Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Šeši keliai pas Dievą

Ingnaciškasis siekis „rasti Dievą visuose dalykuose“ reiškia, kad kiekviena mūsų gyvenimo dalis gali vesti mus pas Dievą. Naujoje James Martin SJ knygoje, kurią planuoja išleisti leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“, komiškomis istorijomis ir anekdotais iš herojiško ir įkvepiančio jėzuitų šventųjų ir eilinių kunigų bei brolių gyvenimo parodoma, kaip tai įmanoma. Jėzuitų vadovas (beveik) viskam paaiškina šiuolaikiniam žmogui šias šv. Ignaco įžvalgas ir atskleidžia, kaip darbo, meilės, kančios, sprendimų, maldos ir draugystės pasaulyje mes galime rasti Dievą ir Dievas gali rasti mus. Siūlome knygos ištrauką. 

Tikėjimo kelias

Šiuo keliu einantiems žmonėms Dievo tikėjimas visada buvo jų gyvenimo dalis. Jie gimė religingose šeimose arba su religija buvo supažindinti dar vaikystėje. Jie daugiau ar mažiau yra tikri savo Dievo tikėjimu. Tokie žmonės reguliariai meldžiasi, dažnai dalyvauja pamaldose ir jaučiasi patogiai kalbėdami apie Dievą. Jų gyvenimas, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, nėra be kančios, tačiau tikėjimas leidžia jiems įžvelgti savo kančių prasmę.

Tokį auklėjimą atspindi XX a. viduryje dvidešimt metų sovietų kalėjimuose ir Sibiro lageriuose praleidusio amerikiečių jėzuito dvasininko Walterio Ciszeko ankstyvieji gyvenimo metai. Autobiografijoje Su Dievu Rusijoje (With God in Russia), išleistoje grįžus į Jungtines Amerikos Valstijas, Ciszekas aprašo savo vaikystę dievobaimingoje katalikų šeimoje Pensilvanijos angliakasybos rajone. Šeimos gyvenimas sukosi apie vietinę parapiją: sekmadienio Mišios, ypatingų švenčių dienos, savaitinės išpažintys. Nenuostabu, kad pirmame knygos skyriuje Ciszekas sako: „Turbūt dėl motinos maldų ir jos pavyzdžio aštuntoje klasėje visiškai netikėtai apsisprendžiau būsiąs kunigas.“

Sprendimą, kuris daugeliui žmonių būtų sunkus, jaunasis Walteris priėmė kaip natūraliausią dalyką pasaulyje.

Tikėjimo kelio privalumai yra aiškūs: tikėjimas suteikia prasmę ir džiaugsmams, ir vargams. Tikėdamas Dievą žinote, kad niekada nesate vienas. Jūs pažįstate ir esate pažįstamas. Gyvenimas Dievą garbinančioje bendruomenėje suteikia draugijos jausmą. Negandų metu tikėjimas yra vilties ramstis. Be to, krikščioniškas tikėjimas žada gyvenimą pasibaigus žemiškam gyvenimui.

Toks tikėjimas palaikė Walterį Ciszeką sovietų lageriuose ir leido 1963 metais, pagaliau išvykstant iš Rusijos, laiminti šalį, kurioje patyrė tiek nenusakomų fizinių ir dvasinių kančių. Kartais jis priešinosi savo tikėjimui − kas tokiomis sąlygomis šito nedarytų? − tačiau jo tikėjimas išliko tvirtas. Atmintin įstringa knygos pabaiga: „Lėtai, rūpestingai aš peržegnojau kryžiaus ženklu žemę, kurią palieku.“

Kiti kartais pavydi einantiems tikėjimo keliu. „Jei tik turėčiau tokį tikėjimą kaip tu!“ − dažnai man sako viena draugė. Suprantu jos jausmus, tačiau iš tokio požiūrio atrodo, kad tikėjimas yra dalykas, kurį jūs turite, o ne privalote stengtis išlaikyti. Tarsi būtumėte gimęs turėdamas neabejotiną tikėjimą, panašiai kaip rausvus plaukus ar rudas akis. Arba tarsi tikėjimas būtų tas pat, kaip užvažiavus į degalinę prisipildyti baką.

Nė vienas iš šių palyginimų nėra vykęs. Tikėjimas yra Dievo dovana. Ir jokiu būdu tikėjimas nėra tai, ką tiesiog turite. Gal taikliau būtų tikėjimą palyginti su sodu: net jei jau turite pagrindinius dalykus − dirvą, sėklas ir vandenį, sodą privalote apdirbti ir puoselėti. Tikėjimui, kaip ir sodui, reikia jūsų kantrybės, atkaklumo, net darbo.

Jei pavydite einantiems tikėjimo keliu, nesijaudinkite − prieš pažindami Dievą, daugelis žmonių patiria abejonių ir sumaišties laikotarpį. Kartais jis trunka ilgai. Šv. Ignacas pagaliau pripažino Dievo buvimą sulaukęs tokio amžiaus, kai daugelis jo bendraamžių jau senokai turėjo šeimas ar buvo pasiekę nemenkos finansinės sėkmės.

Pavojų yra visuose šešiuose keliuose. Tikėjimo kelyje irgi tyko spąstai − nesugebėjimas suprasti kitais keliais einančių žmonių, pagunda teisti juos už abejones ar netikėjimą. Dėl savo pačių tikėjimo tikrumo kai kurie tikintieji nesugeba užjausti ar bent jau išlaikyti pakantumo tiems, kurie savo tikėjimu nėra tokie tikri. Arogancija tokius tikinčiuosius paverčia „šaltais išrinktaisiais“, kurie sąmoningai ar nesąmoningai neįleidžia kitų į savo jaukų tikintį pasaulį. Tai niurzgus, bedžiaugsmis ir nekilniaširdiškas religingumas, prieš tokį pasisakė Jėzus. Tai − dvasinis aklumas.

Yra ir subtilesnis šiai žmonių grupei gresiantis pavojus: savo tikėjimu patenkinto žmogaus santykis su Dievu tampa inertiškas. Kai kurie žmonės tenkinasi iš vaikystės atsineštu tikėjimo supratimu, nors suaugusiam žmogui jis gali būti jau nebeveiksmingas. Pavyzdžiui, žmogus gali tvirtai laikytis vaikiško supratimo, esą Dievas jokiu būdu neleis, kad atsitiktų kas nors bloga. Išgyvenus tragediją, jaunystėje susikurtas Dievo įvaizdis ima nebeatitikti realybės, tada toks žmogus gali atsisakyti savo jaunystės Dievo. Arba apskritai Dievo.

Suaugusiam žmogui reikalingas subrendęs tikėjimas. Pagalvokite: juk nemanysite, kad esate pasiruošęs susidurti su gyvenimu, turėdamas trečioko supratimą apie matematiką. Tačiau žmonės dažnai tikisi, kad pradžios mokykloje išeito religinio mokymo jiems pakaks ir suaugus.

Savo knygoje Draugystė, kaip jokia kita (A Friendship Like No Other) dvasinėmis temomis rašantis jėzuitas Williamas A. Barry ragina su Dievu bendrauti brandžiai. Panašiai kaip suaugę su tėvu ar motina turime bendrauti kitaip nei vaikystėje, taip ir brandos siekiantiems tikintiesiems reikia ieškoti naujų bendravimo su Dievu būdų. Antraip pasiliksime įstrigę vaikiškame požiūryje į Dievą, trukdančiame įgyti brandaus tikėjimo.

Kaip ir visi keliai, tikėjimo kelias ne be kliuvinių.

Nepriklausomybės kelias

Einantieji nepriklausomybės keliu sąmoningai priėmė sprendimą atsiskirti nuo organizuotos religijos, tačiau jie vis tiek tiki Dievą. Galbūt bažnytinės apeigos jiems atrodo beprasmės, atstumiančios, nuobodžios ar viskas kartu. Galbūt Bažnyčia juos įskaudino. Gal įžeidė (ar šiurkščiai pasielgė) kunigas, pastorius, rabinas, imamas. O gal juos piktina tam tikros organizuotos religijos dogmos. Arba religinius lyderius jie laiko veidmainiais.

Gal jiems tiesiog nuobodu. Patikėkite, girdėjau daugybę mane migdžiusių pamokslų, kartais tiesiogine prasme. Kaip yra rašęs katalikų dvasininkas ir sociologas Andrew Greeley, kartais kyla klausimas, ne kodėl tiek daug katalikų palieka Bažnyčią, o kodėl jie pasilieka.

Katalikus gali atgrasinti Bažnyčios mokymas konkrečiu dorovės klausimu, jos politinė pozicija arba seksualinio išnaudojimo skandalas. Todėl, nors ir išlaikę Dievo tikėjimą, jie nebelaiko savęs Bažnyčios dalimi. Kartais jie vadinami „nepraktikuojančiais“ katalikais, „atkritusiais“ arba „sveikstančiais nuo katalikybės“. Kaip po seksualinio išnaudojimo krizės pasakė vienas mano draugas: „Aš nepalikau Bažnyčios − ji paliko mane.“

Nors ir laikydamiesi atokiau nuo bažnyčių, sinagogų ar mečečių, daugelis į šią grupę patenkančių žmonių vis dėlto tvirtai tiki. Dažnai jie randa paguodą religinėse praktikose, kurių išmoko vaikystėje. Taip pat dažnai jie ilgisi formalesnio būdo garbinti Dievą.

