2014 03 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Vienuoliktokų laiškai Kristijonui Donelaičiui (I)

Literatūros pamokų metu studijavę Kristijoną Donelaitį vietoj didžiai tikslingo ir klasiškai griežto atsiskaitomojo darbo Vilniaus Valdorfo mokyklos vienuoliktokai buvo paraginti parašyti K.Donelaičiui, norinčiam atvykti laiku į XXI a., laišką, kurios tikslas – surasti XVIII a. ir šiuolaikinio pasaulio panašumus bei skirtumus, išmatuoti donelaitiškosios moralės direktyvas šiandien, argumentuotai išreikšti asmenines simpatijas ir antipatijas.

Vilniaus Valdorfo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Ineta Žymančiūtė

– – – 

Dominykas Būta. Kristijonai Donelaiti, dabar sunku pastebėti gabius rašytojus ar puikias knygas

Rašau jums laišką į praeitį, girdėjau norite atvykti į dvidešimt pirmąjį amžių, bet manau, kad nereiktų daryti per daug skubotų sprendimų, todėl jums papasakosiu, kokia yra dabartinė situacija, ir jau pačiam teks nuspręst, atvykti ar ne.

Turbūt pirma mintis, kuri šauna į galvą – pasikeitė tikrai daug. Labai retas, kuris užsiima žemės ūkiu, viską keičia mašinos, kurios dažniausiai atlieka didžiąją dalį darbo vietoj mūsų. Vežimus keičia automobiai, kurie juda daug greičiau, laiškus keičia mobilieji telefonai, kuriais galima susisiekti su kitu žmogumi ir nesvarbu, kokis yra atstumas ar laikas – tai daug kartų pagreitina informacijos perdavimą. Žinoma, atsirado kompiuteriai ir internatas, kuriuos net sunku apibūdint keliais žodžiais, bet jie taip pat greitina darbo atlikimo laiką, eigą, informaciją galima perduoti akimirksniu. O žmonių dabar milžiniškas kiekis, net septyni bilijonai! Tikriausiai iš mano pasakojimo pastebėjote, kad daug kas ir pasikeitė žvelgiant iš technologijų, materialiosios pusės, bet labiausiai pasikeitė informacijos atkeliavimas iki žmogaus ausų ir jos kiekis. Informacija teka nebeišmatuojamu greičiu ir jos yra visur. Apie tai rašo Thomas Hylland Eriksen knygoje „Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje“. Autorius pastebi, kad visos technologijos pripildo gyvenimą daugybe dalykų, iš kurių vis sunkiau atsirinkti tai, kas mums yra reikalinga, o kas ne. Pasiūla didelė ir sunku kažko atsisakyti, norisi visur suspėti, viską sužinoti, nors kiekvienas suprantame, kad tai neįmanoma. Taigi tai yra vienas didžiausių minusų dabartiniame pasaulyje. Visi visur skuba, visi visur nori suspėti ir surasti tai, ko jiems reikia, o atsakymas ne retai glūdi jiems prieš akis, jį tiesiog reikia pastebėti.

Bet vis dėlto, manau, kad jums taip pat įdomus ir dabartinis literatūrinis pasaulis, ypač Lietuvoje. Mūsų laikas rašyti moka ko gero visi, jie nuo pat mokyklos suolo mokomi to, ir tai yra reglamentuota įstatymų. Bet kadangi šiais laikais meno ir literatūros pasaulis labai platus, sunku pastebėti gabius rašytojus ar puikias knygas. Anot Marcelijaus Martinaičio, lietuvių literatūra yra gyvybinga, smalsi, įvairi, nekenčiama ir mėgstama, uždara ir atvira įvairioms naujovėms. Jis mano, kad Lietuviai dar sukurs ir galbūt jau sukūrė kūrinius, kurie bus minimi po dabartinio šurmulio, kurio pilna visur. Taigi tik tie žmonės, kurie gimė ar prisitaikė veikti šiuolaikiškame pasaulyje, sugebės pilnavertiškai kurti ateityje, nes jie nuo pat vaikystės yra pripratę prie šio šurmulio, o kai kurie sugeba nuo to ir atsiriboti, žino kaip tai daryti. Jeigu jūs pas mus atvyksite, ko gero nesugebėsite plėtoti savo veiklos, nebent jums teks atsiriboti nuo visų, o tai bus tas pats, kaip likti ten, kur jūs esate, kur jūs ir galite dirbti. Čia, ateityje, jūsų nuomonę veiks per daug pašalinių, kitų nuomonių ar žmonių, jums sunkiai seksis prisitaikyti prie tokio gyvenimo tempo.

Taigi atsisveikinu ir drįstu nerekomenduoti keliauti į dvidešimt pirmąjį amžių, jeigu ketinote čia užsiimti literatūrine veikla, o jeigu norite atvykti šiaip, tai mielai prašom, mes jūsų laukiame.

