2014 02 04

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Adolfas Teresius. Tikėjimas – kaip ėjimas

Adolfas Teresius

Evgenios Levin nuotrauka

Su tautodailininku, skulptoriumi Adolfu Teresiumi, draugų vadinamu tiesiog Adžiu, kalbamės jo namų svetainėje, kurioje viena siena nukabinta senomis šventųjų skulptūrėlėmis, kryželiais, rūpintojėliais, surinktais iš nugriuvusių pakelės koplytėlių keliaujant per Lietuvą. Tačiau toks buvimas tarp šventųjų nevaržo pokalbio. Šnekamės apie menininko A. Teresiaus darbų albumą, pavadintą „Skulptūra“.

Albume stengeisi apžvelgti savo 35-erių kūrybos metų kelią. Dabar, kai esi sukūręs per 400 monumentalių darbų: kryžių, koplytstulpių, stogastulpių bei pasaulietinių skulptūrų (nuo 2 iki 7 metrų dydžio), stovinčių ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Latvijoje, JAV, Australijoje, kai esi surengęs daugiau kaip 40 personalinių parodų, dalyvavęs kuriant 45 skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje, ši apžvalga net ir 300 lapų knygoje sunkiai sudėliojama…

Jei „atsiskaitymą“ būčiau daręs anksčiau, būtų lengviau. Bet per 35-erius metus darbų susikaupė tiek, kad neįmanoma visų apžvelgti. Albume nėra nė pusės to, ką esu išdrožęs. Sudarydamas knygą (tai dariau pats), pamačiau, kad liko neįdėti Žemaitijoje esantys kūriniai. Neįtraukiau ir Orvidų sodyboje stovinčių darbų, kurių sukūriau per 30. O jie man labai brangūs… Stengiausi sudėti tuos, kuriuos laikau „užspaudęs“ namie, kurių kiti nemato – tai tarsi namų kolekcija.

Daug kas klausia, ar esu patenkintas albumu. Kadangi pats dalyvavau jį kuriant – su fotografu važinėjome po Lietuvą, fotografavome, ieškodami geresnio apšvietimo, paskui pats dėliojau nuotraukas, bendradarbiavau maketuojant, turiu prisipažinti, kad vis dar gyvenu tuo procesu. Jis nenurimęs manyje, todėl esu šališkas vertinti. Gal tik po kokio pusmečio pasakysiu, ar esu patenkintas. O dabar tegaliu pastebėti, kad šis albumas – tarsi viso mano gyvenimo rekolekcijos…

Leidinį recenzavęs menų magistras, skulptorius Kęstutis Krasauskas pastebėjo, kad tu, Adi, nei skulptūros, nei drožybos amato nesimokei. Drožti pradėjai liepiamas širdies, kad skulptoriumi esi tarsi „nuo Dievo“. Ar visuomet žinojai, koks tavo kelias? Kas buvo tie žmonės, kuriuos visgi galėtum pavadinti savo mokytojais?

Vaikystėje žaisdamas iš plastilino lipdžiau žirgus, motociklus – visi stebėjosi, iš kur tokie gabumai. Rankų darbai man sekėsi. Tačiau nei tuomet, nei vėliau, kai jau būdamas Kelmės vidurinės mokyklos mokinys su bendraminčiais atstatinėjau Kryžių kalne sovietų valdžios sudegintus (1975 m.) kryžius, negalvojau apie skulptoriaus darbą kaip pašaukimą. Tai buvo savotiška rezistencijos forma, pasipriešinimas režimui. Buvau su antitarybininko antspaudu, ne tos sistemos žmogus. Jokio amato neturėjau, ėmiausi visokiausių darbų galvodamas, kad drožyba tėra papildomas užsiėmimas. Bet laikas parodė, jog buvo atvirkščiai.