Vienas iš šios žmonių grupės privalumų yra sveika nepriklausomybė, leidžianti žvelgti „šviežiomis“ akimis. Toks požiūris religinei bendruomenei žūtbūt reikalingas. Pašaliečių nevaržo apribojimai kas „tinka“, o ko „nedera“ sakyti bendruomenėje, todėl dažnai jie gali kalbėti nuoširdžiau ir atviriau.

Svarbiausias šios grupės atstovams gresiantis pavojus yra perfekcionizmas, dėl kurio nusiviliama bet kuria organizuota religija.

Prieš kurį laiką vienas mano draugas nustojo lankytis savo šeimos Bažnyčioje. Jis yra protingas ir gebantis užjausti žmogus, tikintis Dievą, jo tėvai turi gilias episkopalines šaknis. Tačiau jis manė, kad vietinė jų Bažnyčia pernelyg lygiuojasi į turtinguosius. Tad nusprendė ieškoti bendruomenės, suprantančios neturtingųjų padėtį pasaulyje.

Palikęs savo Bažnyčią, mano draugas pagalvojo prisijungti prie katalikų, nes pastebėjo vietinėje katalikų bažnyčioje sekmadieniais lankantis daug neturtingų žmonių. Tačiau jam buvo nepriimtinas draudimas įšventinti į dvasininkes moteris. Tad jis atmetė katalikybę.

Paskui eksperimentavo su budizmu, tačiau jam pasirodė neįmanoma suderinti Dievo kaip asmens tikėjimo ir atsidavimo Jėzui Kristui su budistine pasaulėžiūra.

Pagaliau mano draugas apsistojo ties Unitaristų Bažnyčia, kuri iš pradžių jam atrodė tinkama. Jis įvertino plačių pažiūrų, krikščionybe pagrįstą dvasingumą ir socialinio teisingumo siekį, taip pat ir tai, kad jie priima žmones, kurie jaučiasi nepageidaujami kitose Bažnyčiose. Tačiau ilgainiui mano draugas susidūrė su problema: jo požiūriu, unitaristai neturi aiškios įsitikinimų sistemos. Galų gale apsisprendė nepriklausyti jokiai Bažnyčiai. Dabar sekmadieniais jis lieka namuose.

Draugo patirtis man priminė, kad tobulos religinės bendruomenės paieškos yra bergždžios. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas knygoje Septynaukštis kalnas rašė: „Pirmas ir paprasčiausias pašaukimo gyventi vienuolio gyvenimą − nesvarbu, jėzuito, pranciškono, cisterso ar kartūzo, − išmėginimas: pasirengimas susitaikyti su gyvenimu bendruomenėje, kurios kiekvienas narys yra daugiau ar mažiau netobulas.“1 Tai galioja bet kuriai religinei organizacijai.

Šitai sakau ne norėdamas pateisinti religinių organizacijų problemas, trūkumus ir net nuodėmingumą. Veikiau tam, kad realistiškai pripažintume, jog dėl to, kad esame žmonės, mes būsime netobuli. Taip pat tam, kad priminčiau, jog tikinčiųjų, palikusių organizuotą religiją ir keliaujančių nepriklausomybės keliu, tobulos religinės bendruomenės paieškoms gali nebūti galo.

Netikėjimo kelias

Keliaujantys netikėjimo keliu organizuotą religiją ne tik kad laiko nepatrauklia (net jei kartais pamaldos ir ritualai jiems teikia paguodos), bet ir yra priėję intelektualinę išvadą, kad Dievas gali neegzistuoti, neegzistuoja arba negali egzistuoti. Dažnai tokie žmonės ieško Dievo egzistavimo įrodymo, o jo neradę arba susidūrę su didele kančia, visiškai atmeta teistinę pasaulėžiūrą.

Svarbiausias šios žmonių grupės privalumas tas, kad jie nepriima negyvų religijos patikinimų be įrodymų, kaip savaime aiškių. Apie Dievą ir religiją jie kartais būna mąstę giliau už kai kuriuos tikinčiuosius. Kartais labiausiai pasiaukojantys žmonės pasirodo esą ateistai ar agnostikai. Kai kurie iš sunkiausiai dirbusių pagalbos darbuotojų, kuriuos man teko sutikti dirbant su pabėgėliais Rytų Afrikoje, buvo netikintys. „Pasauliečių šventųjų“ tikrai būna.

