2014 02 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kardinolas W. Kasper. Kaip suderinti ištikimybę Dievo Žodžiui ir gailestingumą

Vatikane vykusioje kardinolų konsistorijoje apie šeimą nemažo atgarsio sulaukė buvusio Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Walterio Kasper kalba, kurioje jis palietė ir vieną opiausių problemų, su kuria susiduriama šiandien: išsiskyrusiųjų ir antrą kartą susituokusiųjų galimybę priimti Eucharistiją. Jo skaitytas pranešimas skatina „tikroviškai pažvelgti į šeimą ir matyti jos svarbią vietą Dievo plane“. 

Bažnyčia nepradės diskutuoti dėl Jėzaus žodžių apie santuokos neišardomumą. Kas tikisi, kad po konsistorijos svarstymų ir Sinodo atsiras „lengvų“ ir bendrų sprendimų, kurie tiktų visiems atvejams, klysta. Tačiau matome sunkumų, su kuriais šiandien susiduria šeimos ir pastebime, kaip auga iširusių santuokų skaičius. Dėl to gali būti svarstomi nauji būdai, kaip atsiliepti į esminius poreikius išsiskyrusių ir sudariusių civilines sąjungas asmenų, kurie pripažįsta savo nesėkmę, atsiverčia ir po atgailos laikotarpio prašo, kad jiems būtų suteikta galimybė pilnutinai dalyvauti sakramentuose. Tokią hipotezę vasario 21 d. iškėlė kardinolas, vienas žymiausių šių laikų vokiečių teologų Walteris Kasperis savo ilgoje ir išsamioje kalboje, išsakytoje kardinolų konsistorijoje dalyvaujant popiežiui. Popiežius buvo prašęs vokiečių kardinolo ne pateikti atsakymus, tačiau kelti klausimus,  o kardinolas Kasperis, atrodo, tokį stilių ir pasitelkė.  

Visų pirma kardinolas pakvietė į išsiskyrusių ir sudariusių antrą civilinę sąjungą pažvelgti iš kenčiančių ir pagalbos prašančių asmenų perspektyvos. Jie turi būti pakviesti dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Be to, visiems žinoma, jog būna atvejų, kai bet kuri protinga pastanga išsaugoti santuoką išlieka bevaisė. Matome ir paliktų sutuoktinių didvyriškumą, kurie pasiryžta  toliau keliauti gyvenimo keliu vieni, augindami vaikus. Tačiau daug kitų asmenų, kuriuos paliko sutuoktiniai, sudaro civilines santuokas – taip pat ir vaikų labui – ir negali atsisakyti naujos santuokos, neprisiimdami naujų kalčių. 

Bažnyčia, paaiškino kardinolas Kasperis, negali pasiūlyti kitokio sprendimo, kuris būtų priešingas  Jėzaus mokymui. Kol yra gyvas buvęs partneris, sakramentinės santuokos neišardomumas ir naujos santuokos neįmanomumas negali būti paneigtas ar ištirpti remiantis gailestingumo kvietimu. Dar ir dėl to, kad gailestingumas ir išikimybė eina kartu. 

Tačiau kardinolas Kasperis pažymi, kad nėra tokios žmogiškos situacijos, kurioje visiškai nebeliktų vilties ir nebūtų galima rasti sprendimo. Kad ir kiek žmogus kristų, niekada nenukris taip žemai, kad jo nepasiektų Dievo gailestingumas. 

Kardinolas priminė Bažyčios jau nužengtus žingsnius šioje srityje praėjusiame amžiuje: pagal 1917 m. Kanonų teisės kodeksą išsiskyrusiųjų civiliškai sudaryta antroji sąjunga laikoma dvipatyste, viešu sangulavimu, taigi užtraukdavo nešlovę, grėsė ekskomunika. Naujasis Kodeksas, paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II, nebenumato šių bausmių: išsiskyrusieji ir susituokę nėra ekskomunikuojami ir net patvirtinama, kad jie yra Bažnyčios dalis. 

Pasak kardinolo Kasperio, situacija, kurioje atsidūrusi Bažnyčia, panaši kaip Vatikano II Susirinkimo metu. Ir tada būta encikliklų, pareiškimų ar sprendimų, kurios, atrodė, turėtų sukliudyti galimas išeitis, pvz., ekumenizmo ar religinės laisvės klausimais. Tačiau Vatikano II Susirinkimas, nepažeisdamas Bažnyčios tradicijos, atvėrė duris. Taigi kardinolas W. Kasperis kelia klausimą ar neįmanoma tolesnė analogiška eiga sprendžiant išsiskyrusių ir susituokusių civiliškai klausimą,  nepažeidžiant tikėjimo tradicijos. 

Jis paaiškina, kad galimas atsakymas – tik diferencijavimas, kadangi vieno sprendimo, tinkamo visiems atvejams, negali būti. Pavyzdžiui, atvejai, kurie primenami Jono Pauliaus II  „Familiaris consortio“– tų išsiskyrusiųjų ir susituokusių situacija, kurie subjektyviai įsitikinę, kad jų buvusi santuoka, kuri nepataisomai iširo, niekuomet negaliojo. Tačiau vertinant negalima pasikliauti tik subjektyvia nuomone. Tuo pat metu nepasakyta, kad teisminis kelias yra vienintelis būdas išspręsti problemą. Jei ieškotume sprendimo tik sušvelnindami santuokos anuliavimo procedūras, susidarytų įspūdis, kad Bažnyčia elgiasi nesąžiningai ir tiesų užmaskuotu būdu nusileidžia išsiskyrusiems katalikams. 

Taigi kardinolas pažymi, kad išsiskyrę ir susituokę civiliškai katalikai negali priimti sakramentinės Komunijos, tačiau dvasinę, jei yra tam gerai dvasiškai pasirengę: tą patvirtino Tikėjimo doktrinos kongregacija ir Benediktas XVI Milane vykusio šeimų susitikimo metu. Tačiau kas priima dvasinę Komuniją, susivienija su Jėzumi Kristumi. Taigi kaip galima prieštarauti paties Jėzaus įsakymui? Kodėl negalima priimti ir sakramentinės Komunijos?

Kardinolas W. Kasperis pacitavo Bažnyčios ištakose gyvavusias tradicijas ir praktiką, kuri minima jau 1972 m. tuometinio profesoriaus J. Ratzingerio. Jis priminė, kaip būdavo elgiamasi su apostatais, krikščionimis, kurie persekiojimų metu iš silpnumo paneigdavo savo krikštą. Dėl šių „liapsusų“ Bažnyčia išvystė tam tikrą kanoninę atgailos praktiką kaip tam tikrą antro krikšto formą, ne vandens krikštą, o krikštą „atgailos ašaromis“. Sudužus nuodėmei, žmogus nebegalėjo gauti antrojo išsigelbėjimo laivo, tačiau gelbėjimosi plaustą. 

Taip pat ir santuokinės praktikos atžvilgiu kai kuriose vietinėse bažnyčiose egzistavo tam tikras paprotys, pagal kurį krikščionys, kurie dar esant gyvam jų pirmajam partneriui, gyvendavo antrojoje sąjungoje, po tam tikro atgailos laiko galėjo pasinaudoti gelbėjimosi plaustu dalyvaudami Komunijoje, tačiau negalėdavo sudaryti antros santuokos (negaudavo naujo laivo). Apie tai kalba Origenas, Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis. 

Ar bus šiuo keliu einama ateityje? Tokį klausimą kardinolas Kasperis paliko konsistorijoje dalyvaujantiems kardinolams. Tai nebūtų „pigi malonė“, gailestingumas už mažą kainą. 

Tačiau kai susiduriame su išsiskyrusiu ir susituokusiu antrą kartą civiliškai, kuris atgailauja dėl iširusios pirmosios santuokos, kuris yra išsiaiškinęs įpareigojimus, kylančius iš pirmosios santuokos (kuri Bažnyčiai liks vienintelė galiojanti ir neišardoma), kuris neturi jokių galimybių grįžti atgal, negalėtų be naujos kaltės apleisti pareigų, priimtų su naująja civiline santuoka, ir jei jis stengiasi šioje naujoje sąjungoje gyventi remdamasis tikėjimu, jei įsipareigoja auklėti vaikus vedamas tikėjimo, jei trokšta sakramentų kaip stiprybės šaltinio savo išgyvenamoje situacijoje: ar galima jam atsakyti Atgailos sakramentą ir vėliau – sakramentinės Komunijos sakramentą? Šie klausimai keliami.

Tačiau šis galimas kelias nebūtų bendras ir apibendrinantis. Jis nedomintų didžiosios dalies išsiskyrusiųjų ir sudariusiųjų civilines santuokas. Veikiau mažąją dalį, kuri tikrai ir nuoširdžiai nori priartėti prie sakramentų, kuriems negalėjimas priimti Komunijos – tai gili žaizda. Ir jei po tam tikro atgailos kelio jiems būtų leista visavertiškai dalyvauti Eucharistijoje, tai būtų ir įžvalgumo žingsnis, galvojant apie šių porų vaikų tikėjimą, kurie mato tėvus niekuomet nepriimančius Komunijos. 

Kardinolo W. Kasperio hipotezė labai subtiliai atskiria išsiskyrusiųjų situaciją, kurie įsipareigoję antrojoje civilinėje sąjungoje, nuo visų kitų bendro sugyvenimo formų kaip kad nesusituokusių porų. Tai opios temos, klausimai, į kuriuos nelengva rasti atsakymus. Bažnyčia kaip lauko ligoninė imasi juos spręsti. 

Pagal „Vatican insider“ informaciją parengė D. Žemaitytė