima viršyti greičio, jog reikia prisisegti saugos diržus, negalima kalbėtis telefonu vairuojant, bet žinojimas mūsų elgesio nepakeičia 100 procentų. Taip, aš sužinojau, gal man tai padės apsispręsti. Kai buvo įvesti griežtesni draudimai ir didesnės baudos, mirčių keliuose ženkliai sumažėjo. Švietimas nėra svarbiausias dalykas. Visame pasaulyje dėl to ir galioja įstatymai, kurie ne tik draudžia, bet ir suteikia tam tikros informacijos, kaip turėtume vertinti vienus ar kitus dalykus. Jeigu matau, kad kažkas šalies mastu yra draudžiama, tikiu, jog tai pavojinga ir gali sukelti neigiamų padarinių.

Paimkime kaip pavyzdį sveiką mitybą. Visi žinome, kaip turėtume sveikai maitintis, esame gerai informuoti. Bet kiek iš mūsų tuo vadovaujamės? Jeigu informacija tikrai veiksmingai keistų žmogaus elgesį, mes valgytume mažiau mėsos, rinktumės ekologiškus produktus. Deja, mūsų žinios ir elgesys kartais labai smarkiai prasilenkia.

Kokios žmonių grupės, pasak tyrimų, yra labiausiai pažeidžiamos ir linkusios į priklausomybę nuo azartinių lošimų? Kuo pasižymi ši priklausomybė ir ja sergantis žmogus?

Ne be reikalo azartiniai lošimai ir patologinis polinkis lošti priskiriamas prie priklausomybių. Visoms priklausomybėms būdinga labai panaši eiga. Kaip greitai išsivysto priklausomybė nuo lošimų, priklauso nuo psichologinės asmens būsenos ir nuo amžiaus: jaunam žmogui priklausomybė išsivysto greičiau. Į lošimus labiau įsitraukia tie, kurie patiria psichologinių problemų ir viliasi, kad pinigai yra būdas išspręsti problemas. Žmonės nežino, kaip greitai jų gauti, galvoja, jog „aš niekada tiek neuždirbsiu, man niekas tiek nepaskolins“. Ir tuomet užsikabina už vilties, kad kažkas išlošia, gal ir jam pavyks.

Pavojų kelia lošimo automatai. Jais galima išlošti nedideles sumas, ir tada atsiranda viltis, kad pavyks išlošti ir didesnę sumą. Išlošimas teikia malonumą, patenkinami lūkesčiai ir išauga didesnių laimėjimų viltis.

Panašiai būna su alkoholiu. Kaip žmogus pripranta svaigintis? Turėdamas psichologinę problemą, jis išgeria 50 gramų, ir tuo momentu jam palengvėja. Žmogus atsipalaiduoja ir ima galvoti, kad rado gerą receptą. Taip pamažu jis įsitraukia ir ima vartoti alkoholį reguliariai. Tas pat ir su lošimu. Niekas nesako, kad tai nesukelia tam tikro malonumo. Kaip ir kiekvienas žaidimas, lošimas teikia pasitenkinimą. Žmogus ima galvoti, jog tai paprastas būdas prasiblaškyti, kai liūdna. Visoms priklausomybėms būdinga, kad ta veikla laikinai pakelia nuotaiką.

Kaip tik apie lošimo automatus ir sukasi siūlomos priimti įstatymo pataisos. Numatoma išduoti leidimus daugiau nei 2000 tūkstančiams naujų lošimo automatų vietų. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija perspėja, kad tai pritrauks nepilnamečius ir skatins priklausomybių plitimą. Ar pritartumėte šiam nerimui?

Taip. Kadangi prie azartinių lošimų priskiriami ir lošimo aparatai, daugumoje šalių jie yra ribojami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Kol lošimų aparatai yra kazino ir specialiuose salonuose, galime vykdyti priežiūrą, pavyzdžiui, reikalauti asmens tapatybės dokumento. Taip pat lošimo namų taisyklėse įrašyta nuostata, jeigu žmogus jau yra priklausomas, jis gali parašyti raštą, kad jo neįleistų.

Nesu visiškai prieš lošimo aparatus, kuriuose naudojamos nedidelės sumos. Jeigu žmogui tai teikia malonumą ir jis gali sau leisti pralošti 20 ar 30 litų, jis yra laisvas rinktis. Kiekvienas pasirenkame laisvalaikio praleidimo būdą. Gal kitas tuos pačius pinigus paliks gurmaniškų patiekalų restorane. Problema ta, kad lošimo aparatai bus prieinami žmonėms, kurie negali kontroliuoti savo elgesio ir priimti teisingo sprendimo. Kalbu apie paauglius. Pastačius lošimo aparatus prieinamose viešose vietose, negalėsime to sureguliuoti. Automatui paklausus, ar turi šešiolika metų, nepilnametis parašys, jog jam – dvidešimt penkeri. Girdėjau kažkurios šalies svarstymą, kad būtų pridedama asmens tapatybės kortelė. Tai vėlgi neduotų naudos, nes galima pasiimti tėvų dokumentą ar paprašyti „gero dėdės“.

Jaunimas orientuojasi gauti naudos čia ir dabar. Skaičiau tyrimą apie rizikingą elgseną, kuriame dalyviams sakoma – „mes galime duoti tau penkis šimtus litų dabar arba, jeigu palauksi, po metų duosime tūkstantį“. Didžioji dauguma vyresnio amžiaus žmonių atsakė, kad geriau palauks ir gaus tūkstantį. Tuo tarpu jaunimas ima penkis šimtus litų iškart, nes jam reikia pinigų dabar, ir jis nelabai planuoja ateitį. Lygiai taip pat bus ir su lošimo aparatais.

Manau, kad lošimo automatams viešose vietose turėtų priešintis ir tėvai, nes jie nebegalės sukontroliuoti savo vaikų elgesio, nežinos, ar pinigai, duoti vaikui pavalgyti mokyklos bufete, nebus panaudoti lošimams.

Italai neseniai sukūrė metodą, skirtą sukontroliuoti internetinius lošimus ir leisti pralošti tik ribotą sumą. Esant didesnei sumai, lošti nebegalima. Programa atpažįsta lošėjo stilių, kuris yra labai individualus. Lošėjas gali keisti kompiuterius ar net nuvykti į kitą miestą, bet sistema pažįsta lošėją iš jo braižo. Matome, kad jau stengiamasi sukontroliuoti lošimus internete, o mes tarsi griauname sudėtingas sistemas, kurios nori apsaugoti žmogų.

Kaip atpažinti, kad šeimos narys ar pažįstamas gali būti priklausomas nuo azartinių lošimų? Kaip turėtų elgtis šeimos nariai?

Priklausomybės nuo lošimų požymiai nėra labai specifiniai, kad galėtume greitai nuspręsti, jog tai – lošimas. Svarbu pastebėti, kad žmogus keičiasi, jog kažkas su juo vyksta, kinta nuotaika ir elgesys, kad jis kažką slepia. Kai kurie priklausomybių specialistai, kalbėdami apie vaikus, sako: nereikia aiškintis, ar tai alkoholis, ar narkotikai, ar lošimas. Jeigu pastebėjau, kad kažkas su juo vyksta, vadinasi, už to slypi psichologinė problema. Stengiantis kalbėtis su vaiku ir išspręsti jo psichologines problemas, priklausomybės savaime išsisprendžia. 

Suaugusieji irgi ištuština šeimos sąskaitas su viltimi, kad jas tuoj papildys, nes turi planą, kaip išlošti. Pralošia savo namus, padaro finansinių nusikaltimų savo darbe ir šeimos nariai, jei tai žmona ar kiti artimieji, turi išmokėti tas skolas. Artimieji labai išgyvena, nori padėti, o iš esmės padėti priklausomam žmogui nelabai įmanoma. Ar tai būtų alkoholizmas, ar narkomanija, žmogus gali padėti tik pats sau, norėti priimti pagalbą.

Sakyčiau, tėvai turėtų daugiau domėtis vaikų gyvenimu. Jeigu bus geri ir artimi santykiai su savo vaiku, tai tikimybė, kad jis slapta loš, nedidelė. Savo studentams ir tėvams, labai išsigandusiems dėl savo vaikų, sakau – reikia domėtis savo vaikais, kuo jie gyvena, ir užduoti sau paprasčiausią klausimą: išvardyti penkių vaiko geriausių draugų vardus ir pavardes. Kad ir kaip būtų keista, dauguma tėvų atsako nežinantys. Tai ką tuomet žinome apie savo vaikus? Arba kokios muzikos klausosi jūsų vaikas? Jeigu nežinome vaikų pomėgių, tikimybė, kad pastebėsime, jog jis įsitraukė į azartinius lošimus ir jo gyvenime kažkas pasikeitė, yra labai nedidelė.

