2014 02 21

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Teatrų festivalis „Namai“: klaipėdietiško teatro paieškos

Evgenios Levin nuotrauka

Kovo 1-23 dienomis vis dar rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro Repeticijų salėje (Teatro g. 2) vyks Klaipėdos miesto teatrų festivalis „Namai“. Tai pirmasis bandymas sutelkti vietines Klaipėdos teatralų pajėgas, apčiuopti Klaipėdos teatrinio vyksmo bendrumus ir išskirtinumus.

Žiūrovai turės galimybę pamatyti trylikos Klaipėdos miesto teatrinių kolektyvų spektaklius, tarp kurių ir dvi premjeros – „Gliukų teatras“ parodys Beno Šarkos spektaklį „Išsitrauk kamštį“, o šokio teatras „Padi Dapi Fish“ – šokio spektaklį „Baltoji lopšinė“.

Kalbamės su festivalio idėjos autoriais – režisieriumi Dariumi Rabašausku ir Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovu Tomu Juočiu.

Kada ir kaip kilo mintis organizuoti festivalį, kuriame dalyvautų išskirtinai Klaipėdos miesto teatrai?

Darius Rabašauskas: Mintis mudviem su Mantvydu Poškum šovė spontaniškai, improvizuojant, išties teatriškai – besirengiant radijo laidai „Teatro aikštė“ (laida buvo transliuojama 2013-aisiais radijo stoties „RadijoGAMA“ eteryje – aut. pastaba). Laidoje apie Klaipėdos teatrinį gyvenimą kalbėjomės su Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju Narūnu Lendraičiu ir bediskutuodami iškėlėme mintį, kad būtų galima, o gal ir reikėtų organizuoti klaipėdietiškų teatrų festivalį. Narūnui ši mintis patiko ir vėliau jau iniciatyvą perėmė jis. Mes idėją „palikome“ laidoj, o N. Lendraitis pradėjo mus skatinti ją realizuoti.

Taigi jūsų tikslas – suburti Klaipėdos teatrus bendram veiksmui.

D. R.: Taip, o tarptautinė teatro diena kovo 27 d. ir oficialiai paskelbti Teatrų metai yra gera proga susiburti bendram veiksmui…

Kadangi mintis organizuoti festivalį kilo spontaniškai, tai mes ir einame gan spontanišku keliu, bet viena aišku, kad bendra aikštelė, apibrėžta festivalio erdvė ir laikas leis žiūrovams labiau susikoncentruoti ir ta proga daugiau pasižiūrėti, pamatyti, kas vyksta Klaipėdos mieste; ką kuria tie, kurie neturi savo scenos, ir galbūt dėlto yra mažiau matomi, girdimi. Manau, kad turim kuo pasidžiaugti – vien šiemetinėje programoje dalyvaus trylika teatrų, o jų yra ir daugiau.

Tikimės, kad festivalis vyks ir kitais metais, bet dabar svarbiausia žengti pirmą žingsnį, o paskui matysim, kas ir kaip gavosi, kokia iš festivalio nauda.

Kaip idėją apie festivalį sutiko teatrai?

Tomas Juočys: Entuziastingai. Nė vienas nesukritikavo, visi mielai sutiko dalyvauti. Mes nesam kažkokie idėjos pionieriai. Gandas, kad teatrai nebendrauja ir nesusieina po vienu stogu bendram renginiui jau seniai sklandė. Mes tiesiog žengėm žingsnį.

Klaipėdos dramos teatro Repeticijų salę, spėju, pasirinkote neatsitiktinai?

D. R.: Repeticijų salė yra nauja, pilnai įrengta, moderni. Ir pasirinkta neatsitiktinai – mes labai norime dirbti savo teatre, savo namuose. Kartu festivalio pavadinimas „Namai“ reiškia ir simbolines bendrų „teatro namų“ paieškas.

T. J.: Mūsų festivalis turėtų būti šiltas, jaukus ir „naminis“ – tam labai tinka ši salė. Su šia vieta apskritai siejame labai daug vizijų, „matymų“. Tai kompaktiška, dėkinga eksperimentams ir gana universali erdvė. Gali būti, kad kai atsidarys Didžioji ir Mažoji, dar viena Repeticijų salė, šita salytė taps eksperimentine erdve, kur savo spektaklius galės rodyti teatrai, neturintys savų erdvių.

Tiesą sakant, jau dabar po truputį tai vyksta. Šioje salėje savo spektaklius rodo menininkų grupė „Kolektyvinis sodas“, teatras „Lino lėlės“, rodė „Laisvasis teatras“, buvo atvežta koncertinė programėlė iš Šiaulių… Mūsų prioritetas, žinoma, Klaipėdos dramos teatro spektakliai, bet derinant viskas įmanoma.

Ta proga paklausiu: ar realu, kad 2015-aisiais Klaipėdos dramos teatras išties grįš į namus?

T. J. Tai visiškai realu. Iš tikrųjų kito varianto niekas net nesvarsto, nes pagal ES finansavimo sutartį iki 2015-ųjų metų pabaigos privalome užbaigti šio pastato renovaciją. Kitu atveju tiesiog tektų grąžinti ES lėšas. Tad gal jau kitąmet organizuosime „Atvirų durų dienas“, nes Didžiojoje salėje atsiras daug naujų dalykų – visa apatinė ir viršutinė mechanizacija. Žiūrint į tuos griaučius, kontūrus bus galima pajausti, kad salė tuoj, tuoj pradės veikti.

Grįžkime prie artėjančio festivalio. Ko patys pasigendate Klaipėdos teatriniame gyvenime? Ko tikitės iš festivalio?

D. R. Aš manau, kad žmonės patys turi veikti. Jeigu tu darai, tai tada ir vyksta. O kažko pasigesti… Na, komunikacijos gal ir trūksta. Dėl to mes ir organizuojame šį festivalį. Mes festivaliui suteikiame erdvę, bet dar svarbiau, kad toks festivalis leidžia apsikeisti idėjomis. Juk besėdint pradedi pelyti, o idėjų kaita tam ir reikalinga, kad vienas kitam įpūstume šviežio oro. Turi krutėti, kad kažkas cinktelėtų smegenyse, kad galėtum dirbti ir profesionaliai, ir „kreizėjant“, kad galėtum bendradarbiauti.

T. J. Valstybiniai teatrai apskritai turėtų veikti kaip kokios „prodiuserinės kontoros“: sekti, kas aplinkui vyksta, kokie aktoriai, režisieriai, scenografai kuria šalia, kviesti juos bendradarbiauti.

Iš principo kiekvienas teatras turėtų turėti savo veidą, kad žiūrovas eidamas į teatrą galėtų daugiau mažiau įsivaizduoti, ką jis gaus tame teatre. Gal šis festivalis ir padės išsiaiškinti, koks yra klaipėdietiškas teatras.

Kalbino Gitana Gugevičiūtė