Imre Kertészas: „Visa mano kūryba skirta XX a. funkcionaliajam žmogui“

Rašytojas Imre Kertészas. Nuotraukos šaltinis wikipedia.org

Pastarąjį dešimtmetį rašytojas Imre Kertészas praleido Berlyne. Jam patiko vakarinėje miesto dalyje žaliuojantys platanai, Liudviko bažnyčios aikštės kavinės, koncertai filharmonijoje. Šį gyvenimą jis aprašo naujausiuose, rudenį išleistuose dienoraščiuose. Dėl Parkinsono ligos prieš daugiau nei metus I. Kertészas grįžo į Budapeštą. Rašytoją kalbina „Zeit“ žurnalistė Iris Radisch.

Ar dar prisimenate? Maždaug prieš dvidešimt metų svečiavotės mano mažame vieno kambario bute, Tioriok gatvėje. Buvote pirmoji mano lankytoja iš Vakarų. Tame bute pragyvenau keturiasdešimt dvejus metus.

Ten mes susipažinome. Manau, tai buvo prieš septyniolika metų. Lova, rašymo stovas, fotelis skaitymui – viskas tilpo viename nedideliame kambaryje. Kada apsigyvenote šiame gražiame erdviame bute?

Tada, kai tapau skaitomas Vakaruose.

Pastaraisiais metais jis dažniausiai būdavo tuščias. Labiau mėgote savo butą Maineke gatvėje, Berlyne. Kaip Vengrijos žydas, penkiolikos metų patekęs į Aušvicą, gali jausti ilgesį buvusiai Trečiojo reicho sostinei?

Taip, ir kaip aš galėjau gyventi su vokiečiais? Dar labiau nustembu pagalvojęs, kad prieš tai galėjau gyventi su vengrais. Vengrijoje išgyvenau nacistinį laikotarpį, čia nešiojau geltoną žvaigždę, čia gyvenau gete, čia buvau suimtas vengrų žandaro.

Vokietija Jums yra dvasinio gyvenimo ir kultūros šalis.

Vokietijoje įgijau išsilavinimą, vokiškai skaičiau.

Žydų filosofas Vladimiras Jankélévičius po Aušvico niekada nebeatsivertė vokiškos knygos ir nebesiklausė vokiškos muzikos.

Negaliu to suprasti. Kaip išsilavinusiam žmogui gali nepatikti vokiečių kultūra?

Jūs taip pat ne sykį esate sakęs, kad Aušvicas atsirado ne nepaisant, o dėl vokiečių kultūros.

Ne, tai reikia atskirti. Nacionalistinė didžiosios Vokietijos idėja atsirado Habsburgų monarchijoje. Austrai labai apsukrūs – jie verčia pasaulį manyti, kad Beethovenas buvo austras, o Hitleris – vokietis. Holokausto metais mačiau ne karą tarp žydų ir vokiečių, o totalitarinę sistemą.

Manote, kad Austrija–Vengrija turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už Trečiąjį reichą nei Vokietija? Neįprastas požiūris.

Jis leidžia suvokti austrų apsukrumą.

Neseniai grįžote į Budapeštą. Kaip Jums sekasi savo tėvynėje?

Blogai, sergu parkinsonu. Antraip niekada nebūčiau čia grįžęs.

Pastarojo dešimtmečio dienoraščiuose negailite sau griežtos kritikos. Kamuojatės priekaištaudamas sau dėl netinkamo gyvenimo.

Kas žino, kaip būčiau galėjęs gyventi.

Rašote, kad per visą gyvenimą vos septynerius metus jautėtės laimingas.

Tai buvo laikas nuo 1982-ųjų iki 1989 metų. Per jį aš įsimylėjau, kalėjau ir daug dirbau. Puikus gyvenimo tarpsnis. Visada buvau beviltiškas. Niekada neturėjau pakankamai pinigų. Neturėjau vairuotojo pažymėjimo. Buvau įsitikinęs, kad niekada negausiu automobilio. Toks buvo baisusis Kádáro pasaulis.

Vėliau išmaišėte visą pasaulį ir gyvenote prabangiuose viešbučiuose. Nepaisydamas to, tamsiais skurdo ir nelaisvės metais jautėtės laimingiausias.

Tuo laikotarpiu aptikau nedidelę geltoną Camus knygelę „Svetimas“. Nusipirkau ją už dvylika forintų. Tai buvo taip elementaru, kad net sunku paaiškinti, tačiau ji padėjo man atrasti laimę, kylančią iš širdgėlos. Skaitydamas Camus, pažinau save.