Galima pamanyti, kad lošimas yra asocialių ar sunkumus išgyvenančių šeimų problema, o „normaliems“ piliečiams nėra nė ko rūpintis šituo klausimu, nes vaikams iš gerų šeimų problemos negresia.

Pirmiausia psichologai klausia, ką reiškia sąvoka „normalus“ ir „nenormalus“? Vargu ar rasime šeimą, kurioje nebūtų didesnių ar mažesnių konfliktų. Kai žmonės bendrauja ir sprendžia tam tikrus klausimus, kyla konfliktų. Tai nereiškia, kad žmonės būtinai susimuša ar išsišaudo. Konfliktas yra vienas iš sprendimo ieškojimo būdų.

Kalbant ne vien apie lošimus, bet ir apie alkoholį ar narkotikus, tai tikrai nėra žemesnio socialinio sluoksnio žmonių problema. Ją dažnai patiria ir „normalios“ šeimos, nekeliančios jokių įtarimų. Atėjus sunkesniam metui ir nežinant, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, priklausomybės gresia daugeliui žmonių.

Sakoma, kad bėda po vieną nevaikšto. Ar būtų galima šį posakį performuluoti į „priklausomybė po vieną nevaikšto“, kai kalbame apie azartinius lošimus?

Lošimai yra susiję su alkoholio vartojimu, rūkymu. Jeigu pralošiu, susijaudinu, noriu nusiraminti, pradedu rūkyti arba gerti alkoholį. Gydymo programose dažniausiai ir būna, kad, atėjęs gydytis nuo priklausomybės lošimams, žmogus turi problemų ir dėl alkoholio, arba atėjęs gydytis nuo priklausomybės alkoholiui pasirodo esantis ir lošėjas.

Priklausomybė sukelia ir kitų pasekmių, žmogus pradeda meluoti, jam neberūpi darbas, mokslas, tarpasmeniniai santykiai. Kadangi lošimas susijęs su pinigais, prasilošęs žmogus dažnai griebiasi nusikalstamos veiklos.

Kalbėdami apie lošimų pasekmes neturėtume pamiršti savižudybių, nes tarp jų yra tiesioginis ryšys. Prasilošę žmonės, pamatę, kad visi išbandyti būdai nepadeda, jog jau užstatė savo ir artimųjų turtą, dažnai renkasi savižudybę, nes nebemato vilties išsikapstyti iš susiklosčiusios situacijos. Spręsdami Lietuvai aktualią savižudybių problemą ir galvodami apie prevenciją, turėtume suprasti, kad didindami lošimų prieinamumą atvertume joms dar vieną kelią.

Dalis politikų ir ekonomistų teigia, jog alkoholio ar lošimų rinka atneša valstybei naudos per surenkamus mokesčius ir papildomas darbo vietas.

Turime daug pavyzdžių iš alkoholio verslo, kad dažniausiai verslininkai kalba taip: „Na, pabandykime.“ Tarsi Lietuva būtų kitokia nei likusios Europos ar pasaulio šalys. Kai mes pabandysime ir po dvejų metų pamatysime, kad rezultatai blogi, ir norėsime nutraukti, ką tada sakys verslininkai? „Mes investavome, mums neatsipirko. Priėmėme du šimtus naujų darbuotojų, o dabar juos atleisime, ir jie nukentės.“ Tai kodėl mes negalvojame apie tuos žmones jau dabar? Kodėl turėtume leisti gaminti alkoholį ar plėsti lošimų tinklą vien todėl, kad ateity nenukentėtų du šimtai žmonių? Tą pačią formą verslininkai taiko nuolat: „Mes investavome, o dabar atleisime žmones, kentės jų šeimos.“ Gal tada verčiau iš anksto to nedarykime? Kurkime kitas darbo vietas, kurios negamintų nesaugių produktų. Pavyzdžiui, įsteikime daugiau vaikų dienos centrų. Lietuvoje yra labai daug probleminių sričių, kur būtų galima investuoti.

Parengė Monika Midverytė OFS