Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 03 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Sigitos Grabliauskaitės stiklinis žirgynas

Sigita Grabliauskaitė

Kauno miesto muziejaus Rūsio galerijoje šiuo metu veikia stiklo menininkės Sigitos Grabliauskaitės autorinė paroda „Myliu x I love you x Люблю x Amo x Ich liebe“, kurioje svarbiausias akcentas – žirgo motyvas bei jo interpretacija.

Pasak menotyrininkės Raimondos Kogelytės-Simanaitienės, žirgais dailininkė domisi jau keleri metai, fotografuoja juos, turi sukaupusi įvairiausių meno kūrinių su žirgelio atvaizdu. Naujausioje stiklo menininkės parodoje eksponuojami skulptūriški arkliukai-sūpuoklės, plokštės su daugybe nutapytų žirgų. Čia vaizduojami ir kresni žemaitukai, ir grakštūs išlakūs trakėnai, ir mažieji poniukai. Menininkė atskleidžia jų charakterį, amžių, fizinį būvį, stovėseną – linksmą jaunųjų žirgų laigymą, subrendusiųjų poilsį ar nuovargį. Plokštėse pavaizduoti arkliai nepaprastai skirtingi. Vieni (su plazdančia širdele tarp dviejų žirgų) akivaizdžiai energingi, plevėsuojančiais karčiais ir visu kūnu šokantys jausmų šokį, kiti laisvi, šuoliuojantys neaprėpiamoje erdvėje, treti ramiai nuleidę galvą ir rupšnojantys nematomą žolę.

S. Grabliauskaitė sako, kad meilė žirgams atkeliavo iš šeimos (jais žavėjosi ir jos senelis), o gal net iš žirgo vertinimo tautoje tradicijos, lietuvių liaudies dainų ar stilizuotų ornamentų stebėjimo.

Taigi pradėkime nuo parodos pavadinimo, kuris intriguoja ir drauge tarsi yra pernelyg paprastas, turint galvoje šių dienų dėmesį įmantrumui, rėksmingam konceptualumui ir pan.

Šios parodos kūriniai susikaupė nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio, o pavadinime esantis paprastas ir aiškus emocinis žodis „myliu“ juk kiekvienam iš mūsų yra labai svarbus, ir nors skirtingose kalbose jis skamba vis kitaip, jaudina kiekvieną žmogų, taigi „myliu“ yra ir pavadinimas, ir drauge – palinkėjimas.

O konceptualumo mes ieškome visur ir visada, tai suprantama, tačiau jį galima atrasti ir technologijoje. Kai po visų darbų viena pasilikusi bendrauju su stiklu, frazės, žodžiai susidėlioja labai tiksliai, juos tarsi išgirsti. Toje tyloje gruzdančio stiklo garsas panašėja į cukraus gurgždesį, atgyja įvairiausi prisiminimai, nostalgija vaikystei, seneliams. Juk niekada nežinai, kas tiksi kuriančiojo galvoje, nežinai ir į kokias mintis panirsi pats, kai, tarkim, iš krosnies išimsi išsilydžiusį stiklą: tuomet esi vienas su tyliu stiklu, ir tarsi atsiveria viskas, kas buvo, kas yra, kas gali įvykti.

Kartais apgaubia romantiški prisiminimai, ir jie savaip pakreipia kūrinio baigtį. Taip buvo ir su ne vienu šioje parodoje eksponuojamu kūriniu, kurių akcentas – žirgas, juos kurdama mintyse bendravau su seneliais, kuriems žirgas, arklys buvo labai svarbus – ne tik pagalbininkas, bet ir draugas, beveik šeimos narys.