Ar Kádáro režimas buvo palankus Jums kaip rašytojui?

Taip, žinoma. Buvau atsitraukęs nuo oficialiosios literatūros. Didžiąją dalį laiko praleisdavau baseine. Mano kaimynai manė, kad esu plaukimo treneris.

2002 m. gavote, kaip pats jį įvardijate, pagrindinį literatūrinį apdovanojimą – Nobelio premiją. Dabar rašote: „Premija mane sunaikino.“

Gėda prisipažinti, tačiau taip ir nutiko. Panašiai baigėsi visiems rimtai vertinamiems Nobelio premijos laureatams. Camus taip pat jautėsi sunaikintas Nobelio premijos.

Ar milijonas eurų gali taip nuliūdinti?

Pati matote, kuo tai baigėsi (juokiasi).

Po Nobelio premijos nebegalite į save žiūrėti. Vadinate save aktoriumi, dažniau prastai nei gerai atliekantį rašytojo Kertészo vaidmenį.

Tapau akcine bendrove, prekės ženklu. Prekės ženklu „Kertészas“.

Nemėgstate nei savo gyvenimo, nei pavardės. Tai gana daug.

Savo pavardės nekenčiu. Kertészas yra bejėgiškas bandymas asimiliuoti žydišką pavardę. Dėl jos niekada nenorėjau su kuo nors susisaistyti. Niekada nenorėjau vaikų. Nenorėjau tokio buto, kokiame dabar sėdžiu.

Regis, pamiršote, kad esate vienas reikšmingiausių Europos pokario literatūros autorių.

Manęs nedomina literatūra. Literatūra yra antraeilis dalykas.

Niekada nenorėjote kurti didžiosios literatūros?

Tik norėjau rasti kalbą, tinkamą totalitarizmui, kalbą, kuri atskleistų, kaip šis mechanizmas viską naikina, kaip dėl jo žmogus pasikeičia taip, kad nebeatpažįsta nei savęs, nei savo gyvenimo. Funkcionalusis žmogus praranda save. Niekada nenorėjau būti didžiu rašytoju, tik norėjau suprasti, kodėl žmonės yra tokie.

Jums nebuvo įdomu parašyti gerą romaną arba papasakoti gerą istoriją?

Visiškai ne. Visos istorijos jau papasakotos. Galbūt nuskambės keistai, tačiau visa mano kūryba skirta XX a. funkcionaliajam žmogui. Man nereikėjo skaityti Hannah’os Arendt. Ir taip viską žinojau apie blogio banalumą.

Holokausto literatūros lauke pagrindinis Jūsų oponentas buvo prieš dvejus metus miręs ispanų rašytojas Jorge Semprúnas. Ar mėgote jo romanus?

Išėjus Hannah’os Arendt knygai apie blogio banalumą, pasirodė ir Semprúno „Didžioji kelionė“. Perskaitęs ją supratau, kokia ji yra prasta. Vėliau sutikau Semprúną „Café de Flore“, Paryžiuje. Nuostabus žmogus. Negaliu pasakyti apie jį nė vieno blogo žodžio.

Kuo Jums nepatiko „Didžioji kelionė“?

Tarkime, Semprúnas joje analizuoja Ilsę Koch. Ji dirbo sekretore tabako fabrike, per vieną naktį tapo Buchenvaldo viršininko žmona, maudėsi Madeiros vyne, o svetainėje turėjo šviestuvą, aptrauktą žmogaus oda. Semprúnui ji yra budelė. Tačiau rašant romanus nėra prasmės užsiimti panašiais psichologiniais išvedžiojimais. Totalitarizmas pakeičia žmogų. Jis pamiršta, koks iš tiesų buvo.

Begalinis žmogaus lankstumas yra pagrindinė Jūsų kūrybos tema.

Civilizuotame pasaulyje Ilse Koch buvo išmokusi, kad žudyti negalima. Atsidūrusi Buchenvalde ji išmoko, kad žudyti yra dorybė.

Vadinasi, tradicinėmis psichologinio realizmo priemonėmis negalima aprašyti sekretorės Koch virsmo koncentracijos stovyklos viršininke Koch?

Būtent. Nenoriu revoliucionizuoti literatūros, tačiau esu padaręs šį atradimą.

Iš kur kyla Jūsų radikalumas? Ar visada toks buvote?

Ne, jaunystėje rašiau bulvarinius straipsnelius, dirbau žurnalistu socialiniuose laikraščiuose ir maniau, kad tai nuves mane meno link. Klydau.

Kas pavertė Jus menininku?

