Teju Cole: „Norėjau aprašyti ignoruojamą Niujorko istoriją“

Rašytojas Teju Cole. Nuotraukos šaltinis www.openthemagazine.com/

Amerikoje gimęs, Nigerijoje augęs, vėliau vėl į JAV grįžęs rašytojas Teju Cole (g. 1975) apie atmintį ir vietos santykį su praeitimi kalba atsisakydamas visuotinai priimtino politkorektiškumo. Jo romanas „Atviras miestas“ (angl. Open City), praėjusiais metais apdovanotas Tarptautine literatūros premija, pasakoja apie Niujorką – miestą, anapus blizgių fasadų ir laimingo gyvenimo pažadų, miestą, saugantį prisiminimus apie vergiją, čiabuvių žudynes ir iki šių dienų vyraujantį rasizmą. Rašytoją kalbina „Zeit“ žurnalistas Fokke Joel.

Jūsų romano pasakotojas Džulijus sykį apsilanko koncerte Niujorko koncertų salėje. Būdamas juodaodis jis pastebi, kad aplink jį – beveik vieni baltieji. Tai jam primena, kokie „vis dar atskirti yra mūsų gyvenimai“. Ar kalbant apie juodųjų ir baltųjų santykius netgi JAV nėra žymi pažanga?

Girdėdamas šį klausimą, pirmiausia pagalvoju, kaip absurdiška, kad ši problema apskritai egzistuoja. Kvaila manyti, kad žmonės, turintys šviesesnę odą, yra geresni už žmones, turinčius tamsesnę odą. Žinoma, pažanga didelė, tačiau gyvenimas vis dar yra labai skirtingas ir stipriai lemiamas išankstinių nuostatų. JAV elite vyrauja baltieji. Juodieji į jį vis dar sunkiai įsileidžiami. Tokia yra realybė. Kalbėti reikia ne apie tai, kad nebuvo padaryta jokia pažanga, o apie tai, kad ši situacija yra bjauri.

Džulijus yra vaikštūnas – jis be tikslo klaidžioja po Manheteną ir mato dalykus, kurių nepastebi kiti. Kodėl Jus domina toks suvokimo būdas ir kokią reikšmę romane aprašomi dalykai turi Jums?

Iš esmės „Atviras miestas“ atsirado iš poreikio parašyti apie dalykus, kurie yra ignoruojami. Egzistuoja visuotinai priimtas būdas rašyti apie Niujorką kaip apie vietą, kuri pati susikūrė ir yra pilna optimizmo. Priimta rašyti apie įmones, meną ir pramogas. Net po rugsėjo 11-osios liko gajus mitas, kad Niujorkas yra nepajudinamas ir greitai vėl atsistos ant kojų. Aš noriu papasakoti priešingą istoriją. Pasakyti, kad šiame Niujorke slypi kitas Niujorkas, liudijantis miesto istoriją.

Tai veda prie kitos svarbios Jūsų knygos temos – atminties. Kodėl turėtume prisiminti afrikiečių vergiją JAV arba vietinių indėnų žudynes?

Geras klausimas. Prisimename, nes privalome prisiminti. Prisimename, nes visi kiti tai pamiršo. Niekas nežino, kodėl esame čia, šiame pasaulyje. Kai kurie ieško atsakymo sekdami praeities pėdomis.

Berlyne buvote apdovanotas Tarptautine literatūros premija. Šis miestas taip pat turi istoriją.

Taip, po jį taip pat galima vaikščioti nemąstant apie istoriją – tai žavus miestas su daug menininkų ir puikių restoranų. Man Berlynas yra Alberto Einsteino ir Walterio Benjamino miestas. Antra vertus, tai yra Hitlerio, nacių ir juos pakeitusių rusų miestas. Miestas, kuriame stūksojo siena, miestas, kuris jai griuvus bando vėl pakilti iš naujo, miestas, kuris bando susidoroti su tamsiosiomis savo istorijos pusėmis.

O kaip yra su dabartimi?

Kodėl turėtume kalbėti tik apie dabartį? Norėdamas suvokti savo patirčių prasmę ir atsakyti į klausimą, kodėl esu čia, būčiau linkęs įsigilinti ir į miesto istoriją. Kodėl žmonės yra apsėsti praeities? Kodėl jie kyla į televizijos bokštą Aleksanderio aikštėje? Kad apžvelgtų vietą, kurioje yra.

„Atviras miestas“ dažnai lyginamas su W. G. Sebaldo knygomis. Jas skiria tai, kad Jūsų romano pasakotojas nėra nekaltas. Knygos pabaigoje moteris apkaltina jį jaunystėje patirtu išprievartavimu. Kodėl nusprendėte sukurti ambivalentišką veikėją?

Egzistuoja sužeisto, kenčiančio pasakotojo tradicija. Jai priklauso ir Sebaldo pasakotojas. Labai žaviuosi Sebaldu. Tačiau aš suvokiu šią tradiciją keldamas sužeistumo ir nekaltumo klausimą. Asmuo, kurio balsą girdime skaitydami knygą ir kuris pasakoja mums apie pasaulį, nėra nekaltas. Jis toks pats, kaip ir miestas, kurio parko pievelėje mėgaujamės gražia vasaros diena. Tai nėra nekalta ir yra įmanoma dėl kitų patirto skausmo. Taip aš suprantu realizmą.

Gal galėtume paaiškinti konkrečiau, susiedamas šią sampratą su „Atviru miestu“?

Kai skaitome knygą, kurioje išprievartaujama moteris, neklausiame: „Kodėl tavo knygoje išprievartaujama moteris?“ Žinome, kad taip nutinka. Tačiau kai skaitome knygą, kurios pasakotojas yra prievartautojas, pasigirsta klausimai: „Kodėl? Jis toks įdomus ir puikus vyrukas.“ Tačiau įdomūs vyrukai prievartauja, puikūs vyrukai – taip pat.

Puikūs vyrukai prisimena ir dalykus, kuriuos yra užmiršę kiti.

Būtent. Džulijus yra žmogus, kuris prisimena detaliai ir intensyviai, tačiau strategiškai. Jis nevengia susidurti su praeitimi. Jis kaip apsėstas domisi kai kuriais praeities aspektais. Tačiau Džulijus nenori galvoti apie savo motiną. Jam labiau patinka galvoti apie savo senelę. Tai atstumo klausimas.

„Atviras miestas“ – melancholiška knyga, nes toks yra jos pasakotojas. Iš kur kyla ši melancholija? Ką ji reiškia?

Priežastis ta, kad iš esmės pasaulį suvokdavau melancholiškai. Tam tikra prasme taip yra ir dabar. Likus keleriems metams iki „Atviro miesto“ pasirodymo, ši melancholija mane paralyžiavo. Skendėjau depresijoje. Vėliau man pagerėjo ir nuo to laiko manęs nebekamuoja panašios nuotaikos. Rašydamas knygą galėjau grįžti į šią psichologinę būseną ir vėl iš panašios perspektyvos patirti pasaulį.

Ar tai turėjo ką nors bendro su Niujorko nelaimėmis?

Manau, dar niekas nerašė apie Niujorko melancholiją po rugsėjo 11-osios. Turime faktus, veiksmo istorijas, filmus. Tačiau man kaip niujorkiečiui, kuris gyveno čia tuomet ir gyvena praėjus dešimčiai metų, šis miestas iš esmės buvo melancholiška erdvė. Ką reikštų, jei sėdėdami Berlyne staiga išgirstume, kad pagrindinėje geležinkelio stotyje žuvo 3 000 žmonių? Nė vienas, kuris čia gyvena, neliktų abejingas. Kaip, 3 000 žmonių tame pačiame mieste, vos už kelių kilometrų?! Kamavausi bandydamas rasti tam tinkamą kalbą. Galiausiai supratau, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti labai netiesiogiai. Reikia sukurti erdvę, kurioje apie juos būtų galima galvoti. Joje ir gimsta melancholija.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė