2014 03 03

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką žinome apie šv. Joną Boską, jaunimo tėvą ir mokytoją

2015 metais minėsime kunigo šv. Jono Bosko gimimo 200 metines. 2009 m. balandžio 25 d. vyriausiasis saleziečių kongregacijos rektorius nusprendė siųsti po pasaulį garbingą kunigo J. Bosko relikviją, kad visi žmonės, girdėję apie kunigą Boską, bet neturėję galimybių patys nukeliauti į Turiną aplankyti šventojo kapą, galėtų prisiartinti ir paprašyti jo užtarimo. Kovo 2–16 dienomis relikvijos keliaus po Lietuvą.

Kelionė užtruko jau ketverius metus, relikvijos važinėjo po visą pasaulį ir paskutinė liko Europa. Iki šv. Velykų relikvijų kelionė bus baigta. Kodėl Lietuva palikta pabaigai? Pernai gegužės mėnesį relikvijos keliavo po Lenkiją. Kodėl neatvyko į Lietuvą? „Mes, lietuviai saleziečiai, priklausome Turino, Italijos provincijai, tai pirmoji paties šv. Jono Bosko įsteigta provincija. Relikvijos į Turino provinciją grįžo sausio pradžioje. Iki vasario pabaigos relikvijos keliauja po Italiją, o kovo 1 dieną bus specialiu reisu atskraidintos į Kauną ir nuo kovo 2 d. prasidės piligriminė kelionė po Lietuvą“, – pasakoja salezietis kunigas Alessandro Barelli.

Su relikvija į Lietuvą atkeliauja ir dokumentai, patvirtinantys, kad relikvija nesuklastota, o atkeliauja tiesiai iš šv. Jono Bosko kūno, kuris ilsisi Turine. Po pasaulį keliauja šv. Jono Bosko dešinioji ranka. Rankos ilgis – apie 27 cm, plotis – 16 cm ir aukštis – 6 cm. Po daugiau kaip šimto metų iš viso kūno liko tik kaulai, išskyrus rankas, ant kurių natūraliai liko ir oda. Šventasis Sostas ne tik patvirtina relikvijų autentiškumą, bet duoda leidimą pagerbti šias relikvijas.

Kur yra tos relikvijos? Relikvijos įdėtos į užantspauduotą aliuminio dėžutę, kuri paslėpta iš dirbtinių sakų pagamintoje tikro šv. Jono Bosko ūgio figūroje. „Svarbu suprasti ir paaiškinti žmonėms, kad šv. Jono Bosko figūra nėra mumija, – sako A. Barelli. – Jis buvo maždaug 1.64 m ūgio. Veidas sukurtas pagal tuometinę fotografiją, padarytą iš karto po šventojo mirties. Toji nuotrauka pasirinkta todėl, kad šv. Jono veidas labai ramus, leidžia suprasti, kad žmogus ilsisi Dieve.“ Relikvija įdėta į ertmę figūros krūtinėje. Žmonės pačios relikvijos nematys, o matys šventojo figūrą.

Kai kuriose šalyse relikvija keliavo metalinėje šv. Jono Bosko statuloje, nes yra valstybių, kur žmonės dėl savo kultūros nesugeba tinkamai priimti vaškinės figūros, primenančios lavoną. Ten, kur žmonės supranta, kad tai nėra mumija, siunčiama tokia šv. Jono Bosko figūra, kuri atkeliaus ir į Lietuvą.

Olandijoje ir Belgijoje relikvijos buvo sutiktos šalčiausiai, o Afrikos žemyne pagerbti relikvijų žmonės rinkdavosi į stadionus, nes nebetilpdavo į katedras.

Relikvijų pagarbinimas yra priimtas Katalikų Bažnyčioje, bet jį reikia atskirti nuo tikro kulto. Mūsų tikėjimo centre yra Jėzus Kristus. Visi pamaldumai, esantys „aplink“ sakramentinį bažnyčios gyvenimą, gali padėti stiprinti tikėjimą, nors yra nebūtini. Reikia suprasti, kad eiti melstis prie relikvijų nereiškia eiti prie magiškų galių turinčio daikto. Žmonės meldžiasi prie relikvijų, kad galėtų stiprinti tikėjimą per to šventojo užtarimą. Gerbdami relikvijas tikime, jog vyksta bendrystė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Kai meldžiamės šventųjų užtarimo, malda keliauja pas Dievą.

Piligriminės kelionės po Lietuvą metu kun. Luca Barone iš Italijos ir Alessandro Barelli sakys mokymus apie šv. Joną Bosko. „Daugelio žinios apie šį šventąjį apsiriboja tuo, kad jis dirbo su našlaičiais ir gatvės vaikais. Be abejo, kad tai tiesa, bet ne visa. Saleziečiai, kaip ir kunigas Boskas, rūpinasi visų vaikų ir jaunimo auklėjimu. Tai žinia, kuri bus perduodama per mokymus, – sako A. Barelli – Bažnyčia nežiūri į šeimose augančius ir į gatvės vaikus kaip į problemą. Dabar Lietuvoje prevencija suprantama kaip jaunimo informavimas apie žalingų įpročių neigiamas pasekmes.

Atrodo, kad jeigu jaunimas žinos apie žalą, tai jos ir išvengs. Prevencija nėra tik pasakyti, jog alkoholis, narkotikai ar mirties kultūra yra žalingi dalykai. Tikra prevencija yra pasiūlyti vaikui alternatyvą, suteikti kažką linksmo ir turiningo, gerbiančio žmogaus orumą. Pavyzdžiui, Lazdynuose organizuojame vasaros stovyklą, kurioje dalyvauti nieko nekainuoja. Vaikams labai patinka stovykla, jie sako, kad joje labai linksma. Tačiau mes nepasakojame anekdotų visą dieną. Linksmybė ir džiaugsmas kyla iš to, kad esame kartu. Per mokymus ir kalbėsime, ką reiškia kunigo J. Bosko dėmesys vaikams ir jaunimui Bažnyčioje ne tik prieš 150 metų, bet ką jo dvasingumas ir patirtis mums kalba šiandien.“

***
Jonas Bosko gimė Italijoje, netoli Turino, Kastelnuovo (Castelnuovo) provincijoje, Bekių (Becchi) gyvenvietėje (šiandien tai – Castelnuovo don Bosco). Jo tėvai – Prancisku Bosko ir Margarita Occhiena buvo valstiečiai, iki devinto prakaito dirbę žemę. Dvimetis Jonukas netenka tėvo – jis miršta nuo plaučių uždegimo. Visi šeimos rūpesčiai užgula mamos Margaritos pečius. Jonukas karštai trokšta mokytis, bet tam prieštarauja vyriausiasis brolis Antanas.

Dėl įgimtų gebėjimų sužadinti kitų žmonių prielankumą ir būti autoritetu, Jonas veikiai tampa kaimo vaikų lyderiu, šie jo ieško ir laukia. Jonukui su jais smagu – bet ne tik žaisti. Regis, jau nuo tada pats Dievas kvietė jį rūpintis mažaisiais.

Pats šv. Jonas Boskas pasakoja apie savo sapną, kai buvo devynerių:

„Būdamas devynerių sapnavau sapną. Man atrodė, kad esu netoli namų. Mačiau didžiulį besilinksminančių vaikų būrį. Vieni juokėsi, kiti žaidė, o dar kiti keikėsi. Išgirdęs keiksmus, mečiausi prie jų. Bandžiau juos sutramdyti žodžiais ir kumščiais. Tačiau tuo metu pasirodė didingas, prabangiai apsirengęs vyriškis. Jis pašaukė mane vardu ir liepė vadovauti tiems vaikams. Dar pridūrė:

– Ne kumščiais, o meile ir gerumu turėsi padaryti juos savo draugais. Pirmyn, eik pas juos, paaiškink jiems, kad nuodėmė yra blogis, o draugystė su Viešpačiu yra pats brangiausias gėris.

Sutrikęs ir išsigandęs atsakiau, kad esu tik vargšas bemokslis berniukas. Tuo metu vaikai liovėsi juokavę, stumdęsi bei kumščiavęsi ir susibūrė aplink kalbantįjį. Tada man išsprūdo:

– O kas esate jūs, kuris liepiate man daryti neįmanoma?

– Kaip tik todėl, kad tau tai atrodo neįmanoma, – atsakė vyriškis, – turėsi padaryti juos įmanomus mokslu ir kilnumu.

– Kaip įgysiu mokslo?

– Aš tau duosiu mokytoją. Tie, kurie paklūsta jos vadovavimui, tampa išmintingi, o be jos net išminčius tampa neišmanėliu.

– Bet kas gi jūs toks?

– Esu sūnus toks, kurį tavo motina išmokė tave sveikinti tris kartus per dieną.

Tuomet išvydau didingą moterį, apsisiautusią žvilgančiu apsiaustu, tarsi nusagstytu spindinčiomis žvaigždėmis. Matydama, kad vis dar neatgaunu žado, ji man pamojo, kad prieičiau artyn. Švelniai paėmusi mane už rankos paragino:

– Pažvelk.

Tada pakėlęs akis pamačiau, kad visi vaikai buvo dingę. Vietoj jų spietėsi šunys, katės, meškos ir kitokie gyvuliai bei žvėrys. Didingoji moteris tarė:

– Štai laukas, kuriame turėsi darbuotis. Auk nuolankus, tvirtas ir stiprus, o tai, ką dabar pamatysi nutinkant šiems plėšrūnams, turėsi padaryti mano vaikams. Dar sykį pažvelgęs, vietoj laukinių žvėrių išvydau ramius avinėlius. Pasakiau poniai, kad nesuprantu, kas čia vyksta. Tada jinai uždėjo man ranką ant galvos ir tarė:

– Atėjus laikui, viską suprasi“.

