2014 03 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Elise Italiano. Patarimai vienišoms moterims pagal Editą Štein

Edita Štein (Edith Stein) arba šv.Kryžiaus Teresė Benedikta (1891 10 12–1942 08 09) – žydų kilmės vokiečių filosofė, atsivertusi į katalikybę ir vėliau tapusi karmeličių vienuole, kankinės mirtimi žuvusi koncentracijos stovykloje bei paskelbta šventąja ir Europos globėja. Remdamasi jos veikalu „Krikščionės moters dvasingumas“, Elise Italiano apmąsto vienišos moters būtį krikščioniško tikėjimo šviesoje ir pataria, kaip be kartėlio priimti šį ne visada savanorišką pasirinkimą. E. Italiano, pati patyrusi vienišos moters dalią, dėsto bioetiką Vašingtone ir yra knygos „Provežis: katalikės moterys – pačios apie save“ bendraautorė.  Neretai į netekėjusias, vienišas moteris ar merginas žvelgiama stereotipiškai.  Jos laikomos keistomis ar netgi „nevisavertėmis“, arba geriausiu atveju karjeristėmis, besimėgaujančiomis neįpareigojančiu gyvenimu. Bažnyčioje vienišoms moterims (ne vienuolėms) taip pat beveik neskiriama dėmesio. Tačiau, pasak Editos Štein, jų būtis tikėjimo šviesoje nė kiek ne mažiau vertinga nei kitų moterų. Artėjant Tarptautinei moters dienai, prisiminkime ir šią gan gausią, bet tarsi nustumtą į pakraštį moterų grupę, ir priminkime joms, kad Dievo akyse žmogaus vertė matuojama ne tuo, kiek visuomenės nustatytų „taškų“ jis surinko, o pagal tai, kaip jis gebėjo gyventi čia ir dabar ir kiek į tai sudėjo meilės.

„Ta, kurios gyvenimo centre yra Kristus, niekuomet nebūna vieniša ar apleista ir neturėtų jaustis, jog jos gyvenimas beprasmis ir bekryptis“, – taip savo veikale „Krikščionės moters dvasingumas“ rašė Edita Štein. Ji įspėjo, kad vieniša moteris, bandanti veikti vien savo pačios jėgomis, kentės „tiek prigimties, tiek dvasios“ sužeistumą.

 „Geriausiu atveju viengungiškas gyvenimas gali būti pakeliamas tik per sekinantį susitaikymą, tačiau paprastai jis gyvenamas patiriant kartėlį ir pyktį dėl tokio „likimo“ arba bandant pabėgti į iliuzijų pasaulį. Toks gyvenimo būdas, kuris nėra asmeniškai pasirinktas savo paties valia, laisvai ir džiugiai, gali būti pakeliamas tik moters, kuri regi Dievo valios veikimą susiklosčiusiose aplinkybėse ir siekia suderinti savo pačios valią su dieviškąja. Tačiau tai, kas jos valią įgalina paklusti Dievui, iš tiesų yra ypatingas vedimas malonėje“, – rašė E. Štein.

Tad katalikė moteris visų pirma ir labiausiai yra kviečiama kurti savo gyvenimą Mergelės Marijos pavyzdžiu, kurios ištarmę „Tebūnie man pagal tavo Žodį“ reikėtų kartoti tarsi priedainį. Taigi, nuolat tarti šiuos žodžius drauge su Marija iš tiesų tą turint ir galvoje. Leisti mūsų valiai būti „pagautai“ Dievo reiškia visiškai atsiduoti Tam, kuris žino kiekvieno mūsų galvos plaukų skaičių ir tai, ko mums reikia, dar mums nespėjus to paprašyti.

Ši malda turi būti radikali. Edita Štein  labai tiksliai vartodavo žodžius. Mūsų pasaulyje, kur itin vertinama savirealizacija, savęs įtvirtinimas ir laisvė daryti tai, ką nori, idėja būti ko nors „pagautam“  yra svetima. Mums sakoma, kad visokie moters laisvės suvaržymai įkalina ją ir riboja jos potencialą. Tačiau paklusimas Dievo valiai, pasitikėjimas Jo Apvaizda bei jo planu iš tiesų yra mūsų laisvės šaltinis.