Rugilė Baškauskaitė. Kristijonai Donelaiti, jus ištiktų kultūrinis šokas – žmonės gyvena milžiniškose dėžėse!

Gerb. pone Donelaiti,

Girdėjau apie Jūsų planus atvykti pas mus į ateitį, todėl nusprendžiau Jums parašyti ir šiek tiek apie šį amžių papasakoti, palyginti su pasauliu, vaizduojamu Jūsų kūriniuose – tikiuosi padėti priimti tinkamą sprendimą.

Aš gyvenu mieste ir apie gyvenimą kaime daug papasakoti negaliu, todėl geriau pabandysiu apsakyti, apie tai, ką aš matau kasdien. Žinoma, pirmiausia Jus ištiktų kultūrinis šokas – žmonės gyvena milžiniškose dėžėse, gatvėse visur zuja daugybė kriokiančių metalinių arklių, žmonės kitaip rengiasi. Bet tai – niekis, palyginus su pakitusiu žmonių gyvenimo būdu. Kaip jau tikriausiai žinote, baudžiavos laikai jau yra seniai praėję, dabar mes esame laisva šalis. Žmonės gali laisvai rinktis, ką jie nori veikti, tai beveik nepriklauso nuo to, kur jie yra gimę, kiekvienas jaunas žmogus turi teisę į švietimą, nedaugelis dirba sunkų fizinį darbą, o gyvenimo sąlygos nuo gamtos laiko taip pat ne itin keičiasi. Iš šono skamba gal ir gražiai, tačiau už viso to puikaus paveikslo slepiasi žmonių dvasinis skurdas.

Jeigu Jūsų laikais dora, kuklumas ir darbštumas buvo didžiausios vertybės, tai šiais laikais žmogumi, kuriam sekasi, yra laikomas tas, kuris yra išsilavinęs, turi daug pinigų ir gražią šeimą. Jūsų laikų vertybės tebėra laikomos vertybėmis, tačiau jos nėra taip pastebimos ir vertinamos. Jaunų lietuvių dvasingumas yra bemaž užmirštas – tikinčiųjų jaunuolių yra mažuma ir jų toliau mažėja. Lietuvoje didžioji dauguma žmonių yra išsilavinę, tačiau prarastas noras mokytis – tai dažniausiai daroma vien dėl noro užsidirbti pinigų, taip pat dėl tos pačios priežasties yra dirbamas ir nemėgstamas darbas netgi tuomet, kai jį galima rinktis. Daugeliui yra itin svarbu patikti kitiems, todėl yra paplitęs veidmainiavimas, nenuoširdumas, melas, kitų aptarinėjimas dažnai yra ir įprasta kasdienė veikla. Žmonės susvetimėję, galbūt tam įtakos turėjo ir tai, jog jie nebeturi bendrų vargų dėl to, kaip išgyventi, žmonių nebevienija laisvės troškimas. Jūsų amžiuje lietuviai tikėjo, kad vargai jiems yra skiriami ne be priežasties ir tai padėjo džiaugtis gyvenimu, o dabar žmonės turi šitiek galimybių ir laisvių, bet retas sugeba būti laimingas.

Vis dėlto, viskas nėra taip blogai – yra manančių, jog mums tiesiog reikia laiko, kol išmoksime būti laisvi. Laisvi plačiąja prasme, o ne vien politiškai. Ir įvairiaspalvė lietuvių kultūra išties teikia vilties. Galbūt mes ir neturime išskirtinių menininkų, kurie po daugelio metų būtų minimi kaip iškiliausi amžiaus žmonės, tačiau taip yra todėl, kad kuriančių yra tikrai daug. Sunku išskirti kurią nors vieną meno šaką, tačiau aš manau, jog galime didžiuotis Lietuvos pasiekimais teatre bei muzikoje, literatūra taip pat gyvuoja. Laikui bėgant situacija turėtų gerėti, o kartu su kylančiu menu galbūt iškilsime ir mes.

Taigi nesijaučiu galinti patarti, ar Jums verta atvykti, ar ne. Tačiau tikiuosi, kad išgirdote kažką nauja skaitydamas tai, kaip šiuolaikinis pasaulis atrodo mokinio akimis. Atvykęs būtumėte vertinamas kaip puikus poetas, kaip žmogus, gerai suprantantis tikro meno vertę, bet Jums, kaip dvasininkui, plėtoti savo veiklą būtų nelengva, nors būtent Jūsų pamokymai mums dabar yra nepaprastai reikalingi – galbūt net labiau, nei Jūsų laikais.