Kurdama pagalvojau net ir apie baikerius, kurie savo žirgą-motociklą šveičia, blizgina net užmiršdami namus. Apskritai Lietuvoje yra ne taip ir mažai žirgynų, nors prižiūrėti žirgą nėra paprasta, tačiau susidomėjimas žirgais auga. Taigi kai šią temą ėmiausi gvildenti, neišvengusi ir nostalgiškų prisiminimų, ėmiau tarsi sau ir kitiems kalbėti, pasakoti, bet ne žodžiais, o kūriniais, „puslapiais“, nes, tarkim, vieni menininkai gali viską pasakyti vienu kūriniu, o aš kalbu erdvėje išdėliotais puslapiais – parodoje jie sudaro knygą, kurioje įprasminu tai, ką norėjau pasakyti.

Tikriausiai neišvengėte ir pasmalsavimų apie asmeninį gyvenimą, juk išgirdus sakant „myliu“, kad ir parodos pavadinimu, dažniausiai klausiamai suklūstama?

Tikrai taip, klausė gal aš įsimylėjau ir panašiai, tačiau tai mane vertė šypsotis – paroda ne apie mane, o greičiau sumanymas priminti platesnę šio žodžio reikšmę: mes vis bėgame, skubame vejami daugybės projektinių veiklų, mus veikia daugybė siužetų, kuriuose paprasti žodžiai – „draugystė“, „kolega“ dažniausiai ištariami be šilumos, be jokios spalvos. Taigi parodos pavadinimu noriu aprėpti plačiau ir drauge pasakyti glaustai: kalbu apie gyvenimą, apie džiaugsmą, kad galime gyventi, kvėpuoti, mylėti.

Man gera po darbo, kuris vyksta nedidelėje, dulkėtoje erdvėje, joje nemažai ir mechaninių garsų, ūžesių bei traškesių, einant Vilniaus gatve įkvėpti gaivų oro gurkšnį. Santakoje, kur susitinka Neris su Nemunu, pasiklausyti medžių, išgirsti, kaip krinta pušų spygliai, teka upė ar joje kaukšteli viena į kitą atsimušusi ledo lytis. Dirbdama su stiklu taip pat esu laiminga – jei būna sunku, jis leidžia šaukti, išsilieti, išsirėkti ir drauge nurimti, susikaupti, atrasti meilę arba tiesiog – leidžia atsikasti nuostabaus stiklinio šokolado.

Skausmas, nerimas mobilizuoja kūrybai?

Taip, tuomet norisi tuoj pat imtis stiklo, nes jis nuramina, sukaupia ir taip išeina, kad skausme pradėtas stiklo kūrinys paprastai baigiamas su meile. Ir šioje parodoje yra „Šauksmas“ – žirgas, pakėlęs galvą ir su tokiom dviem rankom, kuriomis, tarsi šauksmu, yra stumiamas. Šis kūrinys gimė iš ilgesio, nerimo: dienų dienas rašai, kažką nuolat darai ir praktiškai matai tik rankas, įvairiausi susirinkimai, vis kita, o kartais taip norisi save sustabdyti, kažką atsidėjus sukurti, ir nors atrodo, jog niekaip negali, bet imi ir sukuri, paskui jau lėtai, nurimus jį šlifuoji, planuoji, kada galėsi jį išlydyti, pabaigti.

Tačiau parodoje esantys stikliniai žirgeliai jau sukurti atsargiai ir iš lėto, po trupinėlį nuo įvairiausių kūrinių kaupiant stiklo gabalėlius, parenkant stiklo koeficiento tempimo temperatūrą, nes norėjosi, kad juose matytųsi įvairios stiklo skaidulėlės.Beje, pradžiugino ir vokiečių firma „Kristalica“, kuri atsiuntė man pabandyti savąjį stiklą, norėdami sužinoti jo galimybes, t. y. ar jis paklūsta technologijomis, kurias esu įvaldžiusi, taip atsirado „Moteris, bėganti ratu“.

