Algirdas Saudargas. Abejotini kompromisai nepriimtini

Vertybiniai klausimai Europos Parlamente visuomet sukelia aršiausias diskusijas, išryškina politinių jėgų skirtumus ir parodo, kiek sugebame apginti savo vertybes. Deja, ne visada pavyksta sutelkti dešinįjį flangą, kuris šiandien Europoje yra gana susiskaldęs, kai tik kalba pasisuka apie pamatines vertybes: gyvybę, santuoką, šeimą. Tai – didžiuliai išbandymai Europos piliečiams bei Europos vertybiniams pamatams.

Praėjusių metų gruodį vos septynių balsų persvara EP buvo atmesta portugalės socialistės Editos Estrelos rezoliucija, kuria buvo siekiama įtvirtinti lytinį švietimą nuo ankstyvo amžiaus bei abortą paversti moters sveikatos apsaugos sistemos dalimi. Tą kartą Europos Parlamentas atsilaikė, nors ir labai trapia balsų persvara. Netrukus EP pasirodė dar vienas (ir tikrai ne paskutinis) bandymas pateikti žmogaus teisių interpretaciją, o svarbiausia, pakertant principinį Europos Sąjungos veikimo – subsidiarumo – principą.

Vasario 4 d. Europos Parlamente priimtas neva kompromisinis austrų europarlamentarės, žaliųjų frakcijos atstovės Ulrike Lunacek inicijuotos rezoliucijos „Dėl ES kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės veiksmų plano“ variantas parodė, kad net ir Europos Liaudies partijos (ELP) frakcija netvirtai stovi vertybių sargyboje.

Priimta rezoliucija iš esmės pažeidžia ES ir nacionalinių valstybių kompetencijos pasidalijimo principą. Tokie klausimai, kaip gyvybės, santuokos, šeimos klausimai turėtų būti išimtinai nacionalinių valstybių kompetencijoje. O šioje rezoliucijoje valstybėms narėms primetamos nuostatos pripažinti kitose šalyse sudarytas civilines partnerystes, prisitaikyti prie kintančių šeimos modelių, primetama reprodukcinių teisių interpretacija. Apskritai visos šios ir panašios nuostatos sukuria prielaidą išskirtinėms sąlygoms ir privilegijoms vienai žmonių grupei. Kol pagaliau nesuvoksime, kad vertybinius klausimus turi spręsti pačios valstybės ir kad niekas nekvestionuoja pamatinių žmogaus teisių, įtvirtintų daugybėje ES dokumentų, tol Europoje kelią bandys skintis abejotini „kompromisai“.

Nors bandoma teigti, kad priimta už pirminę versiją daug nuosaikesnė rezoliucija, tačiau, atidžiau pažvelgus, skirtumai tarp jų minimalūs. Kompromisiniam variantui pritarė ir dauguma ELP frakcijos narių, nors pozicija buvo – balsuoti laisvai. Toks kompromisas fronto liniją vertybių mūšyje atitraukia į pavojingą ribą, todėl šiam variantui pritarti negalėjau.