Julius Keleras atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną

Julius Keleras (g. 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje) – lietuvių poetas, fotografas, dramaturgas. Baigė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1989 m. priimtas į Ilinojaus valstybinį universitetą (UIC) Čikaga, JAV, kur 1992 m. jam suteiktas laisvųjų menų magistro laipsnis. 1987 m. Lietuvos kino studijoje redaktorius, Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentas. 1992–1995 m. Vilniuje leidyklos „Lumen/Logos“ redaktorius bei vertėjas. 1995–2001 m. Niujorke Tėvų Pranciškonų leisto savaitraščio „Darbininkas“ vyr. redaktorius. Nuo 1992 m. tarptautinio PEN klubo narys, nuo 1999 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Nuo 2005 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Išleido devynias poezijos knygas. Eilėraščiai išversti į portugalų, rusų, slovakų, vengrų, bulgarų, anglų, švedų, lenkų, latvių, gruzinų, čekų, slovakų, italų, maltiečių, ispanų, japonų kalbas, publikuoti tų šalių periodikoje bei antologijose. Tarptautinių poezijos festivalių aktyvus dalyvis. Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centro (Visbis, Švedija, 2006) stipendininkas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Klystu ir abejoju ligi šiol. Ir ieškau. Iki šiol artimas ir savas tas S. Kjerkegoro abejonės žmogus, gyvybingumą, ergo ir kūrybiškumo galias, matuojantis abejone. Ši, kaip ir aistringas Eroso įtampos laukas, skatina kurti save. Netikiu teisiųjų, nepakaltinamųjų ir absoliučių teisuolių buvimu, nors jei pervarysite viliokės žydrosios dėžės kanalus, turėsite progą pamatyti ten jų gausybę. Visokių rangų, „mosčių“, orientacijų ir nuokraipų –  pagal kiekvieno vartotojo poreikius. O prieš eilinius rinkimus – ištisą panoptikumą! Vieni skelbiasi pranašais ir puikiausiai, pasak jų, išmano, kaip dorotis su pasauline ekonomikos krize, demografinėm nuoskaudom,  kiti – tinkamą akimirką genialiai geba iškelti kortelę su skaičiumi „9“ ir homofobams valgį gerklėje strigdinančiu balseliu iškilmingai pranešti egzistencinį verdiktą: „Jūs galite daugiau!“. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia – padainuoti, pašokti ar dar ką atlikti išsižiojusiai, vaizdelio alkstančiai vergų publikai. Tokiai publikai, žinoma, nekuriamas menas, nes jo paprasčiausiai jai nereikia. Ir Erosas ten ne kūrybinis, o fiziologinis. O rūstūs teisėjai, primenantys Kalavijuočių ordino magistrus, ko gera yra ne kas kita, o Didžiojo prodiuserio marionetės. Liaudiškai tariant, pinokiai.

Pašaukimo vaisiai, viliuosi, galutiniu pavidalu paaiškės, kada jau niekam kitam paaiškėt nebebus lemta. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad ieškoti jo ar paklusti jam nėra verta. Dar ir kaip!

Netikiu aforizmu, kadaise mestelėtu vieno bičiulio: „Poetai skolų negrąžina“. Grąžina dar ir kaip. Drambliai iki mirties nepamiršta skriaudėjų ir nuoskaudų, tad ir homo sapiens, grąžindami skolas, kurių per gyvenimą prikaupė, turi, tiesiog privalo klausyti, kur ir kas juos šaukia. O jei pavyksta – ir pašaukia.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Mokytojų turėjau (ir tebeturiu) daug ir gerų. Išskirčiau du – Hermaną Perelšteiną, „Ąžuoliuko“ vadovą, mane trylikametį, neturėjusį jokio supratimo apie muziką, tik aistringai troškusį dainuot, priėmusį į chorą, ir profesorių Juozapą Girdzijauską, mano universitetinį kursinių bei diplominio „Simono Daukanto istoriosofija“ vadovą. Jei pirmasis buvo dievybė, kurios galios tuometiniame muzikiniame Olimpe prilygo Dzeusui, antrasis buvo esmingas mokytojas-draugas, ypač studijas baigus. Mokytis galima ir reikia iš tėvų, artimųjų, bičiulių, knygų, meninių patirčių ir išgyvenimų. Mokytis, kol gyveni, yra vienas žaviausių gyvenimo malonumų, kaip ir sutikti naujų žmonių jau įsibėgėjusiam gyvenime. O jų yra nuostabių. Tebesimokau iš puikių bičiulių menininkų – fotografų  Remigijaus Treigio, Gintauto Trimako, Viktoro Binkio, Alvydo Lukio, Gintaro Zinkevičiaus, Vytauto Balčyčio, konceptualisto Dainiaus Liškevičiaus, architekto, noise‘o kūrėjo Tomo Grunskio… Visų negebėsiu išvardint. O jei tą ir padaryčiau, nieko tas nepakeistų.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Įkvėpti gali fotografija, eilutė iš senos angliškos knygos, kurios nevartei penkiolika metų (esu sukaupęs beviltiškai didelę biblioteką, tačiau kiekvienos knygos istoriją galiu padeklamuoti ir miegodamas), tekančios Neries spalva, viduramžių sienos fragmentas Vilniaus senamiestyje, tolimas prisiminimas, iš vieno žodžio kaip iš kokio kokono išsivyniojęs eilėraštis-vikšras. Iš esmės bet kas. Tai neprognozuojama, tam tikra prasme (ypač popieriui), pavojinga nelyg sprogstanti rašmenimis uždelsto veikimo bomba.

Kita vertus, esama labai neatsitiktinių dalykų. Tarkim, koks „Stalkeris“, kurį vis pasižiūriu, tiesiog negali neveikti: jis yra funkcionuojanti mano sielos sistemų dalis – kaip kūno plaučiai ar kepenys. Kiekvienąsyk narpliodamas sau jo struktūrą ir idėjas, atveriu naujus sluoksnius, įvaizdžius ir, be abejo, intersubjektyvių asociacijų tinklą. Panašiai veikia „Hamletas“, „Žuvėdra“, „Juodvarnis“, „Geismų tramvajus“, jei prisiminčiau teatro įsmelkas.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?

Jaunimas kaip ir kitų amžiaus grupių žmonės, yra margas kaip pasaulis. Žinia, jaunystė daugiau nei kiti visuomenės sandai turi energetinio parako. Neretu atveju pasitaiko, jog jis geba sprogti ne taip ir ne ten. Štai neseniai grįždamas iš Londono į Vilnių skridau su aštuoniolikmečiu jaunuoliu, jis sėdėjo greta. WizzAir, suspausta erdvė, privalomas fizinis kontaktas. Rusakalbis, liesutis, neramus. Užsisako dvigubą degtinės. Po to – alaus, riešutų. Pasiūlo man, nes jų nemėgstąs. Pasakoja savo istoriją (nors neklausiu) – motina Vilniuje, tėvo niekad nematė, gyvena Anglijoje, sekioja policija, keičia miestus, darbus. Vis tiek jaučiasi visatos valdovu. Nebandau perkalbinėt, tik išklausau. Jam patarimų nereikia, o ir aš ne kunigas. Jis klausia, kur Vilniuje (mūsų lėktuvas vėluoja dėl vieno persigėrusio keleivio, kuriam pasidarė bloga, lėktuvui jau įsibėgus) po 2 val. ryto galima gauti gėlių. Motinai. Kai nusileidžiam, jį pasitinka draugai. Gėlių nebereikia. Pažada varyt į klubus ir dvi paras gert. Ištaria pastaruosius tris žodžius taip, tarsi visa Europos sąjunga būtų po jo kojomis.

Kita vertus, jaunystės formų esama įvairių. Jos pačios turi rutuliotis, ieškot išeičių, svaigt ir pervertint. Tiek save, tiek kitus. Nieko nauja po saule. Žmogiška rutina.

 Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Be abejonės, mažiau bendraujame, beveik nerašome popierinių laiškų, ribodamiesi pokalbiais mobiliaisiais ar internetu. Ar tikrai tiesa, kad visos komunikacijos tapo vien tik virtualiom? Ne, netiesa. Jokiu būdu. Tikros draugystės turi retsykiais (galima ir savaitgalių zonose) atgimti jei ne baruose, tai virtuvėse. Jei ne virtuvėse, tai kur nors. Privalai pamatyti draugų veidus, išlenkti burnelę ar išsamiau pasišnekėt apie tai, kas nutiko po šia saule per nesimatymo laikotarpį. Priešingu atveju, neišvengiamai suabejoji savo tapatybe, nustoji egzistavęs. Aplinka nekalta. Tu kaltas, jei prilimpi prie kiauto, apsimesdamas vienatiniu ir pakankamu tik sau. Ir nenusipelnei gyventi geriau, juolab ne itin aišku, ką tai reiškia.

 Taip, mėgstu Facebooką, gal net pernelyg. Antra vertus, čia pasitikrinu savo idėjas, galiu profesiškai bendrauti su man mielais žmonėmis iš daugybės šalių, su kai kuriais susitinkame, tampame bičiuliais. Atsitinka keistų atvejų (o kurgi jų neatsitinka), juk čia maišosi skirtingiausių ketinimų ir patirčių subjektai, o čia megamilžiniškoje erdvėje primenančioje labirintą ar slėptuvę lengva užsimaskuoti. Senieji būdai: maskuojamieji rūbai, dujokaukė ar Ariadnės siūlas, vargu, ar begelbsti. Ir visgi – tai jau ne socialinis eksperimentas, tai mūsų realybės dalis. Tad Nematomas žmogus virtualiam paraleliniam pasauly jaučias pakankamai saugus. Netgi tuo atveju, jei jo ir nėra.

 Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Tautinė tapatybė – tai įvairovė. Labai gerbiu gruzinus (ne vien dėl politinio atsparumo, dainų, įstabaus vyno ar kalnų), bet tikrai nenorėčiau, kad abiejuose pusrutuliuose gyventų vien gruzinai. Tik gaila, kad dažnokai tie, kas turėtų plėsti lietuviškumo valentingumą, pasitenkina valdžios suteiktais įgaliojimais ir savo kabineto kėde. Veikiausiai pernelyg ji patogi. O širdžiai mielų formuliarų tokia gausybė…

 Lietuviškumą gražiausiai pasaulyje skleidė ir tebeskleidžia menininkai ar mokslininkai, kurių mokslas susietas su meninėm fantazijom: Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas, Aleksandra Kašubienė (kadaise man padovanojusi J. Brodskio jai užrašytą knygą „Less Than One“), Algirdas Julius Greimas, Algis Mickūnas… Jų irgi, ačiūdiev, daug.

 Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

  Kas tas kitas žmogus? Santechnikas, kuris paima 20 litų, išeina pirkti detalės bakeliui ir niekada negrįžta? Artima draugė menotyrininkė, kurią vadinu seserim? Seniai nematytas Kanadoje gyvenantis bičiulis? Girtas valkata, gulintis Užupio g. baloje Kūčių vakarą – jam reikia Greitosios, tačiau ji atsisako važiuoti, tenka kviesti Policiją ir tik tuomet Greitoji teikias atvykt ir vykdyt savo pareigas.

Skirtingi žmonės, skirtingi poreikiai, skirtingi santykiai. Beje, su santechniku (jis jau gal kokie ketveri metai visai nebegeria) kartais susitinku gatvėje. Šnektelim apie jo darbą, deja, Vania dažniausiai jo neturi. Tačiau jis yra tas, kitas, kurio akys gyvos. Jos žiūri, jos mato. Neseniai apvesdino sūnų.

Esama dar kito žmogaus, priklausančio valdžiažmogiams. Tai ypatinga gyvųjų rūšis (derėtų sakyti veislė), su jais santykis turėtų būti išskirtinai kostiuminis. Gaila, nenešioju. Gaila, kad jie gausėja ne vien tik popieriuje. Pastarasis, kaip žinia, iškenčia viską. Turbūt sunku patikėti, bet man mieliau paklaust kiek per greit žilstančio Vanios (jis neabejotinai mano kodekse tikras žmogus), kaip jis laikos nei, atleisk man Viešpatie, to paties pasiteiraut kokio visažinio docento (jį tedomina valandos, maži, bet, neslėpkime, pelningi jo uabai ir lobistiniai ryšiai, jo arimuose duodantys nemenkas pajamas) ar klerko, užmūrytom akim, vokus (prisiminkim V. Gogolio „Vijų“) pakeliančio tik tuomet, kai nugirsta samplaikas: „…. litai“, „ tau į kišenę…“, etc.

 Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Vaikystė. Vasaros pas senelius Ukmergėje (vadindavau juos bobute ir dieduku), žaidimai su kiemo vaikais (su vienu Viciuku dar pabendraujam – ji dirba vienoje iš ministerijų, nors valdžiažmoge taip ir netapo). Mokykloje, pirmoje klasėje buvau koridorių direktorius (pats save paskyriau), parašiau pirmąjį eilėraštį apie Lietuvą, kuri sėdėjo ant kranto ir skalbė juodą skarą… Toliau… Devinta klasė, Mandelštamas, poezija, muzika, solinis dainavimas J. Tallat-Kelpšos aukštesnioje muzikos mokykloje. Draugai, kasdieniniai vakarai Filharmonijoje ar Operos teatre… Daug visko.

 Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Žinoma, tikiu. Bet tam reikia pastangų. Būtina užsinorėti norėti. Antraip liksi nematoma ir bejėgiška kalnų grandine. O išvysti kitokį vaizdą  – kainuoja pastangų. Ir tam būtinas Mokytojas.

 Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Tiesą sakant, nesu fatalistas, netgi ne Žakas. O su Išganytoju mano santykis labai asmeninis. Turbūt nedaug apie jį žinau, nesu kraštutinis ateistas. Filosofas Algis Mickūnas yra sakęs, jog ateistai daugiau žino apie Dievą nei katalikai, žydai ar protestantai – dėl to, kad aistringai Jį atmeta. Aš jokiu būdu neatmetu, greičiau priešingai, bet kalbėt apie Jį nenorėčiau. Galgi net neturėčiau teisės. Kažkada, dar gyvenant Amerikoje, man patiko viena perskaityta mintis: „Amerikiečiai mieliau kalba apie seksą nei apie Dievą“. O apie Dievą gražiausiai Lietuvoje kalba Julius Sasnauskas.

tom pačiom ašarom

mano Dievas bijantis asfalto, bijantis
spjaudalų, kramtomosios gumos likučių,
netikros begalybės, televizinės liturgijos
vienai nakčiai žadančios Karalystę

mano Dievas, nelankęs mokyklos, negirdėjęs
riksmų koridoriuose, mano Dievas
neatsispindintis salonų veidrodžiuos,
mano Dievas, vienintelis mano Dievas

mano Dievas gyvenantis užlopytose kojinėse,
mamos užadytose katakombose, vaiko
ašaroj, ašaroj, grįžtančioj į vaikystę
vargetos nuorūkoj išsviestoj kartu su atodūsiu

mano Dievas, kiek sykių yra mane pralaimėjęs,
šnabždėjęs man rūsių tamsoj, ant laiptų, podėliuos,
kambariuos patyręs vienatvę, dalinęsis laiškų dėžute,
marškiniais, saulėgrąžom ir mylimąja

nors ne – ten buvau vienas, ir Angelas sargas,
kuris laikė mane už rankos, jis irgi tada
buvo, visąlaik būdavo vienas,
tik mes verkėm tom pačiom ašarom