Kornelijus Pūkas. Ką man duoda fizika?

Žurnalas Ateitis, 2014 Nr. 1

Pasirinkau studijuoti fiziką. Vienareikšmiškai atsakyti, kodėl būtent fiziką – neįmanoma. Tačiau manau, jog fizika yra mano pažinimo kelias. Jos dėka matau ne tik tai, kas matoma akimis, bet ir tai, kas suprantama protu ir jaučiama siela. Būtent fizikos mokslas stiprina mano tikėjimą ir būtent tikėjimas padeda man atrasti atsakymus į klausimus, kurių negeba atsakyti fizika. Atrodo, jog tikėjimas ir mokslas nesuderinami, nors yra nemažai pavyzdžių, kurie įrodo jų tarpusavio priklausomybę. Tačiau viso to būčiau nežinojęs, jei ne mano pasirinkimas studijuoti fiziką.

Nuo mažens domėjausi, kaip veikia televizorius, radijas, lygintuvas ir kiti elektronikos prietaisai. Metams bėgant ši aistra augo ir galėčiau pasakyti, jog brendo kartu su manimi. Skirtumas tik tas, kad baigus vidurinę mokyklą man ėmė rūpėti ne atskiri elektros technikos veikimo principai, o viso pasaulio veikimas. Ilgai ieškojau mokslo, kuris atitiktų du pagrindinius kriterijus: galėtų man padėti atsakyti į rūpimus klausimus ir ugdytų mane dvasiškai. Tam tinkamiausias mokslas pasirodė fizika. Taip ji atsirado mano gyvenime ir okupavo didelę jo dalį. Maniau, jog šis mokslas visiškai išpildys pirmąjį mano kriterijų (neklydau), tačiau nebuvau tikras, ar fizika padės tvirtėti mano tikėjimui. Jeigu pasaulį galėtumėte įsivaizduoti kaip milžinišką mechanizmą, tai tuomet mano studijuojamas fizikos mokslas būtų aiškinimasis, kaip veikia kiekvienas tokio mechanizmo sraigtelis, tačiau jis nepaaiškina, kokia šio sraigtelio prasmė mūsų visatoje. Įdomu, kas tada galėtų tai paaiškinti?

Fizikos mokslas daugeliu atvejų geba paaiškinti pasaulio reiškinių veikimą, tačiau taip pat yra nemažai egzistencinių klausimų, į kuriuos šis mokslas negali atsakyti dėl žmogaus suvokimo ribotumo. Tokiu atveju atsiranda spragos, dėl kurių pasaulis negali būti tinkamai suvokiamas. Į tokius klausimus padeda atsakyti tikėjimas. Tai jokiu būdu nėra „Spragų Dievo“ prototipas, kurio dėka yra užpildamos mokslo spragos, net nesistengiant ieškoti realių atsakymų. Aš kalbu apie rimtą ir apsvarstytą tikėjimą, o ne lengvabūdišką jo „kišimą“, siekiant suteikti savo teorijai visavertišką paaiškinimą, nesistengiant to padaryti dėl tingumo ar žinių stygiaus. Susiejant tikėjimą ir mokslą, būtų galima gauti žmogaus protu suvokiamą pasaulio mechanizmą. Įsivaizduokite parabolę, kuri yra apibrėžta nuo minus begalybės iki plius begalybės. Mes galime patikrinti, ar parabolė egzistuoja ties šimtu, tūkstančiu. Kiek sudėtingiau būtų patikrinti, ar ji egzistuoja ties milijonu. Tačiau neįmanoma patikrinti, ar parabolė egzistuoja ties begalybe, nes begalybė yra žmogaus protu nesuvokiamas dydis. Nepaisant to tikime, jog ji ten egzistuoja ir, negana to, įgyja maksimalią teigiamą ar neigiamą reikšmes. Šį pavyzdį nesunku pritaikyti tikėjimo bei mokslo santykiui. Dabar reikėtų išsiaiškinti atvirkštinę sąsają.

