Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Gediminas Jankauskas. 1964-ieji: bitlai užkariauja Ameriką ir kiną

Pirmą kartą žodį „bitlas“ išgirdau būdamas dvylikos. Ne todėl, kad jau tada (1970-aisiais) būčiau klausęs anuomet tik slopinamomis užsienio radijo bangomis pasiekiamą roko muziką ar drauge su bendraminčiais (kaip tai darė Raimundo Banionio vaikai iš „Amerikos“ viešbučio) rašyčiau laiškus Liuksemburgo radijui su prašymu atsiųsti į Kauną naujausią „Rolingų“ plokštelę – tokiems drąsiems žygiams buvau dar per mažas. Užtai Arūno Žebriūno „Gražuolę“ mačiau net keletą kartų. Man ir dabar šis filmas labai patinka. Retsykiais jį pasižiūriu su didžiausiu malonumu, kad vėl pajusčiau jaudulį dėl vaikystėje kartu su filmo herojais patirtų rimtų dramų arba nuoširdžiai nusišypsočiau kai kuriose scenose. Pavyzdžiui, kai į naują namą kartu su tėvais atsikrausčiusio berniuko viena kiemo mergaitė be užuolankų klausia: „Kas tu toks – bitlas ar pionierius?“

Kai Lietuvoje buvo filmuojama „Gražuolė“ (1968 m.), chuliganiško ketvertuko iš Liverpulio „The Beatles“ šlovė jau skambėjo abiejose Atlanto pusėse. Užsienio žiniasklaida linksniavo naujadarą „bitlomanija“, o pas mus spaudoje jei ir prasprūsdavo koks nors šio reiškinio komentaras, tai būtinai su pasišaipymais apie degraduojančius Vakarus, einančius iš proto dėl kažkokių „Vabalų“.

Dar ilgai mums teko laukti pirmųjų oficialiai Sovietų Sąjungoje išleistų „The Beatles“ albumų, o jų vaidybinį filmą „Sunkios dienos vakaras“ pamatėme tik atgimusioje Lietuvoje „Snobo kine“. Bitlams šis kino debiutas sutapo su pirmomis gastrolėmis Amerikoje, įvykusiomis lygiai prieš 50 metų.

Ant permainų bangos

Pokario Anglijos gyvenime įvyko labai daug permainų. Politikų paskelbtos „visuotinės gerovės valstybės“ pasiekimai plėtėsi beveik visose srityse. Ypač dideli pasikeitimai politinėje, socialinėje ir kultūros sferose vyko antroje šeštojo dešimtmečio pusėje, kai asketišką gyvenimo būdą pakeitė visiškai priešingas šūkis: „Mes niekada taip gerai negyvenome!“ Britų kultūroje tai reiškė dar ir posūkį į tikrų gyvenimo problemų nagrinėjimą. Literatūroje įsivyravo „virtuvinės kriauklės“ kūryba (rašytojai stengėsi realybę vaizduoti be pagražinimų), teatre kartu su Johno Osborne’o spektakliu „Atsigręžk rūstybėje“ viršų paėmė vadinamieji „jaunieji įpykusieji“ (taip spektaklio autorius pavadino vienas teatro kritikas), o britų kiną iš krizės išvedė jaunųjų dokumentininkų filmai. Atsigavo ir muzika. Naują pakilimą išgyveno vyresnės kartos kompozitoriai (ypač Williamas Waltonas), pasaulio koncertų salėse vis dažniau buvo atliekamos Benjamino Britteno operos ir simfoniniai kūriniai. Tapo madinga mokyklose steigti savus muzikinius orkestrus. Plėtėsi muzikos festivaliai (čia madas diktavo dar 1947 m. įkurtas Edinburgo festivalis). Muzika jau nebuvo tik elitui priklausantis menas.

Tad nieko nuostabaus, kad tada ant šios bangos iškilo 1960 m. Liverpulyje įkurta britų roko grupė „The Beatles“. Pradėję nuo amerikietiško roko pamėgdžiojimo bitlai greitai surado savo manierą (kritikai netrukus ją praminė „mersisaidiniu skambėjimu“ pagal grafystės Merseyside, kuriai priklausė Liverpulis, pavadinimą). Šį savo stilių šaunusis ketvertas trejus metus šlifavo gimtojo miesto klube „Cavern“, kurio ankštoje scenelėje buvo daug improvizuojama ir gyvai bendraujama su publika. Čia susiformavo visų keturių muzikantų – Johno Lennono, Paulo McCartney’o, George’o Harrisono ir Ringo Starro – individualybės.