Apie stiklą kalbate su tokia meile – apie jo gurgždesį, „stiklinį šokoladą“, jog atrodo, kad parodos pavadinimas atspindi jūsų meilę stiklui, tačiau jis ir dūžta, ir gali įpjauti…

Tikrai taip, kartais jis ima priešintis, krenta, dūžta ir įpjauna. Tarkim, žmonės kartais tvirtina, kad vienas kitą pažįsta, taigi turėčiau ir aš sakyti, jog pažįstu stiklą, žinau ir karšto, ir šalto stiklo galimybes, tačiau negalėčiau to tvirtinti, vis atrandu naują jo būvį, charakterį, technologinius niuansus. Pasirinkdama tematiką dirbu ciklais, pavyzdžiui nupoliruotas, nušlifuotas, skaidrus, optiškas stiklas atskleidė temą „Mano žaislai“, atsirado ir „Ženklų“ plaketės. Vėliau gimė plokštės su „Kaukių“, „Tulpių naktyje“ motyvais. Keletą metų dirbau ties skulptūriniais veidų liejiniais, taip gimė stiklo skulptūrų grupės „Miegantys laike“ ir „Balti veidai“. Taip pat kūriau reljefinius vyrų ir moterų torsus, kitus ciklus.

Dabar norėjosi lankstaus, tarsi rankomis suformuoto stiklo, kad atsiskleistų formų minkštumas, plastiškumas – taip atsirado stikliniai pergamentai su žirgais. Tas technologijas ir įvairoves taip pat stengiuosi perteikti Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentams ar jau antrą kartą kolegijoje rengiamų stiklo kursų dalyviams (beje, juose dar likusios 5 vietos, norintiesiems tereikia man parašyti: [email protected]).

Ir vis dėlto negalėčiau tvirtinti, kad myliu stiklą arba, tarkim, kiti klausia, ar myliu žirgus, ar jodinėju, ar turiu žirgą nusipirkusi – į šiuos klausimus tiesiogiai neatsakau: smalsumas tegul lieka, tuomet išlieka domėjimasis, o jei to klausia artimiausi žmonės, vadinasi, jie negalėtų teigti, kad mane gerai pažįsta, nes kitu atveju klausimų nekyla: atsiranda akių kontaktas, ir tu žinai, kodėl taip ar kitaip įvyko.

Turite nemenką pedagoginio darbo patirtį, vis nepailstate susidomėjusiųjų kantriai pamokyti įvairių stiklo technologijų ir svarbiausia – prisijaukinti, pažinti stiklą, o kada, kodėl pati pajutote potraukį šiai kūrybinei medžiagai?

Potraukis stiklui galbūt atėjęs iš vaikystės: mamai buvo labai svarbi estetika, namuose buvo daug įvairių, netikėtų formų stiklinių indų, kuriuos blizgindavome, kai namuose apsilankydavo svečių, stiklas buvo šventės, estetikos dalis. Tuo metu apie jį nieko nežinojau, tik vis pagalvodavau, o kaip padarytos tos taurės, puošnūs indai, ir likimas taip lėmė, kad ėmiau studijuoti stiklą.

Tačiau pradžioje buvo gana sudėtinga, merginai šios specialybės mokytis nėra lengva, o ir būsimas darbas, tarkim, tuomečiame stiklo fabrike – ne itin moteriškas, bet atsakomybė už tai, ką pasirinkau, vertė nesiblaškyti. Beje, dabar labai populiaru daug rinktis, ieškoti, blaškytis, daug visko mokėti, būti universaliam, besikeičiančiam, bet, tarkim, mano atveju pasirinkta medžiaga – stiklas – išmokė mane ir technologijų, ir vadybos, ir dar daug ko, taip pat labai padėjo mokykloje įgytos chemijos, fizikos žinios – tas tylus žinių srautas leido lengviau susidraugauti su stiklu: žinai, kaip patikrinti jo kietumą, kaip jis klampinsis ir pan.