Vieniša moteris neša kryžių, tačiau ne visuomet tai pripažįstama. Kartais ji jaučiasi tarsi vieniša keliautoja, vieniša piligrimė. Šis kryžius gali būti sunkus. Kartais jai gali pasirodyti, jog ilgiau jo nešti nebeįmanoma. O kartais atrodo, kad kiti to nepastebi. Pasaulis šlovina viengungystę kaip puikiausią  laiką, skirtą nevaržomam seksui ir mėgavimuisi gyvenimu bei savirealizacijai. Parapijose taip pat menkai meldžiamasi už viengungius, nebent už jų religinį gyvenimą – iš tiesų tai svarbi ir vertinga malda, tačiau ji neaprėpia platesnio ir universalesnio bendrystės ir meilės poreikio.

Tomis akimirkomis, kai vieniša moteris jaučiasi apleista, ji turi žvelgti į Kristų, kad šis padėtų jai pakelti tas netikrumo akimirkas, kada tampa sunku pasitikėti Dievu. Aš nuolat sau kartoju Kristaus žodžius iš Evangelijos pagal Morkų, kuriuos jis ištarė Jairo dukrai: „Mergaite, įsakau tau, kelkis“ .

Kiekviena moteris gali išmokti „kryžiaus mokslo“, tikėjimo meno ir laisvės, kylančios iš  „taip“ Dievui netgi mažiausiuose kasdienybės dalykuose. Jis trokšta mūsų laimės labiau nei mes patys. Koks nekonvencialus  moteriškumo suvokimas – patikėti save Viešpaties globai!

Kaip pažymi  E. Štein, neretai vienatvė nėra pasirenkama laisvai. Tačiau kiekvienas gali būti laisvas joje. Tėvas Jacquesas Phillippe‘as savo „Vidinėje laisvėje“ rašo: „Turime suprasti, jog esama kitokio laisvės išgyvenimo būdo, kuris nėra toks jaudinamas, jis skurdesnis, kuklesnis, tačiau kur kas įprastesnis ir nepaprastai vaisingas – tiek žmogiškai, tiek dvasiškai. Jis susitaiko su tuo, ko mes nepasirinkome.“

Iš tiesų viengungiškas gyvenimas tai ne tik vienintelis laikas moteriai suprasti, ką reiškia susitaikyti su aplinkybėmis, kurias šiaip norėtume pakeisti. Tai gali būti suvokiama ir kaip ypatingas metas, kaip Dievo dovana, skirtas praktikuoti moteriškas charizmas, tokias kaip sugebėjimas priimti, atvirumas bei noras gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Šis laikas taip pat skirtas išmokti meno būti moterimi visada, pradedant nuo to, kaip apsirengti it baigiant tuo, kaip pasauliui suteikti grožio, kaip tvarkyti pinigus  ir kaip subtiliai priimti ar atmesti kvietimą į pasimatymą neužgaunant vyriškumo. Tai puikus metas pažinti save ir išmokti, kaip sietis su kitais žmonėmis.

Šis gyvenimo laikotarpis – tai proga atrasti savo pašaukimą ir misiją, kurią Dievas numatė kiekvienos moters širdžiai. Tuo metu, kai pasaulis skatina mus pačius kurti savo sėkmę, katalikė moteris turėtų ramiai ir maldingai klausytis, kad galėtų būti Dievo vedama. Iš tiesų Dievas veiks per jos įgimtus troškimus, temperamentą ir galimybes, kurias Jis atvers moters kelyje jai bandant suvokti savo misiją ir tai, kaip ji yra Viešpaties mylima.  Tačiau ji turi būti pasirengusi klausytis. Širdies nuraminimas taip pat yra būtinas išgirsti Dievo balsui. E. Štein klausė: „Ką reiškia būti pašauktam? Pašaukti – tai kažkam iš tolo pakviesti kitą kokiam nors reikalui.“

Kaip žinome, tą „kažką“ galime sutikti bendraudami arba dirbdami. Tačiau Dievas lengviausiai sutinkamas Mišiose. Esu patyrusi pati, kad dažnas dalyvavimas Eucharistijoje gali labai sustiprinti vienišą moterį: tiek susitvarkyti su emocijomis, tiek padėti geriau tarnauti savo šeimai, tiek susivokti širdies reikaluose bei santykiuose ir išgryninti religinio pašaukimo klausimus.