Drožyba prasidėjo pirmiausia įsisąmoninus senųjų meno kūrinių vertę. Prie to labai prisidėjo tėvas Stanislovas, su kuriuo supažindino Alvydas Šeduikis. Keletą metų teko talkinti vilniečiui skulptoriui Dominykui Čepui; ne tik medį drožiau, bet ir akmenis kalinėjau pas Vilių Orvidą jo tuo metu kuriamoje sodyboje. Žiūrėdamas, kaip jie dirba, klausydamasis ir klausdamas, tiesiog būdamas šalia mokiausi iš jų pavyzdžio.

Sunku suskaičiuoti, kiek esi gavęs apdovanojimų, padėkos raštų, nominacijų. 2001 m. tapai Liongino Šepkos premijos laureatu, 2008 m. aukso vainiku (su inkrustuotu karališkuoju gintaru!) tave vainikavo kaip „Aukso vainiko“ laureatą už kryždirbystę, o 2012-aisiais tokį patį vainiką pelnei už skulptūrą. 2012 m. įteikta ir Žemės ūkio ministerijos premija kaip sėkmingiausiai dirbusiam tradiciniam amatininkui… Taigi tavo darbų „paletė“ labai spalvinga, o visgi albumas vadinasi „Skulptūra“.

Iš pradžių knygos pavadinimas buvo kitoks, o kai pradėjau dėlioti darbus, suvokiau – man svarbiausia skulptūra. Architektūra įdomi tik tiek, kiek joje yra skulptūros.

Daugelyje albumo nuotraukų įamžinta visa koplytėlė, tačiau šalia, kitoje fotografijoje, įdedu išdidintą skulptūrėlę iš bendros kompozicijos. Kitur rodau tik detalę, įdomumo dėlei užrašydamas, kokio dydžio visa skulptūra.

Net fotografuodamas Berčiūnų skulptūrų ansamblį daugiausia dėmesio skyriau skulptūrėlėms. Nuo jų kadaise pradėjau, jos mano širdžiai mieliausios. Kai ėmiau drožinėti skulptūras, pajutau tikrą atradimo džiaugsmą. To negalima palyginti su taikomąja daile: kad ir kaip būtų išdailintas šaukštas ar kitas daiktelis, jo paskirtis kitokia. Šitą jauseną galiu palyginti su poezija: nors ir kokie būtų gražūs, prasmingi žodžiai, jie tampa gyvi tik tuomet, kai eiles pradeda dainuoti – jos atgyja, virsta lyg ir tautos savastimi… Skulptūra, kad ir į koplytstulpį įkelta, suvirpina praeinančiojo širdį, spinduliuoja kažką daugiau.

Vartydama albumą užtikau daugybę šventųjų skulptūrėlių, arba šventukų, kaip tu juos vadini. Šalia tokių lyg ir dažniau mene vaizduojamų, kaip šv. Kazimieras, šv. Jurgis, šv. Florijonas, šv. Mykolas ar šv. Izidorius, randu ir retesnių: šv. Apoloniją, šv. Martyną, šv. Barborą, šv. Veroniką… Kaip jie atėjo į tavo skulptūras?

Aš tarp jų gyvenu (juokiasi). Droždamas šventuką, įsigilinu į jo charakterį, skaitau apie jį, bandau pajusti jo dvasią. Veronikų esu nudrožęs labai daug. Ši šventoji man ypač artima. Ji vaizduojama su drobe, kurioje atsispaudęs Kristaus atvaizdas. Tai lyg ir pirmasis negatyvas… Esu išdrožęs su drobule, kuri primena filmo juostą. Juk šv. Veronika – fotografų, fotomenininkų globėja… Niekur, jokiuose raštuose neužsiminta, kad ji anksčiau pažinojo Kristų. Pirmą kartą Jį pamatė vedamą į Golgotos kalną. Nusirišo skarelę (žydų tradicijoje tai buvo nusižengimas) negalvodama apie pasekmes, prasibrovė pro kareivius, kad nušluostytų Kristui veidą. Niekuo daugiau šiam kenčiančiam žmogui negalėjo padėti. Gal net nelabai žinodama, už ką Jis baudžiamas, išgyveno Jo kančią, ir tas jautrumas, moteriškas gerumas, prisilietimas prie nepažįstamojo norint padėti mane ypač jaudina.

Kartais sakoma, kad šventieji kažkur toli, altoriuose, mums nepasiekiami ir svetimi. Bet tokios mintys gimsta dėl to, kad mes jų nepažįstame, nebandome pajusti jų žmogiškumo.

Irena Seliukaitė, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja (beje, paskatinusi kurti šį albumą), „Skulptūros“ pristatymo metu taikliai pastebėjo, kad pakanka pažvelgti į Adolfo darbus ir pamatai, kuo šis žmogus gyvena, kokias vertybes iškelia, į ką nukreiptas jo žvilgsnis. Tavo šventieji labai primena paprastus žmones, tik gal kiek liūdnesni, rimtesni. Tačiau albume yra ir paprastų žmonių skulptūrėlių, kurie savo jaukumu, šviesumu, naiviu gerumu nedaug kuo skiriasi nuo šventųjų.

Riba tarp šventųjų ir nešventųjų mano kūryboje nėra didelė. Tie paprastieji (kartais juos švelniai pavadinu „balvonėliais“) dažniausiai yra mano vaikystės personažai, labai konkretūs žmonės, tik neįvardyti. Visi jie turi savo prototipus. Štai klūpanti moterėlė, davatkėlė Olelė. Mes taip ją ir vadindavom. Iš šonų jai pastačiau po angeliuką, o prie rankų pritaisiau po žvaigždelę… Nuo savęs. Ji neturi aureolės ir gal niekada neturės, kaip ir mūsų šventasis Kazimieras melsdavęsis prie uždarytų bažnyčios durų… Daug kas pasišaipydavo, pasityčiodavo. Bet tai buvo ypatingo jautrumo ir dvasingumo moteris. Dirbo paprastus darbus, sunkiai vertėsi. Mama mane, pusbernėlį, kartais pasiųsdavo ką nors gardesnio nunešti. Pavaizdavau ją klūpančią…

Mūsų visuomenė linkusi iškelti stipriausius, talentingiausius, gražiausius, linkusi „pasmilkyti“ lyderius, o mažuosius, naiviuosius pastumia į šalį. Tarp mano skulptūrėlių nėra lyderių, mėgstu vaizduoti silpnuosius.

Pats gražiausias dalykas tavo kūryboje ir yra tai, kad gyvenime pastebi mažutėlius, labiausiai nuskriaustus ar nepastebimus, ir nori juos savaip įamžinti, parodyti kitiems. Gerumo skleidimas. Gerumas, glaudžiai susijęs su tikru, nesumeluotu, neglazūruotu tikėjimu, yra vertybė, apie kurią, matyt, I. Seliukaitė ir kalbėjo, žavėdamasi tavo skulptūromis…

Iškelti tik šventuosius, bet nematyti paprastų žmonių būtų neteisinga. „Nabagėliai“, nepripažintieji, nepastebėtieji ne mažiau šventi už kanonizuotuosius. Jie – mūsų gyvenimo puošmena. Juos droždamas atsigaunu. Turiu visišką laisvę interpretuoti, kurti, kai kuriuos vaizduoju su lengva šypsenėle, paironizuodamas. Štai „Vištų kupčius“. Kelmėje buvo toks žmogus, turėjęs verslumo dvasią. Iš visko mokėjo daryti „verslą“. Jo personažas visiems sukelia lengvą šypsulį: ilga smaili nosis, mažos, gudrios akutės, kepurė su „kozirkeliu“…

O „Žolininkės“ prototipas – mano sesuo Regina. Kartais tuos paprastus žmones drožti įdomiau, nes yra daugiau laisvės išreikšti savo požiūrį. Šventieji – kanonizuoti, reikia daryti solidžius, be to, negali nukrypti nuo tradicijos. Nors kai kas sako, kad mano šventieji ne visuomet tokie, kokie įsivaizduojami: nebūtinai sudžiūvę, suvargę, juk šventumas – ne kūno būsena, o vidinis nusiteikimas.

