2014 02 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Būdavo nepaprastai šaltos žiemos…

 Sausio 5-oji

Baigiantis 2013-iesiems metams tikros žiemos nesulaukėme. O pavasariškų ženklų tikrai buvo: darželiuose pražydo žibuoklės, prie Krūčiaus sužaliavo vaistinės šventagaršvės, Vilkiautinyje ir Liškiavoje smagiai čirškė žvirbliai, o sykį pamačiau, kaip tie pilki, visada linksmi paukšteliai maudosi baloje. Pavasariškai švilpčiojo bukučiai, skambiai krykavo juodosios meletos. Ir visiškai nebuvo geltonųjų startų, kurių pasirodymas kiemuose turėtų mums pranešti apie žiemos pradžią. Ir Kalėdų švenčių simbolika, ir dainos, ir eilėraščiai, išgirsti per radiją, nelabai derinosi su vaizdu už lango. Gruodžio 23 dieną termometras rodė net aštuonis laipsnius šilumos.

Tokia ir Naujųjų metų pradžia. Šalia servitutinio keliuko, vedančio į Sodą prie Krūčiaus, sodinu beržiukus, liepaites ir kadagėlius. Galiu įsivaizduoti, kad čia jau ne rudeninis, o pavasarinis sodinimas, nes Saulė sugrįžo ir diena ilgėja. Lyja kasdien, todėl nebūtina ir laistyti, tuo labiau, kad sodinu su velėna. Tikiu, kad prigis gerai, tik truputį neaišku, ar galiu dabar genėti taip, kaip priklauso, nes staiga atėjęs šaltis didesnėms žaizdoms galėtų pakenkti. Ir niekas man nieko nepatars, jokia „Dendrologija“ nerašo apie medelių sodinimą sausio mėnėsį.

 Sausio 13-oji

Laisvės gynėjų diena. Vakar, sekmadienį, LRT radijas skaitė Romualdo Granausko apsakymą „Gyvulėlių dainavimas“. Tremtis ir pokario metai – skaudžiausi mūsų istorijos puslapiai.Kai partijos atsiųstas beraštis kolūkio pirmininkas galėjo kasdien šitaip grasinti: ar kolkozo  karves melši, ar baltas meškas?

Romualdas Granauskas yra rašęs, kad jį labai sukrėtė Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tokių prisiminimų netrukus pasirodė labai daug. Gal skaudžiausia pastarųjų metų knyga – Joanos Ulinauskaitės – Mureikienės „Likimo išbandymai“. Bet skaitant ne Vilniaus ir ne Kauno leidyklose išleistus kraštotyrininkų pasakojimus galima nustebti suradus štai tokį kalbėjimą: „Atsikvėpėme, kai stribai likvidavo paskutinį bunkerį“. Žinoma, reikia žiūrėti, kas tada taip atsikvėpė – stribų šeimos irgi gyveno baimėje. Istorikai, tyrinėjantys lietuvių tautos rezistenciją, neneigia tokio fakto: atsitikdavo, kad miško broliai žiauriai atkeršydavo savo priešams, kartais šitaip žūdavo ir nekalti. Ypač paskutiniaisiais partizaninio karo  metais, kai daugėjo išdavikų, įsigudrinusių patekti į partizanų gretas, kai tamsūs, drėgni ir šalti bunkeriai jau buvo išvedę vyrus iš pusiausvyros. Dabar, regioninėje spaudoje skaitant tokius vertinimus, pikčiausia yra, kai negalima suprasti, kurioje pusėje stovi autorius, užrašęs tokius prisiminimus. Todėl, kad akivaizdaus melo tais metais buvo apstu.

Aš, pavyzdžiui, gerai prisimenu, kad atsirasdavo tokių „drąsuolių“ pirmininkų, kurie ir 1959-aisiais metais nepaklusnius kolūkiečius dar gąsdino tremtimi…. Gal ir atlaidžiau galima žiūrėti į kraštotyrininkų knygas, vis dėlto ten yra daug autentiškų poringių.Ir kaip netikėtai jos susišaukia su šių dienų aktualijomis.