Startui į platesnes erdves pasirengta puikiai. Nors pirmoji išvyka į užsienį nebuvo sėkminga (iš Hamburgo bitlai net deportuoti nebaigus numatyto turo), Švedijoje jie tapo tikromis žvaigždėmis. Muzikantai prisipažino pirmą kartą savo populiarumo mastą suvokę tada, kai juos 1963 m. po gastrolių Švedijoje Londono oro uoste pasitiko milžiniška gerbėjų minia, kantriai savo dievukų laukusi per smarkų lietų. O kai jau 1964-ųjų pradžioje JAV muzikinių hitų topuose bitlų daina „I Want to Hold Your Hand“ per trumpą laiką iš 83 vietos pakilo iki pirmojo trejeto, Amerikos dirva „Vabalų“ invazijai buvo parengta. Vasario 7-ąją „The Beatles“ pradėjo pirmąjį gastrolių turą Jungtinėse Valstijose. Liepos 6-ąją Didžiosios Britanijos ekranuose pasirodė pirmas ketverto vaidybinis filmas „Sunkios dienos vakaras“. Tuoj pat išleista ir plokštelė su filme skambančiomis dainomis.

Drauge ir kine

Per aštuonias savaites nufilmuotas „Sunkios dienos vakaras“ net buvo nominuotas dviem „Oskarams“ – už geriausią scenarijų ir muziką. Filme nuskambėjo dvylika dainų. Bitlai, žinoma, čia vaidino patys save, o nesudėtingą siužetą sudarė virtinė nuotykių, kurie lydi iš Liverpulio į Londoną dalyvauti televizijos laidoje išsiruošusį linksmąjį kvartetą. Veiksmas trunka tik vieną dieną. Humoro nestokojantiems vaikinams tenka slapstytis nuo egzaltuotų gerbėjų, o Paului – dar ir rūpintis savo seneliu. Piktokomis satyrinėmis komedijomis išgarsėjęs režisierius Richardas Lesteris ir šiame filme laisvai naudojasi burleskos ir bufonados tradicijomis, nevengia absurdiškų situacijų. Iš ekrano dažnai sklinda jokių rėmų nepripažįstanti anarchiška dvasia. Žodžiu, tai tikra dovana jaunystės dar nepamiršusiems „bitlomanams“.

Panaši ir antra šio kolektyvo komedija „Gelbėkite!“ (1965 m.). Tai spalvotas filmas, kurio esminiai įvykiai susiję su slaptai Kali sektai priklausančiu žiedu, atsitiktinai atsidūrusiu ant Ringo piršto. Pagal sektantų papročius žmogus, kuris jį turi, privalo būti paaukotas Tamsos karalienei. Aišku, tokia perspektyva Ringo visai nedžiugina, tačiau nusimauti nuo piršto magiško žiedo neįmanoma. Niekuo negali padėti net policija. Paslaptį netrukus paaiškina iš sektantų įtakos ištrūkusi mergina Ahmė. Ji sako, kad žiedas niekada neužvaldys drąsaus žmogaus, vadinasi, Ringo turėtų tapti gerokai narsesnis, jei nori pakeisti savo lemtį. Vėliau nutinka daug fantastiškų įvykių (Paulas, atsitiktinai paragavęs stebuklingo eliksyro, kuriam laikui net pavirsta liliputu), bet viskas, kaip ir reikėjo tikėtis, baigiasi laimingai.

Trečią kartą legendinį ketvertą žiūrovai galėjo pamatyti… animacinėje fantazijoje „Geltonas povandeninis laivas“ (1968 m., režisierius George’as Dunningas). Čia piešti bitlai pasakų šalyje privalo pasipriešinti fantastiškiems Mėlyniesiems pikčiurnoms, kurie užšaldė visą Vienišų širdžių orkestro ansamblį. Kartu su narsiu vaikinu Fredu bitlai turi įveikti net keturias jūras – Laiko, Mokslo, Monstrų ir Skylių. Animatorių komandai vadovavęs vokiečių dailininkas Heinzas Edelmannas sugebėjo sukurti išradingą siurrealistinį pasaulį, trykštantį fantazija ir ryškiomis spalvomis. Ne kartą viešomis akcijomis parėmę kovotojus už taiką, bitlai ir šiame filme pademonstruoja neatremiamą ginklą, įveikiantį bet kokius karo kurstytojus: tikras malonumas matyti, kai visokio plauko pasakiški piktadariai sprunka į pašalius, išbaidyti dainos „All You Need Is Love“. Finale šio šventinio karnavalo dalyviai trumpam pasirodo jau ne pieštuose, o filmuotuose kadruose: iš Peperlendo bitlai grįžta ne tik gyvi sveiki, bet ir su šią fantastinę kelionę primenančiais suvenyrais – geltono povandeninio laivo motoru, Skylių jūros dalele ir nedideliu gabalėliu meilės.

Pasuko skirtingais keliais

„The Beatles“ gerbėjai žino, kad jų mylimiausia grupė 1970 m. oficialiai paskelbė baigianti bendrą karjerą. Kad skilimo procesai prasidėjo šiek tiek anksčiau, liudija bitlų darbai kine. Pirmasis solo partiją čia atliko Johnas, 1967-aisiais nusifilmavęs dar vienoje R. Lesterio komedijoje „Kaip aš laimėjau karą“, pasakojančioje, kaip 1939 m. spalį civilių rezervistų būrys siunčiamas į Šiaurės Afriką su labai rimta misija… dykumoje netoli oazės įrengti kriketo aikštelę nuobodžiaujantiems karininkams. Nuo 1968 iki 1972 m. Johnas padėjo žmonai Yoko Ono kurti avangardinius filmus, įkvėptus Andy Warholo siurrealistinių koliažų (du tokius opusus – „Laisvę“ ir „Musę“ – 2011 m. matėme tarptautiniame Kauno kino festivalyje).

Sėkmingą aktoriaus karjerą padarė Ringo. Jis debiutavo nedideliu vaidmeniu amerikietiškus filmus parodijavusiame „Saldainiuke“ (1968 m.), kuriame netrūko ir pikantiškos erotikos, ir sentimentalios romantikos, ir pašaipaus humoro. Kur kas įdomesnis vaidmuo jam teko komedijoje „Stebukladaris“ (1969 m.), kuriame „sumautas būgnininkas“ (taip kartą įpykęs draugą pavadino Paulas) suvaidino benamį našlaitį, kurį sumanė įsūnyti ir padaryti milžiniško turto paveldėtoju ekscentriškas milijonierius. Darbas šalia patyrusio komiko Peterio Sellerso buvo puiki kūrybinė praktika, pravertusi tolesnėje Ringo kino karjeroje. Jam teko vaidinti labai ryškius personažus – meksikiečių bandito brolį itališkame vesterne „Aklasis“ (1970 m.), stebukladarį Merliną muzikiniame siaubo filme „Drakulos sūnus“ (1974 m.), Romos popiežių (kažkodėl pasipuošusį kino juostų girliandomis!) Keno Russello fantazijoje „Listomanija“ (1975 m.), net urvinį žmogų (1981 m.).

Paulas skaudžiai išgyveno „The Beatles“ iširimą. Nuo depresijos išgelbėjo naujos kompozicijos ansambliui „Wings“ (1971-1980 m.) ir dainos filmams (titulinė filmo apie Džeimsą Bondą „Gyvenk ir leisk mirti“ daina 1974 m. net buvo nominuota „Oskarui“).

Savo keliu nuėjo ir solo gitara grupėje grojęs George’as. Anksti susidomėjęs Rytų šalių kultūra ir filosofija (net priėmęs hinduizmo krikštą ir aktyviai dalyvavęs tarptautinės Krišnos sąmonės draugijos veikloje) jis savo pavyzdžiu ir darbais prisidėjo prie krišnaitų judėjimo populiarinimo. Kai 1980-ųjų gruodį buvo nušautas Johnas, George’as jo atminimui parašė dainą „All Those Years Ago“, kurios įrašymas vėl sujungė draugėn likusius „The Beatles“ narius.

„George’o „gyvenimas materialiame pasaulyje“ (taip buvo pavadinta jo 1973 m. plokštelė) nutrūko 2001 m. lapkričio 29 d., o pelenai išbarstyti virš Gango upės. George’o artimieji liūdną žinią pakomentavo šiais žodžiais: „Jis paliko šį pasaulį taip, kaip gyveno – galvodamas apie Dievą, nebijodamas mirties, susitaikęs su savimi, apsuptas artimųjų ir draugų. Palaukti gali viskas, išskyrus Dievo paieškas ir meilę vienų kitiems.“