2014 02 05

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Mons. Robertas Šalaševičius: „Vilniaus katedra – traukos centras ir malonės vieta“

Mons. Robertas Šalaševičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daugiau nei 600 metų istoriją menanti Vilniaus arkikatedra bazilika vasario 5 d. švenčia savo atgimimo 25-metį.

1989-aisiais ji buvo naujai konsekruota ir iš Paveikslų galerijos vėl tapo Dievo garbinimo vieta. Pokalbis su Katedros administratoriumi monsinjoru Robertu Šalaševičiumi leidžia pažvelgti į dabartinę šios bažnyčios kasdienybę bei šventines akimirkas, kviečia dėkoti Dievui už šią žmonių pamiltą Jo artumo ir bendrystės vietą.

Vilniaus katedra šiandien neabejotinai yra viena svarbiausių Lietuvos šventovių. Tačiau kaip pasakoja Katedros atgavimo liudytojai, prieš 25 metus būta minčių palikti šią šventovę vien reprezentacine vieta, abejojant, ar susikurs gyva bažnytinė bendruomenė. Juk aplink tiek daug kitų bažnyčių. Kaip jums šiandien atrodo tokie anuometiniai būgštavimai?

Nedalyvavau priimant sprendimus, atsiimant Katedrą, tuomet buvau dar tik paauglys. Tačiau šiandien, be jokios abejonės, akivaizdu, kad sprendimas atkurti šią bažnyčią kaip sielovados vietą absoliučiai pasiteisino. Ačiū Dievui, Vilniaus katedra yra tikras traukos centras. O juk žinome ne vieną senovinę katedrą Vakarų Europoje, tapusią muziejumi. Mišios jose aukojamos mažai grupelei žmonių prie kokio nors šoninio altoriaus. Tuo tarpu Vilniuje kasdien aukojamos trejos Mišios, sekmadieniais taip pat visada pilna žmonių, nekalbant jau apie didžiąsias šventes, kai ji būna sausakimša.

Išties buvo iškilusi dilema, kaip traktuoti šventovę. Katedra per visą savo istoriją niekada nėra buvusi parapinė bažnyčia. Ji nuo pat pradžių buvo vyskupo bažnyčia, ir todėl ja rūpindavosi kanauninkų kapitula.

Tačiau 1989 metais atšventinus Katedrą buvo nuspręsta įsteigti parapiją. Jos teritorija labai maža – apima keletą aplinkinių gatvių. Tad kai reikia girtis, giriuosi, kad mūsų parapijoje sekmadienį lankomumas yra 300%, nes Mišiose dalyvauja daug daugiau žmonių nei gyvena jos teritorijoje.

Yra dar vienas su sielovada susijęs dalykas, kurį norėčiau paminėti. Tikrai daug žmonių ateina į mūsų bažnyčią atlikti išpažinties. Išties nemaža dalis jų ateina dėl itin sudėtingų situacijų, po ilgesnio laiko. Nežinau, kodėl, bet pasirenka būtent Katedrą. Be abejo, esame antgamtinio malonės veikimo liudininkai. Kunigai paprastai stengiasi labai uoliai vykdyti klausyklos tarnystę. Nepranokstamas pavyzdys mums visiems yra velionis vyskupas Juozas Tunaitis. Jis niekada netausojo jėgų, ir galvojant apie jo garbų amžių, net nesuvokiama, iš kur sėmėsi ištvermės. Pavyzdžiui, gavėnios ar advento metu, aštuntą ryte, jis aukodavo Mišias, aišku, be pusryčių, o po jų likdavo klausykloje iki kokių pusės dviejų.

Katedroje, žinoma, vyksta ir krikštai, santuokos. Ne paslaptis, kad žmones kartais traukia ir jos architektūros sukuriamas įspūdis, tad nori svarbiausius savo gyvenimo momentus susieti su Katedra.

Jūs pabrėžiate, kad Katedra – pirmiausia malonės vieta. Ką turite omenyje? Apskirtai, kokia yra bažnyčios konsekravimo, pašventinimo esmė?

Esu girdėjęs ne vieną pasakojimą iš žmonių, kurie, būdami dar netikintys ar ieškantys, užėję į Katedrą patyrė išties kažką antgamtiško, atsivėrė Dievo malonei. Ši vidinė patirtis jiems tapo paskata sąmoningai eiti tikėjimo keliu.

Man tai labai ryškus ženklas, kad Katedra, kaip ir kiekviena bažnyčia, yra konsekruojama ir skiriama išimtinai garbinti Dievui. Tampa vieta, kurioje Dievas yra tarsi arčiau.

Dar tik 25 metai, kai Katedroje vėl vyksta pamaldos. Tačiau ir prieš tai ji nebuvo uždaryta: čia buvo paveikslų galerija, koncertų salė ir daugybė žmonių ją prisimena būtent taip. Dalis jų įsivaizduoja, kad niekas iš esmės nepasikeitė, tik tiek, kad anksčiau pamaldos nevyko, o dabar vyksta. Tačiau kultūrinė, meninė veikla galėtų tęstis ir toliau, esą abu dalykai vieni kitiems netrukdo.

Tiesa, ant sienų ir toliau kabo paveikslai, kartkartėmis ne pamaldų metu šventovėje skamba vargonų muzika. Tačiau skirtumas yra esminis. Dabar Katedra jau nėra tik graži vieta, turinti gerą akustiką. Dabar tai – Dievui paskirta vieta, konsekruota. Svarbu, kad platesnė visuomenė, kultūros, meno žmonės suprastų, jog Katedra po atšventinimo esmingai pasikeitė. Jos šeimininkas dabar – Dievas. Bažnyčios tam ir yra konsekruojamos, kad nebūtų naudojamos kaip bet kuri kita vieta, o būtų skirtos išskirtinai garbinti Dievui.

Esate užsiminęs, kad ši šventovė buvo svarbi ir jūsų asmeninei tikėjimo kelionei.

Galiu pasakyti, kad mano asmeninė tikėjimo kelionė prasidėjo nuo Katedros. Augau tradicinėje katalikiškoje šeimoje, kur vaikai būdavo krikštijami, ruošiami sakramentams, švenčiamos šventės. Tačiau kaip daugumoje tarybinių šeimų – tikėjimas tuo ir apsiribodavo. Trūko sąmoningumo ir gilesnio pasirengimo.

Tačiau taip nutiko, kad 1989 metų vasarą man reikėjo priimti Sutvirtinimo sakramentą. Tėveliai pasirūpino viskuo, kas reikalinga, o vienintelis mano sąmoningas dalykas buvo vardo pasirinkimas. Tačiau vėliau, kai po daugelio metų pasakojau savo pašaukimo istoriją, tą įvykį pamačiau visiškai naujai. Tiesiog pačiam keista, kad pašaukimo liudijimas tampa pačiam proga vis giliau, naujau suvokti Dievo malonę. Tad kartą suvokiau, kad de facto mano gyvenimas pradėjo rimtai keistis būtent po Sutvirtinimo sakramento.

Būtų galima sakyti, kad viskas buvo susiję su istoriniu kontekstu. Atsirado galimybė mokykloje dalyvaut tikybos pamokose, netoli namų įsikūrė Pal. J. Matulaičio parapija – įsitraukiau į jaunimo grupelę. Atrodytų, kad viskas vyko dėl tam tikrų išorinių priežasčių, tačiau vieną kartą pasakodamas savo istoriją, supratau, kad ta nematoma pradžia buvo Sutvirtinimo sakramentas.

O štai dabar aš dirbu toje pačioje Vilniaus arkikatedroje. Man šis faktas yra labai brangus ir kartu padrąsinantis, kad Dievo malonė suranda, paliečia, veikia.

Katedra išsiskiria tuo, kad yra vyskupijos ganytojo bažnyčia. Kaip tai atsispindi sielovadoje?

Katedra, būdama Vyskupo sosto vieta, turi simbolinę reikšmę vyskupijoje. Čia aukoja šv. Mišias, pamokslauja, laimina vyskupas. Jis vadovauja pagrindinių švenčių liturgijai, čia vyksta kunigų, diakonų, vyskupų šventimai. Dėl šio savo statuso Katedra yra atvira visiems.

Visai vyskupijos bendruomenei ji yra ta vieta, kur galime pajusti tikėjimo vienybę ir visuotinumą – svarbius katalikiško tikėjimo aspektus. Tikime, kad Romos vyskupas – popiežius – yra Katalikų Bažnyčios vienybės simbolis. Būdami vienybėje su juo, esame vienybėje ir vienas su kitu. Katedra šią vienybę simbolizuoja vyskupijos, vietiniu lygiu.

Katedrose šventinami ir šventieji aliejai: katechumenų, ligonių aliejai ir chrizma. Per Grabnyčias Pašvęstojo gyvenimo žmonės yra kviečiami į Mišias katedroje, kad galėtų kartu melstis su savo vyskupu.