Štai Onos Vaškelevičiūtės-Zakarauskienės knyga „Burokaraistis“ (įžanginį žodį parašė žinomas bibliotekininkas Petras Zurlys) yra tikra šio krašto enciklopedija. Ir neslepia autorė jokių ano meto tamsybių. Labiausiai skaitytoją stebina prieškarinio Burokaraisčio vyrų agresyvumas. Mažai buvo šeimų, kuriose nekentėjo moterys. Vienas toks dzūkas (Burokaraistis yra netoli Nedzingės) taip engė savo žmoną, kad ji išėjo iš namų ir prapuolė. Kitas smarkuolis reikalaudavo, kad nesėstų šeima pietauti, jei jo nėra namie. O jis išeidavo pas kaimynus ir grįždavo tik vakare. (Dzūkės moterys mušamos niekada nesipriešina, o žemaitės tokiais atvejais duodavo atgal). Aprašo autorė ir vaikų žiaurumus. Burokaraisčio piemenys išdykaudami užkalė avinui analinę angą, vargšas gyvulys nudvėsė, tada piemenys jį ruošėsi kepti ir sudegino kluoną.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Sausio 14-oji

Žiema. Vieškelis – ledinis. Stumiu dviratį kelkraščiu, kur mažiau ledo, ir galvoju, kad šitokią universalią transporto priemonę šį kartą gal reikėjo palikti namie. Nei vakar, nei užvakar jau nebesutikau Bitino, o kaip smagiai jis parpdavo visą gruodį ir sausio pradžioje su savo mažu motoroleriu. Mažiukas tas motoroleris, o Bitinas didelis, ilgakojis, trilinkas susiraitęs, bet jau šypsena, šypsena! Ir pralenkdavo jis mane plačiai išsišiepęs, džiugiai sveikindamasis. Nepykau, nes aš ne sportininkas, aš važiuoju todėl, kad reikia. Tegu lenktyniauja kiti. Bet vieną vakarą, pasižiūrėdamas į a.a. Stasio Stacevičiaus ketureilį, rašytą skulptoriui Šibailai iš Gudakiemio, sukūriau ir aš posmelį – apie Bitiną:

Kaip mintys čia miškai banguoja,// Išblaško debesų laivus.// Koks linksmas Bitinas važiuoja,// Jo motoroleris blaivus.

 Čia, žinoma, vietinis humoras. Šitaip eiliuodami gal greičiau ir pavasario sulauksim. Klausiausi aną dieną per radiją visai rimtos kalbos apie juoką ir patikėjau, kad juoktis galima net be priežasties, o ypač žiemą, nes juokas apsaugo žmogų nuo peršalimo. Bet kiek yra dabar keisčiausių situacijų, kai ta priežastis atsiranda, o ir iš savęs pasišaipyti visada sveika. Betgi tas pats radijas, kuris kartais prajuokina, pasakoja mums apie tokius atsitikimus, kai juoktis nebedera. Ką reikia galvoti, kai žiemą Kijevo milicija prieš demonstrantus atgręžia salvei paruoštas vandens patrankas? Šiurpas nusklendžia per nugarą. Ir kažkoks pyktis: šitiek amžių žmonių visuomenė (šita milžiniška supergentis, kalbant anglų sociobiologo Desmondo Morris žodžiais) tobulina bendrabūvio taisykles, o be smurto ir be kraujo susitarti negali…

O apie tuos kaimynus Bitinus savo slaptame dienoraštyje esu parašęs ir negražių dalykų. Kaip jie keikiasi, vienas kitą varydami prie darbo, kaip su benzinine krūmapjove pievų žolę džyrina naktį, kaip… Sodybos kiemai ir takai yra, žinoma, privatus reikalas, bet kai aš miško keliuku važiuoju, būdavo, į Liepiškius, tai viskas iš tolo girdisi – vienišos sodybos garsus labai sustiprina Bitinų Balos… Bet juk yra ir gražių prisiminimų. Kaip iškilmingai dainuoja broliai Bitinai, kai vidurnaktį grįžta iš Cecervinės, užgaišę kokioje ūkininko talkoje. Mano budrusis Bluskis tik suamsi nepiktai kelis kartus ir – klausosi. Suklūstu ir aš iš miegų pabudęs, net atsisėdu lovoje besiklausydamas – taip gražu. Ir pirmoji mintis būna tokia: viskas gerai, situacija pasaulyje kontroliuojama – Bitinai grįžta namo. Negaliu dabar, šią saulėtą artėjančio pusiaužiemio dieną, neprisiminti dar vieno keisto atsitikimo.

Gal prieš penkerius metus atvažiavome į Bitinų kiemą su Algimantu Černiausku, abu broliai kažką triūsia pirkioje prie senovinio stalo, Algimantas greitai suprato, kad būtent šitaip juos ir reikia įamžinti, bet Bitinai staiga pašoka, mojuodami rankomis – ne, ne jie nenori fotografuotis. Tada Algimantas paprašęs leidimo nukabina nuo sienos vestuvinę Bitinų tėvelių nuotrauką, apžiūri iš visų pusių, ir prašo palaikyti, broliai laiko brangią savo šeimos relikviją, dar nesuprasdami, kam to reikia, o Algimanto fotoaparatas pats dirba savo darbą. Praėjo gal pusė metų, žvelgiu į brolius Bitinus, laikančius savo tėvelių portretus parodų salėje, skaitau šalia nuotraukos cituojamą trumpą pasakojimą. Viskas gerai, bet kodėl čia parašyta, kad Bitinai vidurnaktį keliaudami mišku pro Aušrinės vienkiemį dainuoja „Ant kalno mūrai, joja lietuviai…“ Rodos, niekada nesu girdėjęs  tos vidurnakčio dainos žodžių, nes jie dainuoja tolokai. Kai naktį tylu, girdisi toli, bet suvokti, kokia daina yra sunku. O parašyta po nuotrauka, kad čia mano tekstas…Stoviu vienas Dzūkijos nacionalinio parko parodų salėje ir bandau prisiminti. Ir pamažu aiškėja, kad rašiau šitaip kadaise „Šalcinyje“. Gal taip ir girdėjau, o gal čia bandymas romantizuoti, gal – „šventas melas“? Juk abu broliai Bitinai yra tikri senoviniai galiūnai, o visai čia pat dunkso ir Liškiavos pilies liekanos, rūtos taip pat žaliuoja kiekviename liškiaviškių ir vilkiautinėnų darželyje, tai ir daina turi būti apie mūrus, raitelius bei rūtas. Iškilminga, romantiška daina. Tarsi iš Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“. Romantikos ten daugiau nei istorijos.

Broliai Bitinai

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Bet nebūtina prisiminti, kokias užkeiktas pilis ar jų požemius, užtenka ir tokio buitiško apsakymo kaip „Antanuko rytas“. Ir graudus, ir romantiškas, ir viltingas yra tas labai dzūkiškas Vinco Krėvės apsakymas. Visą laiką juk ilgimės tokio aiškaus žmonių supratimo, tokios meilės. O Juozo Apučio skerdžius Kristupas apsakyme „Kur dingo skerdžius“? Žemaičiai gal tokio skerdžiaus ir nesuprastų, bet Zervynose kaip tiktai toks ir yra geriausias bei gražiausiais. Kol jis toks dar yra Juozo Apučio knygoje, tol ir kaimas atrodo senoviškai gražus. Ir tarsi amžinas.Tas amžinumas, žinoma, yra siekiamybė, didelis noras, bet negali sakyti, kad jis tuščias. Gera idėja dažnai būna ilgaamžiškesnė už konkrečius daiktus. Prisiminkime dar Romualdą Granauską.Klasikiniai jo apsakymai ir apysakos – pats tikriausias tradicinis realizmas.(Išskyrus „Jaučio aukojimą“). Čia nė kiek neatitrūkstama nuo kasdienių daiktų bei egzistencinių rūpesčių. O štai paskutinieji kūriniai – „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013) – jau truputį kitokie. Išlieka, žinoma, tas pats kaimo ir mažų miestelių vargas, graudumas ir sovietinio laikmečio absurdas, bet autorius vis labiau linksta į filosofinius apibendrinimus, o jo herojai vis dažniau svajoja ir žvelgia į dangų.

  Sausio 25-oji

 Saulėtą ir šaltą pusiaužiemio dieną pradėjo byrėti ant sniego juodos mažytės juodalksnių sėkliukės O netoli gebenių lipikių buveinės nučiuožė žemyn didelis Krūčiaus krantas – iš tolo gelsvuoja švarus smulkiagrūdis smėlis.Kodėl ši nuošliauža ūžtelėjo dabar, kai visus krantus sustingdė šaltis? Galima aiškinti įvairiai, o iki tiesos vargu ar priartėsime. Vasarą esu štai ką pastebėjęs: nuūžia, nutolsta audra, viskas nurimsta, tik staiga šlumšteli žemėn didžiulė sausa senmedžio šaka. Per audrą, kai viskas vaitojo, ūžė ir siūbavo, ta padžiūvusi šaka išbuvo savo vietoje, o ramybės minutę ir nebeišsilaikė. Galima pagalvoti, kad šitokie reiškiniai jau nebe fizikos dėsnių veikimo laukas, o transcendencija. O juk būna panašiai ir naktį, kai tikrai žinai, kad esi vienas, o kažką jauti esant netoliese. Štai tada žmogus ir turėtų pasijusti esąs ne demiurgas, ne koks reikšmingas Gamtos valdovas, o šapelis., nuo kurio visiškai niekas nepriklauso. Susigūžk, sumažėk – ir nebus baisu…

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Profesorius Libertas Klimka kalba šiandien per radiją apie didžiausias žiemos anomalijas Europoje ir Azijoje, ir aš prisimenu kažkada skaitytą Aleksandro Linevskio apysaką „Akmeninės knygos lapai“, kur pasakojama, kad vieną žiemą samių krašte (dabartinė Karelija, o gal Suomija) žuvo visa žvejų gentis, nes vyrai nesugebėjo prakirsti užšalusių ežerų ledo.Dabar mes stebimės, kad Lietuvoje retkarčiais ežerėlio ledas užauga pusės metro storumo, o anuo metu net patys giliausi ežerai buvo įšalę iki dugno. Čia, žinoma, tiktai hipotezė, bet nepaprastai šaltų žiemų tikrai buvo. Metraščiuose užfiksuotas toks faktas: šešioliktajame amžiuje mūsų krašto pamario pirkliai keliavo rogėmis į Švediją, nes visa Baltija buvo ledinė.Kitas pasakojimas dar keistesnis: ir liepos mėnėsį sodiečiai su rogėmis šliožė į mišką malkų, nes buvo gerai prisnigę… Tai kokią išvadą, kokią pamoką šią šaltoką pusiaužiemio dieną turime išmokti: kai ką neblogai atsimename, bet yra ir tai, kas egzistuoja kaip legenda.Ir kartais ta tolima legenda mus veikia taip pat , kaip tikras faktas. Visada gali būti blogiau ir baisiau negu yra dabar.

  Vasario 1-oji

  Ir dar vienas pasakojimas netikėtai iškyla atminty šią šaltą žiemą. Kaip smagiai Kalėdų naktį eidavo pro Subartonis į Merkinės naktinius rarotus vyrai ir moterys iš Samūniškių, Gelovinės ir Raitininkų. Sniego būdavę labai daug, klampodavę maldininkai savais takais kalėdines gadzinkas giedodami tarsi liaudies dainas, ir šitaip save drąsindami, nes juk ir vilkų tada būdavę daug. Kelionė ilga ir sunki, bet kaip tada sušvisdavo žvakės Merkinės bažnyčioje, kaip gera būdavę sulaukti Kristaus gimimo tokioje iškilmingoje šviesoje… Tai buvo seniai. Prieš dvidešimt metų patys seniausi subartoniškiai dar prisiminė, kad jų jaunystės metais visi visi eidavo į rarotus, tiesiog gėda būdavo neiti. Susitardavo iš vakaro, niekas nepramiegodavo, prižadindavo ir tie smarkūs bernai iš  Raitininkų kaimo –  jie nešdavosi net dūdas ir dūduodavo…. Nebėra nei šitokių kelionių, nei naktinių iškilmingų pamaldų. Viskas keičiasi, randasi naujos šventės ir nauji ritualai. Keisčiausiai dabar atrodo, kai kokių nors spalvingų atlaidų metu yra šventinami prie šventoriaus išsirikiavę blizguliuojantys užsienietiški automobiliai.

 A.ir M. Černiauskų nuotraukos