Be to, šie žmonės sugeba atpažinti veidmainystę, nenuoširdžius ir tingius atsakymus, jie yra tarsi religinių nesąmonių detektorius. Pasakykite tokiam asmeniui, kad kančia yra paslaptingo Dievo plano dalis ir kad ją reikia priimti neklausinėjant, besąlygiškai, ir jis tikrai pareikalaus paaiškinimo. Vienas iš mano kolegijos draugų tiesiog religingai praktikuoja ateizmą; pastaruosius trisdešimt metų jo klausimai palaiko mano budrumą. Pamėginkite prasitarti jam apie „Dievo valią“, ir jums teks išklausyti kritišką paskaitą apie asmeninę atsakomybę.

Pagrindinis pavojus, su kuriuo susiduria ši grupė, yra tas, kad kai kurie jų tikisi vien intelektualinio Dievo buvimo įrodymo. Kai emociniame jų gyvenime įvyksta gilus, stiprus sukrėtimas, jie atmeta galimybę, kad tai galėtų būti Dievo veikimo ženklas. Intelektas gali tapti siena, atskiriančia širdis nuo Dievo artumo potyrių. Taip pat jie gali būti nelinkę aiškinti Dievo buvimu to, kas tikinčiajam atrodytų akivaizdus Dievo artumo pasireiškimas.

Panašiai nutiko istorijoje apie potvynio užspeistą ateistą. Vyrukas nusprendžia, kad gresiantis potvynis yra proga galutinai patikrinti, ar Dievas egzistuoja. Jis taria sau: „Jei Dievas yra, aš paprašysiu pagalbos, ir Jis mane išgelbės.“ Išgirdęs įspėjimą per radiją visiems keltis į aukštesnę vietą, nekreipia į jį dėmesio. „Jei Dievas yra, Jis mane išgelbės.“ Į duris pasibeldžia ugniagesys ir liepia evakuotis. „Jei Dievas yra, Jis mane išgelbės“, − atsako vyrukas. Potvynio vandenims pakilus, jis užlipa į antrą aukštą. Prie jo lango atskuba pakrantės sargybinių valtis ir siūlo gelbėtis. „Jei Dievas yra, Jis mane išgelbės“, − atmeta pagalbą.

Pagaliau užsikabaroja ant stogo, aplink kyla vanduo. Virš namo pakibęs policijos sraigtasparnis meta virvę lipti. „Jei Dievas yra, Jis mane išgelbės!“ − šaukia žmogus, mėgindamas perrėkti sraigtasparnio ūžesį.

Staiga vyrą nušluoja milžiniška banga, jis paskęsta ir atsiduria danguje. Kai jo pasveikinti ateina Dievas, ateistas nustemba. Paskui įtūžta. „Kodėl manęs neišgelbėjai?“ − klausia jis.

„Ką nori pasakyti? − atsako Dievas. − Pasiunčiau ugniagesį, pakrantės sargybą ir policijos pareigūną, o tu vis tiek neklausei!“

Sugrįžimo kelias

Šiuo keliu kasmet keliauja vis didesnė minia. Šiai kategorijai priklausančių žmonių gyvenimas paprastai prasideda religingoje šeimoje, tačiau jie nuo savo tikėjimo pasitraukia. Vaikystėje jie buvo skatinami (ar verčiami) lankyti religines pamaldas, todėl jos ima atrodyti varginančios arba nesvarbios, arba ir viena, ir antra. Religija lieka tolima, bet savotiškai patraukli.

Paskui kas nors vėl sužadina norą žinoti apie Dievą. Galbūt jie pasiekė finansinės arba profesinės sėkmės ir klausia: „Ar tai ir viskas, ar be šito daugiau nieko nėra?“ Arba mirus vienam iš tėvų jie susimąsto apie savo pačių mirtingumą. Arba jų vaikai klausia apie Dievą, pažadindami daugelį metų juose snūduriavusius klausimus. „Kas yra Dievas, mamyte?“

Taip prasideda nedrąsi grįžimo tikėjiman kelionė − tai nebūtinai jų vaikystės tikėjimas. Galbūt nauja tradicija jiems kalba aiškiau. Galbūt jie grįžta į pradinę savo religiją, bet jau kitaip, labiau įsipareigoję nei jaunystėje.

