Gediminas Jankauskas. 100 metų su Charliu Chaplinu

EPA nuotrauka

Lygiai prieš šimtą metų, pirmiausia JAV ekranuose, o paskui ir visame likusiame pasaulyje, pasirodė pirmieji Charlio Chaplino filmai. Iš Anglijos (jis gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londono rajone Valvorte) į Ameriką atvykęs pantomimos aktorius pradžioje bandė prisitaikyti prie tuomet užgimstančios amerikietiškos komedijos taisyklių, bet labai greitai surado originalų personažą, kuriam buvo ištikimas geriausiuose savo filmuose.

Ameriką Ch. Chaplinas pirmą kartą pamatė 1910-aisiais, kai čia atvyko gastrolių su Fredo Karno pantomimos trupe. Šiame kolektyve jaunasis aktorius trumpuose komiškuose skečuose vaidino tik trejus metus, bet publika ir spauda jį jau spėjo įsidėmėti. 1920 m. liepos 23 d. Jorkšyro laikraštyje „Irving Post“ net pasirodė trumpa žinutė „Kylanti žvaigždė“, kurioje buvo toks jauno talento įvertinimas: „21 metų jaunuoliui ne taip lengva vaidinti iš Fredo Kitcheno paveldėtus vaidmenis , bet Ch. Chaplinas puikiai su šia užduotimi susidorojo… Nepaisant amžiaus jis jau turi patirties ir kai tik išeina į sceną, salė juokiasi, suprasdama, kad mato komiką iš prigimties.“

Ilgai lauktas pasimatymas su Niujorku iš pradžių lūkesčių nepatenkino. Knygoje „Mano autobiografija“ Ch. Chaplinas rašo: „Išlipęs iš tramvajaus stotelėje Times Square aš pajutau nusivylimą. Vėjas gainiojo gatvėmis laikraščių skiautes, o Brodvėjus tokiu metu (sekmadienį dešimtą ryto) buvo panašus į apsileidusią moterį, ką tik pakilusią iš lovos… Dauguma žmonių be jokio tikslo slampinėjo šaligatviais, tarsi būtų atvykėliai, laukiantys traukinio ir norintys tiesiog užmušti keletą valandų. Ir visgi tai buvo Niujorkas, rizikos miestas, stambaus verslo miestas, gniaužiantis kvapą ir šiek tiek gąsdinantis. Paryžius man pasirodė kur kas svetingesnis… Bet Niujorkas užtai buvo pati tinkamiausia vieta didžiuliams darbams. Aukšti dangoraižiai žvelgė išdidžiai – jiems nerūpėjo maži žmogeliai.“ Vakare situacija pasikeitė. „Kai Brodvėjų užplūdo ryškiais vasariniais rūbais apsirengusių žmonių minia, man palengvėjo. Mes išvykome iš Anglijos šaltą rugsėjo dieną, o į Niujorką atvykome bobų vasaros įkarštyje, kai termometras rodė 80 laipsnių pagal Farenheitą. Visas Brodvėjus žibėjo spalvotomis elektros girliandomis, spindėjusiomis kaip brangūs deimantų vėriniai. Šį šiltą vakarą ėmė keistis mano požiūris į Ameriką – aš pradėjau ją jausti. Aukšti dangoraižiai, linksmai šviečiančios reklamos žadino naujas viltis, pripildė mane nepaprastų nuotykių nuojauta. Tada pasakiau sau: „Mano vieta čia!“

Lemtingas atsitiktinumas

Gastrolės Amerikoje buvo sėkmingos – po pasirodymų Niujorke trupė Jungtinėse Valstijose užsibuvo dar 21 savaitę, pasiekusi šalies vakaruose esantį Los Andželą (šis tvankus miestas Ch. Chaplinui tada visai nepatiko). O kai pakeliui namo trupė vėl stabtelėjo Niujorke ir gavo galimybę viename teatre dar pusantro mėnesio rodyti savo repertuarą, nutiko tai, kas beveik kiekvieno menininko gyvenime vadinama lemtingu atsitiktinumu. „Kartą jaunas žmogus, kuriam jo mylimoji paskyrė pasimatymą labai vėlai, neturėdamas kur dingti kartu su bičiuliu užėjo į Williamo Morriso teatrą 42-oje gatvėje, kur tąsyk buvo rodomas „Vakaras angliškame miuzikhole“. Pamatęs mano pasirodymą girtuoklio vaidmenyje jis pasakė: „Šitam vyrukui aš pasiūlysiu kontraktą, kai susilauksiu sėkmės.“ Tuo metu šis jaunuolis buvo kino režisieriaus Davido W. Griffitho statistas ir gaudavo penkis dolerius per dieną. Tai buvo Mackas Sennetas. Vėliau jis įkūrė kino kompaniją „Keystone“.

Praėjo visai nedaug laiko, ir antrųjų pantomimos teatro trupės gastrolių Amerikoje metu Ch. Chapliną Filadelfijoje pasiekė tokio turinio telegrama: „Ar jūsų trupėje yra aktorius pavarde Chaffinas ar panašiai? Jeigu yra, tegu jis susisiekia su Keselo ir Baumeno firma Brodvėjuje.“

Mackas Sennetas pažadą įvykdė. Ir tuoj pat naujokui paaiškino, kaip „Keystone“ studijoje kuriamos komedijos: „Mes neturime scenarijaus. Tiesiog surandame pagrindinę siužetinę idėją, o paskui leidžiame įvykiams eiti savo vaga, kol prasideda gaudynės, kurios ir sudaro mūsų komedijų esmę.“ Kino istorikas Davidas Parkinsonas knygoje „Kino istorija“ atskleidžia dar keletą specifinių tokio kino bruožų: „Sennetas buvo pradininkas itin mėgto ir ilgiausiai išbuvusio populiariausio iš visų nebyliojo ekrano žanrų – greito veiksmo (slapstick) komedijos. Sennetas laikėsi dviejų taisyklių: kad filmo pagrindas yra judėjimas ir kad joks pokštas negali trukti ilgiau nei 100 sekundžių. Improvizacijos ir filmavimo natūroje meistras pavertė kamerą veiksmo įrankiu, praturtino komediją filmavimo triukais, sulėtintu filmavimu ir uždegančiu tempu, kurį susikurdavo jau montuodamas.“ Dar M. Sennetas mėgdavo sakyti, kad geroje komedijoje turi būti daug gatvėmis lakstančių policininkų (tokius absurdiškai atrodančius tvarkos saugotojus visada lydėjo darnus žiūrovų juokas) arba merginų plikomis blauzdomis („Jeigu jos visai nesusijusios su siužetu – dar geriau, – sakydavo Sennetas, – vyrams tokius vaizdus pažiūrėti vis tiek bus malonu“).

„Užsidirbant pragyvenimui“

Pirmąjį Ch. Chaplino filmą režisavo Henry Lehrmanas, kuris sakė, kad aktorių individualybės jo visai nedomina, o publikos juoką jis pasiekiąs filmavimo triukais ir montažu. Filmas „Užsidirbant pragyvenimui“ taip pat neturėjo scenarijaus, nors siužetas buvo gana rišlus. Dabar šią 13 minučių trukmės komediją galima vadinti savotiška Ch. Chaplino treniruote – čia jis dar tik bandė kai kuriuos savo pokštus, kuriuos vėliau kantriai tobulino. Šiame vaidmenyje atpažinti būsimą komedijos karalių labai sunku. Jis vaidina aferistą, kuriam atsitiktinai pavyksta vienam laikraščio redaktoriui parduoti sensacingą reportažą. Šis personažas ir jo kostiumas priminė Ch. Chaplino tipus, anksčiau vaidintus pantomimos miniatiūrose – juodas cilindras, pilkas švarkas, džentelmeno lazdelė dešinėje rankoje, monoklis kairėje akyje, juokingos grimasos ir žemyn nusvirę ilgi ūsai. Jau pirmoje scenoje simpatijos nekeliantis aferistas, atrodantis kaip teatrinių vodevilių piktadarys, bando iš gatvėje sutikto žmogaus (jį suvaidino filmo režisierius) iškaulyti pinigų. Jis labai vaizdžiai iliustruoja savo vargingą padėtį, mėgina apsimesti aristokratu, bet visas jo elgesys kompromituoja šį įvaizdį. Čia jau matome pirmą „firminį“ Ch. Chaplino triuką, kai jis arogantiškai atstumia išmaldą (per mažai duoda!), bet kai geradario ranka grįžta atgal prie kišenės, visgi spėja ištraukti monetą iš jo delno. Vėliau įkyrus niekdarys du kartus stoja šiam žmogui (kaip vėliau paaiškėja, laikraščio reporteriui) skersai kelio – sujaukia jo sužadėtuves su mylima mergina ir pasisavina reportažą apie automobilio avariją.

Dinamiškos gaudynės, lenktynės ir muštynės nufilmuotos tikrose gatvėse, o finalinis antagonistų susirėmimas vyksta ant važiuojančio tramvajaus. Ch. Chaplinui filmas nepatiko, jis pasigedo kelių, jo manymu, vykusių pokštų, kuriuos režisierius išmetė. Bet aktoriaus pastangos neliko nepastebėtos. Vienas apžvalgininkas parašė: „Sukčių vaidinantis aktorius yra aukšto lygio komikas.“

Kituose dviejuose filmuose „Vaikų autolenktynės Venise“ (premjera vasario 7 d.) ir „Komplikuota Meiblės padėtis“ (premjera vasario 9 d.) Ch. Chaplinas pasirodė kaip personažas, iš kurio labai greitai išsirutuliojo tas Valkata Čarlis, kurį aktorius vaidino ketvirtį amžiaus.

Angliją pirmosios Ch. Chaplino komedijos pasiekė 1914-ųjų vasarą. Amerikoje žaibiškai išgarsėjusio aktoriaus filmų reklamai „Keystone“ studija parengė tokį šūkį: „Ar jūs jau pasirengę Chaplino bumui?“

1914 m. prasidėjusį Ch. Chaplino bumą netrukus pajuto ir kitos šalys. Sunku rasti kitą kinematografininką, kuris aktyviai kurtų filmus daugiau nei 50 metų (paskutinė Ch. Chaplino juosta „Grafienė iš Honkongo“ pasirodė 1967 m.) ir niekada nebūtų praradęs populiarumo.