Dar norėjau paklausti, koks tavo santykis su senąja, baltiškąja kultūra. Mat vieni šiuo metu droždami šventuosius griežtai atsiriboja nuo mūsų senosios, tarkim, pagoniškosios kultūros, pasisako už tai, kad krikščionis katalikas neturėtų prisiminti senųjų papročių, tradicijų; kiti tvirtina, jog vienintelis teisingas tikėjimas yra mūsų prigimtinis, baltiškasis. Tavo albume randu išdrožtą ir Perkūną, ir Patrimpą, mėgstamas personažas – senasis vaidila…

Man ta praeitis yra ir graži, ir brangi, su pagarba žvelgiu į šaknis, iš kurių išaugome. Tai mūsų tautos istorija, todėl negalime jos atsisakyti ar kaip nors paniekinti. Juk ir himne sakoma: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Nedrožiu Perkūno šventyklai, nelaikau jo Dievu. Bet aš ir šv. Kazimiero nedarau kaip garbinimo objekto, tai tik simbolis. Noriu, kad žmogus, pakėlęs akis, susimąstytų apie kitą Būtį.

Kažkada viename plakate pamačiau žodį „tikėjimas“ padalytą: „Tik – ėjimas.“ Buvau pakerėtas šio žodžių žaismo, išreiškiančio labai prasmingą mintį. Iš tiesų mūsų tikėjimas tėra ėjimas, ieškojimas. Asmeniškas ėjimas skirtingais keliais. Jų daug kaip gėlių pievoje: kas pasakys, kurių žydėjimas gražesnis? O visos kartu jos sudaro visumą. Ėjimą suprantu ir kaip dogmatizmo, siauro požiūrio, nepakantumo ieškojimui priešpriešą. Iškilūs žmonės, tarkim, popiežius Jonas Paulius II ar budistų lyderis Dalai Lama, yra tokie išmintingi, tokie tolerantiški kitam ir kitokiam, kad tuo jie nesumenkina savojo tikėjimo – priešingai, atverdami duris, jie kviečia rasti asmenišką santykį su Dievu ir amžinybe.

Kristų mėgstu vaizduoti prisikėlusį. Nukryžiavimas katalikybėje akcentuoja atpirkimą. Bet viltį ir tikėjimą amžinuoju gyvenimu savo skulptūrose aš labiau linkęs išreikšti prisikėlusio Kristaus skulptūra. Esu jų daug išdrožęs amžinai poilsio vietai. Tai, mano supratimu, yra vilties ženklas, kad visi prisikelsime.

Noriu grįžti prie vieno iš senesnių tavo darbų – Pasakų namelio, kurį žinojo visi Garliavos vaikai. Ne kartą užlipti į tą trobelę „ant vištos kojelės“ prašėsi įvairių mokyklų mokinukai… Ir visus priimdavai. Ar tą namelį statei savo vaikams, ar… sau?

Kai praėjo daug metų, atsigręžęs atgal galvoju, kad labiau sau, vaikiškai svajonei gyventi kur nors aukščiau, gal medyje, būti paukščiu, būti laisvam… Kiekvienas menininkas privalo turėti svajokliškumo, vaikiškumo, galbūt naivumo…

Manyčiau, keistuoliai (daug kas juos tapatina su kvaileliais) ir keičia gyvenimą. Puošia jį. Tai ne mano, o Vytauto V. Landsbergio mintis. Naivumą, kaip ir vaikiškumą, išsaugo tik tyros širdys. Galime juos vadinti šventaisiais, galime sakyti, kad tai – poetai, suprask, kuriantys žmonės, norą eiti, ieškoti, skristi išsaugantys visą gyvenimą… Dėkodama už pokalbį, linkiu tau ir toliau branginti tą „šventą naivumą“ (taip sako žmonės) ir polėkį, kurį įkūniji medyje.

Kalbėjosi Regina Jasukaitienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.