Visai nenuostabu. Jau minėjau − vargu ar laikytumėte save išsilavinusiu žmogumi, jei jūsų mokslas baigėsi vaikystėje. Vis dėlto būtent tada baigiasi daugelio tikinčiųjų religinis lavinimasis, ir jie su tokiomis žiniomis tikisi gyvenime išsiversti. Šios kategorijos žmonės dažnai pamato, kad jiems reikia persiauklėti, kad suprastų savo tikėjimą brandžiai.

Pavyzdžiui, kai buvau mažas berniukas, Dievą laikiau Didžiuoju Problemų Sprendėju, kuris sutvarkys visas mano problemas, jei tik pakankamai stropiai melsiuosi. Dieve, padaryk, kad gaučiau aukščiausią balą iš visuomeninių mokslų testo. Tegu gerai išspręsiu matematiką. Dar geriau, tegu rytoj sninga.

Jei Dievas yra geras, samprotavau aš, jis išklausys mano maldų. Kokių gi priežasčių Dievas gali turėti į jas neatsakyti?

Paaugus Dievo, Didžiojo Problemų Sprendėjo, modelis žlugo − pirmiausia dėl to, kad Dievas neatrodė suinteresuotas išspręsti visas mano problemas. Aš meldžiausi, meldžiausi ir meldžiausi, o mano problemos liko. „Kodėl?“ − klausiau savęs. Ar aš Dievui nerūpiu? Mano paaugliškas narcisizmas vedė prie rimtų abejonių, pastarosios skatino svarstyti galimybę, kad Dievas neegzistuoja.

Šis iš pradžių drungnas agnosticizmas kritinį tašką pasiekė studijuojant Pensilvanijos universiteto kolegijoje. Pirmame ir antrame kurse ne kartą sėdėjome su draugais iki vėlumos ir garsiai ginčijomės religiniais klausimais (paprastai išgėrę per daug alaus ar parūkę žolės). Tie naktiniai pokalbiai kėlė abejonių dėl Dievo, kuriam meldžiausi anksčiau. Tačiau tuo metu kilo tik atsitiktinės, pavienės abejonės.

Jos susijungė į visumą paskutiniame kurse, kai automobilio avarijoje žuvo mano pirmo kurso kambario draugas. Bredas buvo vienas artimiausių draugų. Jo mirtis man buvo beveik nepakeliama.

Per Bredo laidotuves, drėgną pavasario dieną, sėdėjau skoningoje turtingo Vašingtono priemiesčio episkopalinėje bažnyčioje tarp sukrėstos Bredo šeimos ir liūdinčių draugų, ir galvojau, kad absurdiška tikėti Dievą, leidžiantį tokius dalykus. Pamaldoms baigiantis, nusprendžiau netikėti Dievo, kuris elgiasi taip žiauriai. Didysis Problemų Sprendėjas nesprendė problemų, bet jas kūrė.

Naujai įgytas ateizmas kėlė entuziazmą. Jaučiausi esąs pirmarūšio intelekto žmogus ir didžiavausi atmetęs tai, kas akivaizdžiai nepasiteisino. Kam tikėti Dievą, kuris negali užkirsti kelio kančiai arba jo neužkerta? Ateizmas ne tik buvo gerbtinas intelekto požiūriu, bet turėjo ir praktinių privalumų: dabar mano sekmadienio rytai buvo laisvi.

Tad tvirtu žingsniu įžengiau į netikėjimo kelią.

Keliavau juo kelis mėnesius − iki pokalbio su bendra mano ir Bredo pažįstama. Džekė (ji tarė savo vardą „Džeki“) yra kilusi iš mažo miestelio netoli Čikagos. Ji buvo „fundamentalistė“, kaip pašiepdami vadino mano draugai, nors menkai supratome, ką tas žodis reiškia. (Jis reiškė, kad jos tikėjimas veikia jos gyvenimą.) Pirmame kurse Džekė gyveno tame pačiame bendrabutyje, kaip ir aš su Bredu. Nors jos ir Bredo požiūriai ir interesai smarkiai skyrėsi, jiedu tapo artimi.

Vieną dieną po buhalterinės apskaitos paskaitos, braidydamas po sniegą prie mūsų senojo pirmo kurso bendrabučio, pasakiau Džekei, kad pykstu ant Dievo ir nusprendžiau neiti į bažnyčią. Sviedžiau jai savo argumentus kaip iššūkį. „Tu esi tikinti, − galvojau aš, − paaiškink tai.“

−Na, − švelniai tarė ji, − aš dėkoju Dievui už Bredo gyvenimą.

Ir dabar prisimenu, kaip stovėjau šaltyje, o jos atsakymas užėmė man kvapą. Užuot ginčijusis dėl kančios, ji sakė man, kad galima kreiptis į Dievą kitaip, suvokti Jį ne vien kaip Didįjį Problemų Sprendėją.

Džekės atsakymas pastūmėjo mane į sugrįžimo kelią. Ji neatsakė į mano klausimą apie kančią. Veikiau jos žodžiai man priminė, kad kančios klausimas (arba „blogio problema“, kaip vadina teologai) nėra vienintelis užduotinas klausimas apie Dievą. Jos atsakymas teigė, kad galima gyventi klausimui apie kančią liekant neatsakytam ir vis tiek tikėti Dievą, − panašiai kaip vaikas gali pasitikėti tėvu, nors ir ne iki galo supranta visus jo poelgius. Taip pat jis man priminė, kad yra kitų, ne mažiau svarbių klausimų, pavyzdžiui: „Kas yra Dievas?“ Nesugebėjimas atsakyti į vieną klausimą nepaneigia kitų klausimų reikšmingumo. Jos atsakymas atvėrė langą į kitokį tikėjimą.

Tačiau man teberūpėjo didysis klausimas: jei Dievas nėra mano jaunystės Dievas − Didysis Problemų Sprendėjas, tai kas Jis? Arba Ji? Arba Tai?

Tik tada, kai prisijungiau prie jėzuitų ir išgirdau kalbant apie kitokį Dievą − Dievą, kuris yra su jumis, kai kenčiate, Dievą, kuris asmeniškai domisi jūsų gyvenimu, net jei nemanote, kad visos jūsų problemos išspręstos, − gyvenimas ėmė atrodyti prasmingesnis. Nenoriu pasakyti radęs visiškai mane tenkinantį atsakymą apie kančios prasmę arba atsakymą, kodėl mano draugo gyvenimas baigėsi vos dvidešimt vienerių. Tačiau ėmiau suprasti, koks yra svarbus santykis su Dievu.

Kai buvau novicijas, vienas mano dvasios mokytojas pacitavo škotų filosofą Johną Macmurray, kuris lygino „tikrą“ ir „iliuzinę“ religijas. Iliuzinė religija teigia: „Nebijok, pasitikėk Dievu, ir Jis pasirūpins, kad tau neatsitiktų nieko, ko bijai.“ Tikros religijos, pasak Macmurray’ėjaus, maksima kitokia: „Nebijok, nors visai tikėtina, kad dalykai, kurių bijai, ir nutiks, tačiau nereikia jų bijoti.“

Tyrinėjimo kelias

Prieš keletą metų dirbau su nedidelio teatro aktorių trupe, kuri tuo metu statė pjesę apie Jėzų ir Judą. Pjesė vadinosi „Paskutinės Judo Iskarioto dienos“. Po kelių susitikimų su Judo vaidmens atlikėju, pjesės autoriumi ir režisieriumi buvau pakviestas padėti aktoriams geriau suprasti temos esmę, pabūti pjesės „teologiniu konsultantu“. Šis prašymas ne toks jau keistas, kaip gali pasirodyti: istoriškai jėzuitai aktyviai užsiėmė teatro menu, nuo pat pirmųjų dienų plačiai taikė jį kaip mokymo dalį mokyklose. (Toliau dar bus daugiau kalbama apie jėzuitų teatrą.)

Susiklostė taip, kad praėjus šešiems mėnesiams kalbėjausi su aktoriais ne tik apie Jėzų ir Judą, bet ir apie dvasinį jų gyvenimą, atsakinėjau į klausimus, kuriuos pasufleruodavo laisvos mūsų diskusijos apie Evangeliją, nuodėmę, atleidimą ir tikėjimą.

Keli aktoriai buvo perėję iš vienos religinės tradicijos į kitą, ieškodami ko nors „tinkamo“. Mariją Magdalietę vaidinusi aktorė vardu Jeta, pasisakė man, kad jos mama katalikė, o tėvas − judaizmo išpažinėjas. Jie nusprendė leisti jai užaugus pačiai pasirinkti religiją. „Tačiau, − tarė ji, − aš dar nepasirinkau.“ (Tarp kitko, kai šioje knygoje cituoju žmonių žodžius ar pasakoju jų istorijas, darau tai su jų leidimu.)

Su aktoriais praleistas laikas man buvo ne tik teatro atradimas, bet ir susitikimas su žmonėmis, keliaujančiais iki tol man nežinomu keliu. Jie ėjo tyrinėjimo keliu.