Martynas Germanavičius. Kristijonai Donelaiti, pogrindžio poetų vardu
raginu atvykti

Gerbiamas Kristijonai,

Labai apsidžiaugiau gavęs Jūsų laišką. Galiu jums pirmasis džiugiai pranešti, kad jūsų rankraštis Liudviko Rėzos pavadintas „Metais“ ir jam prižiūrint išvydo dienos šviesą bei tapo Lietuvos literatūros pirmtaku. Visi tik ir kalba, kaip meistriškai Jūs aprengėte antikinį hegzametrą lietuviškomis sermėgomis. Bet ne tik lietuvininkai, bet ir vokiečiai, šveicarai jūsų poemą giria. O, rodos, galėjo taip ir likti dūlėti rankraštis kur pamestas.

Jau tiek laiko prabėgo, bet saulelė vėl kožną dieną nepavargdama į dangų kopia. Tiek daug pasikeitė, bet kartu ir daug kas liko kaip seniau. XXI amžių žmonės vadina technologijų amžiumi. Vežimai pas mus rieda patys, be arklių pagalbos, daug patogumų žmonija prikūrė. Miestai išaugo, tiesa, Karaliaučiaus nebeliko, jis prarado savo svarbą Europos kontekste.

Atsiradus masinei gamybai žmonės išsikėlė gyventi į miestus. Lietuvos kaime, sako, tik seni girtuokliai beliko, bet ryžtingas ir stropus jaunimas grįžta dirbti žemės. Manau, turėdama turtingas dirvas Lietuva liks agrarine valstybe, nors žmonių pasaulėžiūra ir išsiplėtė. Žmonės dabar gali gyventi kur nori. Daug lietuvių keliauja svetur laimės ieškoti, pas mus irgi atvyksta svetimšalių. Žmonės ieško savo identiteto ir dabar jį gali rinktis. Ribos tarp tautų nyksta, bet tikriausiai iki galo niekad neišnyks, juk žmonės yra bendruomenės būtybės, jiems reikia turėti savo kalbą, namus, aplinką, kurioje jaučiasi savi.

Viena, kas tikrai nepakito, tai žmonių įprotis vargti ir bambėti, kaip daug dirba, o mažai gauna. Jūsų aprašyti archetipai niekur neišnyko, darbo biržose galima pamatyti tūkstančius slunkių, kaip ir kur nors tyliai sukandusių dantis dirbančių, stropių žmogelių. Tiesa, dabar darbai vyksta dažniausiai negryname ore, tad dirbti nebėra taip sveika, todėl žmonių susigadina sveikatą.

Per tiek metų pakito ir vertybių laukas, dabar į egzistenciją žiūrima kitaip, nei I.Kanto laikais. Prie to prisidėjo ir kitoks tikėjimas Dievu, tikėjimas kitais Dievais, arba tikėjimas, jog Dievo išvis nėra. Dabar, kai pasaulyje gyvena virš 7mlrd. žmonių, egzistencijos ar prasmės paieškos tapo dažnas žmones kankinantis reiškinys. Vakarų civilizacijos raidoje svarbus mąstytojas danas Sorenas Kierkegardas, gimęs po šimto metų, nei gyvenote Jūs, rašė, jog reikia mokytis džiaugtis esama akimirka. Tolminkiemyje šios idėjos neatrodytų ypatingos ir greičiau būtų suprastos, kaip Slunkiaus argumentas nepradėti pavasario darbų, bet dabar, kai žmonės taip skuba gyventi, ši mintis tampa išsigelbėjimu.

Kaip jau minėjau, religija dabar kitokia, Lietuvoje labiau paplito katalikybė, o ir paties tikėjimo svarba pasitraukė iš buitinio gyvenimo ir tapo daugumai greičiau laisvalaikio užsiėmimu. Griežti kunigai bei pamokslautojai dabar nėra mėgstami. Žmonės nori, kad bažnyčioje būtų malonu ir patogu. Taigi, manau, plėtoti jums artimą didaktinį mokymą šiais laikais būtų sunku.Užtai tarp literatūros mylėtojų rastumėte sau vietą! Iš Amerikos juodaodžių atkeliavusi poezijos skaitymo forma (slemas) jums puikiai išeitų. Jūsų kalbos turtingumos, ritmika ir gyvas skambesys šiais laikais būtų lyg gryno oro gurkšnis apsnūdusiems literatams. Jeigu sudomino – klauskite, galėsiu išsamiau papasakoti, kur ir kada renkamės, tik svarbu turėti savo tekstus ir būti savimi, nes, kaip ir visais laikais, įdomus yra tik savimi esantys žmonės.

Mano gyvenamajame amžiuje jūsų asmenybė yra gausiai apipinta mitais. Mes statome spektaklius, spėliojame, koks jūs buvote, kai kurie tapatina jus ir su poemos veikėjais. „Metai“ yra vertinami labiau, nei bet kada. Visigi nerimauju, jeigu atvyktumėte, ar nebūtumete paverstas tik gyvu eksponatu, taip pat ar neištiktų jūsų šokas, juk vertybės smarkiai pakito. Gal geriau nemaišyti laiko plotmių. (Bet pogrindžio poetų vardu raginu atvykti!) Taigi galutinis sprendimas jūsų rankose.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.