O jei labai gerai pažinčiau stiklą, turbūt griebčiausi kitos medžiagos. Mano dabartinis pažinimas – stengimasis gražiai bendrauti su medžiaga, tuomet vis kažką atrandi. Man skaudu, kad šiuo metu žmogaus profesija, amato išmanymas nėra branginamas, jis negali iš jo pragyventi ir eina dirbti darbo, visai nesusijusio su jo profesija, o taip norėtųsi, kad sugrįžtų emigravę lietuviai, būtų gyvos įvairių profesijų gildijos, kuriose žinių įgytų jauni žmonės, nes ta sistema vis dėlto yra kiek suardyta, tos gildijos seniau buvo labai stiprios. Ir savo parodos pavadinimui parinkau paprastą ir aiškų žodį, kurio netrukus nepakeisi kitu, nors šiandien nuolat matome, kaip viskas keičiasi: nuomonės – taip pat, mokymo programos irgi – čia geros, čia jau nebetinka. Iš vaikų reikalaujama labai daug, bet pastaruoju metu pastebėjau, kad užsitikrinę stabilias pajamas žmonės ima bėgti nuo tos vis progresuojančios civilizacijos į miškus, atokias sodybas teigdami, kad jie to užsitarnavo – tos elementarios, paprastos laisvės: žemės, šlapios žolės, paprastų pomėgių, neskubėjimo.

Ir niekur neskubėdami išgirsta, kaip arklys peša žolę. Vis dėlto pasirinkti žirgą pagrindiniu parodos akcentu – gana rizikinga, nes jis labai jau mėgstamas kičo, kuriame tėra vien pigaus sentimentalumo įvaizdis. Ar negąsdino šis kontekstas?

Deja, taip. Maža to, išgirdau ir tokių samprotavimų: ai, čia tokia paroda, nes dabar – Arklio metai. Net silpna pasidarė, tiesiog kojas pakirto, neatsistebiu, kad žmonės jaučiasi tarsi priderinti prie horoskopo, kai, mano galva, svarbiausia informacija – kur tu gimei, kas tavo genuose, kokie tavo protėviai. Jei, tarkim, vaikystėje tėvų namuose buvo draugaujama su kokiu nors gyvūnu, kuris buvo pagalbininkas, tapdavo draugu, jį gerbdavo, tai natūralu, kad ir išėjus iš tėvų namų, tai niekur nedingsta ir, manau, arklys yra svarbus daugeliui, tikrai ne dėl horoskopų, o dėl vidinės, paveldėtos atminties.

Esu skaičiusi, kad anksčiau, kai gimdavo vaikas ir tuo metu kumelė atsivesdavo kumeliuką, juos vieną su kitu supažindindavo, kumeliukas apuostydavo vaikelį, ir jie vienas su kitu susidraugaudavo, o augdamas kumeliukas savotiškai auklėdavo vaiką, nes suaugdavo greičiau. Ir jei vaikas gudraudavo, apgaudinėdavo kumeliuką, jis įsižeisdavo, galėdavo ir įkąsti, įspirti, nes arklys nepakenčia apgaulės. Žodžiu, vaikui reikėdavo nuolat bendrauti, nes jei arklį užmiršti, su juo nebendrauji, jis įsižeidžia, ir jei po kiek laiko ateini, arklys nuo tavęs nusisuka, ignoruoja.

Taip atsitinka ir su stiklu: jei pasineri į daugybę kitų darbų ir tarsi užmiršti stiklą, tai po kurio laiko ateini, nors jo ir pasiilgusi, bet jis, žiūrėk, ima ir sudūžta arba įsipjauni, tuo tarpu nuolat su juo draugiškai bendraujant, jis atsiskleidžia, tuomet gali jį supjaustytą imti saujomis, ir jis neįpjauna.

Stiklas – kaip žirgas, žirgas – kaip stiklas…

Taip. Matau, kaip žmonės mėgsta iš įvairių šalių parsivežti įvairių gyvūnų statulėlių, tarkim, madingi yra indiški drambliai kaip sėkmės simbolis arba egiptietiškos katės, arba kiniški auksiniai karpiai, bet, manau, kad lietuviškas arkliukas namuose turėtų didesnės jėgos, jau vien tai, kad tai mūsiška, lietuviška, tikra.

Kalbino Enrika Striogaitė

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.