Visai nenuostabu, jei atsižvelgsime į jų profesiją. Dažnai geras aktorius, gilindamasis į naują vaidmenį, leidžia laiką su atitinkamos biografijos asmeniu. Pavyzdžiui, mokydamasis vaidmenį dramai apie policiją, jis lankysis pas policijos pareigūnus. Taigi tyrinėti aktoriams yra natūralu. Trumpalaikis įsijautimas į kito žmogaus kailį ne taip jau skiriasi nuo laikino įsitraukimo į kitą religinę tradiciją.

Ne tik aktoriai, bet ir pastovesnių religinių įsitikinimų žmonės dažnai atranda, kad dvasinę jų praktiką teigiamai paveikia sąlytis su kitomis religinėmis tradicijomis. Prieš keletą metų vieną sekmadienio rytą melsdamasis kvakerių susitikimo namuose netoli savo tėvų namų Filadelfijos priemiestyje tiesiog apstulbau dėl savo maldos gyvumo. Turėjau gausią savarankiškos kontempliatyvios maldos ir bendro garbinimo per katalikiškas Mišias patirtį, bet kvakerių „sukauptoje tyloje“ (tylus meldimasis kartu) kontempliacija buvo tokia, kokios iki tol nebuvau nė įsivaizdavęs. Jų tradicija praturtino manąją.

Amerikiečiai ypač linkę tyrinėti, tai liudija Jungtinių Amerikos Valstijų istorija ir didieji mūsų literatūros kūriniai. Tyrinėtojai yra Heklberis Finas, Jacko Londono ir Willos Cather herojai ir herojės (paminiu tik porą mėgstamų autorių). Mūsų šalies religingi rašytojai − ypač transcendentalistai Ralphas Waldo’as Emersonas ir Henry Davidas Thoreau − buvo vidinio pasaulio tyrinėtojai. Waltas Whitmanas rašė: „Pėsčias, lengva širdimi, išeinu aš į vieškelį, / Sveikas ir laisvas, visas pasaulis priešais mane, / Ilgas rusvas šis takas veda mane, kur tik užsimoju.“3

Natūralu, kad amerikiečiai tyrinėja ir tikėjimą. Atgrasinti vaikystės tikėjimo arba organizuotos religijos trūkumų, stokodami gero religinio ugdymo, daugelis amerikiečių ieško religijos, kuri „tiktų“ būti ieškojimo (kuris jau savaime yra dvasinė metafora) ir tyrinėjimo objektu.

Tyrinėjimo kelio nauda aiški: rimtai paieškoję galite atrasti tradiciją, kuri tobulai atitiktų jūsų supratimą apie Dievą, derėtų su jūsų norais būti bendruomenėje ir net su jūsų pačių asmenybe. Arba grįžę į pirminę savo bendruomenę, galite žvelgti į ją kitomis akimis ir pradėti branginti savo „dvasinius namus“. Be to, tyrinėtojai gali jausti didesnį dėkingumą už tai, ką rado, ir nenuvertinti savo bendruomenės kaip savaime suprantamo dalyko. Dėkingiausias keliautojas esti tas, kurio kelionė buvo ilgiausia.

Šiame kelyje tyko panašūs spąstai, kaip ir nepriklausomybės kelyje: gresia pavojus neapsistoti prie jokios tradicijos, nes nė viena jų nėra tobula. Dar didesnis pavojus yra nepasirinkti jokios religinės tradicijos, nes ji netinka jiems: Dievas gali tapti tuo, kas privalo patenkinti jų poreikius. Dievas tampa, kaip pavadino vienas autorius, „kišeninio formato Dievu“ − pakankamai mažu, kad tilptų į kišenę, kai jums netinka (pavyzdžiui, kai Šventasis Raštas sako tai, ko esate linkę negirdėti), ir būtų lengva išsitraukti, kai tai jums patogu.

Kitas pavojus − įsipareigojimo vengimas. Visas jūsų gyvenimas gali tapti tyrinėjimu − nuolatiniu mėginimu, dvasiniu „kanalų perjunginėjimu“. Kai kelias, o ne Dievas, tampa tikslu, ilgainiui žmogus gali pasijusti nepatenkintas tuo, ką pasiekė, sumišęs, pasimetęs ir galbūt net truputėlį liūdnas.

Sumaišties kelias

Šis kelias įvairiose vietose kerta visus jau aptartus kelius. Sumaišties keliu einančių žmonių santykis su jų vaikystės tikėjimu svyruoja: kartais tikėti Dievą atrodo lengva, kartais − neįmanoma. Jie neatsižadėjo tikėjimo, „neatkrito“, bet ir neišlaikė artimo ryšio su Dievu. Jie šaukiasi Dievo maldoje, o paskui stebisi, kodėl nėra atsakymo. Jie intuityviai suvokia Dievo artumą svarbiomis akimirkomis ir galbūt per religines apeigas, tačiau priklausyti bažnyčiai, sinagogai ar mečetei jiems atrodo problematiška. Jie gali retsykiais pasimelsti, ypač bėdos prispirti, ir nueiti į pamaldas per svarbiausias šventes.

Tačiau rasti Dievą šiai žmonių kategorijai yra paslaptis, rūpestis arba problema.

Didžiausia šio kelio nauda ta, kad dažnai jis padeda žmonėms susiformuoti požiūrį į vaikystės tikėjimą. Kitaip nei tie, kurie laiko save vienareikšmiškai religingais arba aiškiai nereligingais, šie žmonės dar neapsisprendė, tad nuolat tobulina savo supratimą apie įsipareigojimą religijai.

Tačiau sumaištis gali pavirsti tinguliu. Kai vengiama garbinimo apeigų, nes tam tikri dalykai atrodo kritikuotini, gali kilti pagunda iš viso palikti organizuotą religiją, nes norint joje dalyvauti reikia įdėti pernelyg daug darbo arba, tarkime, per daug energijos išeikvoja priklausymas grupei, kurioje reikia gailestingumo ir atlaidumo.

Prieš įstojant į Jėzuitų ordiną, didelė mano, jau suaugusio vyro, gyvenimo dalis praėjo šiame kelyje. Vaikystėje augau mylinčioje katalikiškoje, bet gana pasyvioje religinės praktikos požiūriu šeimoje. Mūsų šeima reguliariai lankėsi bažnyčioje, tačiau nepraktikavo labai religingiems katalikams būdingų maldų prieš valgį ir prieš miegą, dažnų pokalbių apie Dievą, katalikiškos mokyklos lankymo ir panašių dalykų. Kolegijoje mano santykiuose su Dievu įsigalėjo dar didesnė sumaištis.

Po to, kai paslaptingas Džekės atsakymas paskatino suteikti Dievui dar vieną galimybę, aš grįžau į bažnyčią, tačiau mano sugrįžimas buvo padrikas, nesistemingas. Nebuvau tikras, ką būtent aš tikiu. Tad kelis metus Dievo Problemų Sprendėjo vietą užėmė amorfiškesnė koncepcija: Dievas Gyvybinė Galia, Anapusybės Dievas ir Kažkur Toli Esantis Dievas. Nors šie Dievo įvaizdžiai yra pagrįsti, nė nenumaniau, kad Dievas gali būti kas nors kita, o ne šios abstrakčios idėjos. Įsivaizdavau, kad šitaip ir liks iki pat mano mirties.

Paskui, kai man buvo dvidešimt šešeri, vieną vakarą namie po darbo įsijungiau televizorių. Baigęs studijas, dirbau įmonėje „General Electric“, tačiau darbas po truputį ėmė manęs netenkinti. Be to, šešerius metus pradirbus vakarais ir savaitgaliais, dėl streso ėmė rastis skrandžio problemų, klausiau savęs, kiek dar galėsiu ištverti.

Tą vakarą rodė dokumentinį filmą apie Thomą Mertoną. Jis XX a. 5 dešimtmetyje nusisuko nuo palaido gyvenimo ir įstojo į trapistų vienuolyną. Jo veidas spinduliavo ramybę, kuri man atrodė nepažįstama ar bent jau užmiršta. Filmas buvo toks įdomus, kad kitą dieną nusipirkau ir pradėjau skaityti Mertono autobiografiją.

Pamažu užčiuopiau savyje stiprų norą pasielgti panašiai, kaip padarė Mertonas. Na, galbūt nestoti į vienuolyną (nes esu per daug šnekus), tačiau gyventi kontempliatyvesnį, religingesnį gyvenimą. Tas potyris padėjo man iš sumaišties kelio pasukti į tikėjimo kelią, atvedusį pas jėzuitus.

ŠIAIS ŠEŠIAIS keliais, regis, keliauja daugelis žmonių. Ką šv. Ignacas gali pasakyti apie Dievo radimą keliaujantiems kiekvienu iš jų? Daug ką.

Ignaciškasis dvasingumas kviečia ir visada tikėjusius, ir tikinčius Dievą, bet netikinčius religija, ir Dievą atmetusius, ir pas Jį grįžtančius, tyrinėjančius ir sumaišties apimtus. Šv. Ignaco požiūris pasitinka jus, einančius savo keliu, ir veda arčiau prie Dievo.