Jonas įsitikinęs, jog tam, kad galėtų daryti gera daugybei jaunuolių, jis privaląs studijuoti ir tapti kunigu. Tačiau aštuoniolikmetis brolis Antanas apie tai nenori nė girdėti. Mėto Jono knygas, jį kumščiuoja.

1835 m. spalio 30 d. dvidešimtmetis Jonas Bosko įstoja į seminariją. Šešeri metai seminarijoje, studijuojant ir ugdantis dvasiškai, prabėga greitai. 1841 m. birželio 5 d. Turino arkivyskupas įšventina Joną Bosko į kunigus. Nuo tada jis jau galėjo visiškai atsidėti darbui su vargstančiais vaikais, regėtais sapne. Nuo pat pirmųjų kunigystės dienų Jonas Bosko eina į miesto gatves norėdamas pamatyti, kaip jaunimas leidžia laiką. Kunigas lieka priblokštas. Priemiesčiuose – neramu, nuolatos kyla riaušės. Neturintys darbo, nusivylę paaugliai šlitinėja gatvėmis pasiruošę krėsti šunybes. Kunigas juos pastebi tarpuvartėse lošiančius iš pinigų. Jaunuolių veidai dega pykčiu, dėl duonos kąsnio jie pasiryžę bet kam. Tačiau dar didesnį siaubą kun. J. Bosko patiria apsilankęs kalėjime. Jis rašo: „Buvo baisu išvysti daugybę sveikų, tvirtų, gyvybingų 12–18 metų vaikinų, kurie ten tūno uždaryti be veiklos, sukandžioti vabzdžių, stokoja materialaus ir dvasinio maisto“. Kunigas apsisprendžia: „Bet kuria kaina privalau padaryti viską, kad jauni vaikinai nepatektų į kalėjimą“. Tam, kad šis pasiryžimas būtų įgyvendintas, tenka tiesti naujus kelius.

Kiekvieną sekmadienį kun. J. Bosko klausosi vaikinų išpažinčių, pamokslauja, rūpinasi pusryčiais, žaidžia drauge su globotiniais, dirba kaip mokytojas, o vakare vedasi juos į bažnyčią ir moko katekizmo, asmeniškai su kiekvienu pasikalba. Naujoje oratorijoje vaikų vis daugėja – sekmadieniais jų susirenka per kelis šimtus. Vaikus traukia kun. J. Bosko asmenybės žavesys, gebėjimas užmegzti širdingos bičiulystės ryšius.

Kun. J. Bosko žino, kad daugelis jo vaikinų, atkakusiųjų iš provincijos miestelių ir kaimų, neturi kur nakvoti. Todėl, įkvėptas Apvaizdos, prie oratorijos atidaro prieglaudą namų neturintiems vaikams. Pirmaisiais metais čia apsistoja tik septyni vaikai, kitais – šešiolika. 1860 m. prieglaudoje jau gyvena keturi šimtai septyniasdešimt. Galiausiai jų skaičius išauga net iki aštuonių šimtų!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Oratorijai įsikūrus Valdoke, kun. J. Bosko gali padėti savo auklėtiniams ne vien dvasiškai. Vaikinus, iš provincijos atkeliavusius į Turiną ieškotis darbo, darbdaviai įdarbindavo mokiniais ir kiek įmanydami juos išnaudodavo. Kun. J. Bosko, dar paauglystėje išmokęs įvairių amatų, kad užsidirbtų duoną ir susimokėtų už mokslą, imasi pats mokyti savo vaikus. Pirmiausia jis moko juos taisyti batus. Pirmąją „batų taisyklą“ kunigas atidaro F. Pinardi namų koplyčios zakristijoje. Po to ateina siuvėjų eilė: šie mokosi kirpti ir siūti skurdžioje virtuvėje, padedami ne tik paties J. Bosko, bet ir mamos Margaritos.

Vėliau, atidarius prieglaudą, kuri užėmė visą P. Pinardi namą, kun. J. Boskas įsteigia ir mažytę mechanikos dirbtuvėlę bei stalių dirbtuves. (Visas šias veiklas kun. J. Bosko sugeba plėtoti neturėdamas nuolatinių pajamų – Dievo Apvaizda jo niekuomet neapleidžia.). Suvokdamas didžiulę katalikiškos spaudos, skirtos liaudžiai, svarbą, atidaro ir spaustuvę. Darbuotis šiose dirbtuvėse kunigas pakviečia keletą mokytojų pasauliečių. Tačiau vėliau supranta, kad dar uoliau ir nuoširdžiau ugdyti jaunimą galėtų tam atsidėję vienuoliai, todėl vėliau būsimas šventasis įsteigs saleziečių kongregaciją.

Ištraukos iš Alessandro Barelli knygos „Meilės takas“. Šv. Jono Bosko gyvenimas, asmenybės bruožai, įdomūs gyvenimo epizodai

Parengė Monika Midverytė OFS