Katedra dėl savo išskirtinumo tampa ir neatsiejamu valstybės bei tautos simboliu. Tai vieta, kur Bažnyčia susitinka su valstybe. Švenčių progomis į jos suolus sėdasi aukščiausi valstybės pareigūnai. Kaip jūs tai išgyvenate? Ar nepastebite ir populizmo, noro manipuliuoti svarbiais žmonių jausmais?

Vilniaus arkikatedra ypač Sąjūdžio metais tapo visos Lietuvos simboliu. Jos aikštėje vyko mitingai, o sugrįžimas tikintiesiems buvo komunistinės valdžios žlugimo ženklas: jie buvo atėmę, ir jiems neliko nieko kito, tik grąžinti, gelbstint savo kailį… Kai visuomenė išgyveno tikrą religinį entuziazmą, Lietuva buvo pašvęsta Švč. Jėzaus širdžiai. Iškilmingą šio akto dokumentą pasirašė Bažnyčios ir valstybės vadovai. Bendri idealai sutelkė religinę visuomenę ir visą tautą.

Paskui buvo įvairių dalykų, pavyzdžiui, santykiai su Prezidentu Algirdu Brazausku, kai teko jį į Katedrą įvesti pro šonines duris dėl pasipiktinusių žmonių, kurie radikaliai reiškė savo požiūrį. Katedra, užuot buvusi vienybės vieta, tapo susipriešinimo simboliu.

Vėliau prasidėjo Mišių transliacijos per televiziją, ir nuo tada, ypač švenčių proga, ne vienas politikas mėgsta ateiti ir pasėdėti jose. Gal tai ir yra gražu, kad bent per šventes galime išgyventi savotišką tautos susivienijimą? Kita vertus, visada lieka pavojus instrumentalizuoti Katedrą, pasirodyti esant kitokiam, negu esame iš tiesų. Tai subtilūs dalykai. Man kaip kunigui lengviau užduoti klausimą, negu rasti atsakymą. Katedra yra atvira visiems, kiekvienas žmogus į ją užeinantis turėtų pasijusti priimamas, laukiamas ir galėtų joje melstis. Žinoma, reikia būti realistu, nederėtų leisti, kad kiti panaudotų Bažnyčią saviems tikslams.

Katedros aikštė – mėgstama žmonių susibūrimų vieta. Čia vyksta visuomenei svarbūs minėjimai, šventiniai koncertai. Kaip sekasi bendrauti su miestu?

Visada ieškom kompromisų. Kaip visais atvejais, kartais kompromisas labiau tenkina vieną pusę, kartais – kitą. Pavyzdžiui, buvo keista girdėti egzaltuotą mero Artūro Zuoko pareiškimą, kad po to, kai prieš metus miestas įteisino aikštę kaip savo nuosavybę, pagaliau Katedros aikštėje gali vykti Kaziuko mugė. Aš nelabai suprantu, kuo čia džiaugtis? Koks yra laimėjimas, kad iš Katedros aikštės padaromas turgus?

Visada laikėmės pozicijos, kad Katedros aikštės statusas – išskirtinis. Šį statusą reikia apginti, puoselėti, siekti, kad joje vyktų tik tokie renginiai, kurie tą statusą atitiktų, kad jos nenupigintų. Kadangi miestas suinteresuotas, kad ši erdvė taptų traukos objektu, kad vyktų ir komerciniai renginiai, čia ir darome kompromisus. Organizatoriai atsižvelgia į mūsų prašymus, pavyzdžiui, į liturginį metą, mes savo ruožtu šiek tiek prisitaikome. Miestas pastatė prakartėlę, paskui pasirūpino ją kiek išgalės leidžia apsaugoti. Pavyzdžiui, kai buvo transliuojamos kalėdinės 3D pasakos, turėjome uždengti langus, elektrą skolinome, varpus išjungėme. Gražu, kad po panašių renginių daugybė žmonių užsuka bent trumpam į Katedrą.

Ypač graži patirtis buvo Naujųjų metų naktį, kai mūsų bažnyčioje vyko paros laiko nuolatinė adoracija. Prieš tai svarstėme, ar bus pakankamai saugu, juk aikštėje susirenka daug žmonių, kai kurie jų būna išgėrę, po naujametinės nakties aikštė būna šukėmis nusėta…

Vis dėlto ryžomės. Išsidalinome laiką po keletą valandų. Man teko kritiškiausios valandas tarp 23 ir 1 val. nakties. Įeinu į Katedrą 23 valandą ir negaliu patikėti savo akimis – ji pilnutėlė. Visi suolai užsėsti, o šonuose vaikšto žmonės. Bet tie, kurie sėdėjo, gal ir ne visi meldėsi, bet buvo susikaupę, susimąstę, tikrai užėję čia ne vien pasišildyti. Adoracijos altorius buvo sugestyviai apšviestas, traukė akį, palietė vidų.

