Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kai pasakiau, kad tave myliu

„Artuma“ 2014 m. Nr. 2

Pašaukė mane

„Santuoka – tai tikras ir autentiškas pašaukimas, toks kaip kunigystė ar vienuolystė. Du krikščionys, kurie tuokiasi, savo meilės istorijoje atpažino Dievo kvietimą, – pašaukimą iš dviejų, vyro ir moters, sudaryti vieną kūną ir vieną gyvenimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus jaunuoliams. Sužadėtiniai Rusnė bei Ąžuolas nebijo drąsių apsisprendimų, su džiaugsmu bei pasitikėjimu kalba apie kertines šeimos vertybes. Tad kviečiame Juos pokalbio apie meilę, atsakomybę, ikisantuokinį skaistumą bei jautrias ir vieninteles gyvenimo akimirkas.

Rusne, Ąžuolai, kaip susipažinote?

Ąžuolas: 2009 m. drauge vykome į Taizé susitikimą Vilniuje, tačiau tuomet taip ir nesusibendravome. Vėliau Rusnės mama pasiūlė važiuoti į Pakutuvėnų šeimų stovyklą, kur ir pradėjome bendrauti, išeidavome dviese pasivaikščioti.

Rusnė: Pradžioje vienas kitam nepatikome. Tik vėliau pradėjome šnekėtis, eiti į bendrą jaunimo grupę. Tai mano pirmoji draugystė. Žinojau, kad Viešpats man paruošė geriausią, visada tuo tikėjau. Susižavėjimas Ąžuolu atėjo staiga. Tikėjau, kad tai neeilinė draugystė. Supratusi, jog įsimylėjau, nusprendžiau tai puoselėti ir nebarstyti.

Šią vasarą susižadėjote bažnyčioje. Kas yra bažnytinės sužadėtuvės ir ką pažadėjote vienas kitam?

Rusnė: Per Mišias viešai pasižadėjome eiti santuokos link skaisčiai draugaudami ir tirdami pašaukimą kartu. Žiedą palaimino t. Severinas OFM; į šv. Mišias pasikvietėme artimuosius, bendruomenės narius. Ąžuolas užmovė man ant rankos žiedą, kaip savo pažado ženklą. O pasipiršo savaitę prieš tai. Vieną vasaros penktadienį sprendėme, ką gero nuveikti, internete ieškojau bilietų į kiną. Staiga jis paprašė ateiti. Prieinu: klaupiasi; nesuprantu, kas darosi… Paklausė, ar tekėsiu. Pravirkau… Atsakiau taip. Tik kiek vėliau pažvelgiau į žiedą, pasimatavau, – tiko.

Ilgai draugavote, lankėte sužadėtinių kursus. Kam Jums reikalingas pasiruošimas santuokai?

Rusnė: Santuoka – žingsnis visam gyvenimui, kai pasižadi ir įsipareigoji vienam žmogui, apsisprendi mylėti iki galo. Šiam apsisprendimui pasiruošti reikia laiko, sužadėtinių kursų. Jie tikrai priverčia naujai susimąstyti, kodėl ir ar tikrai myli. Šie kursai vertingi, augina draugystę. Žinai, ateityje nebus lengva, nebus visas sužadėtuvių laikotarpis gražus kaip dabar…

Ąžuolas: Įsimylėjimo laikotarpiu lyg skraidai. Pati Santuoka yra sakramentas; būdamas tikintis, negalvoju, kad bus daugiau santuokų, tuokiuosi su ta vienintele, kuriai prieš Dievą prisiekiu.

Visuomenėje vis rečiau girdimas žodis „skaistumas“. Dažnai jis įgyja neigiamą reikšmę. Kas yra skaistumas Jums kaip krikščionims?

Rusnė: Taip, tai nelengva ir reikalauja valios. Skaistumas nesiremia kūniškais malonumais. Dabartinė kultūra siekia naudoti žmogų; jis laikomas ne tikslu, bet priemone malonumui pasiekti, naudojamas kaip daiktas. Pagarbus santykis, susilaikymas iki santuokos yra lyg nepopuliarus, atgyvenęs. Dauguma netikinčių draugų nesupranta, kodėl taip apsisprendėme, penkerius metus skaisčiai draugaujame. Skaistus atėjimas į santuoką yra Santuokos sakramento privaloma dalis. Pasižadam vienas kitam ir prieš Dievą draugauti skaisčiai, ne naudoti vienam kitą, bet mylėti.

Ąžuolas: Kai nėra skaistybės, tai ir santuoka neaktuali, nes juk gali pagyventi su vienu, atsibos – nueisi pas kitą. Nei skaistumo, nei santuokos, nei įsipareigojimo. O kur dar žaizdos dėl neskaisčių draugysčių…

Su kokiais sunkumais susiduriate draugaudami?

Ąžuolas: Kai kuriems mūsų pažadas vienas kitam atrodo nesuvokiamas, jie nesupranta, kam to reikia. Tačiau tikintys draugai, kurie taip pat susižada, tuokiasi, supranta mus, nes patys tuo gyvena.

Rusnė: Vieni kitus palaikome ir skatiname, o iš netikinčiųjų patiriame spaudimą ir nesuvokimą. Kartais jie net bando įrodinėti, kad lytinių santykių nebuvimas iki santuokos yra praeitis. Netikinčiam sunku atsilaikyti, o bendruomenėje, kur skaistumas – skatinama vertybė, nėra taip sunku, tačiau kaskart turi iš naujo apsispręsti už Dievą ir skaistumą. Mes palaikome vienas kitą. Apsispręsti dviese daug lengviau nei būti vienam ir nuolat jausti spaudimą. Tikinčioje poroje vienam paslydus kitas puola gelbėti.

Ką skaistumas iki santuokos gali suteikti būsimai šeimai?

Ąžuolas: Visų pirma – dovaną ir ištikimybę. Juk pats, be Dievo pagalbos, žmogus negali būti ištikimas. Kai supranti tikslą, apsisprendi ir kartu su kitu eini tikslo link – skaistumas iki santuokos ir ištikimybė santuokoje yra neatsiejami dalykai.

Rusnė: Sužadėtinių kursuose mums sakė, kad susilaikymas iki santuokos moko ir tolesnio santuokinio gyvenimo, nes tai natūralaus šeimos planavimo metodas ir jį taikyti daug sunkiau nesusilaikiusiems iki santuokos. Gyvenimas santuokoje, jei nori gyventi kaip tikintis žmogus, daug dovanoja, atveria kelius. Jei galėjai susilaikyti iki santuokos, galėsi ir po jos. Išlauktas vaisius saldesnis.

Ąžuolas: Visuomenės akimis, lytinis aktas yra banalus, nevertinamas taip, kaip turėtų būti. Juk jis yra didžiulė Santuokos sakramento dovana! Tai savęs dovanojimas be išlygų, visą save atiduodant ne tik dėl malonumo. Tai meilės perdavimas ir pilnatvė.

Protas ir jausmai labai skirtingi dalykai. Jei vadovaujiesi protu, ar neliūdi jausmai? O jei priešingai – ar neliūdi protas?

Rusnė: Pirmasis mūsų bučinys buvo po pusmečio draugystės. Kai nori draugauti Dieve, kartais užtenka tik žiūrėti vienam į kitą. Viskas vyksta lėtai. Nesame gyvuliai, mūsų protas niekuomet nedingsta; norėdamas išlaikyti skaistumą, tikrai gali. Turi žinoti, už ką apsisprendi, daug šnekėtis tarpusavyje, bendrauti ir melstis. Ypač kai kyla sunkumų, sėdi ir kalbiesi. Bendras susitarimas ir yra tas raktas.

Ąžuolas: Atvirumo labai reikia. Kol nepasakai, neįvardiji, tol negali rasti išeities. Kartais galvoji, kad gal savaime išsispręs, bet taip nebus. Pradžioje kai ką nutylėdavau, tačiau kai pradėjome šnekėtis, mūsų draugystė pagražėjo. Vienu metu turėjome sunkumų; viskas kaupėsi, nebuvome išsišnekėję iki galo, nepažinome vienas kito taip, kaip dabar.