Vienintelė egzistencinė akimirka. Man buvo dvidešimt penkeri. Iki tol apie Aušvicą pasakodavau tik anekdotus. Vieną dieną man staiga paaiškėjo: nesu tiesiog žmogus, išgyvenęs Aušvicą. Esu žmogus, patyręs įstabią istoriją. Privalėjau ją užfiksuoti. Per sekundę tapau visiškai kitu žmogumi.

Už visą kūrybinį gyvenimą esate dėkingas vienai vienintelei akimirkai? Ar ką nors panašaus patyrėte dar sykį?

Ne, tokią akimirką išgyvenau tik kartą. Tai buvo elementaru ir nepaaiškinama. Tokius dalykus patiria šventieji. Jie neįvyksta kasdien. Tačiau kartą gyvenime žmogus privalo suprasti, kur jis gyvena, ir kad gyvena.

Ir ši akimirka paskatino Jus rašyti?

Taip. Jei būčiau stalius arba muzikas, rinkčiausi kitas raiškos formas. Kadangi visada rašiau, – pats nežinau kodėl; turbūt todėl, kad mano suolo draugas rašė eilėraščius, – man buvo natūralu kalbėti būtent taip.

Pasirinkote teisingai ir savo užduotį atlikote pavyzdingai.

Vienintelė mano klaida – kad tinkamu metu nenutraukiau gyvenimo. Dabar nebegaliu to pakeisti.

Ar nebepatiriate akimirkų, dėl kurių būtų verta gyventi?

Manau, kad jau išgyvenau visas savo akimirkas. Jos baigėsi, o aš vis dar čia.

Dėl ko savo gyvenime didžiuojatės?

Kad perkandau funkcionalųjį žmogų. Dėl to tikrai didžiuojuosi. Jaudinančių įvykių buvo ir daugiau. Po to, kai Strėlės kryžiaus partija suplėšė mano knygas, lankiausi Vengrijos mieste Papa. Kai mudu su žmona įėjome į sausakimšą bažnyčią, visi atsistojo ir ėmė giedoti bažnytinę giesmę.

Krikščionišką bažnytinę giesmę?

Taip, kodėl stebitės? Neišpažįstu judaizmo.

Pastaruosius du dešimtmečius buvote vokiečių atminimo kultūros herojus, trokštamas šventinių progų oratorius, žymus Aušvico kalinys. Iš Jūsų dienoraščių sužinome, kad visą šį laiką jautėtės kaip Holokausto klounas.

Panašiai ir yra.

Ar Vokietijoje atmintis ėmė panašėti į Holokausto pramonę?

Ne panašėti, ji tokia tapo.

Holokausto memorialas Berlyne virto turistų iškylaviete.

Taip, tai labai nemalonu. Kai buvau pakviestas į Buchenvaldą, nuvykęs išvydau šlubčiojančius žmones kalinių drabužiais.

Esate šio atminties verslo dalis?

Su žmonėmis visi daro, ką panorėję.

Galėjote atsisakyti.

Antrasis pasaulinis karas taip pat galėjo neįvykti.

Prisiimate šį vaidmenį kaip liudytojas ir kenčiate.

Nobelio premiją gavau tik todėl, kad komisija norėjo apdovanoti liudijimų literatūrą. Prieš tai buvau pakviestas į Stokholmą pokalbiui. Iš tiesų komisijos nariai tenorėjo įsitikinti, jog esu sukalbamo charakterio ir nevalgau kiaušinienės rankomis. Tam nelabai pasipriešinsi. Tik per 70-ąsias Vanzė konferencijos metines būčiau mielai nuvykęs į Vanzė vilą.

Kodėl?

Po Aušvico nuvykti į vietą, kurioje stovėjo Göringas – tai jau karjera. Tik pagalvokite!

Ar atminties pramonė pasisavino Jūsų istoriją?

Man pakanka to, kad pora žmonių ją suprato.

Apskritai paėmus…

…mano gyvenimas buvo puikus. Iš pradžių kalėjau Aušvice, o vėliau gavau svarbiausių Vokietijos apdovanojimų. Tai juokinga ir sunkiai paaiškinama. Ar galiu būti labai nuoširdus ir sąžiningas? Viso to man gana. Turėjau viską, viską, ko norėjau. Manau, nebenoriu ir rašyti. Dar tvarkau senus dienoraščius, ir šis darbas mane džiugina. Tačiau kai pagalvoju apie visas tas naktis… Yra toks žodis meilė. Juo norėčiau pradėti ką nors naujo. Tačiau kaip man rašyti? Mano rankos manęs nebeklauso. Jaučiuosi labai pavargęs.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė