2014 02 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Miglė Satkauskaitė. Tas pavojingas kvietimas pamiršti meilę

Peržiūrėjus pastarųjų metų provokuojančio danų kino režisieriaus Larso von Triero kūrybą, galima spėti: jis bando pranokti pats save.

Kai kino teatrus sudrebino savo vyrą kankinanti, depresijos prislėgta moteris (Antikristas, 2009), manėme, kad tai jau viršūnė. Po jos buvo kita, švelniai tariant, prislėgta moteris (Melancholija, 2011). Tapo aišku, kad tai dar viena režisieriaus trilogija, šį kartą pavadinta depresijos vardu. Šių metų pradžioje išėjo paskutinė trilogijos dalis – filmas Nimfomaniakė.

Prasidėjusi Nimfomaniakės viešųjų ryšių akcija neapsiėjo be skandalų, kaip ir ankstesni trilogijos filmai. Kontroversiška tema greitai pasklido žiniasklaidoje. Viskas, pradedant nuo filmo afišų, baigiant filmo anonsu, aiškiai deklaruoja, ko turite tikėtis patekę į keturių valandų filmo peržiūrą kino teatre. Gana suprantama, kad ne apie nimfas ir graikų mitologiją bus kalba. Tačiau pirma filmo dalis netikėtai nustebina, kai užkibusi ant Triero juodojo humoro kabliuko publika salėje pradeda kikenti ar net prapliumpa juoku. Gera pradžia tokiai sudėtingai temai.

Šiek tiek magiškojo realizmo ir daug citatų į Andrejaus Tarkovskio kūrybą, klasikinę muziką, religiją, psichoanalizę (o kaipgi be jos! Vien jau tema nusako, kad filme išdėstyta visa Froidiškoji filosofija!) ir net į paties režisieriaus ankstesnius darbus. Daug simbolizmo, kontekstų ir viskas, ko reikia daugiasluoksniam ir intelektualiam filmui, – toks būtų trumpas kino kritiko vertinimas. Bet kaip tema ir moralinės ribos?

Eilutė filmo afišoje šaukia: „Pamirškite meilę“, tačiau dar filmo pradžioje draugė sušnibžda pagrindinei herojai, kad meilė – svarbi sekso sudedamoji dalis. Paradoksas. Lygiai kaip ir šventosios ikona, kabanti herojaus Seligmano, prisistatančio ateistu, kambaryje. Režisierius nesiūlo atsakymų. Jis užduoda klausimus ir juos analizuoja, palikdamas vietos kiekvieno žiūrovo asmeninei patirčiai ir pažiūroms. Kas yra nuodėmė? Ar reikia kontroliuoti geismą? Kaip atrasti ryšį tarp kūno ir jausmų? Kur prasideda ir baigiasi matematika bei psichologija? Kada lieka tik žmogiškumas?

Kol pasaulyje nesiliauja diskusijos apie abortus ir homoseksualų teises, kyla pedofilijos skandalai, politines suirutės ir konfliktai, kol gyvas rasizmas ir diskriminacija, Larsas von Trieras neria į tamsius žmogaus psichologijos užkaborius, kad kai ką naujo pasakytų mums visiems. O gal ir ne naujo, gal tik kažką seniai girdėto. Tai, kas gali staiga atsukti veidrodį į mus, į mūsų nuogumą. „Negali iškepti omleto, nesudaužęs kelių kiaušinių“, – sako vienas filmo herojus. Žiūrovai salėje smagiai nusijuokia. Po juoko – tyla. Visi panyra į savo mintis. Gyvenimas toli gražu ne omletas. Ir dūžta čia ne tik kiaušiniai.

Antroje filmo dalyje toliau sekame Džo, kuri bando susirinkti savo sudužusį gyvenimą. Šioje dalyje daugiau smurto ir nepatogių scenų. Šiek tiek stebuklingų detalių ir… išsprendžianti pabaiga. Herojės Džo išpažintis baigta. Tačiau kas pajus palengvėjimą? O kas atras meilę?

Prisijaukinęs savo auditoriją Auksine širdies trilogija, Larsas von Trieras keičia savo veidą Depresijos trilogijoje. Tai, kas išlieka jo filmuose – moterys: stiprios ir pažeidžiamos, laisvos ir priklausomos, tačiau svarbiausia – laužančios stereotipus.

Nuo žvejybos iki Bacho – visko galima rasti filme Nimfomaniakė, kuris su trenksmu užbaigia paskutinę Larso von Triero trilogiją. Kas bus toliau? Ką toliau kvies pamiršti ar prisiminti kontroversiškasis danų režisierius? Tai pamatysime vėliau, o šiuo metu kvietimas mesti iššūkį Nimfomaniakei. Išdrįsusių, tai padaryti, laukia gal ir ne pačios lengviausios valandos kino salėje. Tačiau pažadėti galima viena: kaip ir ankstesniems šio režisieriaus filmams, taip ir Nimfomaniakei išlikti abejingam – sunku. Arba pamėgsite šį filmą už daugiasluosniškumą ir vizualinę kalbą, arba nekęsite už provokuojančias scenas ir kontroversiškas idėjas. Ir nebijokite – meilės nepamiršite. Na, nebent keturias valandas.