Rusnė: Viename renginyje visą savaitgalį išbuvome kartu, drauge giedojome chore, meldėmės. Kažkodėl būtent po šio renginio pradėjome kalbėtis ir pagaliau vienas kitam viską išsakėme. Įvyko lūžis…

Ąžuolas: Kai pasakiau, kad tave myliu? Pagaliau įsivardijau ir išdrįsau pasakyti. Mes turėdavome bendrų veiklų, kartu eidavome adoruoti, tarnauti bažnyčioje, dažnai susitikdavome kelioms valandoms. Toks bendravimas vis tęsėsi ir norėjau pasakyti, ką iš tiesų jaučiu, bet nedrįsau. Dievas suteikė drąsos. Tą sekmadienį spaudė širdį, norėjau su Rusne pasikalbėti ir vis nepavyko. Ji nuėjo į vakarines Mišias, aš nenorėjau važiuoti namo, lijo lietus, prastai jaučiausi, stovėjau prie bažnyčios ir liūdėjau, kad ir vėl nepavyko. Kartojau sau: „Dieve, juk Tu sakei ‘Prašykite, ir gausite’.“

Rusnė: Tą dieną jau buvau dalyvavusi Mišiose, todėl išėjau anksčiau, net nežinau kodėl…

Ąžuolas: Tuo metu kaip tik Dievo prašiau pagalbos ir staiga išgirdau Rusnės balsą, ji stovėjo šalia. Prisipažinome, kad mylime. Labai paprastai!

Sužadėtuvės – pakilimo laikotarpis. Santuoka yra priesaikos įgyvendinimo pradžia, bet po to prasideda gyvenimas be šventinių rūbų. Ką nešatės į gyvenimą iš sužadėtuvių laikotarpio?

Rusnė: Nuo tos akimirkos, kai Ąžuolas pasipiršo, jaučiuosi kitokia. Negaliu nustoti žiūrėjusi į žiedą; sužadėtinės statusas įpareigojantis, tačiau labai malonus. Į santuoką nešamės vienas kito pažinimą ir suvokimą, kad apsisprendžiame mylėti, nenorėdami vienas kito keisti. Sužadėtuvių laikotarpiu suvokiau, kad Ąžuolo nepakeisiu ir pažadu Viešpačiui jį priimti tokį, koks jis yra.

Ąžuolas: Norisi pakreipti kokį bruožą, kad man būtų geriau, bet Dievas duoda būtent šį žmogų ir turiu mokytis priimti. Abu esame karštakošiai, galime greitai užsidegti ir greitai išsiaiškinti, bet reikia laiko, kuriuo ir naudojamės per šį laikotarpį, pradedame jausti, kada ir ką sakyti vienas kitam, kad neįžeistume.

Jūsų tikslai drąsūs ir įkvepiantys. Ko palinkėtumėte jaunoms poroms?

Rusnė: Drąsos. Ypač merginoms, kurioms trūksta savivertės. Linkiu nebijoti apsispręsti. Viešpats pažadėjo duoti, kas geriausia. Visoms merginoms duotas troškimas mylėti ir būti mylimoms, turėti gražią šeimą. Linkiu nepasiduoti ir nesitenkinti vidutinybe. Atversti naują lapą, pradėti nuo dabar. Net jei santykiai anksčiau buvo neskaistūs, gali viską pradėti iš naujo.

Ąžuolas: Žaviuosi Rusnės saviverte. Kartais merginos kariasi vaikinui ant kaklo, – to neturėtų būti. Vaikinas turi išsikovoti merginą, o ne atvirkščiai. Poroms linkėčiau nebijoti sunkumų, nes jų tikrai būna, kai nepritaria tėvai ar nejauti aplinkinių palaikymo. Per sunkumus Dievas mus stiprina. Nebijokite santuokos. Linkiu atvirumo, nes tik tiesa padarys laisvus, be atvirumo negali būti ir tikrai nebus geras santykis.

Abu svajojame apie didelę šeimą, gražų medinį namą. Mes kalbamės apie svajones. Pradėdamas draugauti su Rusne, negalvojau, kaip viskas bus. Rusnė sulaukė, kol pasikeičiau. Per mūsų draugystę Dievas gydo žaizdas, ši patirtis nepakartojama. Draugystė atveria viską, ką slepiame, apie ką nenorime kalbėtis, taip turime progą keistis, augti drauge. Trūkumus Dievas užpildo kitomis dovanomis.

Dėkoju Jums už drąsų, jaunatvišką ir tiesiog šiltą pokalbį!

Kalbino Valdonė Minciūtė

Reklama: ziedelis.lt

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.