Prieš vidurnaktį žmonės ėmė skirstytis. Su likusia grupele sutikome Naujuosius, sukalbėdami specialią maldą. Galvojome, kad dabar derėtų išnešti monstranciją su Švenčiausiuoju į koplyčią, nes žmonių visai nedaug. Kur tau! Pasibaigus fejerverkams, žmonės pradėjo grįžti, atėjo vienas choras, paskui kitas – pagiedojo. Paryčiais besimeldžiančiųjų buvo mažiau, bet prieš septynias vėl pradėjo rinktis. Mus tikrai nustebino, kad žmonės pasinaudojo galimybe Naujųjų metų naktį švęsti ne tik šėliodami, linksmindamiesi, bet ir susikaupdami maldai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jau kuris laikas veikia Arkikatedros parapijos namai. Kaip vyksta įprasta sielovados veikla? Kas yra pagrindiniai jūsų talkininkai?

Kalbant apie sielovadą, pirmiausia norėčiau paminėti chorus – jų turime ne vieną. Kai kurie jų taip pat mini savo gyvavimo 25-metį ir žinau, kad ruošia repertuarą jubiliejams paminėti. Ką reiškia dalyvauti bažnytiniame chore? Kiekvieną savaitę žmonės reguliariai renkasi repetuoti ir kiekvieną sekmadienį ateina giedoti. Katedroje sekmadieniais aukojamos 7 šv. Mišios, per kurias gieda 6 chorai. Vieni jų didesni, kiti – mažesni, kiekvienas turi savo specifiką. Jie tikrai rimtai įsipareigoja: ir vasarą, ir per šventes, kai Mišios vyksta tris dienas iš eilės – labai džiaugiamės jais ir branginam.

Mūsų vargonininkas Bernardas Vasiliauskas sulaukė ir visuomenės dėmesio. Štai Kultūros ministerija įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, miestas įteikė Šv. Kristoforo statulėlę – tai labai džiugina.

Kita svarbi sritis – vaikų sielovada. Jiems vyksta šv. Mišios, kurios yra vienos lankomiausių, labai mėgstamos. Ne kartą girdime, kaip tėvai džiaugiasi: „Pagaliau, kažką supratome per pamokslą.“ Apie 150 vaikų kasmet ruošiasi Išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Esame reiklūs, reikalaujame kiekvieną sekmadienį dalyvauti Mišiose, bet vaikų visada būna. Vasarą jiems organizuojame stovyklas. Mums talkina tikrai šaunios katechetės, kurios su dideliu pasišventimu ir talentu rūpinasi vaikais.

Daug metų veikia „Caritas“ skyrius – priima žmonių atnešamus drabužius ar maistą, lanko šeimas, ligonius, kalbasi su žmonėmis, – o tai ypač svarbu.

Vakarais renkasi kelios maldos grupės: Šv. Rašto, Šeimų, vyksta Alfa ir Beta kursai.

Turime paauglių ir jaunimo grupę, su kuriais dirba vienas iš mūsų kunigų.

Prieš kelerius metus pradėjome dienos susitikimus senjorams – irgi sulaukėme entuziastingo atsiliepimo, ir šis bendravimas tęsiasi toliau.

Džiaugiamės labai rimta ministrantų komanda. Stengiamės, kad ypač vyskupo aukojamų Mišių liturgija būtų iškilminga, puošni: su papildomais smilkymais ir t. t. Ši ministrantų paauglių ir vaikų grupė nuolat pasipildo. Mes laikomės pozicijos, kad tai – vyriškas kolektyvas, ir nauji vyrukai tai labai brangina, jiems svarbu turėti savo vietą bažnyčioje, ir čia jie praleidžia tikrai nemažai laiko, nes jiems tai patinka.

Laikomės taisyklės, kad net ir šiokiadieniais per Mišias būtų sakoma bent trumpa homilija. Kad skelbiamas Dievo Žodis būtų ir apmąstomas. Manau, tai labai svarbus dalykas, kurį stengiamės puoselėti.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.