Visuomet tikėjau, jog mokslas ir tikėjimas papildo vienas kitą, tačiau nežinojau kaip. O dar vyraujanti nuomonė, jog „mokslas ir tikėjimas nesuderinami“, pasėjo nepasitikėjimo sėklą mano pasirinkimu. Tačiau praėjus vos mėnesiui supratau, jog pasirinkau teisingai, ir pradėjau tikėti, jog tai gali būti mokslas, kuris ir yra man skirtas. Pradėjęs studijuoti supratau, jog niekas manęs taip visokeriopai nepraturtina, kaip žinios apie pasaulį. Ko gero, niekam nereikia aiškinti, jog pasaulio pažinimas padeda žmogui tobulėti, tačiau atradau ir kitą fizikos mokslo pranašumą, kuriuo norėčiau pasidalyti – jis stiprina tikėjimą. Ko gero, daugeliui kiltų klausimas kaip tai įmanoma, todėl pabandysiu paaiškinti, kaip tai suvokiu aš pats. Jau minėjau, jog fizika man padeda aiškintis pasaulio mechanizmo veikimą ir todėl kuo daugiau aš išsiaiškinu, tuo geriau suvokiu mūsų pasaulio tobulumą ir jo Kūrėjo didybę. L. Pastero teiginys „Truputis mokslo atitolina nuo Dievo, daug – vėl pas jį atveda“ puikiai paaiškina mokslo ir tikėjimo priklausomybę. Studijuodamas fiziką, aš tęsiu pažintį su Dievu, susipažindamas su Jo kūriniu – pasauliu. Fizika man – lyg teologijos studijos. Skirtumas tik tas, kad su Kūrėju susipažįstu per formules. Tačiau kyla klausimas, ar yra realių įrodymų, pagrindžiančių šį santykį.

Pavyzdžiai, kurie man įrodo mokslo ir tikėjimo santykį. XX amžiaus mokslininkas, Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einšteinas teigė, kad „mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla“. Šį teiginį galima pagrįsti didžiojo sprogimo teorija. Ji teigia, kad didysis sprogimas, įvykęs prieš 13,7 milijardų metų, kai singuliarinis taškas, turintis begalinę masę, staiga ėmė plėstis ir davė pradžią materijai, planetoms ir viskam, kas ir sudaro dabartinę visatą. Ši teorija, atrodo, turėtų viską paaiškinti, tačiau lieka neatsakytas klausimas, iš kur atsirado tas taškas? Bet jeigu šią teoriją papildysime tikėjimu, tai turėsime gana aiškų visatos sukūrimo modelį, nes  „Dievas yra priežasčių priežastis, kuriai jau nebereikia priežasties“, nes „Jis yra Α ir Ω, pradžia ir pabaiga“.

Kitas pavyzdys būtų kiekvieno iš jūsų egzistavimas. Kaip manote, kokia buvo tikimybė, jog jūsų proseneliai, seneliai ir tėvai susitiks. Galiu patikinti, jog tikimybė labai maža ir tuo remiantis būtų galima sakyti, jog mes visi esame stebuklai. Fizikos mokslas tai paaiškintų atsitiktinumu, bet ar ne per didelis atsitiktinumų skaičius? Juk tereikėjo jūsų tėčiui ar mamai priimti kitokį sprendimą, ir jūsų čia tikriausiai nebūtų. O juk viskas vyksta pagal Dievo planą „ Nebijok, nes ji buvo paskirta tau prieš pasaulio sukūrimą (Tob 6,18)“ rašoma Šventajame Rašte apie Tobijų ir būsimą jo žmoną. Tai rodo, jog Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą žinojo, jog ir mes egzistuosime. Todėl tikėjimas gali paaiškinti tų atsitiktinumų virtinę, kaip Dievo plano vykdymo pasekmes.

Trečias pavyzdys skiriasi nuo kitų dviejų, nes čia tikėjimas veikė kaip varomasis variklis. 2004 metais du rusų kilmės mokslininkai sukūrė ypač plonus, vos vieno atomo storio anglies lakštelius; taip atsirado grafenas, ploniausia ir stipriausia nanomedžiaga pasaulyje. Nepaisant to, jog jau atrodė, kad visos anglies atmainos surastos, jie tikėjo, jog egzistuoja kažkas, ko dar niekas nerado, ir jie buvo teisūs. Šie trys pavyzdžiai parodo, jog mokslas, veikdamas kartu su tikėjimu, gali padėti suprasti pasaulį, atrasti ir skatinti tobulėti.

Mano studijos man padėjo paneigti mitą, jog „mokslas ir tikėjimas yra nesuderinami“. Nepaisant skirtingų mokslo ir tikėjimo aprėpiamų aiškinimosi sričių (mokslas stengiasi išsiaiškinti pasaulio mechanizmo veikimą, o tikėjimas – jo prasmę), tik apjungus jas gausime teisingą pasaulio suvokimo modelį. Tačiau jei dėl kokių nors priežasčių vis dar kiltų dvejonė, ar tikrai tai dera tarpusavyje, atsakymą galima surasti prisiminus, jog moksle be tikėjimo labai jau daug atsitiktinumų, o tikėjime be mokslo, daug kas neaišku.