„Ypač svarbu, kad Eucharistija taptų pagrindiniu mūsų gyvenimo tašku: kad eucharistinis Išganytojas taptų būties centru; kad kiekviena diena būtų priimama iš Jo rankų ir vėl sugrįžtų į jas; kad tai, kas vyksta kasdien, būtų apmąstoma drauge su Juo. Taip Dievas suteikia mums puikiausią galimybę Jį išgirsti savo širdyje ir sieloje bei įgyti įžvalgą ir pastabumą tam, kas antgamtiška“, – rašė E. Štein.

Ne kievienas turi galimybę kasdien dalyvauti Eucharistijoje. Tačiau esama ir kitų būdų, kaip nuolatos nešiotis Kristų savo širdyje ir prisiminti, kad bet kuriuo metu Jis visada šalia.

Vienas geriausių būdų kaip to pasiekti – pasitelkti šventuosius ir didžiuosius dvasinius rašytojus, tiek klasikinius, tiek šiuolaikinius, ypač moteris, kaip antai – šv. Kotryna Sienietė, šv. Gianna Molla, Flannery O‘Connor ir, žinoma, šv. Kryžiaus Teresė Benedikta. Skaitydama jų žodžius, įžvalgas ir netgi maldas, negalėjau nepastebėti, kad nors kiekvienos moters širdis yra nepakartojama, jos visos turi universalius jausmus, patirtis ir troškimus. Kitų patirtys sprendžiant problemas bei auginant tikėjimą, viltį ir meilę gali nepaprastai sustiprinti.

Vieną geriausių patarimų, kaip žvelgti į viengungišką gyvenimą, man per vienas rekolekcijas davė dominikonų kunigas. Jis kalbėjo apie tarp dvidešimties ir trisdešimties metų kylančią pagundą vertinti savo gyvenimą „linijiniu metodu“ – t. y. „matuoti“ savo vertę ir sėkmę tuo, ar man pavyko pasiekti tam tikrus standartinius tikslus, kuriuos maniau privaląs įgyvendinti: įgyti mokslo laipsnius, susirasti svajonių darbą, susituokti, konkrečiu metu susilaukti tam tikro skaičiaus vaikų, nusipirkti būstą. Šis kunigas teigė, kad savo gyvenimus mes turėtume matuoti „vertikaliai“. Turėtume juos vertinti pagal tai, kaip giliai esame dabarties akimirkoje ir kiek meilės sudedame į ją. Jis atkreipė dėmesį, kad liturginis kalendorius yra didžiulė dovana mums: įprastiniu laiku turėtume būti mylintys savo kasdienėse pareigose; gavėnios metu turėtume įsisąmoninti atgailą; per Velykas – džiaugtis ir taip toliau. Toks laiko skirstymas iš esmės pakeitė mano gyvenimo, darbo, santykių su šeima, draugais ir vyrais vertinimą. Manau, kad tuo vadovavosi ir Edita Štein daugybėje savo gyvenimo vingių.

E. Štein savo skaitytojams pateikė tokį moters sielos portretą: tai siela, kuri turi būti nuolat puoselėjama ir maitinama, nepaisant to, ar moteris vieniša ar ištekėjusi, tikinti ar ne. Tai siela, kurią gali formuoti tik ji pati ir Dievas – niekas kitas.

 „Moters siela turi būti plati ir atvira visoms žmogiškoms būtybėms, ji turi būti tokia rami, kad nė menkiausios jos liepsnelės neužgesintų audringi vėjai; tokia šilta, kad apsaugotų trapų pumpurą; tokia tyra, kad joks kenkėjas negalėtų apsigyventi tamsiuose kampuose ir plyšiuose; tokia tvirta, kad joks įsibrovėlis nesutrikdytų jos vidinio gyvenimo; tokia tuščia nuo savęs, kad kitiems joje atsirastų vietos. Ir galiausiai – savo pačios šeimininkė, kaip ir savo kūno. Taip, kad visas asmuo taptų pasirengęs būti bet kada pašauktas“, – rašė E. Štein.

Iš visų dovanų, kurias Edita Štein paliko mums, šis moters sielos portretas galėtų būti didžiausia. Jis ir E. Štein praktiniai patarimai, kaip tokia moterimi tapti, priartina mus prie savo pašaukimo mylėti įgyvendinimo.

Pagal Catholic News Agency parengė J. Ž.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu